- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-28
- Bylos Nr.
- 1A-639-348-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00417-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Regina Cemnolonskienė
- Nuteistasis
- G. K.
- Nukentėjusysis
- E. S.
- Advokatai
- Romualdas Brilius
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. byla Nr. 1A-639-348/2011
Teisėja Ramunė Kuzmienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00417-2010-4
2011 m. spalio 28 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui advokatui Romualdui Briliui, nuteistajai G. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. K. apeliacinį skundą dėl 2011 m. birželio 16 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažinta kalta ir nuteista:
pagal LR BK 284 str. 1 d. – laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams;
pagal LR BK 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d. 5 d. 1 p., 65 paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas vieneriems metams.
Vadovaujantis LR BK 75 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonės – 7 MGL (910) Lt dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, jai sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš G. K. priteista nukentėjusiajam E. S., atstovaujamam įstatyminės atstovės R. S. 500 Lt neturtinės žalos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. nuteista už tai, jog 2010 m. balandžio mėn. 23 d. apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, stebint kitiems nepilnamečiams, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t.y. siekdama sudrausminti mažametį E. S. dėl to, kad jis nuskriaudė jos sūnų, priėjusi prie nukentėjusiojo E. S., tyčia paėmė už plaukų ir juos tampė, sudavė ranka ne mažiau du kartus nukentėjusiajam per veidą, po to sudavė ne mažiau du kartus kojos kelieniu į veido sritį ir ne mažiau du kartus kojos kelieniu į krūtinės ir pilvo sritį, tuo nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, ji nuteista ir už tai, jog 2010 m. balandžio mėn. 23 d., apie 20 val. (duomenys neskelbtini), siekdama sudrausminti mažametį E. S. dėl to, kad jis nuskriaudė jos sūnų, priėjusi prie nukentėjusiojo E. S., tyčia paėmė už plaukų ir juos tampė, sudavė ranka ne mažiau du kartus nukentėjusiajam per veidą, po to ne mažiau du kartus kojos kelieniu į veido sritį ir ne mažiau du kartus kojos kelieniu į krūtinės ir pilvo sritį, tuo nukentėjusiajam mažamečiui E. S., gim. 1999-12-25, sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistoji G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-06-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jaują nuosprendį, kuriuo ją išteisinti ir civilinį ieškinį atmesti.
Skunde nurodo, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė LR BPK 20 str. 4 d. ir 5 d. reikalavimus, nes nepagrįstai rėmėsi neatitinkančiais įstatymo nuostatų kai kurių liudytojų parodymais, be pagrindo nusprendė netikėti kitų liudytojų parodymais, neįvertino kai kurių įrodymų ir neįvertino įrodymų visumos, padarė neteisingas ir nepagrįstas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams išvadas, neteisingai įvertino ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Dėl to neteisingai išsprendė jos kaltės klausimą ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliatės nuomone, teismo išvados neatitinka tikrovės, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms, yra nepagrįstos ir neteisingos. Jos padarytos neišanalizavus įrodymų turinio, jų tarpusavio ryšio ir neįvertinus jų visumos, neatsižvelgus į jos bei liudytojų D. K., N. P. ir V.M.D. C. parodymus bei kitus objektyvius įrodymus šioje byloje - teismo med. ekspertų L. U. ir R. Raudžio išvadas ir jų paaiškinimus. Tiek ji, tiek visi paminėti liudytojai parodė, kad ji nepadarė jokio nusikaltimo, kad mažamečio E. S. atžvilgiu nevartojo jokio smurto ir jo nemušė. Šiais parodymais netikėti teismas neturėjo jokio pagrindo, kadangi jos ir paminėtų liudytojų parodymai, jų teisingumas, yra patikimai patvirtinti kitais objektyviais įrodymais šioje byloje - teismo med. ekspertų L. U. ir R.Raudžio išvadomis ir jų paaiškinimais. Taip pat teismas, nustatydamas tariamą jos kaltę, nepagrįstai rėmėsi itin prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų V. Č., D. Č., S. L. ir A. Z. parodymais, kuriuos visiškai paneigia paminėtų teismo med. ekspertų išvados ir ekspertų paaiškinimai, liudytojų D. K., N. P. ir V.M. D. C. parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai ir faktinės bylos aplinkybės.
Skunde pažymima, jog nukentėjusiojo ir liudytojų V. Č., D. Č., S. L. ir A. Z. parodymai esmingai skiriasi. Jų parodymai skiriasi ne dėl kokių nors smulkmenų ar nereikšmingų aplinkybių, bet dėl esminių ir itin reikšmingų, labai svarbių aplinkybių, t.y. dėl tariamo jos smurto pobūdžio, jo intensyvumo, suduotų smūgių kiekio ir jų lokalizacijos, vaiko padėties, jo tampymo už plaukų ir kt., nors visi jie teigia gerai matę visą įvykį, o liudytojai V. Č., D. Č. ir S. L. teigia netgi visi vienu metu tariamai žiūrėję iš Č. buto per tą patį langą.
Be to, apeliantė atkreipia dėmesį į tai, jog yra itin svarbu tai, kad nukentėjusiojo E. S., liudytojų V. Č., D. Č., S. L. ir A. Z. parodymai esmingai prieštarauja ne tik vieni kitiems, bet ir teismo med. ekspertų L. U. ir R. Raudžio išvadoms bei jų paaiškinimams. Jeigu tikėti nukentėjusiojo ir paminėtų liudytojų parodymais, jos tariamas smurtas E. S. atžvilgiu buvo itin didelis ir intensyvus: suduoti stiprūs smūgiai nukentėjusiajam per veidą, nugarą, į krūtinę, pilvą ir kojas, dėl smūgių gausos ir jų stiprumo nukentėjusysis net sukniubo ant žemės, kur taip pat buvo spardomas. Tačiau 2010-05-07 specialisto išvadoje Nr. 322/10 (06) nurodyta jog pateiktoje medicininėje dokumentacijoje jokių E. S. trauminio poveikio požymių neužfiksuota, neurologo apžiūros metu neurologinės simptomatikos neužfiksuota, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nekvalifikuotas. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo ekspertizėms dr. R. Raudžio 2011-01-27 išvados Nr. 1.5-SD-45 bei teisme duotų jo paaiškinimų matyti, jog sudavus kelis smūgius į veidą rankomis ir ypač kojos keliu, kuris turi kieto buko daikto savybes, E. S. veide neabejotinai turėjo likti sužalojimų ir šie sužalojimai turėjo būti matomi gydytojų apžiūros metu 2010-04-27, t. y. ketvirtą dieną po nurodomos traumos, nes per keturias dienas sužalojimai (poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai ar kt.) neišnyksta.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, tiek specialisto išvada, tiek 2010-05-07 specialisto išvada Nr. 322/10 (06) bei teisme specialistų duoti paaiškinimai visiškai paneigia nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymus apie tariamai jos pavartotą smurtą prieš mažametį E. S.. Tai yra objektyvūs įrodymai ir jie visiškai patvirtina tiek jos, tiek liudytojų N. P., D. K. ir V. M. D. C. parodymus apie faktines bylos aplinkybes bei visiškai eliminuoja tariamai mano pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį buvimo galimybę.
Skundo autorės nuomone, apylinkės teismo nuosprendis yra neteisingas bei nepagrįstas ir dėl to, kad teismas, matydamas paminėtas teismo medicinos specialistų išvadas ir jų paaiškinimus bei atitinkamus jos ir liudytojų parodymus, nusprendė iš kaltinimo smūgius pašalinti, padaręs visiškai nesuprantamą ir nei logiškai, nei teisiškai nepagrįstą išvadą, nurodydamas, kad tariami smūgiai ranka ir kojos keliu (kelieniu) esą buvo ne smūgiai, o „kitoks fizinis kontaktas, nepalikęs vizualių požymių, t.y. sudavimas ranka ir kojos kelieniu". Nors tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai V. Č. ir A. Z. parodė, kad ji tariamai tampė nukentėjusįjį už plaukų, tačiau šią aplinkybę paneigia liudytojų D. K., N. P., V.MD. C., D. Č. ir S. L. parodymai. Be to, pats nukentėjusysis parodė, kad tuo metu jo plaukai buvo nukirpti prieš 3 dienas, kad jis buvo apsikirpęs labai trumpai. Ši aplinkybė įrodo, kad ji, net ir norėdama, niekaip nebūtų galėjusi paimti ir tampyti jį už plaukų ar tampyti jo plaukus. Visos šios aplinkybės patikimai patvirtina tiek jos, tiek dar kitų penkių paminėtų liudytojų parodymus apie tai, kad E. S. už plaukų nebuvo tampomas, taip pat kad nebuvo tampomi ir jo plaukai.
Taip pat skunde nurodoma, jog teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybes, kad liudytojai V. Č. ir D. Č. yra jos kaimynai, su kuriais ji jau seniai nesutaria, konfliktuoja, tarp jų yra priešiški santykiai. Todėl šias aplinkybės sugretinus su kitomis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis ir įrodymais, yra pagrindo išvadai, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir davė neteisingus parodymus. Todėl jų parodymais tikėti pagrindo nėra, tuo labiau, kad jie yra labai prieštaringi ir paneigti kitais byloje surinktais įrodymais.
Be to, teismas nuosprendyje nurodė, kad atlikdama nuosprendyje nurodytus veiksmus, ji galėjo numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šios išvados teisinė analizė leidžia tvirtai teigti, kad teismas, vadovaudamasis tik prielaidomis („galėjo numatyti"), priėmė nepagrįstą ir neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. preziumavo, kad ji padarė atitinkamą nusikaltimą. Tačiau apeliantė atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o padarytos išvados negali būti prieštaringos, visi prieštaravimai turi būti teismo patikrinti ir įvertinti, tai yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas. Apklaustas liudytoju mano mažametis sūnus V.M.D. C. savo parodymais patvirtino, kad tą vakarą jis buvo sumuštas E. S. ir A. Z.. Šią aplinkybę savo parodymais patvirtino ir liudytojas D. K., o taip pat iš esmės pripažino ir patys E. S. bei A. Z.. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2010 m. balandžio 23 d. vakarą E. S. tėvai buvo girti. Dėl to, yra pagrindo manyti, jog nukentėjusysis E. S. bei liudytojas A. Z. davė neteisingus parodymus, siekdami patys išvengti galimos atsakomybės už padarytas neteisėtas veikas jos sūnaus atžvilgiu, o E. S. tėvai davė neteisingus parodymus, siekdami išvengti atsakomybės už savo nepilnamečio sūnaus nepriežiūrą. Todėl teismui nebuvo pagrindo tikėti jų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, kuriuos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.
Apeliantė pažymi ir tai, jog pareiškimas policijai buvo paduotas tik po 4 dienų, o pirminiame R. S. pareiškime policijai apskritai buvo nurodyta tik tai, kad ji stumdė jos sūnų, o apie jokį mušimą, smūgių sudavimą, spardymą ir kt. nebuvo net užsiminta. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2010-05-11 ji pati buvau užpulta ir sužalota E. S. močiutės Z.. Policijos tyrėjo 2010-05-18 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio, nurodant, jog Z. padaryti veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. požymius, dėl ko galiu kreiptis į teismą su skundu privataus kaltinimo tvarka. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog nukentėjusysis ir liudytojai S. yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi ir dėl to davė neteisingus parodymus.
Taip pat apeliantė nurodo, jog ji yra mokytoja, daug metų dirba Alytaus m. Dzūkijos pagrindinėje mokykloje, yra įgijusi tris aukštuosius išsilavinimus. Charakterizuojama teigiamai, praeityje nėra teista ar bausta už kokių nors teisės pažeidimų padarymą, augina du vaikus. Jis asmenybė ir pedagoginio darbo specifika, turima pedagoginio darbo patirtis ir moralinės nuostatos neduoda jokio pagrindo manyti, kad ji dėl kokių nors savo charakterio ar būdo bruožų ypatumų būtų galėjusi padaryti inkriminuotus veiksmus mažamečio vaiko atžvilgiu.
Nors prokuroras šioje baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti nukentėjusiajam 1000 Lt neturtinės žalos, tačiau priimant išteisinamąjį nuosprendį, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji G. K. ir jos gynėjas advokatas R. Brilius prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.
Prokuroras prašė nuteistosios G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios G. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai G. K. pripažino kalta bei nuteisė už LR BK 140 str. 2 d., 284 str. 1 d. numatytas veikas. Tai kad apeliantė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus, savotiškai juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais, nes teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistosios atžvilgiu pritaikytas tinkamai.
LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant nuteistosios kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kaltinamosios kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas, skirtingai nuo apeliantės G. K., nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais, jį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis, o surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl nuosprendį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Nors G. K. neigia pažeidusi viešąją tvarką bei sudavusi smūgius nukentėjusiajam E. S., tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog G. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 284 str. 1 d., 140 str. 2 d.
Pagal LR BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šios normos dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas kvalifikuoti veiką pagal LR BK 284 str. 1 d. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal teismų praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan.
Apylinkės teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis nukentėjusiojo D. S., liudytojų A. Z., V. Č., D. Č., S. L. parodymais.
Kolegijai taip pat nekyla jokių abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, nes smurtas panaudotas viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti visi asmenys ir, kurioje būnant asmeniui, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nuteistoji siekdama sudrausminti mažametį E. S. dėl to, kad jis nuskriaudė jos sūnų, viešoje vietoje daugiaaukščio namo kieme, stebint kitiems asmenimis, priėjusi prie nukentėjusiojo E. S., tyčia paėmė už plaukų ir juos tampė, sudavė ranka ne mažiau du kartus nukentėjusiajam per veidą, po to sudavė ne mažiau du kartus kojos kelieniu į veido sritį ir ne mažiau du kartus kojos kelieniu į krūtinės ir pilvo sritį. Tokie veiksmai pagrįstai įvertinti kaip pažeidžiantys viešą tvarką, nes jais buvo demonstruojama nepagarba tiek nukentėjusiajam, tiek ir aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl jų atsirado padariniai-buvo sutrikdyta viešoje vietoje - Naujosios gatvės 68 namo kieme buvusių bei pro būtų langus įvykį mačiusių asmenų rimtis, parodyta nepagarba visuomenės atstovams, sukeltas nukentėjusiajam E. S. fizinis skausmas. Tokie G. K. veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais. Jis atskleidžiamas tiriant bei vertinant ir išorinius – objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius t.y. atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais turi numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. G. K. viešoje vietoje, matant aplinkiniams, suduoti smūgiai nukentėjusiajam, bendrais bruožais turėjo numatyti ir numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis. Tai numatydama, ji tokių padarinių norėjo ir jų siekė, todėl jos veiksmai atitinka požymius LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.
G. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog ji jokių smūgių nukentėjusiajam E. S. nesudavė, o tik jį palaikė už peties, tačiau tokius jos skundo argumentus paneigia išsamiai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kaltinamoji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bei teisminio nagrinėjimo metu kalta neprisipažino ir parodė, jog nukentėjusiojo E. S. atžvilgiu jokių smūgių nei rankomis nei kojomis nesudavė. Tik nukentėjusiajam buvo paėmusi už peties, tačiau jokio smurto nevartojo, o nukentėjusysis iš esmės ją apklaba dėl to, jog pats sužalojo jos sūnų. Tačiau tokius kaltinamosios parodymus paneigia iš esmės nuoseklų nukentėjusiojo E. S., liudytojų A. Z., V. Č., D. Č., S. L. bei D. G. parodymai. Nors kaltinamoji apeliaciniame skunde tvirta, jog minėtų liudytojų parodymai yra prieštaringi, be to, su V. D. Č. yra priešiški santykiai, todėl jų parodymai teismas turėjo nesivadovauti, tačiau tokia kaltinamosios pozicija vertinama kaip siekimas išvengti atsakomybes. Kadangi byloje nėra duomenų, kurie duotų pagrįstą pagrindą abejoti nukentėjusiojo bei liudytojų A. Z., V. Č., D. Č., S. L. bei D. G.. Tai, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios sūnaus buvo nesutarimai, nėra pagrindas netikėti nukentėjusiojo E. S. parodymais, nes pastarasis neneigia šių aplinkybių.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotais nukentėjusiojo E. S., liudytojų A. Z., V. Č., D. Č. bei S. L. parodymais nustatyta, jog kaltinamoji G. K. vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo E. S. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų parodymais. Apylinkės teismas priimdamas nuosprendį tinkamai juos į vertino ir pagrįstai rėmėsi šias parodymai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ir teismo išvadomis dėl liudytojų D. K. ir N. P. parodymų. Apylinkės teismas nuosprendyje išdėstė išsamius argumentus, dėl kokių priežasčių nesivadovauja ir atmeta liudytojų D. K. ir N. P. parodymus.
Tai, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo E. S. parodymais patvirtina ir tai, jog teisminio nagrinėjimo metu paklaustas liudytoju D. G., t.y. policijos pareigūnas, kuris buvo atvykęs į įvykio vietas. Minėtas liudytojas patvirtino, jog 2010-04-23 paaiškinimas buvo surašytas iš nepilnamečio E. S. žodžių. Be to, liudytojas parodė, jog kadangi tėvai nebuvo apsisprendę dėl pareiškimo rašymo, tai jiems puvo paaiškinta, jog dėl sumušimo reikia kreiptis į ligoninę.
Teismų praktikoje laikomasi nuomones, jog specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys LR BPK 20 str. nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias nuostatas daro išvadą, jog apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį tinkamai įvertino visus įrodymus, tame tarpe ir specialisto išvadą, bei teisiamajame posėdyje duotus specialistų L. U. ir R. Raudžio paaiškinimus bei į tai atsižvelgė, nustatydamas kaltinamosios G. K. veiksmų apimtį ir juos aprašydamas. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, kruopščiai juos ištyręs, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais. Išvados dėl G. K. kaltumo padarius LR BK 284 str. 1 d., 140 str. 2 d. numatytus nusikaltimus išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistosios G. K. apeliacinį skundą atmesti.