Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Anykščių kvarcas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Anykščių kvarcas“ skundą atsakovui Anykščių rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Jaros paršelių veislynas“, Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir dėl poveikio aplinkai vertinimo, apsaugos zonų nustatymo nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, kad šią normą detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu patvirtintas Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Nurodė Aprašo 4 punktą, 7 punktą, 7.1 punktą, 7.2 punktą (strateginį pasekmių aplinkai vertinimą privaloma atlikti, kai rengiami nacionalinio, regiono ir rajonų lygmenų bendrojo teritorijų planavimo dokumentai ar esminiai jų pakeitimai), 7.3 punktą (strateginį pasekmių aplinkai vertinimą privaloma atlikti, kai planų ir programų įgyvendinimas susijęs su įsteigta ar potencialia „Natura 2000“ teritorija ar artima tokios teritorijos aplinka), 7.4 punktą. Pažymėjo, kad planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašas yra pateiktas Planuojamos ūkinės veikos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 1 priede, o planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašas pateiktas šio įstatymo 2 priede. Teismas nustatė, kad Detaliuoju planu planuojamojoje teritorijoje nėra numatyta ūkinė veikla, įrašyta į minėto įstatymo 1 priedą, Detalusis planas neatitinka ir Aprašo 7.2, 7.3 punktuose nurodytų kriterijų, todėl laikyta kad Detaliojo plano rengimo procedūroje nebuvo privaloma atlikti strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, pagrįstai buvo įvykdyta atranka strateginiam pasekmių aplinkai vertinimui atlikti ir nuspręsta, kad Detaliojo plano strateginį pasekmių aplinkai vertinimą atlikti neprivaloma, atrankos procedūros pažeistos nebuvo.

Sanitarinių apsaugos zonų (toliau – ir SAZ) nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintos Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 4.11 punktas nustato, kad SAZ – aplink stacionarų taršos šaltinį arba keletą šaltinių, taip pat šalia kelių esanti teritorija, kurioje dėl galimo neigiamo poveikio žmonių sveikatai galioja nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Detaliajame plane AB ,,Anykščių kvarcas“ yra nustatyta SAZ, kuri apskaičiuota 1991 m. pagal tuometinio „Anykščių statybinių medžiagų kombinato“ didžiausių leistinų kenksmingų medžiagų išmetimų į atmosferą normų projektą ir pakoreguota pagal „Vėjų rožę“ (informacija atrankai dėl poveikio aplinkai privalomojo vertinimo, atlikto UAB „Baltijos konsultacinė grupė“, 2004) – Detaliojo plano aiškinamasis raštas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl AB ,,Anykščių kvarcas“ ūkinės veiklos nuo 2004 m. padidėjo aplinkos užterštumas, o taip pat ir neigiamas poveikis žmonių sveikatai. Vien tik tai, kad pareiškėjas per šį laikotarpį savo gamybinėje bazėje pastatė keletą naujų statinių, šios aplinkybės nepatvirtina. Priešingai, Utenos RAAD pateikti duomenys apie AB ,,Anykščių kvarcas“ teršalų išmetimą į atmosferą rodo, kad oro tarša dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos ženkliai sumažėjo. Pareiškėjas iki Detaliojo plano rengimo procedūros pradžios Taisyklių nustatyta tvarka nerengė SAZ ribų nustatymo dokumento, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad SAZ privalėjo būti nustatyta didesnė, nei ji yra nustatyta Detaliuoju planu.

Nei Taisyklės, nei joks kitas teisės aktas nenumato prievolės nustatyti SAZ aplink ateityje galimai planuojamą eksploatuoti smėlio karjerą. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios sąlygos), XXIII skyriaus „Naudingųjų iškasenų telkiniai“ normose yra nustatyta, kad išžvalgytuose naudingųjų iškasenų telkiniuose, kurių ištekliai patvirtinti, ir prie jų esančiuose perspektyviniuose naudingųjų iškasenų plotuose žemės savininkui, naudotojui draudžiama statyti gyvenamuosius namus, gamybinius statinius, įrenginius. Šis Specialiųjų sąlygų reikalavimas Detaliajame plane yra įvykdytas – žemės sklype Nr. 28 nenumatyta jokia statyba. Dėl išvardintų motyvų pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl servituto nustatymo teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111 straipsnį ir iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatė, kad žemės sklypui, suplanuotam Detaliuoju planu, buvo nustatytas servitutas – teisė aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas). Šis servitutas nustatytas žemės sklypo daliai, kurioje yra magistraliniai tinklai, nepriklausantys pareiškėjui nuosavybės teise, ir kuri patenka į Detaliuoju planu suformuotus žemės sklypus Nr. 22, 23, 24, 26. Iš Detaliojo plano aiškinamojo rašto matyti, kad šiems sklypams, nustatant tvarkymo ir naudojimo režimą, taikytos Specialiųjų naudojimo sąlygų VI skyriaus „Elektros linijų apsaugos zonos“ bei XLIX skyriaus „Vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos“ nuostatos. Specialiųjų naudojimo sąlygų 22 punktas numato, kad elektros tinklų įmonių darbuotojams suteikiama teisė elektros oro linijos apsaugos zonoje laisvai vaikščioti, atliekant eksploatavimo bei remonto darbus – važinėti ir kasti žemę, įspėjus apie tai žemės savininkus ar naudotojus. Specialiųjų naudojimo sąlygų 200 punktas numato, kad vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklus ir įrenginius eksploatuojančioms įmonėms (organizacijoms) leidžiama prie šių tinklų ir įrenginių privažiuoti automobiliais ir kita technika, aptarnauti ir remontuoti juos, įspėjus apie tai žemės savininką ar naudotoją. Paminėti Specialiųjų naudojimo sąlygų punktuose nurodytos atitinkamų asmenų teisės susiję su teise aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas atitinka buvusio nustatyto servituto turinį. Pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktą, servitutas pasibaigia išnykus servituto būtinumui. Teismo vertinimu, servitutas pasibaigė, išnykus jo būtinumui, ginčų dėl to tarp tarnaujančio daikto ir viešpataujančio daikto savininkų nėra, ką patvirtina suinteresuotų institucijų Detaliojo plano derinimas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kad servituto Detaliuoju planu nenustatymas tokia apimtimi, koks jis buvo nustatytas planuojamam žemės sklypui, kokiu nors būdu pažeistų pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, todėl laikyta, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti Sprendimą Nr. TS-08 šiuo pagrindu.

Dėl žemės sklypo Nr. 28 ploto ir Žemės gelmių įstatymo 20 straipsnio pažeidimo teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. D., Detaliojo plano projekto vadovas, parodė, kad rengdamas detalųjį planą jis kreipėsi į Geologijos tarnybą, prašydamas pateikti išžvalgytų telkinių duomenų bazės išrašą. Geologijos tarnyba pateikė tikslią skaitmeninę informaciją su išžvalgytais rajono naudingųjų iškasenų plotais, koordinuotus planus, pagal kuriuos nustatė tikslias Telkinio ribas ir paskaičiavo žemės sklypo plotą. Šiuos parodymus patvirtina ir teismo posėdyje duoti Geologijos tarnybos atstovo paaiškinimai, kad projektuotojams Geologijos tarnyba pateikė skaitmenines koordinuotas Telkinio ribas, bet ne antžeminius kontūrus, antžemines Telkinio ribas turėtų nustatyti žemėtvarkos projektai pagal Geologijos tarnybos pateiktas Telkinio ribas. Geologijos tarnybos atstovas patvirtino, kad Detaliajame plane nurodyta žemės sklypo Nr. 28 šiaurinė riba atitinka Telkinio ribas. Todėl pareiškėjo argumentas, kad žemės sklypas Nr. 28 suformuotas mažesnis nei jame esanti Telkinio dalis, atmestas kaip nepagrįstas.

Žemės gelmių įstatymo 20 straipsnis numato, kad teritorijos turi būti planuojamos įvertinus žemės gelmių sandarą ir jų išteklius < ... >, nenaudojami žemės gelmių ištekliai turi būti apsaugoti nuo veiksmų, bloginančių jų kokybę, gavybos sąlygas, nuo teritorijos užstatymo ar kitų veiksmų, trukdančių žemės išteklius naudoti ateityje. Prašydamas panaikinti Sprendimą Nr. TS-08 šiuo pagrindu, pareiškėjas nurodė, kad Detaliuoju planu formuojamo žemės sklypo Nr. 28 ribas nustačius ant Telkinio ribos, negalės būti pilnai eksploatuojamos visos telkinyje esančios naudingosios iškasenos. Todėl buvo būtina minėto sklypo ribas atitraukti maždaug 15-25 metrų atstumu nuo Telkinio ribos. Palaikydama pareiškėjo skundą, Geologijos tarnyba teismui pateikė schemą, kokiu atstumu nuo kasybos sklypo ribos turėtų būti nustatyta išteklių gavybai formuojamo žemės sklypo riba. Pažymėta, kad joks teisės aktas nenustato atstumų, kaip turi būti planuojamos žemės sklypo, kuriose yra naudingosios iškasenos, ribos. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir Geologijos tarnybos atstovas, nurodydamas, kad Geologijos tarnyba, teikdama konsultacijas bei metodinę pagalbą planavimo sąlygoms išduoti, neturėjo teisinio pagrindo reikalauti atitraukti formuojamo žemės sklypo Nr. 28 ribas už telkinio ribų. Geologijos tarnybos ir Utenos RAAD bei Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus susirašinėjimo medžiaga patvirtino, kad toks reikalavimas, išduodant projektavimo sąlygas, nebuvo keliamas. Nors Geologijos tarnyba 2011 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 1.7-2746 nurodė, kad projektiniai sprendiniai plotuose, išsidėsčiusiuose betarpiškai prie telkinio kontūro, neturi prieštarauti telkinio išteklių naudojimo projekto sprendiniams, tačiau bylos medžiaga bei Geologijos tarnybos atstovo paaiškinimai teisme patvirtino, kad išteklių naudojimo projektas ginčo teritorijai iki šiol nėra parengtas.

Pagal Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnį, žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė. Geologijos tarnybos atstovas paaiškino, kad Telkinys yra unikalus ir vienintelis Lietuvoje, todėl valstybė turi siekį jį išeksploatuoti. Anykščių kvarcinio smėlio telkinio I sklypo išteklių likučio perskaičiavimo ir kasybos sąlygų įvertinimo 1999 m. ataskaitoje nurodyta, kad šio kasybos sklypo šiaurinį neiškastą plotą (kuriame yra ir Detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas Nr. 28) kerta trys lygiagrečiai išdėstytos aukštos įtampos elektros tiekimo linijos bei respublikinės reikšmės kelias Anykščiai-Kupiškis su 25 metrų pločio apsaugine juosta, be to, dalį ploto užima dvi gyvenamosios sodybos su ūkiniais pastatais; prieš atnaujinant kasybos darbus likusioje kasybos sklypo dalyje, iš jos turi būti iškeltos elektros tiekimo linijos, kelias bei gyvenamosios sodybos; padaryta išvada, kad likę I sklypo smėlio ištekliai tolimesniam įsisavinimui yra nerentabilūs. Valstybinės naudingųjų iškasenų išteklių komisijos 1999 m. spalio 27 d. posėdyje pritarta nuomonei, kad šioje teritorijoje artimiausioje ateityje išteklius naudoti ekonomiškai netikslinga, naudingųjų iškasenų ekspertė V. P. šiuos išteklius net siūlė išbraukti iš naudingųjų iškasenų balanso, kaip ekonomiškai netikslingus ir techniškai neįmanomus iškasti, nors šiai nuomonei nebuvo pritarta. Kaip jau minėta, pareiškėjui yra išduotas leidimas naudoti Telkinio išteklius. Ginčo teritorijai iki šiol nėra parengtas išteklių naudojimo projektas, nors pareiškėjas tai padaryti iki 2009 m. sausio 1 d. buvo įpareigotas 2007 m. spalio 4 d. sutartimi, kuria pareiškėjui skirtas kasybos sklypas ginčo teritorijoje, jokia veikla ginčo teritorijoje nėra vykdoma. Kaip teismo posėdyje patvirtino šalys, klausimas, kokiu būdu ir kokiomis lėšomis galėtų būti iškelti elektros tiekimo linijos, kelias bei gyvenamosios sodybos, šiuo metu nėra svarstomas. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintos Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių normos teisę gauti ir turėti Leidimą sieja su teisės naudotis žeme, kurioje yra naudingosios iškasenos, turėjimu, o Leidimo turėtojui netekus teisės naudotis žeme, Leidimo galiojimas panaikinamas (šių taisyklių 22.10, 25, 64.2.4 punktai). Pažymėta, kad žemės sklypo, kuriame yra Telkinio dalis, savininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Jaros paršelių veislynas“, pareiškėjas neturi teisės naudotis žemės sklypo, kurioje yra naudingosios iškasenos, dalimi, klausimo dėl tokios teisės įgijimo iki šiol nekėlė ir tuo nesirūpino. Dėl šių aplinkybių laikyta, kad pareiškėjo teisė pilnai išnaudoti kvarcinio smėlio išteklius ginčo teritorijoje nėra reali. Siekis pilnai išeksploatuoti unikalų Telkinį laikytinas valstybės interesu, t. y. viešuoju interesu, o pareiškėjas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą. Todėl įvertinta, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti Sprendimą Nr. TS-08 ir šiais pagrindais. Bylos medžiaga nenustatyta, kad rengiant ir patvirtinant Detalųjį planą, buvo pažeistos detaliojo planavimo procedūros, Detalusis planas yra nustatyta tvarka suderintas, apsvarstytas ir patikrintas.

III.

Dėl Žemės gelmių įstatymo 19 ir 20 straipsnių pažeidimo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo ir Žemės gelmių įstatymo nuostatas, nes visiškai neįvertino to, kad būtent trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Jaros paršelių veislynas“, planuodamas naują ūkinę veiklą savo sklype, į kurį patenka žemės gelmių ištekliai, detaliojo teritorijų planavimo metu turėjo atlikti planuojamos ūkinės veiklos ir/ar Detaliojo plano sprendinių poveikio aplinkai vertinimo procedūras, kurių metu būtų nustatytas planuojamos veiklos poveikis žemės gelmių ištekliams ir nustatyti būtini šios veiklos atstumai iki žemės gelmių išteklių, kad nebūtų pažeisti Žemės gelmių įstatymo 19 ir 20 straipsnių reikalavimai. Priešingai nei nurodė teismas, šiuo atveju vertinant planuojamos veiklos galimą neigiamą įtaką žemės gelmių išteklių išeksploatavimui ateityje nėra svarbu ir reikšminga tai, ar pareiškėjas UAB „Anykščių kvarcas“, ar bet kuris kitas asmuo yra parengęs žemės gelmių išteklių, t. y. kvarcinio smėlio naudojimo projektą, nes toks projektas, jei jis ir būtų parengtas, nepaneigtų planavimo organizatoriaus būtinybės teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti planuojamos ūkinės veiklos poveikį žemės gelmių ištekliams detaliojo teritorijų planavimo metu siekiant išsamiai ir visapusiškai nustatyti detaliojo plano sprendinių galimą neigiamą poveikį žemės gelmių ištekliams ir jų išeksploatavimo galimybėms ateityje. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčas šioje byloje iš esmės yra ne dėl to, kad neišlaikytas koks nors konkretus atstumas nuo žemės gelmių išteklių iki formuojamo sklypo ribos ar užstatymo zonos, o dėl to, kad apskritai jokių konkrečių Detaliojo plano sprendinių įtaka žemės gelmių ištekliams, esantiems planuojamoje teritorijoje, ir jų eksploatacijai net nebuvo vertinama teisės aktų nustatyta tvarka, detaliojo planavimo dokumentuose nebuvo pateikta jokių skaičiavimų ir duomenų, pagrindžiančių, kad Detaliojo plano sprendiniai neužkerta kelio ateityje išeksploatuoti visus šiuos žemės gelmių išteklius. Detaliajame plane apskritai nėra numatyta ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių papildomų dokumentų, kurie patvirtintų, kad Detaliojo plano sprendiniai atitinka Žemės gelmių įstatymo 19 ir 20 straipsnių nuostatas ir kad ateityje įgyvendinus Detaliojo plano sprendinius išliks galimybė išeksploatuoti visus išteklius. Todėl žemės gelmių išteklių naudojimo projekto nebuvimas visiškai nepagrindžia, jog Detaliojo plano sprendiniai yra teisėti ir nepažeidžia Žemės gelmių įstatymo nuostatų bei pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, susijusių su išduotu leidimu naudoti kvarcinio smėlio išteklius, esančius Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje. Todėl teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai vadovavosi šalutiniu ir byloje jokios reikšmės neturinčiu telkinio išteklių naudojimo projekto nebuvimo faktu.

Be to, telkinio išteklių naudojimo projektas net nėra detaliojo teritorijų planavimo privalomasis dokumentas, o trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Jaros paršelių veislynas“, kaip planavimo organizatorius, rengdamas ginčijamą Detalųjį planą, privalėjo remtis institucijų išduotomis planavimo sąlygomis ir galiojančiais teisės aktais (Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2011 m. sausio 27 d. planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. SD-49, Utenos RAAD 2011 m. sausio 25 d. planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. S/tp-33, Žemės gelmių įstatymo 19 ir 20 straipsniai, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 4 straipsnio 1 punktas, Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920, 8, 8.1, 12 punktai, šio aprašo 1 priedo „Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo klausimynas“ II dalies „Poveikis ekonominei aplinkai“ 9 punktas).

Pagal UAB „Jaros paršelių veislynas“ parengtą Detalųjį planą žemės sklypo dalyje, kurioje yra išžvalgytas kvarcinio smėlio telkinys, suformuoto atskiro sklypo ribos nepagrįstos jokiais planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai ar detaliojo plano sprendinių poveikio vertinimo, numatyto ankščiau nurodytuose teisės aktuose, rezultatais ir tai, kad šios ribos Detaliajame plane visiškai sutampa su paties naudingųjų išteklių telkinio kontūro, nustatyto šiems ištekliams iškasti, ribomis tik patvirtina, kad suformuojant atskirą sklypą išžvalgytų naudingųjų išteklių vietoje visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kad naudingųjų išteklių tinkamai eksploatacijai visais atvejais yra reikalingas didesnio ploto žemės sklypas nei pačios naudingųjų išteklių kasybos teritorijos plotas, skirtas tiek efektyviai iškasti naudinguosius išteklius, tiek apsaugoti gretimus sklypus ir juose gyvenančius bei kitus ūkinę veiklą vykdančius asmenis nuo triukšmo ir užterštumo bei kitų neigiamų veiksnių, kuriuos sąlygoja kvarcinio smėlio telkinių eksploatacija. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo Geologijos tarnyba pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad ginčijamu Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje esančių kvarcinio smėlio išteklių eksploatacijai reikalingas didesnis žemės plotas nei tas, kurį užima patys ištekliai, tačiau teismas šių įrodymų visiškai neįvertino ir į juos neatsižvelgė. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad būtent žemės sklypo savininkui kaip planavimo organizatoriui planuojant ūkinę veiklą žemės sklype, kuriame yra žemės gelmių išteklių, tenka pareiga išsamiai ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti planuojamos ūkinės veiklos poveikį žemės gelmių ištekliams ir atlikti visas ankščiau nurodytas planuojamos veiklos ir/ar Detaliojo plano sprendinių poveikio aplinkai vertinimo procedūras šiuo aspektu bei numatyti Detaliajame plane konkrečias priemones, kurios apsaugotų šiuo metu nenaudojamus kvarcinio smėlio išteklius nuo veiksmų, bloginančių jų gavybos sąlygas, ir nuo teritorijos užstatymo ar kitų veiksmų, trukdančių žemės išteklius naudoti ateityje. To neatlikus ir ginčijamame Detaliajame plane nenumačius sprendinių, atitinkančių Žemės gelmių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas, Detalusis planas patvirtintas ginčijamu atsakovo sprendimu neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Taip pat teismas išėjo už ginčo ribų ir nepagrįstai bei pažeisdamas administracinio proceso taisykles ėmė vertinti pareiškėjo teisės pilnai išnaudoti kvarcinio smėlio išteklius ginčo teritorijoje realumą ateityje. Pareiškėjo teisės išnaudoti kvarcinio smėlio išteklius įgyvendinimo realumas ar nerealumas nebuvo šio ginčo nagrinėjimo dalykas ir byloje nei ši teisė, nei jos įgyvendinimo galimybės nebuvo ginčijami ir nagrinėjami iš esmės. Byloje nekvestionavus pareiškėjo turimo leidimo naudoti kvarcinio smėlio išteklius ir jokiais įrodymais nepaneigus šioje byloje pastarųjų dokumentų, kuriais pareiškėjui AB „Anykščių kvarcas“ suteiktas leidimas naudoti kvarcinio smėlio išteklius, galiojimo, teismas neturėjo teisės ex officio konstatuoti pareiškėjo AB „Anykščių kvarcas“ teisės išeksploatuoti išteklius nerealumo, remdamasis vien tik prielaidomis ir spėjimais, kas galėtų būti ateityje.

Vadovaujasi Žemės gelmių įstatymo 16 straipsniu ir pažymi, jog ta aplinkybė, kad pagal įstatymą žemės sklypas, reikalingas žemės gelmių ištekliams naudoti, gali būti paimamas ir visuomenės poreikiams, pagrindžia, kad pareiškėjui suteikto leidimo naudoti kvarcinio smėlio išteklius įgyvendinimo realumas apskritai nepagrįstai teismo susietas su kokių nors teisių į žemės sklypą turėjimu šios bylos nagrinėjimo metu. Be to, ta aplinkybė, kad šioje byloje pareiškėjo AB „Anykščių kvarcas“ privatus interesas koreliuoja su viešuoju interesu, nereiškia, kad pareiškėjas, pateikęs skundą, ėmėsi ginti viešąjį interesą ir tai negali užkirsti kelio pareiškėjui kreiptis į teismą ir ginti savo privačius interesus, susijusius su ankščiau nurodytais pareiškėjui suteiktais leidimais naudoti kvarcinio smėlio išteklius, ir kuriuos ginti teisė yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006)

Dėl poveikio aplinkai vertinimo ir apsaugos zonų nustatymo pažymi, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad Detaliajame plane tinkamai nustatyta pareiškėjo AB „Anykščių kvarcas“ vykdomos gamybinės veiklos sanitarinė apsaugos zona pagal 1991 m. duomenis ir 2004 m. informaciją atrankai dėl poveikio aplinkai privalomo vertinimo. Pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostatas atrankos išvada dėl poveikio aplinkai vertinimo galioja 3 metus nuo atrankos išvados viešo paskelbimo dienos, o šio įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad atsakingos institucijos priimtas teigiamas sprendimas dėl ūkinės veiklos galimybių galioja 5 metus nuo jo priėmimo dienos. Taigi teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų dokumentai turi ribotą galiojimo terminą ir ne be priežasties, kadangi nuo 2004 m. vykdoma gamybinė veikla keitėsi. Greta Žemės sklypo pareiškėjas nuosavybės teise valdo statinius bei užsiima gamybine veikla, kuriai yra nustatomos sanitarines apsaugos zonos, kurios patenka ir į Žemės sklypo ribas. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad sanitarinės apsaugos zonos dydis neturėtų keistis, kadangi nuo 1991 m. iki dabar nepasikeitė AB „Anykščių kvarcas“ veikla ir pakanka to, kad gyvenamosios teritorijos planuojamos atsižvelgiant į nustatytą sanitarinę apsaugos zoną. Tačiau teismas šių įrodymų ir duomenų tinkamai neįvertino, nes matyti, kad nuo 1991 m. pareiškėjo vykdoma veikla yra pasikeitusi – gamybinėje bazėje yra pastatyti 5 nauji statiniai, kurie pagal paskirtį yra gamybiniai ar susiję su gamyba, jos produktų sandėliavimu ir pan. Taigi rengiant Detalųjį planą turėjo būti vertinami šie veiklos pasikeitimai ir pagal tai nustatomos ar tikslinamos sanitarinės apsaugos zonos. Be to, Geologijos tarnyba 2007 m. spalio 4 d. AB „Anykščių kvarcas“ išdavė Leidimą Nr. 36p-07 naudoti Utenos apskrities Anykščių rajono Anykščių telkinio I ir VII(l) sklypų monomineralinio kvarcinio smėlio išteklius, o tai reiškia, kad pareiškėjo vykdomos gamybinės veiklos apimtys ateityje gali ženkliai padidėti ir sąlygoti didesnę aplinkos taršą.

Taigi Detaliojo plano metu negalėjo būti remiamasi nebegaliojančių poveikio aplinkai vertinimo dokumentų duomenimis ir turėjo būti iš naujo ir visapusiškai pagal esamą būklę įvertintas pareiškėjo vykdomos gamybinės veiklos poveikis aplinkai. Teismas, neturėdamas specialių žinių ir išsamios informacijos apie pareiškėjo vykdomą gamybinę veiklą ir pajėgumus, negalėjo ir nepagrįstai sprendime konstatavo, kad oro tarša dėl pareiškėjo vykdomos veiklos ženkliai sumažėjo. Taip pat teismas visiškai neįvertino tos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Detaliajame plane ne tik nėra išanalizuotas ir nustatytas pareiškėjui priklausančių gamybos objektų naudojimo poveikis planuojamai teritorijai, bet šie objektai net nėra pažymėti Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje. Todėl nenurodžius pareiškėjo gamybos objektų Detaliajame plane net nėra galimybės nustatyti, kokioje vietoje ir kokio dydžio sanitarinės apsaugos zonos nuo šių gamybos objektų iki gyvenamųjų pastatų yra ar turi būti nustatytos. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad SAZ Taisyklės ir kiti teisės aktai nenumato prievolės nustatyti SAZ aplink ateityje galimai planuojamą eksploatuoti smėlio karjerą. Nurodo SAZ Taisyklių 19 ir 37 punktus. Teritorijų planavimo metu turi būti vertinamas tiek esamas, tiek galimas perspektyvinės taršios veiklos poveikis aplinkai. Tačiau Detaliojo plano rengimo metu toks vertinimas apskritai nebuvo atliktas pažeidžiant tiek Taisyklių 19 punktą, tiek Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalies ir 10 straipsnio 8 dalies nuostatas.

Esminę reikšmę šiuo atveju turi ir tai, kad ateityje dėl šalia objektų pagal patvirtintą Detalųjį planą per arti pastatytų naujų gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų gali būti užkirstas kelias pareiškėjui išeksploatuoti šiuos žemės gelmių išteklius ir/ar išnaudoti net ir šiuo metu turimus maksimalius gamybos pajėgumus. Nurodo Aprašo 13 punktą, 14 punktą, 1 priedo 1.5 punktą, taip pat 1 priedo 2 punktą. Pažymi, kad atliekant atranką dėl strateginio pasekmių aplinkai vertinimo Detaliojo plano rengimo metu visiškai nebuvo vertinami ankščiau minėtame Apraše nurodyti aspektai, t. y. Detaliojo plano sprendinių įtaka ir tarpusavio ryšys su planuojamoje teritorijoje esančiais žemės gelmių ištekliais ir jų eksploatavimo galimybėmis ateityje. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos atrankos strateginiam pasekmių aplinkai vertinimui atlikti procedūros. Netinkamas Detaliojo plano sprendinių poveikio aplinkai vertinimo procedūrų atlikimas neišnagrinėjus reikšmingų tiek planuojamos, tiek gretimos teritorijos savybių yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo interesais ir teisėmis bei juos pažeidžia, nes Detaliajame plane neįvertinus šių privalomų aspektų, Detaliojo plano sprendinių įgyvendinimas gali apriboti pareiškėjo AB „Anykščių kvarcas“ vykdomos gamybinės veiklos galimybes ir/ar turimo leidimo naudoti neišeksploatuotus žemės gelmių išteklius Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje įgyvendinimą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir nepagrįstai paliko galioti neteisėtą atsakovo sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, pažeidžiantis pareiškėjo teisės ir teisėtus interesus.

Nesant jokio parengto išteklių eksploatavimo projekto ir Žemės sklypo dalyje pareiškėjui ar bet kuriam kitam subjektui nevykdant jokios su išteklių gavyba susijusios veiklos, buvo pagrįstai spręsta, kad jokia veikla ginčo teritorijoje nebus vykdoma, taigi išteklių apsauga Detaliojo plano rengimo procese pagrįstai užtikrinta ta apimtimi, kuri buvo numatyta Utenos RAAD išduotose ir su Geologijos tarnyba suderintose planavimo sąlygose. Nors apelianto teigimu, išteklių eksploatacijai reikalingas didesnis plotas nei paties telkinio plotas, nei pats apeliantas, nei Geologijos tarnyba nepateikė į bylą jokių tai patvirtinančių įrodymų. Apelianto teiginiai, jog telkinio eksploatacijai yra reikalingas didesnis plotas, yra deklaratyvūs, nepagrįsti nei teisės aktų, nei kitų dokumentų reikalavimais. Apelianto argumentai, kad Detaliajame plane nenumatytos konkrečios priemonės, apsaugančios smėlio išteklius nuo veiksmų, bloginančių gavybos sąlygas, nuo užstatymo ir trukdymo naudoti išteklius ateityje taip pat nepagrįsti. Žemės sklypo dalyje, kurioje yra telkinys, jokia statyba ar veikla nenumatyta, žemės sklypas išskirtas į atskirą sklypą, todėl akivaizdu, kad konkrečios priemonės Detaliajame plane yra numatytos ir pakankamos.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas neva nepagrįstai ėmė kvestionuoti apelianto teisės eksploatuoti telkinį realumą. Remiasi ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog aplinkybę, kad pareiškėjas nėra asmuo, kurio teisėms ar teisėtiems interesams gali turėti įtakos ginčijamas Sprendimas Nr. TS-08, savo atsiliepime nurodė UAB „Jaros paršelių veislynas“, pažymėjęs, kad apeliantas nei nuosavybės, nei patikėjimo teise nevaldo Žemės sklypo. Detaliojo plano sprendiniai nėra susiję su apelianto subjektinėmis teisėmis ir saugomais interesais, nes teisės eksploatuoti telkinio žemės sklypo dalyje, dėl kurios reiškiamas reikalavimas, jis neturi. Nesutinka, kad Detaliojo plano rengimo metu turėjo būti atliktas planuojamos ūkinės veiklos vertinimas ir strateginis pasekmių poveikio aplinkai vertinimas. Nesuprantama, kuo remdamasis apeliantas teigia, kad planuojant Žemės sklypą, kurio naudoti apeliantas neturi teisės ir kuriame, pagal Bendrojo plano sprendinius, neturėtų būti plečiama kasybos veikla, turėjo būti vertinamas poveikis tos veiklos, kuri minėtoje teritorijoje nėra planuojama ir nenumatyta vykdyti. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad Detaliojo planavimo procese turėjo būti tikslinamos SAZ ribos. UAB „Jaros paršelių veislynas“ veikla nepatenka į veiklos rūšių, kurioms įrengiamos SAZ, sąrašą, taigi planavimo organizatorius neturėjo jokios pareigos šios zonos nustatyti, t. y. SAZ nustatymas nėra Detaliojo plano sprendinys.

Pareiškėjui manant, kad SAZ ribos turėtų būti tikslinamos, jis pats turėjo galimybę kreiptis į kompetentingas institucijas su siūlymu dėl SAZ ribų tikslinimo. Tačiau pareiškėjas iki Detaliojo plano rengimo procedūros pradžios Taisyklių nustatyta tvarka nesikreipė dėl SAZ ribų tikslinimo, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad tarša dėl apelianto vykdomos veiklos padidėjo, todėl tikslinti esamos SAZ detaliojo planavimo metu nebuvo jokio pagrindo. Apeliantas nei Detaliojo plano rengimo, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kad dėl AB „Anykščių kvarcas“ ūkinės veiklos nuo 2004 m. padidėjo aplinkos užterštumas, o taip pat ir neigiamas poveikis žmonių sveikatai. Apelianto teiginiai, kad per šį laikotarpį savo gamybinėje bazėje pastatė keletą naujų statinių, nepatvirtina aplinkybės, kad dėl to padidėjo tarša. Priešingai, Utenos RAAD pateikti duomenys apie AB „Anykščių kvarcas“ teršalų išmetimą į atmosferą rodo, kad oro tarša dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos ženkliai sumažėjo. Nors apelianto teigimu, ši aplinkybė nepatvirtina sumažėjusios taršos, apeliantas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad ši tarša padidėjusi ir kad SAZ privalėjo būti nustatyta didesnė, nei ji yra nustatyta šiuo metu. SAZ taisyklės nenumato pareigos tikslinti esamą SAZ rengiant detaliojo planavimo dokumentus, be to, nei SAZ taisyklės, nei joks kitas teisės aktas nenumato prievolės nustatyti SAZ aplink ateityje galimai planuojamą eksploatuoti smėlio karjerą. Pagal Detaliojo plano sprendinius ir aiškinamąjį raštą matosi, kad atsakovas įvertino pareiškėjo vykdomos veiklos poveikį planuojamai teritorijai – gyvenamosios teritorijos nepatenka į SAZ. Taigi atsakovas nepažeidė nei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 8 dalyje nustatyto įpareigojimo įvertinti gretimybes – kaimyninius žemės sklypus ir kitas teritorijas, besiribojančias su planuojama teritorija, nei Specialiųjų sąlygų 69.2 ir 101.1 punktuose nustatyto draudimo statyti gyvenamuosius namus gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose, nei SAZ taisyklių. Detaliojo plano rengimo metu buvo laikomasi visų teisės aktų reikalavimų ir išduotų planavimo sąlygų, taigi teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. TS-08, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Anykščių m., Anykščių r. sav., detalusis planas bei pakeista pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, naudojimo pobūdis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.

AB „Anykščių kvarcas“ mano, kad ginčijamu atsakovo patvirtintu sprendimu yra pažeistos pareiškėjo teisės ir įstatymų saugomi interesai. Bylos duomenimis nustatyta, jog planuojamas žemės sklypas vakarinėje pusėje ribojasi su laisvu valstybinės žemės fondu, privačiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, AB „Anykščių kvarcas“ nuomojamu žemės sklypu ir 4 m. pločio keliu. Kaip vieną iš teritorijos planavimo pažeidimų pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo tai, kad detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas Nr. 28 yra per mažas, nes į jį nepatenka visa planuojamame žemės sklype esanti kvarcinio smėlio telkinio dalis, neįvertinta greta naudingųjų iškasenų telkiniui suformuoto sklypo planuojamos komercinės ir gyvenamosios paskirties teritorijos įtaka šių naudingųjų iškasenų gavybai, suformuoto atskiro sklypo (komercinės paskirties objektų teritorijos) ribos visiškai sutampa su paties naudingųjų išteklių telkinio kontūro, nustatyto šiems ištekliams iškasti, ribomis.

Nustatyta, kad į ginčijamu detaliuoju planu suplanuotą teritoriją patenka Anykščių kvarcinio smėlio telkinio I sklypo dalis. Tai yra unikalus (monomineralinis kvarcinis smėlis, naudojamas stiklo, krištolo gamybai) ir vienintelis Lietuvoje telkinys. Bylos medžiaga rodo, kad ginčijamo Telkinio I sklypo dalis, detaliajame plane pažymėta Nr. 28, nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Jaros paršelių veislynas“. Tuo tarpu AB „Anykščių kvarcas“ jokių teisių naudotis žemės sklypo dalimi, kurioje yra naudingosios iškasenos, neturi, t. y. trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausančio monomineralinio kvarcinio smėlio telkinyje pareiškėjas negali vykdyti jokios su naudingųjų iškasenų naudojimu susijusios veiklos. Pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-243 redakcija) 2 straipsnį, žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė ... >. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad bendrovė teisėtai naudoja Anykščių kvarcinio smėlio telkinio I sklypo išteklius ir jai yra išduotas leidimas šį Telkinį eksploatuoti. Įvertinęs šias ir kitas (Telkinį kertančius infrastruktūros įrenginius, dvi gyvenamąsias sodybas su ūkiniais pastatais, neparengtas Telkinio išteklių naudojimo projektas) aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo teisė pilnai išnaudoti kvarcinio smėlio išteklius ginčo teritorijoje nėra reali, o siekis pilnai išeksploatuoti unikalų Telkinį laikytinas valstybės interesu, t. y. viešuoju interesu, tačiau pareiškėjas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą. Tai reiškia, kad pareiškėjas anksčiau nurodytais aspektais neturi teisės ginčyti skundžiamo atsakovo sprendimo, nes jis niekaip negali įtakoti pareiškėjo tariamai pažeistų teisių ir interesų, vadinasi, jis neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ir negali realizuoti teisės kreiptis į teismą.

AB „Anykščių kvarcas“ taip pat nurodo, kad nebuvo įvertintas jos vykdomos veiklos poveikis planuojamai teritorijai, t. y. nebuvo atliktas ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas – peržiūrėtos sanitarinės apsaugos zonos dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos šalia planuojamo žemės sklypo. Pažymi, jog pareiškėjo vykdoma veikla įtakos detaliuoju planu planuojamą gyvenamąją bei komercinės paskirties objektų teritorijas (sklinda triukšmas, dulkės ir pan.). Tai leidžia teigti, jog pareiškėjas bando įrodyti, kad dėl jo vykdomos veiklos bus pažeistos kitų asmenų teisės. Tačiau šiuo atveju visiškai neaišku, kaip bus pažeistos AB „Anykščių kvarcas“ teisės ar įstatymo saugomi interesai. Be to, kaip matyti iš ginčijamo detaliojo plano brėžinio, AB „Anykščių kvarcas“ normatyvinė sanitarinė apsaugos zona, pakoreguota pagal vėjų rožę, tik labai nedidelėje dalyje patenka į planuojamą teritoriją, beveik sutampa su detaliojo plano galiojimo riba ir visiškai neliečia detaliuoju planu užstatyti leidžiamų teritorijų, o į AB „Anykščių kvarcas“ normatyvinę sanitarinės apsaugos zoną patenka tik dalis komercinės paskirties objektų teritorijos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs AB „Anykščių kvarcas“ skundo argumentus dėl servituto detaliajame plane nustatymo privalomumo, taip pat padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kad servituto detaliuoju planu nenustatymas tokia apimtimi, koks jis buvo nustatytas planuojamam žemės sklypui, kokiu nors būdu pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl laikytina, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti sprendimą šiuo pagrindu.

Juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi pareiškėjas galėtų ginti viešąjį interesą teisme, taip pat nenustatyta. Konstatuotina, kad pareiškėjas neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės, nes nenustatytas joks jo teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad AB „Anykščių kvarcas“ reikalavimai nėra teisėti ir pagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų nepažeidė, jos skundas turi būti atmestas (administracinės bylos Nr. A442–1669/2008, Nr. A556–1283/2008 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo akcinės bendrovės „Anykščių kvarcas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.