Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Ramunė Kuzmienė, sekretoriaujant Vaidai Šarakojytei, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, nukentėjusiajam E. S., jo įstatyminei atstovei R. S., kaltinamosios gynėjui advokatui Romualdui Briliui, Alytaus miesto savivaldybės administracijos VTAT atstovei Jūratei Magilevičiūtei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

G. K., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, turinti aukštąjį išsilavinimą, netekėjusi, dirbanti (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamoji G. K. 2010 m. balandžio mėn. 23 d. apie 20.00 val., Alytaus mieste, prie Naujosios gatvės 68 namo, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, stebint kitiems nepilnamečiams, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent, siekdama sudrausminti mažametį E. S. dėl to, kad jis nuskriaudė jos sūnų, priėjusi prie nukentėjusiojo E. S., tyčia paėmė už plaukų ir juos tampė, sudavė ranka ne mažiau du kartus nukentėjusiajam per veidą, po to sudavė ne mažiau du kartus kojos kelieniu į veido sritį ir ne mažiau du kartus kojos kelieniu į krūtinės ir pilvo sritį, tuo nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, ji 2010 m. balandžio mėn. 23 d., apie 20 val. Alytaus mieste, prie Naujosios gatvės 68 namo, siekdama sudrausminti mažametį E. S. dėl to, kad jis nuskriaudė jos sūnų, priėjusi prie nukentėjusiojo E. S., tyčia paėmė už plaukų ir juos tampė, sudavė ranka ne mažiau du kartus nukentėjusiajam per veidą, po to ne mažiau du kartus kojos kelieniu į veido sritį ir ne mažiau du kartus kojos kelieniu į krūtinės ir pilvo sritį, tuo nukentėjusiajam mažamečiui E. S., gim. 1999-12-25 sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinamoji G. K. kalta neprisipažino ir parodė, kad jos sūnus V. M. D., kuriam yra devyneri metai, jau keleri metai kieme patiria vaikų psichologinį ir fizinį smurtą. 2010 m. balandžio mėnesio pabaigoje, tikslios datos neprisimina, apie 19.00 val. sugrįžusi į namus rado apsiverkusį sūnų, kuris papasakojo, jog buvo sumuštas. Sūnus sakė, kad tai buvo padaryta sąmoningai. Nurodė, kad jį sumušė A. ir E., bet kuris tiksliai mušė nematė, nes iš baimės buvo užsidengęs akis. Sužinojusi apie incidentą, ji labai išsigando. Susijaudinusi, genama motiniško instinkto, išėjo į kiemą. Sūnus ėjo iš paskos. Išėjusi į kiemą rado du berniukus, ar daugiau kieme buvo vaikų iš jaudulio nepastebėjo. Piktai paklausė, kuris E.ir A.. Arno nebuvo, o vienas iš jų pasakė esantis E.. V. girdėjo kaip ji paklausė ir nuėjo namo. Priėjusi prie E., nestipriai paėmė už pečių ir pasakė, kad jei dar kartą smurtaus prieš jos sūnų, tai pakels jį į orą. Kontaktas su vaiku vyko labai trumpai, iki 5 sekundžių. Už plaukų jo negriebė ir nesudavė smūgių nei keliais, nei rankomis į jokias kūno vietas. Paleido E. ir nuėjo namo. Ar kas nors matė incidentą nežino, nes buvo labai susijaudinusi, bet gali būti, kad matė. Sutinka, kad neturėjo teisės paimti vaiko už pečių, bet nemano, jog sukėlė fizinį skausmą. Tą patį vakarą nekilo mintis nueiti pas E. tėvus, nes tikėjosi, kad vaikų santykiai savaime normalizuosis, be to norėjo būti su sūnumi ir blaiviai įvertinti savo poelgį. 2010-05-09 buvo nuėjusi pas E. tėvus, norėdama pasikalbėti dėl įvykusio konflikto, atsiprašyti ir susitaikyti, bet jų nebuvo namuose. 2010-05-10 apie 16.00 val. vėl nuėjo pas E. tėvus. Duris atidarė berniukas ir pasakė, kad tėvų nėra namuose. Tuo metu į laiptinę išėjo E. močiutė ir pradėjo ant jos šaukti necenzūriniais žodžiais. Ji paprašė, kad ši nusiramintų, tačiau tada ji pradėjo stumdytis, pešti plaukus, kojomis ir rankomis sudavė į įvairias kūno vietas. Ji išėjo ir kitą dieną kreipėsi į teismo medicinos ekspertus, kurie konstatavo nežymų sveikatos sutrikdymą. Daugiau pas E. tėvus nėjo. Nei su nukentėjusiojo šeima, nei su liudytojais anksčiau jokių santykių neturėjo. Negali paaiškinti, kodėl jie yra priešiškai nusiteikę jos atžvilgiu nuo pat atsikėlimo gyventi į šį namą. Prieš pat šį konfliktą jai kaimynai Č. iškvietė policiją už tai, kad pas ją dirbantis meistras gręžė vonios sieną po 18.00 val. Mano, kad šie kaimynai yra priešiškai nusiteikę, kerštingi ir nepakantūs. Su kaimynais S. jokių ryšių nepalaiko. Anksčiau net nežinojo, kad jie gyvena penktame aukšte

Nukentėjusysis E. S. paaiškino, kad 2010 m. balandžio mėnesį su G. sūnumi V. ir dar dviem draugais žaidė žaidimą žemė. Baigus žaisti V. pasakė „ar nori papjausiu“. Jis pasakė, kad nenori ir trenkė ranka V. per nugarą. Šis nuėjo namo, nunešė peilį ir pasiskundė mamai. Sugrįžęs į kiemą pasakė „gal nori muštis“. Jis muštis nenorėjo, todėl nuėjo pas draugus, buvusius prie laiptinės, o V. tuo metu užšoko jam ant pečių, nes jis yra mažesnis. Tuomet jis trenkė V. dešine alkūne į pilvą, o jam nukritus dar pataikė į nugarą. V. nukrito ant kojų. V. iš viso trenkė vieną kartą ir šis verkdamas nuėjo namo. Matė kaip grįžo V. mama G.. G. išėjo į kiemą ir paklausė „kuris?“ Tuo metu kiti vaikai nuėjo prie laiptinės, jie liko dviese. Vardo ji neklausė. V. mamai prisipažino mušęs V.. Tada ji liepė ateiti ir, priėjus arčiau, pradėjo jį mušti. Mušė delnu per veidą, tampė už plaukų ir spardė keliu. Delnais sudavė 4 smūgius į dešinę veido pusę. Jis bandė užsidengti, bet nepavyko. Ji lenkė paėmusi už plaukų. Už plaukų tampė apie 10 sekundžių. Tuo metu jo plaukai buvo nukirpti prieš 3 dienas, jis kerpasi trumpai. V. mama keliu spyrė vieną kartą į pilvą ir du kartus į kaktą. Neprisiminė kuo tiksliai buvo apsirengęs, bet galėjo būti apsirengęs šiltai. A. matė kai jį mušė, bet nieko nesakė. Iš viso jam buvo suduota apie 7-8 smūgiai. Suduodant smūgius jam skaudėjo, labiausiai skaudėjo pilvą. Po to atėjo kaimynas su akiniais, gyvenantis kitoje laiptinėje ir nuvedė pas mamą. Mama iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvyko už valandos. Jis buvo apklaustas policijos automobilyje.

Liudytoja R. S. parodė, kad kaltinamosios nepažįsta, anksčiau su ja jokių konfliktų nėra turėjusi. Žino , kad ji sumušė jos vaiką, kurį verkiantį į namus atvedė nepažįstamas kaimynas. Sumušimo žymių nesimatė. Žino, kad vaikui buvo kelis kartus suduoti smūgiai į veidą, jis buvo palenktas ir spardomas. Vaikui papasakojus kaip jį mušė, iškvietė policiją. Policijos automobilyje pareiškimą rašė jos vyras. Praėjus trims dienom po įvykio kreipėsi į polikliniką, nes vaikas skundėsi galvos skausmais. Neurologas nustatė lengvą galvos sutrenkimą. Kad kaltinamoji buvo pas juos atėjusi sužinojo iš sūnaus, nes jų tuo metu nebuvo namuose. Matydamas K., sūnus jaučia baimę. Prašo G. K. sudrausminti, kad ji daugiau nemuštų vaikų.

Liudytojas A. Z. parodė, kad sėdėdamas kieme ant suoliuko pastebėjo kaip V. verkdamas nubėgo namo. Netrukus priėjo V. mama ir pasakė „ tu čia“. Jis paklausė „ką“. Tuomet V. pasakė, kad E.. Kieme buvo ir daugiau vaikų. Ji priėjusi prie E. pasakė „tu daugiau mano vaiko nemuši“ ir pradėjo jį mušti. Jis buvo nedideliu atstumu nuo jų ir matė, kaip mušė E., bet nieko nesakė, nes bijojo būti sumuštas pats. Matė, kad E. buvo mušamas kumščiu per galvą, V. mama keliu spyrė į pilvą, mušė per kojas, tampė už plaukų, sudavė smūgius delnais. Smūgių buvo daug ir į visur. Viskas truko apie pusę minutės. E. nieko nesakė, tik gynėsi dengdamasis delnais. E. apsiverkė. Po to atėjo iš matymo pažįstamas vyras ir E.nuvedė pas mamą. Iškvietė policiją, kurios teko laukti apie 2 valandas. Jis visą laiką buvo kieme kartu su E.. Atvykus policijos pareigūnams pasakė, kad matė įvykį, tačiau policininkai jo duomenų neužsirašė.

Liudytojas V. Č. parodė, kad kaltinamąją ir nukentėjusįjį pažįsta iš matymo. Praeitų metų balandžio 23 dieną, vakarieniaujant su žmona ir S. L., per virtuvės langą pamatė, kaip buvo mušamas vaikas. Matė, kaip kaimynė išėjusi į kiemą parodė pirštu į vaiką ir priėjusi prie jo pradėjo mušti. Negali pasakyti ar pirma trenkė per veidą, ar tampė už plaukų, bet tai tikrai vyko. Vėliau pradėjo spardyti kojomis, kol vaikas sukniubo prie medžio. Išėjo į kiemą, apžiūrėjo berniuką, paklausė kur gyvena ir verkiantį nuvedė pas tėvus. Papasakojo kas vyko. Tėvai iškvietė policiją. Policijos teko laukti ilgai. Policininkai užsirašė jo duomenis. Su kaltinamąja prieš tą įvykį turėjo konfliktą, t.y. buvo taip, kad 21.00 val. jos namuose buvo gręžiama, nors prieš tai buvo įspėjęs, kad jei dar kartą tokiu laiku gręš, tai iškvies policiją. Pradėjus triukšmauti nuėjo pas ją ir paprašė, kad liautųsi, nes miega mergaitė. Pasakė, kad tuoj baigs ir toliau triukšmavo. Tada jis iškvietė policiją. Po to ji atėjo pas jį į namus ir pasakė, kad „jei nori pyktis tai pyksimės.“ Jis pats šio įvykio nesureikšmino.

Liudytoja D. Č. parodė, kad kaltinamąją pažįsta iš matymo, o nukentėjusiojo berniuko iki įvykio nepažinojo. Stovėdama virtuvėje prie lango, matė, kaip išėjusi moteris į kiemą rodė pirštu į vaikų būrelį. Moteris priėjo prie vieno vaiko, sudavė smūgius per veidą, po to kumščiais sudavė į krūtinę bei keletą kartų sudavė keliais į pilvo sritį. Viskas vyko labai greitai. Vaikas sėdėjo ant žemės susiėmęs rankomis už galvos. Tuo metu V. buvo lauke, jis pirštu parodė, kuris vaikas. Konfliktą stebėjo iš trečio aukšto, viskas labai gerai matėsi. Iš pradžių stebėjo viena, vėliau prisijungė vyras ir draugė. Viskas vyko apie 19-20 val. Matė, kaip jos vyras išėjo į lauką, priėjo prie sumušto vaiko, bet nematė kas vyko toliau. Nestebėjo kur nuėjo vyras. Matė kieme policijos automobilį, bet kada jis atvyko nepastebėjo. Konflikto metu nematė, kad kokia nors moteris būtų ieškojusi šuniuko. Konfliktų su kaltinamąja anksčiau neturėjo. Buvo, kad kelis kartus prašė, kad ši 21.30 val. negręžtų sienų, tačiau šio įvykio nesureikšmino.

Liudytoja S. L. parodė, kad kaltinamosios ir nukentėjusiojo nepažįsta. Būdama pas Č. ir sėdint prie virtuvės lango matė, kaip kieme buvo mušamas vaikas. Ji su D. šnekučiavosi prie lango, kur tuo metu buvo Č. nepastebėjo. Pamatė, kaip moteris išbėgo iš laiptinės, pribėgo prie vaiko ir tvojo jam ranka per pečius, po to koja sudavė keletą smūgių į pilvą. Smūgių į veidą nematė. Nematė ar su moterimi buvo vaikas. Virginijus nusileido pas vaiką. Jos su drauge pasikalbėjo apie įvykį ir, nesulaukusi Č., išėjo namo. Matydama kaip mušamas vaikas, buvo šokiruota.

Liudytoja N. P. parodė, kad. 2010 m. balandžio 23 dieną apie 19.00 val. nuvežė savo pažįstamai lagaminą. Automobilyje paliko šunytį. Grįžusi į automobilį šunyčio nerado, todėl puolė jo ieškoti. Pamačiusi ateinančią moterį paklausė ar nematė jos šuniuko. Ji pasakė, kad nematė ir nuėjo link laiptinės. Ji ėjo per kiemus. Matė būrelį berniukų, kurie keikėsi, stumdėsi, spardėsi, priėjusi jų paklausė ar nematė jos šunelio. Radusi šunelį ir grįždama į automobilį, pamatė ateinančią moterį su berniuku. Kieme buvo dar du berniukai. Vienas jų parodė į kitą. Ta moteris priėjo prie berniuko, padėjo ranką jam ant pečių ir kažką pasakė. Viskas vyko akimirksniu. Ką pasakė, negirdėjo, bet susidarė įspūdis, kad ji kalba su sūnumi. Jei būtų rėkusi, tai ji tikrai būtų girdėjusi, nes buvo nuo jų 2-3 metrų atstumu. Jei ta moteris būtų mušusi vaiką, tai ji tikrai būtų sudrausminusi. Matė, kaip moteris grįžo į kitą namą, o ji su šuneliu grįžo į automobilį ir išvažiavo. Vaiko atžvilgiu smurtas naudojamas nebuvo. Rugsėjo mėnesio pradžioje grožio salone „Rytietė“ sutiko moterį, kuri pasirodė labai susirūpinusi. Moteris pasakė, kad ją kaltina sumušus vaiką. Tuomet ji prisiminė tą įvykį ir paklausė, ar ji jos neatsimena, nes būtent pas ją tuomet klausė ar nematė šunelio. Pasakė, kad matė įvykį ir gali paliudyti.

Liudytojas D. K. parodė, kad kaltinamosios iki įvykio nepažinojo, su ja susipažino viena diena prieš įvykį. Jokie santykiai jo su kaltinamąja nesieja. Tą dieną atėjo pas ponią G. tvarkyti santechnikos. Jį įleido, o pati išėjo į darbą. Po pietų į namus grįžo jos sūnus. Vaikas paruošė pamokas ir išėjo į lauką. Su kuo ir ką žaidė nematė. Vaikas parėjo į namus verkdamas, susirietęs. Mamos namuose dar nebuvo, todėl vaiko paklausė kas nutiko. Vaikas pasakė, kad jį sumušė kiemo vaikai. Neužilgo sugrįžo mama. Mamai pasiteiravus kas nutiko, vaikas papasakojo, kad kiti vaikai apkumščiavo ir sumušė. Mama sunerimo ir paprašė parodyti vaiką, kuris jį mušė. Abu išėjo į kiemą. Jis išėjo į laiptinę ir atsistojo tarp antro ir trečio aukštų, nes norėjo pažiūrėti kas vyks toliau. Matė, kaip G. priėjo prie dviejų berniukų, vienas berniukas pasitraukė atokiau, o arčiau stovėjusiam berniukui ji uždėjo rankas ant pečių ir kažką pasakė. Ką G. sakė negirdėjo. Viskas truko labai greitai, iki minutės. Vaikui nieko nedarė, pasikalbėjo ir grįžo. Incidentą stebėjo iki to momento, kol G. apsisuko ir ėjo link laiptinės. Matė, kad G. sūnus nebuvo priėjęs prie vaikų, nes G. eidama paklausė, kuris vaikas jį sumušė. Ar buvo daugiau žmonių kieme pasakyti negali, nes buvo susikoncentravęs į tą vietą, kur G. kalbėjosi su berniuku.

Nepilnametis liudytojas V. M. D. parodė, kad anksčiau kieme žaisdavo ir su E.. Su juo nebežaidžia po to, kai susipešė. Prisimena, kad su E. susipyko balandžio mėn., žaidimo metu. Jam beeinančiam namo, E. pakišo koją ir jis vos nepargriuvo. Atsistojus ir pradėjus eiti, E. su A.jį pargriovė. Tada A. jam įspyrė į nugarą, o E. pavadino foteliu ir atsisėdo ant pilvo, o po to jie abu atsistojo ant jo. Jis negalėjo atsikelti, nes labai skaudėjo nugarą. Tada jis buvo mušamas. Į namus grįžo verkdamas. Namuose dirbo meistras, ir jis meistrui pasakė kas atsitiko. Netrukus grįžo mama, jis mamai papasakojo kas jam nutiko kieme. Mama nuėjo į kiemą, norėdama išsiaiškinti kas atsitiko. Jis stovėjo mamai už nugaros ir girdėjo kaip ji griežtai paklausė „kuris E.?“. Po to nuėjo namo. Matė, kad laiptinėje, toliau nuo lango stovėjo meistras. Šuniuko kieme nepastebėjo.

Liudytojas D. G. parodė, kad 2010 m. balandžio 23 d. vakare buvo iškvietimas. Jis nuvyko į įvykio vietą. Kieme laukė berniukas su tėvais. Buvo tamsu, todėl buvo paprašyta sėsti į tarnybinį automobilį. Iš berniuko paimtas paaiškinimas. Paaiškinimas surašytas iš vaiko žodžių. Buvo kalbėta ir su vaiko tėčiu bei išsiaiškinta, kad vyko konfliktas tarp berniukų, o vėliau vieno berniuko motina sudavė smūgius. Tuo metu tėvai dar nebuvo apsisprendę dėl pareiškimo rašymo, todėl jiems buvo paaiškinta, kad dėl sumušimo reikia kreiptis į ligoninę. Įvykio vietoje užtruko apie 15 min.

Institucijos, teikiančios išvadą atstovė Jūratė Magilavičiūtė nurodė, kad nei G. K., nei R. S. šeimos nėra žinomos vaikų teisių skyriuje kaip šeimos, kurios būtų įtrauktos į rizikos šeimų apskaitą. Duomenų, kad būtų sumušti vaikai tarnyba neturi.

Iš protokolo-pareiškimo matyti, kad R. S. 2010-04-27 kreipėsi į policiją nurodydama, jog 2010-04-23 vakare prie Naujoji g. 68 namo kaimynė G. K. sumušė jos sūnų E. S. gim. (duomenys neskelbtini). (b.l.3).

BIRT ataskaitų žiūryklė patvirtina, kad 2010-04-23 apie 20.38 val. R. S. pranešė Alytaus apskrities VPK apie tai, kad kaimynė stumdė jos nepilnametį sūnų ir galėjo jį sužaloti. (b.l.180-182).

2010-05-07 specialisto išvadoje Nr. 322/10 (06) nurodyta, jog pateiktoje medicininėje dokumentacijoje jokių trauminio poveikio požymių neužfiksuota, neurologo apžiūros metu neurologinės simptomatikos neužfiksuota, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nekvalifikuojamas. (b.l.15-16).

2010-10-06 akistatos tarp liudytojo V. Č. ir liudytojo D. K. protokolas patvirtina, kad akistatos metu esminių prieštaravimų dėl įvykio aplinkybių pašalinti nepavyko, nes abu liudytojai pasiliko prie savo parodymų, duotų apklausų metu. (b.l.61-62).

2010-09-29 akistatos tarp įtariamosios G. K. ir liudytojos S. L. protokolas patvirtina, kad esminių prieštaravimų dėl įvykio aplinkybių pašalinti nepavyko, nes įtariamoji ir liudytoja patvirtino savo parodymus, duotus apklausų metu. (b.l.73-74).

Visi aukščiau aptarti duomenys gauti teisėtu būdu, Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka, todėl teismas juos laiko įrodymais. Šie duomenys visumoje patvirtina, kad kaltinamoji G. K. viešoje vietoje – prie namo Nr. 68, esančio Naujoji g. 68, Alytaus, siekdama sudrausminti, prikibo prie mažamečio nukentėjusiojo E. S. ir įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio skausmo sukėlimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, kadangi šie veiksmai buvo atlikti, matant ir girdint kitiems asmenims, tame tarpe ir nepilnamečiams bei nutraukė nukentėjusiojo ir jo draugų poilsį kieme. Įžūlūs veiksmai viešojoje vietoje gali pasireikšti tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tie tada, kai aplink žmonių nėra (laikoma nepagarbos demonstravimu aplinkai). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad įvykio metu šalia mažamečio nukentėjusiojo buvo nepilnametis A. Z., taip pat netinkamas kaltinamosios elgesys atkreipė kitų žmonių dėmesį (liudytojų S. L., V. Č., D. Č.). Kaltinamoji veikė tiesiogine tyčia, suprato, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė ir galėjo numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes kaip pati nurodė į kiemą išbėgo labai susijaudinusi ir įpykusi, norėdama išsiaiškinti su vaiku, nuskriaudusiu jos sūnų ir šių padarinių norėjo. Tokie kaltinamosios veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas arba kankindamas mažametį sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nors kaltinamoji nurodė, kad fizinio smurto prieš mažametį nevartojo, tačiau jos parodymus paneigia mažamečio nukentėjusiojo E. S., liudytojų A. Z., V. Č., D. Č., S. L. parodymai, kurie iš esmės sutampa su nukentėjusiojo E. S. parodymais. Jų parodymai visumoje patvirtina, kad kaltinamoji prieš E. S. vartojo fizinį smurtą. Taip pat mažamečio E. S. parodymus patvirtina ir policijos pareigūno D. G., bendravusio su mažamečiu nukentėjusiuoju įvykio dieną, parodymai. Nors teismo med. ekspertai L. U. ir R. R. ir nurodė, kad teismo medicinos prasme smūgiavimu laikomi tik tokie veiksmai po kurių išlieka žymės, tačiau teismas sprendžia, kad G. K. veiksmai, kertant mažamečiui E. S. ranka ir kojos kelieniu vertintini kaip kitoks kontaktas, sukėlęs mažamečiui fizinį skausmą. Kad po kontakto rankomis ir kojos kelieniu buvo sukeltas fizinis skausmas teisme patvirtino ir nukentėjusysis, nurodydamas, jog jam skaudėjo. Kad kaltinamoji G. K. rankomis ir kojomis mušė nukentėjusįjį patvirtino liudytojai, kurių parodymai nors nežymiai (dėl didelio susijaudinimo pamačius kaip mušamas vaikas) ir skiriasi, tačiau iš esmės sutampa ir patvirtina vaiko parodymus. Teismas netiki liudytojų D. K. ir N. P. parodymais, nes jie iš esmės prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei kitų liudytojų parodymams, šių liudytojų parodymai nesutampa ir tarpusavyje, nes D. K. bei mažametis V.M.D. nurodė įvykio vietoje nematę nei šuniuko, nei pačios N. P.. Liudytojų D. K. ir N. P. parodymai vertintini kaip žinomai melagingi, duodant tokius parodymus buvo siekiama kaltinamajai G. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d. draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai elgtis su juo. Šie principai įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 str. 2 d.. Todėl įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, kaltinamosios tyčiniai veiksmai mažamečio E. S. atžvilgiu teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. Iš kaltinimo šalinti smūgiai, nurodant, kad tai buvo ne smūgiai, o kitoks fizinis kontaktas, nepalikęs vizualių požymių, t.y. sudavimas ranka ir kojos kelieniu.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str. 2 d. Kaltinamoji G. K. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, neteista ir nebausta administracine tvarka, dirba, charakterizuojama teigiamai, augina du mažamečius vaikus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatomis, kaltinamajai pagal BK 284 str. skirtina laisvės apribojimo bausmė, pagal BL 140 str. 2 d. – laisvės atėmimo bausmė, nes tai vienintelė už šį nusikaltimą sankcijoje numatyta bausmės rūšis. Esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės tarpusavyje subendrintinos apėmimo būdu bei taikant BK 65 str. nuostatas. Nustatant šios bausmės dydį, atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumo laipsnį, padarytų veikų motyvus ir tikslus. Taip pat įvertinama tai, kad G. K. iš anksto neplanavo daryti nusikaltimų, nusikaltimai nesukėlė sunkių padarinių. Kaltinamoji teisiama pirmą kartą, viena augina ir materialiai išlaiko du mažamečius vaikus. Realus bausmės vykdymas neigiamai paveiktų kaltinamosios socialinius ryšius su vaikais. Įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis veikomis, tiek ir su kaltinamosios asmenybe, teismas mano, jog padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo G. K. tikrosios vertybinės orientacijos. Daroma išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl vadovaujantis BK 75 str. G. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas ir skirtini įpareigojimai bei baudžiamojo poveikio priemonė.

Alytaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti 1000 Lt neturtinės žalos. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, taip pat asmens sveikatai. (CK 6.250 str.2d.). Tačiau prokuroro nurodyta 1000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti, teismo manymu, yra per didelė, nes nusikaltimo padariniai nėra sunkūs, nukentėjusiajam nepadaryti negrįžtami sveikatos pakenkimai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į kaltinamosios asmenybę bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais teismas mano, kad nukentėjusiajam, atstovaujamam įstatyminės atstovės priteistina 500 Lt dydžio kompensacija padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jai terminuotą laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str., bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti G. K. galutinę subendrintą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant G. K. bausmės vykdymo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir skirti jai baudžiamojo poveikio priemonę – 7 MGL (910 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies. Priteisti iš G. K. nukentėjusiajam E. S., a.k. (duomenys neskelbtini) atstovaujamam įstatyminės atstovės R. S. 500,00 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.