Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D. gynėjui advokatui Daliui Mecelicai, ir įstatyminiam atstovui J. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D. gynėjų advokatų Stasės Kupčiūnienės ir Daliaus Mecelicos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties, kuria M. D. dėl įstatymo uždraustos veikos, numatytos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje, padarymo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. D. priverčiamoji medicinos priemonė paskirta už tai, kad jis 2016 m. lapkričio 29 d., apie 10.00 val., užsibarikadavo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pareikalavus išeiti, nepakluso policijos pareigūno reikalavimui ir, iššokęs per langą pabėgo, sulaikomas ties (duomenys neskelbtini) namu, aktyviais veiksmais priešinosi, muistėsi, iš savęs ištraukęs TASER zondo likutį, juo vieną kartą įdūrė (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rinktinės 2-os kuopos mobilaus būrio vyriausiajam patruliui D. N. į kairę koją bei įkando į dešinės kojos kelį, taip panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui.Kauno apylinkės teismas, priimdamas nutartį dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, konstatavo, kad surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog M. D. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tačiau jis veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o taip pat negali jų suprasti bei juos valdyti ir šiuo metu, todėl yra pagrindas M. D. pripažinti nepakaltinamu. Teismas, atsižvelgęs į teismo psichiatrijos eksperto, įvertinusio M. D. ligos diagnozę, rekomendacijas, M. D. socialinį pavojingumą, nusprendė, kad jam skirtina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) ligoninėje.Apeliaciniame skunde asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D. gynėja advokatė Stasė Kupčiūnienė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo2017 m. birželio 30 d. nutartį ir skirti M. D. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.Skunde nurodoma, kad M. D. nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje padarė policijos darbuotojams panaudojus elektros impulso prietaisą „Tazer“. Rašytiniai bylos įrodymai ir liudytojų parodymai duoda pagrindo manyti, kad panaudoję elektros impulso prietaisą „Tazer“ policijos darbuotojai iššaukė M. D. reakciją – pasipriešinimą. Pažymima, jog nustatyta, kad į įvykio vietą policija, gaisrinė ir greitoji pagalba M. D. artimųjų buvo kviečiama dėl to, kad M. D. neįsileidžia jų į butą. Atvykus policijos darbuotojams, M. D. iššoko per langą ir bėgo nuo policijos, taip kad jokių kliūčių patekti į butą jame gyvenantiems žmonėms jau nebuvo. Kitų nusiskundimų M. D. atžvilgiu nebuvo. M. D. nepadarė jokio nusikaltimo, dėl kurio jį reikėjo persekioti ir vytis – jis nenaudojo smurto prieš artimuosius, nebuvo pavojingas visuomenei. Jam bėgant nuo policijos, gavus „Tazer“ šūvį, sulaikant jis pasipriešino policijos darbuotojams. Jis buvo policijos darbuotojų sumuštas, teismo posėdžio metu pateikta eksperto išvada dėl M. D. sužalojimų.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad M. D. savanoriškai nuo 2017 m. gegužės 5 d. gydosi (duomenys neskelbtini) ir pastoviai lankosi pas gydytoją-psichiatrę. Taip pat akcentuojama, kad tiek M. D. įstatyminis atstovas tėvas J. D., tiek jo sutuoktinė E. D. teismo posėdžio metu išreiškė nuomonę, jog M. D. stacionarinio stebėjimo nereikėtų, jis gydosi ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, jis nėra pavojingas visuomenei, niekada prieš nieką nevartojo fizinio smurto. Jis nėra teistas, dirba jo įstatyminio atstovo J. D. prižiūrimas, nes abu turi įregistravę individualią veiklą. Nors teismo psichiatrijos ekspertas rekomenduoja skirti M. D. gydymą (duomenys neskelbtini) ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, tačiau jo artimieji mano, kad M. D. sėkmingai gydosi ambulatorinio stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini), jis dirba, niekada nebuvo agresyvus, todėl priverstinis jo izoliavimas nuo visuomenės gali jį labai paveikti.Apeliaciniame skunde asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D. gynėjas advokatas Dalius Mecelica prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį ir skirti M. D. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.Skunde nurodoma, kad M. D. nesutinka su skundžiama nutartimi dalyje dėl taikytų priverčiamųjų medicinos priemonių – stacionaraus stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kadangi teismas neįvertino visų įrodymų, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau neginčijamas M. D. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 286 straipsnį, taip pat kaltė. Skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, parenkant priverčiamąją medicininę priemonę, t. y. BK 98 straipsnį, kurio netinkamą taikymą nulėmė neatliktas visų teisiškai svarbių aplinkybių nustatymas. Cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, ir teigiama, kad teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos taikant BK 98 straipsnį. Anot skundo autoriaus, tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas nėra atsiejamas nuo tinkamo įrodymų vertinimo. Remiamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, LAT praktika, kurioje suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės, ir pažymima, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Skundo autoriaus manymu, sprendžiant priverčiamųjų medicininių priemonių taikymą, taip pat turi būti vertinami visi įrodymai, bei turi būti atsižvelgta į asmens, šiuo atveju įstatyminio atstovo, išdėstytus argumentus dėl taikytinų priverčiamųjų medicininių priemonių parinkimo, bei argumentuotai aptarti įrodymai, kurie paneigia įstatyminio atstovo argumentus dėl taikytino ambulatorinio gydymo. Todėl skunde daroma išvada, kad apylinkės teismas, priimdamas sprendimą turėjo pareigą įvertinti visas aplinkybes ne tik nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bet ir parenkant vieną iš priverčiamųjų medicinos priemonių.Skundo autoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas tik formaliai pasirėmė teismo eksperto išvada, kadangi turėjo būti vertinamas ir teismo ekspertizės turinys dėl jame aptartų surinktų duomenų, kurie reikšmingi parenkant vieną iš priverčiamųjų medicininių priemonių. Teigiama, kad teismas privalėjo įvertinti eksperto nustatytą M. D. sveikatos būklę. Pažymima, kad ekspertizės akte yra užfiksuota M. D. psichikos būklė. Nors psichiatras yra nurodęs, kad M. D. yra „savo būklei nekritiškas, tvirtina, kad neketina lankytis pas psichiatrus, neigia, jog jam reikalingas medikamentinis gydymas“, tačiau nėra užfiksuota jokių kategoriškų pasisakymų, kad jis nepaklustų teismo sprendimui gydytis ar kaip nors kitaip vengtų gydytis. Priešingai, eksperto aprašytuose medicininiuose dokumentuose yra nustatyta, kad pats M. D. savanoriškai, ne priverstinai kelis kartus gydėsi dėl užklupusios ligos. Tai reiškia, kad stacionaraus gydymo poreikis turėjo būti paremtas medicininiais tyrimais, kurių nebuvo atliekant ekspertizę. Be to, ekspertizės akte nurodyta, kad „šiuo metu privačiai lankosi pas psichologą“. Tai reiškia, kad M. D. yra nuolat teikiama psichologų pagalba, kurie jo nebuvo nukreipę į stacionarų gydymą.Skunde teigiama, kad apylinkės teismas taip pat turėjo įvertinti M. D. charakterizuojančius duomenis. Tai yra, teismas, parinkdamas priverčiamąją medicininę priemonę, neįvertino aplinkybės, kad M. D. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki įvykio ir šiuo metu jis buvo ir yra darbingas, turi nuolatinį apmokamą darbą. Tokios aplinkybės rodo, kad M. D. yra pozityviai nusiteikęs visuomenės atžvilgiu ir laikosi visuomenei priimtinų elgesio normų. Be to, M. D. yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, o įgijęs išsilavinimą toliau tobulėjo. Prie skundo pateikiama UAB „(duomenys neskelbtini)“ charakteristika patvirtina, kad M. D. dirba atsakingai, sutaria su kitais bendrovės darbuotojais, jokių konfliktų nėra kilę dėl jo elgesio. Taip pat liudytoja apklausia sutuoktinė E. D. pripažino, kad jie yra santuokoje, M. D. nuolat lanko jų bendrą dukrą, nuolat ja rūpinasi. Prie skundo pateikti gimimo ir santuokos liudijimai patvirtina, kad M. D. iki šiol gyvena šeimyninį gyvenimą, o E. D. prašymas liudija, kad M. D. elgesys nėra toks, kad būtų nesuderinamas jo buvimu visuomenėje, priešingai, jis tinkamai įgyvendina savo kaip tėvo pareigas, kas rodo jo pagarbą įstatymais nustatytoms pareigoms. Todėl darytina išvada, kad teismui įpareigojus jį ambulatoriškai gydytis, jis taip pat įvykdytų tokią pareigą.Anot skundo autoriaus, apylinkės teismas taip pat turėjo objektyviai įvertinti padarytą nusikalstamą veiką, bei jos padarymo aplinkybes, t. y., kad policijos pareigūnai buvo iškviesti dėl to, M. D. neįleido į kambarį savo sutuoktinės, tačiau jokių veiksmų, kurie būtų susiję su kito asmens užpuolimu neatliko. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad M. D. nuo policijos pareigūnų bėgo ir pasipriešino tik tuomet, kai pareigūnai bandė jį sulaikyti. Tvirtinama, kad teismas turėjo įvertinti ir liudytojo A. T. parodymus, iš kurių matyti, kad M. D. priešinosi pareigūnui trumpą laiką, o vėliau pakluso pareigūno reikalavimams. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. D. nėra linkęs vartoti nei psichologinio, nei fizinio smurto kitų asmenų atžvilgiu, kas leidžia teigti, jog jis gali būti gydomas ambulatorine tvarka. Pažymima ir tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo yra paėję beveik metai, tačiau jokių nusižengimų M. D. nėra padaręs.Skunde taip pat nurodoma, kad įvertintini su skundu pateikiami papildomi medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad M. D. pats savanoriškai atvyko į gydymosi įstaigą. Tai yra, jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini), jo paties prašymu buvo paguldytas į stacionarą papildomam ligos diagnozavimui ir, esant būtinybei, gydymuisi. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad M. D. suvokia savo ligos pobūdį, esant būtinybei atvyksta į gydymosi įstaigą ir paklūsta visiems gydytojų nurodymams.Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, LAT praktiką, skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į M. D. gyvenimo būdą, kuris pasireiškė aktyviu dalyvavimu vaiko auklėjime, į tai, kad nėra vartojęs smurto artimoje aplinkoje bei kitų asmenų atžvilgiu. Teigiama, kad nagrinėjamas atvejis buvo vienkartinis poelgis, kurio metu nebuvo padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. D. jau būtų taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, bei jų būtų vengęs. Todėl nėra jokių pagrįstų motyvų, dėl kurių, reiktų taikyti stacionarų gydymą ir nepakaktų ambulatorinio, atsižvelgiant į tai, kad M. D. gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame yra įstaiga, galinti teikti ambulatorinį gydymą tokio pobūdžio ligoniui.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D., gynėjas ir įstatyminis atstovas pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.Asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D., gynėjų advokatų Stasės Kupčiūnienės ir Daliaus Mecelicos apeliaciniai skundai tenkinami. Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas nusikalstamos veikos padarymo faktas, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau nesutinkama su asmeniui, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi ir sąlygomis – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, ir prašoma ją pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Kadangi apeliantai iš esmės prašo tik paskirti švelnesnę priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjų apeliacinių skundų argumentus, atlikusi byloje įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo nutartimi M. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė neatitinka bylos aplinkybių, t. y. nustatyto M. D. socialinio pavojingumo sau bei visuomenei, dėl to yra pagrindas M. D. taikyti kitos rūšies priverčiamąją medicinos priemonę negu taikė pirmosios instancijos teismas.Baudžiamajame įstatyme yra numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosiomis medicinos priemonėmis rūšies parinkimo klausimą, įvertinęs M. D. ligos diagnozę, socialinį pavojingumą, padarė išvadą, kad M. D. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokią išvadą teismas padarė, kadangi Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog M. D. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo psichikos sutrikimu; jam konstatuotas psichikos sutrikimas (duomenys neskelbtini) sutrikimas, manijos tipas; M. D. nusikalstamos veikos padarymo metu nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti; M. D. nutarties skirti teismo psichiatrinę ekspertizę priėmimo metu serga psichikos sutrikimu; jam konstatuojamas psichikos sutrikimas (duomenys neskelbtini), manijos tipas; jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; M. D. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje ((duomenys neskelbtini)ligoninėje) bendro stebėjimo sąlygomis, taip pat atsižvelgęs į eksperto S. S., patvirtinusio ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškinimus, kad M. D. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) sutrikimas yra lėtinis psichikos sutrikimas, pasireiškiantis mąstymo, emocijų sutrikimais, nuotaikų svyravimu, kurio būna dvi fazės – depresinė ir maniakinė, pastarosios metu gali būti daromos nusikalstamos veikos; šiuo atveju veika padaryta maniakinėje fazėje; kadangi M. D. negėrė vaistų, nesigydė, todėl liga paūmėjo; jam reikalinga taikyti stacionarų gydymą (duomenys neskelbtini) ligoninėje, nes jis yra socialiai pavojingas, darė administracinės teisės pažeidimus, pasipriešino policijos pareigūnui, be to jam reikalinga priežiūra, kad gydymas būtų tęsiamas. Tuo tarpu M. D. įstatyminio atstovo J. D. paaiškinimus, kad asmeniui, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, pakaktų ambulatorinio gydymo, apylinkės teismas atmetė. Pastebėtina, kad apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog M. D. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje keistina į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, ir tai grindžiama papildomomis aplinkybėmis apie M. D. gydymąsi po nusikalstamos veikos padarymo, kurios nebuvo žinomos atliekant ekspertizę ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad, siekiant pašalinti abejones dėl M. D. skundžiama nutartimi taikytos priverčiamosios medicinos priemonės pagrįstumo, apeliacinės instancijos teisme buvo pakartotinai apklaustas ekspertas S. S., kuris parodė, jog ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, kad M. D. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje, surašė 2017 m. vasario 14 d. pagal ikiteisminio tyrimo metu jam pateiktus medicininius dokumentus; iš šiuo metu patektų medicininių dokumentų mato, kad asmuo, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, po ekspertizės gydėsi du kartus stacionare, nuo spalio mėnesio jis gydosi ambulatoriškai, lankosi pas gydytojus, jam išrašomi medikamentai, po gydymo yra pagerėjimas – yra nuoseklus mąstymas, gerėjanti nuotaika, sumažėjęs nedarbingumas, dabar jo socialinis pavojingumo laipsnis yra mažesnis; jei nurodyti duomenys, kad M. D. gydėsi, buvo kelis kartus stacionarizuotas ir perėjo į ambulatorinį gydymąsi, būtų buvę pateikti, prieš duodant ekspertizės aktą, tai išvada būtų buvusi kita, t. y., kad reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą (t. 2, b. l 57-58). Taigi, aptarti eksperto S. S. parodymai patvirtina, jog nustatytas M. D. socialinis pavojingumas sau bei visuomenei yra sumažėjęs ir jam galima keisti skundžiama nutartimi paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti eksperto papildomai duotais paaiškinimais, kad M. D. reikalingas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros centre pagal gyvenamąją vietą, o ne stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Dėl to asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D., gynėjų skundai tenkinami ir skundžiama nutartis keičiama (BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

nutaria:

Asmens, kuriam skirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D., gynėjų advokatų Stasės Kupčiūnienės ir Daliaus Mecelicos apeliacinius skundus tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį pakeisti.

M. D. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.