- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-474-574-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-02624-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- J. K., S. J., A. L.
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.1Atvira vagystė (BK 178 str. 2 d.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės J. M., teisėjų A. Š., Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. K., S. J. bei nuteistųjų A. L. ir J. K. gynėjų skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 str. 2 d. (2012 m. rugsėjo 19 d. veika) 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 178 str. 2 d. (2012 m. gruodžio 22 d. veika) 2 metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 180 str. 3 d. (2012 m. gruodžio 30 d. veika) 5 metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 178 str. 2 d. (2012 m. gruodžio 31 d. veika) 2 metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 178 str. 2 d. (2013 m. sausio 5 d. veika) 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 7 metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 6, 9 d. subendrinta bausmė subendrinta su 2013 m. vasario 1 d., 2013 m. liepos 30 d. ir 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiais skirtomis subendrintomis bausmėmis jas apimant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.
S. J. nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. (2012 m. gruodžio 22 d. veika) 2 metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 180 str. 3 d. (2012 m. gruodžio 30 d. veika) 5 metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 178 str. 2 d. (2013 m. sausio 5 d. veika) 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 5 metai 9 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 6, 9 d. subendrinta bausmė subendrinta su 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiais paskirtomis subendrintomis bausmėmis jas apimant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 9 mėnesiams.
A. L. (A. L.) nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. (2012 m. rugsėjo 19 d. veika) 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, 9 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartimi skirta bausme (2014 m. sausio 21 d. nutartimi, vadovaujantis BK 64¹ str., 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta subendrinta bausmė – 1 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo, kuri, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., subendrinta su 2013 m. sausio 2 d. nutartimi, kuria subendrintos 2012 m. spalio 3 d. ir 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės, paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – 1 metai 10 mėnesių laisvės atėmimo), jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.
UAB Prekybos namai „P“ civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir UAB Prekybos namai „P“ naudai iš J. K. ir A. L. solidariai priteista 1 500 Lt turtinei žalai dėl 2012 m. rugsėjo 19 d. veikos atlyginti, taip pat iš J. K. 15 446 Lt turtinei žalai dėl 2012 m. gruodžio 31 d. veikos atlyginti.
UAB „T. G.“ civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir UAB „T. G.“ naudai iš J. K. ir S. J. solidariai priteista 13 711,59 Lt turtinei žalai dėl 2012 m. gruodžio 22 d. veikos atlyginti.
UAB „A“ civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir UAB „A“ naudai iš J. K. ir S. J. solidariai priteista 11 949 Lt turtinei žalai dėl 2013 m. sausio 5 d. veikos atlyginti.
UAB „V“ pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos, padarytos 2012 m. gruodžio 30 d. įvykio metu, atlyginimo patenkinimą, klausimas dėl atlygintinos žalos dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. ir A. L. nuteisti už tai, kad jie, būdami prekybos centre „Maxima“, adresu Liepkalnio g. 112, Vilniuje, esančioje UAB „P“ „P“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, ten atvirai pagrobė juvelyrinius aukso dirbinius, o būtent:
A. L. minėtos parduotuvės pardavėjos Ž. M. paprašė parodyti auksinį žiedą nuo apatinės lentynos vitrinoje, ir pardavėja, atidariusi vitriną, su A. L. pasilenkė prie apatinės lentynos, tuo metu J. K. nuo viršutinės minėtos vitrinos lentynos paėmė 2 stovelius su 2 aukso žiedais, 3,63 gr. bendro svorio, po 750 Lt kiekvienas, ir pabėgo, A. L. parduotuvėje buvo uždarytas pardavėjos Ž. M., tokiu būdu atvirai pagrobė UAB Prekybos namai „P“ bendros 1 500 Lt vertės turtą.
J. K. ir S. J. nuteisti už tai, kad 2012 m. gruodžio 22 d., apie 14.15 val., būdami prekybos centre „Maxima“, adresu Liepkalnio g. 112, Vilniuje, esančioje UAB „T. G.“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, ten atvirai pagrobė juvelyrinius aukso dirbinius, o būtent:
S. J. paprašė parduotuvės pardavėjos S. M. parodyti auksinį žiedą nuo apatinės lentynos vitrinoje, ir pardavėja, atidariusi vitriną, su S. J. pasilenkė prie apatinės vitrinos lentynos, J. K. nuo viršutinės lentynos vitrinoje paėmė 10 stovelių su: 1 pora auskarų, 4,12 gr. svorio, 1 418 Lt vertės; 1 pora auskarų, 2,72 gr. svorio, 941 Lt vertės; 1 pora auskarų, 3,7 gr. svorio, 1 280 Lt vertės; 1 grandinėle, 11,97 gr. svorio, 4 059 Lt vertės; 1 grandinėle, 10,18 gr. svorio, 3 452 Lt vertės; 1 grandinėle, 3,5 gr. svorio, 1 202 Lt vertės; 1 grandinėle, 7,44 gr. svorio, 2 537 Lt vertės; 1 grandinėle, 4,15 gr. svorio, 1 423 Lt vertės; 1 pakabuku, 2,52 gr. svorio, 868 Lt vertės; 1 moterišku žiedu, 2,2 gr. svorio, 759 Lt vertės; ir su buvusiu šalia jo S. J. pabėgo, tokiu būdu atvirai pagrobė UAB „T. G.“ bendros 17 939 Lt vertės turtą.
Taip pat J. K. ir S. J. nuteisti už tai, kad 2012 m. gruodžio 30 d., apie 15.00 val., būdami prekybos centre „Gedimino 9“, adresu Gedimino pr. 9, Vilniuje, esančioje UAB „V“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, grasinant panaudoti fizinį smurtą pagrobė didelės vertės UAB „V“ juvelyrinius aukso dirbinius, o būtent:
S. J. paprašė pardavėjos T. A. parodyti juvelyrinius aukso dirbinius nuo vitrinos lentynoje, ir pardavėjai atidarius vitriną ir išėmus padėklą su aukso dirbiniais, J. K., grasindamas panaudoti fizinį smurtą T. A. atžvilgiu, pasakė jai: „Atiduok, užmušiu“, išplėšė iš jos rankų padėklą su juvelyriniais aukso dirbiniais, ir su buvusiu šalia jo S. J. pabėgo, tokiu būdu pagrobė: vieną padėklą, 40 Lt vertės, su 59 moteriškais aukso žiedais, bendro 174,50 gr. svorio, bendros 41 860 Lt vertės, t. y. UAB „V“ didelės 41 900 Lt vertės turtą.
J. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 31 d., apie 15.00 val., būdamas prekybos centre „Norfa“, adresu Ateities g. 48, Vilniuje, esančioje UAB Prekybos namai „P“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, atvirai pagrobė UAB Prekybos namai „P“ turtą, o būtent:
jis paprašė pardavėjos A. P. parodyti juvelyrinius aukso dirbinius nuo viršutinės vitrinos lentynos, ir, pardavėjai atidarius vitriną, jis persisvėręs per prekystalį nuo vitrinos viršutinės lentynos paėmė padėklą su juvelyriniais aukso dirbiniais: 40 porų auskarų, bendro 40,98 gr. svorio, bendros 15 446 Lt vertės, ir pabėgo, tokiu būdu atvirai pagrobė UAB Prekybos namai „P“ bendros 15 446 Lt vertės turtą.
J. K. ir S. J. nuteisti už tai, kad jie, 2013 m. sausio 5 d., apie 19.08 val., būdami prekybos centre „BIG“, adresu Ukmergės g. 369, Vilniuje, esančioje UAB „A“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, atvirai pagrobė juvelyrinius aukso dirbinius, o būtent: J. K. paprašė pardavėjos L. D. parodyti juvelyrinius aukso dirbinius nuo vidurinės lentynos vitrinoje; po ko pardavėjai atidarius vitriną ir išėmus padėklą su aukso dirbiniais: 1 grandinėlę, 3,54 gr. svorio, 1 239 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,99 gr. svorio, 1 046 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,64 gr. svorio, 924 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,88 gr. svorio, 1 008 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,52 gr. svorio, 882 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,64 gr. svorio, 924 Lt vertės; 1 grandinėlę, 3,05 gr. svorio, 1 067 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,64 gr. svorio, 924 Lt vertės; 1 grandinėlę, 4,26 gr. svorio, 1 491 Lt vertės; 1 grandinėlę, 3,33 gr. svorio, 1 166 Lt vertės; 1 grandinėlę, 3,65 gr. svorio, 1 278 Lt vertės; J. K. pagriebė jį iš L. D. rankų, ir su buvusiu šalia jo S. J. pabėgo, tokiu būdu atvirai pagrobė UAB „A“ bendros 11 949 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. L. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 dienos nuosprendį dalyje, kurioje A. L. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą LR BK 178 str. 2 d., nesant nusikaltimo sudėties ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas šioje byloje surinktus įrodymus, netinkamai juos įvertino pažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatas, todėl padarė nepagrįstas bei nemotyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės tariamai padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nesivadovavo kaltinamųjų A. L. ir J. K. duotais parodymais, kuriuose jie teigė, kad nebuvo jokio išankstinio ar vėliau sekusio susitarimo tarpusavyje dėl J. K. padarytos vagystės iš UAB Prekybos namai „P“ 2012 m. rugsėjo 19 d. bei netinkamai interpretavo dalį liudytojų Ž. M., A. R. ir S. J. parodymų, kurie nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįrodo A. L. kaltės. Pagrįsdamas A. L. sąmoningą dalyvavimą šioje veikoje teismas remiasi ne kaltinamųjų parodymais, o kitais byloje surinktais įrodymais, t.y. kaltinamųjų elgesiu parduotuvėje, kuris, teismo nuomone, neatitinka įprastinio elgesio modelio tokioje situacijoje, tačiau atitinka elgesio modelį, kuomet asmenys veikia išvien, siekdami pagrobti svetimą turtą. Neaišku, koks tai yra neįprastinis, o koks įprastinis elgesio modelis.
Parodymus davusi liudytoja Ž. M. apklausos pradžioje nurodė, kad jai sukėlė įtarimų atėję du asmenys, tačiau vėliau, patikslinusi savo parodymus, akcentavo, kad įtarimus jai sukėlė šie asmenys tik todėl, kad paskui įvyko vagystė, nes šie asmenys elgėsi labai natūraliai ir įprastai, taip, kaip elgiasi visi normalūs, paprasti pirkėjai. Tą patvirtino ir kitose nusikalstamose veikose (kuriose nedalyvavo apeliantas) nukentėjusios, teisme liudijusios, pardavėjos nurodydamos, kad iš anksto galima pastebėti kada ateina žmonės vogti, o kada pirkti. Ž. M., turinti ilgametę darbo patirtį, teisme patvirtino, kad A. L. ir J. K. atėjo ir elgėsi kaip įprasti pirkėjai. Lyginant filmuotą medžiagą, kurioje matosi A. L., teisme su kitu nusikalstamų veikų filmuota medžiaga, kuriose apelianto nėra, kuomet buvo analizuojami kitų nusikalstamų veikų epizodai, matyti esminiai skirtumai, kurie ne tik nepatvirtina teismo nuosprendyje pareikštos nuomonės dėl A. L. neįprasto elgesio modelio, bet ir visiškai ją paneigia. Kitose filmuotose medžiagose įėję ir kartu susitarę daryti nusikalstamą veiką asmenys vienas kitą stebi, kad galėtų vienam pagriebus turtą iškart kartu pasišalinti, t.y. vienam griebiant prekes ar judant link jų, kitas jau pasuka, pajuda palengva link durų. Gi šioje vietoje yra aiškiai matyti, kad A. L. net nemato kur yra jo draugas, ką draugas daro ir todėl teismo teiginiai, kad jie veikė kartu, nepagrįsti. Šioje vietoje teismas remiasi tik prielaidomis ir spėlionėmis, kurios nepatvirtintos byloje surinktais duomenimis, nes jokio neįprastinio elgesio modelio nepatvirtina nei vienas įrodymas. Teismo teiginys, kad A. L. kaltę įrodo tai, jog jis nebandė sulaikyti J. K. nelogiškas, niekuo nepagrįstas.
Pardavėjos teisme apklaustos liudytojomis nurodė, kad be kaltinamųjų parduotuvėse buvo ir kitų asmenų, tačiau tokiu būdu neaišku kodėl esant kitiems asmenims parduotuvėse nei vienas iš jų nepadėjo pardavėjoms sulaikyti kaltinamųjų. Nei prokurorė, nei teismas neiškėlė klausimų dėl tų kitų piliečių bendradarbiavimo ir kaltės tose įvykdytose nusikalstamose veikose. Tai, kad asmuo nebando sulaikyti kito nusikalstamą veiką padariusio asmens, jokių būdu tam asmeniui neužtraukia baudžiamosios atsakomybės per bendrininkavimo formą pagal tą patį LR BK straipsnį.
Šalies argumentai
A. L. teisme teigė, kad negalvojo, jog draugas kažką paėmė, kad yra ten kažkas rimto, dėl to ir nesigilino į kilusį pokalbį tarp jo draugo ir pardavėjos. P. Ž. M. teisme patvirtino nemačiusi tiesiogiai paėmimo fakto, tik nujautusi, pastebėjusi, kad kažkas įvyko ne taip, todėl ir paklausė J. K. „ką čia paėmei?“, o ne „atiduok“. Jis pasakė, jog nepažįsta J. K. tik todėl, kad įvyko kažkoks nesusipratimas, taip ir nesuprato kodėl draugas jam nieko nesakęs, neperspėjęs paėmė tuos žiedus, tikėjosi, kad jei įvyko nesusipratimas, J. K. juos grąžins pats, todėl ir nenorėjo įduoti draugo, bet nusikalstamą veiką padariusio asmens duomenų nenurodymas jokiu būdu negali būti kvalifikuojamas pagal 178 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas remiasi tik prielaidomis ir spėlionėmis, kurios nepatvirtintos byloje surinktais duomenimis, nes nusikalstamą veiką padariusio asmens nesulaikė ir pati pardavėja, kuri turėjo galimybę jį sulaikyti. Teismas rėmėsi liudytojo A. R. parodymais, tačiau neaišku, ką konkrečiai įrodančio A. L. kaltę galėjo pasakyti apsaugos darbuotojas atvykęs į įvykio vietą po įvykio, t.y. nematęs to įvykio. A. R. parodymai neįrodo apelianto kaltės. Jis pakartojo tik pardavėjos Ž. M. parodymus, kuri iš pradžių nurodė, kad jai atrodo, jog grobime dalyvavo du asmenys, tačiau tuo pat metu Ž. M. pati sau prieštarauja teigdama, kad jai tik taip atrodo, nes ji nematė, kad A. L. duotų kokį nors ženklą J. K., ji patvirtino, kad A. L. rinkosi juvelyrinius dirbinius ir visiškai nematė ir negalėjo matyti ką daro kartu atėjęs asmuo ir t. t. Tokiu būdu kyla klausimas, jei asmeniui, atėjus į parduotuvę, jam nematant to asmens draugas, ar nepažįstamas asmuo, esantis šalia, atėjęs kartu, spontaniškai susigundys ir pavogs prekę tam asmeniui nematant ir nežinant, ar tas asmuo bus bendrininkas tik todėl, kad buvo šalia toje pačioje parduotuvėje ir apžiūrėdamas kartu su pardavėja prekę atitraukė jos dėmesį.
Teismas kaltę grindžia tuo, kad J. K. po tam tikro laiko A. L. davė 100 litų, šias aplinkybes nurodė abu kaltinamieji, tačiau neaišku, kodėl šiais kaltinamųjų parodymais teismas tiki, o kitais ne, kaltinamieji galėjo nenurodyti minėtos aplinkybės, tačiau geranoriškai davė parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pinigai buvo duoti už parvažiavimą po sulaikymo taksi ir nepatogumų sukėlimą. Teismas aiškina, kad suma ženkliai per didelė, kad atlygintų kelionę taksi, tačiau pamirštamos kitos svarbios aplinkybės, kompensavimas už sukeltus nepatogumus apeliantui dėl neteisėtos J. K. veikos.
Teismas remiasi tik prielaidomis ir spėlionėmis, kurių nepatvirtina byloje surinkti duomenys, nes pinigų davimo už tariamą pagalbą darant nusikalstamą veiklą neįrodo nei vienas byloje esantis įrodymas. Teismas kaip A. L. kaltės įrodymą pripažino ir tą aplinkybę, kad apžiūrėdamas prekes jis su savimi turėjo tik 2 litus. Neaišku kodėl teismas sprendė, kad neturint pinigų piliečiai negali apžiūrėti planuojamų pirkti prekių. Teismas nurodo, kad tuo metu finansinės galimybės įsigyti savo žmonai dovanos A. L. neturėjo (jį išlaikė tėvai, sesuo), todėl tai irgi įrodo jo kaltę. Tačiau toks teismo teiginys yra klaidingas. A. L. bei kiti asmenys duodami parodymus teisme nurodė, kad kartais apeliantas nelegaliai dirba, todėl turi pinigų (pvz. tą patvirtino teisme ir jo sesuo J. L.). Be to, dovaną apeliantas tik planavo pirkti ateityje, ne tą pačią dieną, dovanos jis ieškojo, rinkosi. Šioje vietoje teismas remiasi tik prielaidomis ir spėlionėmis, kurios nepatvirtintos byloje surinktais duomenimis, nes planavimas nupirkti dovaną ateityje, šiuo metu neturint pinigų, nėra nusikalstama veika.
Teismas klaidingai įvertino ir A. L. galimybę pasišalinti iš įvykio vietos iškart po J. K. neteisėtos veiklos, nes teigė, kad pardavėjos veiksmai (durų uždarymas) bei turimas kaltinamųjų išankstinis susitarimas, tokią galimybę apeliantui ribojo. Tuo tarpu pati pardavėja Ž. M. teisme parodė, kad A. L. turėjo realią galimybę pabėgti, nes buvo arčiau durų, nei ji, tačiau to nepadarė. Tą patvirtina ir filmuotoje medžiagoje matomas vaizdas, kuriame matyti, kad prie durų yra arčiausiai A. L.. Įvertinus visą teisme peržiūrėtą filmuotą medžiagą ir įvertinus naudą kaltinamiesiems, atėjus į parduotuvę kartu, pardavėjai savo elgesiu, bendru pokalbiu, bendru atėjimu, parodyti, kad jie yra draugai, pažįstami (kas galėtų iškart sukelti pardavėjai įtarimų), kas būtų nelogiška. Visų šių aplinkybių teismas nevertino. Galimybę pasišalinti A. L. turėjo, tačiau ja nepasinaudojo ne todėl, kaip teismas manė, jog užtikrinti savo buvimo parduotuvėje versiją (tokiu atveju apeliantas su J. K. būtų apsimetę nepažįstamais ir neišsidavę pardavėjai), o todėl, kad jokio išankstinio susitarimo kaip ir nebuvo, nes, jei būtų koks nors susitarimas, tai likdamas A. L. parduotuvėje tik padidintų riziką, kad per jį bus išaiškintas jis ir jo draugas, kas būtų nelogiška. Teismas remiasi tik prielaidomis ir spėlionėmis, kurios nepatvirtintos byloje surinktais duomenimis, nes jei A. L. būtų daręs šį nusikaltimą, jam geriausia būtų buvę iš karto pasišalinti (bėgti) kartu su J. K., o to jis nepadarė.
Teismas remdamasis S. J. paaiškinimais juos sulygino su A. L. duotais parodymais ir nustatė, kad tie parodymai taip pat įrodo A. L. kaltę. Teismų suformuota praktika šioje vietoje kategoriška, nusikaltimo sudėtis turi būti įrodoma pagal tos nusikalstamos veikos metu esančius įrodymus, o ne pagal kitų nusikalstamų veikų, visiškai nesusijusių su analizuojamu nusikaltimu, surinktus įrodymus. Teismas nurodė, kad kaltinamųjų elgesio modelis, jų paaiškinimai, kodėl eina apžiūrėti prekių yra tas pats, bendrininkavimo forma yra ta pati, nors su S. J. apeliantas nepalaiko jokių santykių. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad skirtingose filmuotose medžiagose matyti visiškai skirtingi veikimo modeliai. A. L. atveju jis net nemato ką daro kartu atėjęs J. K., t.y. J. K. veikia savarankiškai nederindamas savo veiksmų su A. L. (apžiūri patalpą, pažiūri į filmavimo kamerą, pastebėjęs, kad nei A. L., nei pardavėja jo nestebi, pabando paimti kelis žiedus nuo lentynos, t.y., kaip ir pats J. K. teigia, tiesiog spontaniškai susigundė ir kilo tokia mintis, pabandyti pavogti, kuomet nemato pardavėja ir A. L.. S. J. ir J. K. atveju filmuotoje medžiagoje aiškiai matyti, kad į parduotuvę atėję asmenys nuolatos stebi aplinką, stebi vienas kitą ir vienas iš jų, matydamas, kad bendrininkas siekia jau paimti prekes, pradeda palengva judėti link durų. Tai aiškiai įrodo bendrą susitarimą, tačiau teismas šių dviejų skirtingų filmuotų medžiagų nelygina, abstrakčiai pareiškia, kad visą tai yra neginčijamas A. L. kaltės įrodymas.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina visas bylos faktines aplinkybes, tačiau taip ir lieka neaišku, kokius įrodymus teismas turi omenyje, nes teismo paminėti yra tik kaltinamųjų A. L., kuris viso proceso metu neigė savo kaltę, J. K., kuris viso proceso metu neigė A. L. dalyvavimą pagrobiant turtą, teigė, kad jis pats nebuvo planavęs, „susigundė“ atėjęs į parduotuvę, niekam nesakė, A. L. nematė kaip jis įsidėjo žiedus, pinigų apeliantui davė už tai, kad per jį patyrė nepatogumų ir, kad galėtų grįžti namo taksi, liudytojos Ž. M. parodymais, kuri, priešingai, nei nuosprendyje nurodė teismas, teigė, kad A. L. turėjo realią galimybę pasišalinti, kad ji buvo toliau nuo durų ir priėjo jas uždaryti nenaudodama jokios prievartos prieš A. L., jo buvimas parduotuvėje atrodo įprastai, jokio ženklo jis J. K. nedavė, kaltinamojo S. J. parodymais, kurie visiškai niekaip nėra susiję su A. L. iškeltais kaltinimais ir liudytojo A. R. parodymais, kuris nematė įvykio ir atvykęs į įvykio vietą paminėjo, kad nuomonę apie A. L. susidarė tik iš pardavėjos pasakojimų, A. L. elgėsi normaliai, įprastai, nebuvo agresyvus. Remdamasis filmuota medžiaga, kaip kaltės įrodymu, kuri kaip tik įrodo, kad J. K. veikė vienas, ir A. L. buities (gyvenimo) sąlygomis (kas neatspindi jokio nusikaltimo sudėties pagal LR BK 178 str. 2 d. požymio), teismas savo sprendimą grindė prielaidomis.
Pagal baudžiamojo proceso kodeksą, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 str. 6 d.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali buti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties buvimo požymis turi būti konstatuojamas įrodymais, kurių visuma turėtų neginčijamai patvirtinti kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų argumentų, to pirmos instancijos teismas nepadarė, todėl priimtas nuosprendis naikintinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėja prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje ir perkvalifikuoti J. K. 2012 m. rugsėjo 19 d. veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d., perkvalifikuoti 2012 m. gruodžio 22 d. veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d., perkvalifikuoti 2012 m. gruodžio 31 d. veiką iš BK 180 str. 3 d. į BK 178 str. 2 d., dėl 2012 m. gruodžio 31 d. veikos J. K. išteisinti.
1. Dėl atvirojo UAB Prekybos namai „P“ turto pagrobimo 2012 m. rugsėjo 19 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai J. K. padarytą veiką kvalifikavo kaip atvirąją vagystę. Iš liudytojos Ž. M. parodymų matyti, kad ji paties turto pagrobimo momento nematė, tik pastebėjo, kad J. K. ištiesė ranką jai virš galvos, o jai atsisukus savo ranką laikė kišenėse. Tai sukėlė jai įtarimus, kad buvo vagystė, bet tai nekeičia fakto, kad ji paties turto fizinio pagrobimo nematė, o tai paneigia atviro vagystės būdo egzistavimą, kadangi veikos kvalifikacijai inkriminuojant atvirąją vagystę itin svarbus subjektyvus veikos momentas, t.y., tiek veikos liudytojų, tiek paties kaltinamojo suvokimas ar turtas grobiamas atvirai ar slaptai. Šiuo atveju tiek nusikaltimo liudytoja, tiek nuteistasis suvokė, kad turtas buvo pagrobtas slapta. Teismas atmetė gynybos argumentus, kad turtas buvo pagrobtas slaptai, kadangi laikė, kad kaltinamųjų ketinimai slapta pagrobti prekes peraugo į atvirą vagystę, nes po to, kai pardavėja pastebėjo turto pagrobimą, kaltinamieji savo ketinimų neatsisakė ir siekė užvaldyti pagrobtą turtą, o būtent nuteistasis J. K. kartu su pagrobtu turtu pasišalino iš įvykio vietos, taip įgydamas galimybę juo disponuoti. Teismas darė išvadą, kad nusikalstamas sumanymas buvo baigtas pardavėjos akivaizdoje, jai suvokiant, kad yra grobiamas turtas ir kaltinamiesiems sąmoningai to nepaisant. Su tokia teismo išvada būtų galima sutikti, jei pagrobtas turtas pasižymėtų tokiomis individualiomis savybėmis, kurios neleistų jo užvaldyti iš karto po daikto fizinio užvaldymo. L. Ž. M. supratus, kad galimai įvyko vagystė, J. K. galėjo pagrobtą turtą paslėpti ar išmesti, todėl šiuo atveju vagystės baigtumo momentas sutampa su fiziniu jo užvaldymu, todėl teismo išvada, kad J. K. veiksmai peraugo į atvirą vagystę yra nepagrįsta. Be to, liudytojos žodžiai, „atiduok, ką paėmei“ ir J. K. atsakymas „aš nieko neėmiau“, tik parodo, kad tiek liudytoja nebuvo tikra dėl įvykdytos vagystės, tiek J. K. nesuvokė, kad jo vykdytas nusikaltimas jau yra atskleistas. Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindinio atvirosios vagystės subjektyvaus požymio - tiek nusikaltimą padariusio, tiek įvykio liudytojos suvokimo, kad atvirai yra grobiamas turtas.
Teismo išvada, kad šiame epizode J. K. veikė bendrininkaudamas su A. L. taip pat nepagrįsta. Teismas nurodo, kad tokią išvadą pagrindžia kaltinamųjų elgesys parduotuvėje, t.y., kad buvo paprašyta parodyti aukso dirbinius iš apatinės lentynos, kad įvykio liudytojai susidarė įspūdis, jog veikiama kartu, kad A. L., nes jis niekaip nereagavo į galimai atskleistą vagystę. Taip pat niekuo nepagrįstos ir teismo išvados, jog nusikaltimo padarymo metu A. L. finansinė padėtis neleido jam įgyti tokio pobūdžio dovanos, o pinigų suma, kurią po nusikaltimo atskleidimo A. L. gavo iš J. K. yra aiškiai per didelė taksi paslaugai. Teismas nurodo, kad nuteistųjų bendrininkavimą šio nusikaltimo padaryme patvirtina taip pat ir 2012 m. gruodžio 22 d. S. J. paaiškinimas, kuriame jis po analogiško nusikaltimo padarymo, pateikė analogišką savo buvimo juvelyrinių dirbinių parduotuvėje priežastį. Šių įrodymų pagrindu teismas darė išvadą, kad grobiant turtą iš UAB Prekybos namų „P“ nuteistieji veikė bendrai, kartu, esant vieningam nusikalstamam sumanymui ir susitarimui. Tokia išvada galima tik kaip prielaida. Teismo nurodytos aplinkybės, išvadą dėl A. L. bendrininkavimo šio nusikaltimo padaryme daro tik tikėtiną, tačiau abejonė dėl A. L. veiksmų išlieka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu egzistuoja abejonės, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai.
2. Dėl atviro UAB „T. G.“ turto pagrobimo 2012 m. gruodžio 22 d.
Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nuteistųjų veika pagrįstai kvalifikuota kaip atviroji vagystė, kadangi jų ketinimas slapta pagrobti prekes peraugo į atvirąją vagystę, nes net ir po to, kai pardavėja pastebėjo turto pagrobimą, kaltinamieji savo ketinimų neatsisakė, tęsė savo veiksmus siekdami užvaldyti turtą, o būtent vienas iš jų, tai yra J. K. kartu su pagrobtu turtu pasišalino iš įvykio vietos taip įgydamas galimybę juo disponuoti. Teismas ištirtų įrodymų pagrindu daro išvadą, kad nusikalstamas sumanymas buvo baigtas pardavėjos akivaizdoje, jai suvokiant, kad yra grobiamas turtas ir kaltinamiesiems to nepaisant. Kaip ir anksčiau aptarto nusikaltimo atveju - pardavėja paties fizinio turto pagrobimo fakto nematė, tačiau skirtingai nei pirmuoju atveju, kad galimai įvykdyta vagystė suprato, tuo momentu, kai pajutusi J. K. prisilietimą pastebėjo, kad trūksta aukso dirbinių stovo. Liudytoja patvirtino, kad jai pastebėjus galimos vagystės faktą, J. K. jau buvo pasišalinęs iš parduotuvės patalpų ir pradėjo šaukti S. J. einam greičiau.
Teismo išvada, kad nuteistųjų sumanymas slapta pagrobti turtą peraugo į atvirąją vagystę yra nepagrįsta, nes nusikaltimas jo atskleidimo momentu jau buvo baigtas. Tai, kad kaltinamieji neatsisakė savo ketinimų, atskleidus vagystės faktą, įtakos veikos kvalifikacijai neturi, nes nusikaltimas jau buvo baigtas. Tai, kad nusikaltimo faktas paaiškėjo nedelsiant po jo padarymo, neleidžia įvykdytos veikos kvalifikuoti, kaip atviros vagystės, darančios šį nusikaltimą sunkesne veika.
3. Dėl didelės vertės UAB „V“ turto pagrobimo, grasinant panaudoti fizinį smurtą 2012 m. gruodžio 30 d.
Teismas nukentėjusiosios parodymų pagrindu laikė įrodyta, kad minėto nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiajai buvo išsakytas grasinimas panaudoti fizinį smurtą. Be nukentėjusiosios parodymų, jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nesurinkta. Teismo nurodyta aplinkybė, kad liudytojai patvirtino, jog nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, šoko būsenoje neįrodo, kad jos atžvilgiu buvo panaudota psichinė prievarta. Nukentėjusioji nurodė, kad išsakytus, grasinimus prisiminė tik viskam susigulėjus, todėl jos šoko būsena nebuvo nulemta išsakytų grasinimų, o paties atviro turto pagrobimo fakto. Atsižvelgiant į tai, teismo nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, nepagrindžia jai išsakytų grasinimų tikrumo.
Teismas, įvertindamas tai, kad byloje nebuvo nustatyta aplinkybių dėl kurių nukentėjusioji galėtų siekti apkalbėti kaltinamuosius, kad nukentėjusioji nepateikė kaltinamiesiems civilinio ieškinio, darė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti tokių juos parodymų patikimumu, tačiau toks įrodymų vertinimas prieštarauja kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos principui, kai kaltinamųjų parodymai iš anksto vertinami kaip siekis sumažinti savo atsakomybę, o ne kaip pagrindas abejonei, kuri teismo turėtų būti neabejotinai paneigta. Kaltinamieji dėl šio įvykio prisipažino, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, tuo tarpu nukentėjusioji apie jai išsakytus grasinimus paaiškinimą pateikė praėjus pusmečiui po įvykių. Tai padarė savo iniciatyva, netgi pateikė kaip įrodymą darbdaviui rašytą pasiaiškinimą dėl įvykio aplinkybių, kuriuo teismas rėmėsi vertindamas jos parodymų patikimumą.
Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad neturi pagrindo jos parodymų vertinti kaip siekį pasiteisinti prieš darbdavį neužtikrinus materialinių vertybių saugumo, nes byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „V“ buvo inicijuotas T. A. drausminės atsakomybės klausimas dėl jos pardavėjo darbo, be to, teismo posėdžio metu duodama parodymus teisme ji UAB „V“ jau nebedirbo. Su tokiomis teismo išvadomis sutikti negalima. Vien pats pasiaiškinimo rašymo faktas rodo, kad darbdavys kėlė nukentėjusiosios atsakomybės dėl materialinių vertybių saugumo neužtikrinimo klausimą, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, darbdavio nurodymas pateikti pasiaiškinimą yra privaloma drausminės atsakomybės taikymo sąlyga. Nors duodama parodymus teisme nukentėjusioji UAB „V“ nebedirbo ir drausminės atsakomybės taikymo galimybė nebegalėjo įtakoti jos parodymų, tačiau jos parodymus teisme galėjo įtakoti baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Tokiu atveju pagrįsti J. K. kaltę inkriminuojant jam psichinės prievartos panaudojimą vien tik nukentėjusios parodymų pagrindu, kurie nebuvo nuoseklūs viso tyrimo metu, negalima, nes kyla pagrįsta abejonė dėl šių parodymų patikimumo, kurių teismo pateikti argumentai nepašalina. Nukentėjusioji, T. A., teisme apklausta nurodė, kad turto užvaldymo išsakyti grasinimai neįtakojo, o įtakojo būtent netikėtas ir staigus padėklo išplėšimas iš jos rankų. Tai yra, ji net nespėjo suvokti, kad jai buvo grasinta. Psichologinio smurto pavartojimo atveju, jį apsprendžia būtent nukentėjusiojo suvokimas, kad jam grasinama ir to pasekoje palengvinamas turto pagrobimas. Šiuo atveju nukentėjusioji nurodo, pati nespėjus suvokti, kad jai buvo grasinama, o turto pagrobimą sąlygojo staigus ir stiprus judesys išplėšiant turtą iš nukentėjusiosios rankų. Teismų praktikoje turto užvaldymas, staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų, paprastai kvalifikuojamas kaip atviroji vagystė.
Teismas atmetė gynybos argumentus dėl pagrobtų daiktų vertės neatitikimo didelės vertės turto požymiui, motyvuodamas tuo, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką prekių, pateiktų pardavimui, parduotuvės prekybos salėje, pagrobimo atvejais jų vertė nustatoma remiantis tokio daikto pardavimo kaina viešai nurodyta prekės etiketėje. Nors teismas, remdamasis nukentėjusiosios ir UAB „V“ atstovo paaiškinimais nustatė, kad visos paduotos prekės buvo su etiketėmis, kuriose buvo nurodyta jų kaina, tačiau teismui nepateikti įrodymai, kad pagrobtų prekių etiketėse buvo nurodytos tokios kainos, kokios nurodomos pateiktame inventorizacijos akte, kadangi pateiktame inventorizacijos akte prekės nėra individualizuotos ir nėra aiški kiekvieno atskiro pagrobto daikto pardavimo kaina, t.y., kokia verte jis buvo užpajamuotas UAB „V“ apskaitoje. Dėl šios priežasties remtis inventorizacijos akte nurodoma dingusių prekių mažmenine kaina prilyginant ją pagrobtų dirbinių rinkos vertei negalima, nes nėra įrodymų, kokia konkreti pardavimo kaina buvo nurodyta prekių etiketėse ir nėra konkrečių duomenų, kad tokia verte dingusios prekės buvo užpajamuotos įmonės apskaitoje. Susiformavusi teismų praktika yra taikytina tik bylose, kurios savo aplinkybėmis yra analogiškos. Ginčo atveju faktinės aplinkybės skiriasi. Visi teisme apklausti civilinių ieškovų atstovai patvirtino, kad priešventiniu laikotarpiu aukso dirbiniams rinkoje buvo taikomos nuolaidos nuo 20 iki 40 procentų. Kiekvienu konkretaus pardavimo atveju galimas asmeninės nuolaidos pritaikymas, o UAB „V“ atstovas aiškindamas pagrobtų dirbinių vertę nurodė, kad inventorizacijos akte nurodytoje mažmeninėje prekių kainoje jau yra išskaičiuota 20-30 procentų nuolaida, todėl teigti, kad būtent tokia verte prekės buvo užpajamuotos įmonėje jų pardavimo dieną ir būtent tokia kaina buvo nurodyta jų etiketėse, kaip tai buvo nustatyta teismo minimose LAT išnagrinėtose bylose, negalima. Lietuvos Aukščiausiojo T. S. 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 punkte, išaiškinta, kad pagrobto turto vertė nustatoma pagal pagrobto daikto vidutinę rinkos vertę veikos padarymo metu. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu (LAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155/2013). Aukso dirbinių vertė nuolat kinta, priklausomai nuo aukso kainos rinkoje. Nuo aukso dirbinių įsigijimo jau buvo praėję daugiau kaip metai laiko, aukso dirbinių pagrobimas vyko tuo laikotarpiu, kai siekdami parduoti juvelyrinius dirbinius visi pardavėjai rinkoje taikė nuolaidas, todėl kilus abejonių dėl tikrosios pagrobtų dirbinių vertės byloje pagrobtų daiktų vertė turėjo būti nustatoma skiriant ekspertizę, o jos neskyrus palankiausiu kaltinamiesiems metodu, o būtent remiantis paties nekentėjusio juridinio asmens nurodoma galutine pagrobtų daiktų verte rinkos kainomis. O būtent UAB „V“ pateiktame 2012 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos akte nurodoma, kad 51 pagrobto žiedo galutinė rinkos vertė be PVM 19 579 Lt. Tokiu būdu matematiškai paskaičiavus 59 aukso žiedų vertė 22 650,10 Lt be PVM mokesčio. Net ir pridėjus sumokėtą juos įsigyjant PVM mokestį, kuris nuo minėtos sumos sudarytų 4 756,50 Lt, nėra pagrindo inkriminuoti didelės vertės turto pagrobimo požymio, nes tokiu būdu pagrobtų daiktų įsigijimo vertė rinkos kainomis tik 27 406,60 Lt.
4. Dėl atviro UAB Prekybos namai „P“ turto pagrobimo 2012 m. gruodžio 31 d.
J. K. savo dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė, nurodė nusikaltimo padarymo metu buvęs, kitoje vietoje, nurodė savo alibi galinčius patvirtinti asmenis. Kadangi dėl kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų J. K. prisipažino, tokia jo pozicija būtų nelogiška, išskyrus atvejį, jei jis iš tiesų šios jam inkriminuojamos veikos nepadarė. J. K. nurodyti asmenys buvo apklausti tik teismo posėdžio metu, kurie patvirtinti kelių metų senumo dienos įvykius tiksliai negalėjo. Teismas nuosprendyje nurodė, atsižvelgiantis į jų parodymus, kad J. K. 2012 m. gruodžio 31 d. iki 17.00 val. buvo namuose, tačiau laikė, kad jų parodymai nepaneigia, jog J. K. galėjo įvykdyti nusikalstamą veiką, nes nusikaltimo laikas nėra konkrečiai nustatytas, o visą galimą nusikalstamos veikos laikotarpį J. K. nebuvo jų akivaizdoje. Tuo tarpu aplinkybė, kad nusikaltimo vieta nuo J. K. gyvenamosios vietos yra tokiu atstumu, kad nuvykimui į nusikaltimo vietą ir sugrįžimui yra reikalingas bent 1 valandos laiko tarpas, tokiu atveju jo nebuvimas namuose tikrai turėjo būti pastebėtas.
Teismas pripažindamas, kad J. K. padarė šią jam inkriminuojamą veiką, rėmėsi A. P. teismo salėje atliktu atpažinimu bei vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas asmuo yra panašus į J. K.. Tačiau A. P. atliktas atpažinimas vertintinas kritiškai, ir net ir vertinant kartu su vaizdo įrašu, atsižvelgiant į liudytojų A. K. ir A. K. parodymus, kad nusikaltimo padarymo metu J. K. buvo namuose, nepašalina abejonių dėl J. K. kaltės šiame epizode. Teismas atmesdamas gynybos argumentus dėl A. P. atlikto atpažinimo patikimumo, nurodė, kad šis procesinis veiksmas atitiko baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nes liudytoja dalyvavo tik 2014 m. vasario 27 d. teismo posėdyje, atpažinimo metu salėje greta kaltinamojo buvo dar du kaltinamieji, kurie savo amžiumi bendra išvaizda yra panašūs į J. K.. Liudytoja nurodė, pagal kokius požymius atpažino J. K., 2012 m. gruodžio 31 d. apklausoje nurodė įtariamojo požymius, kurie atitinka J. K. požymius. Skirtingai nei nurodo teismas, liudytojai parodyti atpažinti asmenys savo bruožais nėra panašūs, skiriasi tiek sudėjimu, tiek plaukų spalva. Liudytojai asmenys buvo parodyti atpažinti teismo salėje, kai jai jau yra žinoma, kad tyrimas nustatė, jog būtent šie asmenys padarė nusikaltimą. Nors teismas ir nenustatė jokio pagrindo liudytojai meluoti, tačiau liudytoja gali ir sąžiningai klysti, kadangi jos atpažinimas yra įtakotas tos aplinkybės, kad ji prisipažino skaičiusi po įvykio elektroniniame Portale „Delfi“ paskelbtą straipsnį, kuriame buvo nurodyta, kad sulaikyti aukso dirbinius vogę asmenys ir paskelbtos J. K. nuotraukos tiek su peruku, tiek be jo. Taigi, jos atliktas atpažinimas gali būti nulemtas įsitikinimo, kad būtent šis asmuo padarė nusikaltimą, nes jo kaip šį nusikaltimą padariusio asmens nuotraukos buvo paskelbtos viešai. Be to, liudytoja nurodė atpažįstanti J. K. iš bendrų veido bruožų, o ne iš išskirtinių, kaip antai – nosies rando, dėl kurio nosis atrodo kumpa. Peržiūrėtas vaizdo įrašas patvirtina, kad asmuo įvykdęs nusikaltimą ir kaltinamasis J. K. yra panašūs asmenys, todėl liudytojos atpažinimas galėtų būti vertinamas kaip neabejotinas įrodymas, tuo atveju, jei liudytoja būtų nurodžius atpažinimui reikšmingus išskirtinius veido bruožų požymius, o ne bendrus.
5. Dėl paskirtos bausmės dydžio.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukščiau t.y., į tai, kad teismas nepagrįstai 2012 m. rugsėjo 9 d. epizodą kvalifikavo pagal BK 178 str. 2 d., padarytą esant sunkinančiai aplinkybei bendrininkavimui, į tai, kad 2012 m. gruodžio 22 d. veikos epizodas taip pat nepagrįstai kvalifikuotas kaip BK 178 str. 2 d. numatytas nusikaltimas, 2012 m. gruodžio 30 d. epizodas nepagrįstai kvalifikuotas kaip BK 180 str. 3 d. numatytas nusikaltimas, dėl 2012 m. gruodžio 31 d. epizodo inkriminuoto nusikaltimo padarymo J. K. turėtų būti išteisintas, akivaizdu, kad J. K. paskirta subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Be to, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad kaltinamajam diagnozuotas priklausomybės nuo narkotinių medžiagų sindromas. Nuo šios ligos J. K. ne kartą savanoriškai gydėsi, tačiau jos nugalėti nepavyko, todėl jo veiksmai nėra visiškai nulemti laisvos valios, o ši aplinkybė yra svarbi parenkant bausmės už padarytus nusikaltimus dydį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo iš naujo išnagrinėti baudžiamąją bylą, atnaujinti įrodymų tyrimą, iškviesti liudytojus, perkvalifikuoti jo 2012 m. rugsėjo 19 d. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d., taip pat jo 2012 m. gruodžio 30 d. veiką iš LR BK 180 str. 3 d., perkvalifikuoti į 178 str. 2 d., skirti ekspertizę tikslu nustatyti pagrobtų daiktų vertę, įvertinti nuostolius pagal daiktų įsigijimo vertę ir taikant LR BK 64¹ str. nuostatas, skirti jam kuo švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
Nurodo, kad dėl 2012 m. rugsėjo 19 d. veikos (1 epizodas) savo kaltę pripažįsta iš dalies, šią vagystę jis padarė vienas, jam niekas nepadėjo, su A. L. apie vagystę iš anksto nesitarė ir nieko jam apie tai nesakė, vagystę įvykdė spontaniškai. Du žiedus pavogė pardavėjai nematant, kol buvo pravira vitrina ir pasišalino.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 2012 m. gruodžio 30 d. veikos (3 epizodas) savo kaltę pripažįsta iš dalies. Pripažįsta, kad jis pavogė 30 vnt. žiedų, tačiau ne 59 vnt. žiedų. Jis negrasino T. A., nes tam nebuvo būtinybės, vagystės metu su T. A. nekalbėjo. Todėl remtis vien T. A. parodymais nėra pagrindo.
Dėl 2012 m. gruodžio 31 d. veikos (4 epizodas), numatytos LR BK 178 str. 2 d., jis turėjo būti išteisintas, turėjo būti apklaustas liudytoju apsaugos darbuotojas dirbęs tą dieną prekybos centre „Norfa“ bei laikrodžių taisyklos darbuotojas, t.y. meistras, dirbęs tą dieną. Minėti asmenys nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Šiuo atveju reikėtų remtis jo bei jo artimųjų A. K. ir A. K. parodymais.
Dėl 2012 m. gruodžio 22 d. veikos (2 epizodas) bei dėl 2013 m. sausio 5 d. veikos (5 epizodas) savo kaltę padaręs nusikalstamą veiką pripažįsta visiškai. Nusikalstamas veikas jis padarė įtakojamas priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, o ne savanaudiškais tikslais. Praeityje gydėsi nuo priklausomybės narkotikams, stengėsi kovoti su ja, tačiau vis suklupdavo. Šiuo metu jis dalyvauja socialinės reabilitacijos programoje, keičia savo gyvenimo būdą, nori sukurti šeimą, dirbti, nebevartoti narkotinių medžiagų. Dėl padarytų nusikalstamų veikų gailisi, nori, atsiradus galimybei, atlyginti savo neteisėtais veiksmais asmenims padarytą žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo išnagrinėti baudžiamąją bylą bei teisingai kvalifikuoti jo padarytus neteisėtus veiksmus, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 3 d., perkvalifikuoti iš LR BK 180 str. 3 d. į LR BK 178 str. 2 d., taikyti jo atžvilgiu LR BK 64¹ str. nuostatas ir sumažinti jam paskirtas bausmes vienu trečdaliu.
Nurodo, kad jo padaryta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal LR BK 180 str. 3 d. Pagal nukentėjusiosios T. A. duotus parodymus, jam buvo iškelta baudžiamoji byla pagal LR BK 178 str. 2 d., vėliau T. A. davė kitokius parodymus ir jo veika buvo perkvalifikuota į LR BK 180 str. 3 d. Tuo tarpu T. A. parodymai neatitinka tikrovės, kelia abejonių, yra nelogiški. Iš pradžių ji nurodė, kad išėmus padėklą su žiedais padėjo jį ant vitrinos ir iš padėklo išėmė vieną žiedą ir parodė jį jam. Vėliau ji parodė, kad išėmė padėklą su žiedais ir laikė savo rankose. Dar vėliau (2013 m. kovo 1 d.) ji teigė, kad vienas iš kaltinamųjų jai sakė šiuo žodžius: „atiduok, užmušiu“, kuriuos ji prisiminė tik praėjus trims mėnesiams nuo įvykio. Teismas šiuos nukentėjusiosios parodymus vertino kaip patikimus, tuo tarpu kaltinamųjų parodymus vertino kritiškai. Be to, byloje nėra jokių specialisto ar eksperto išvadų dėl pagrobto turto vertės bei padarytos žalos vertinimo. UAB „V“ vadovas taip pat negali tiksliai pasakyti kokia yra pagrobtų žiedų vertė. Byloje nėra pagrobtų daiktų įsigijimo kainą patvirtinančių dokumentų, tuo tarpu apylinkės teismas į tai nekreipė jokio dėmesio, kas sąlygojo neteisingą jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, dėl ko jis buvo nepagrįstai nuteistas labai griežta bausme. Jis savo kaltę padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus pripažino iš dalies, dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme davė analogiškus parodymus apie įvykių aplinkybes, neklaidino tyrimo, nevilkino teismo proceso.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistieji J. K., S. J. ir jų gynėjai, taip pat nuteistojo A. L. gynėja prašė skundus tenkinti, prokurorė bei civilinio ieškovo UAB „V“ atstovas prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl A. L. kaltės padarius LR BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką
Apylinkės teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad A. L. atvirai pagrobė juvelyrinius aukso dirbinius. Šie nuteistojo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. L. kaltę padarius vagystę, remiamasi tik prielaidomis, tačiau tokie skundo argumentai prieštarauja teisiamajame posėdyje ištirtiems, pirmos instancijos nuosprendyje aptartiems įrodymams. LR BK 178 str. 2 d. nurodyta, kad pagal šį straipsnį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją.
Priešingai nei nurodoma skunde, apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus pagrįstai rėmėsi liudytojų Ž. M., A. R. bei S. J. parodymais, kadangi būtent nurodytų asmenų pateikti parodymai sutampa su nustatytomis aptariamo vagystės iš UAB Prekybos namai „P“ 2012 m. rugsėjo 19 d. įvykio aplinkybėmis bei atitinka bylos medžiagą. Antai, Ž. M., tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, kad į juvelyrinių dirbinių parduotuvę užėjo du jaunuoliai, jie kalbėjosi tarpusavyje, iš jų pokalbio suprato, kad jie yra draugai. Jie apžiūrinėjo juvelyrinius dirbinius. Vienas iš jaunuolių (antras vyriškis) jos paprašė parodyti pakabukus, jis domėjosi įvairiais dirbiniais. Jai iš vitrinos išėmus pora pakabukų, juos pradėjo apžiūrinėti kitas vaikinas (pirmas vaikinas), tuo metu antras vaikinas užėjo jai už nugaros, kai ji ėmė vieną pakabuką iš vitrinos ir pasilenkė, pajuto, kad virš jos galvos yra ranka, kai atsisuko, pastebėjo, kad antras vyriškis savo dešinę ranką laiko savo kelnių kišenėje, tuomet ji sugriebė jam už rankos ir pareikalavo atiduoti, ką pavogė, tačiau vaikinas išsilaisvino ir išbėgo iš prekybos centro (t. 1, b.l. 38). Vaikinai į parduotuvę atėjo kartu. Ji suprato, kad jie bendrininkai. Abu stovėjo šalia jos, šalia vitrinos. Ji jautė, kad ranką per galvą tiesė į vitriną. Matė A. L. ir J. K. bendravimą iki įvykio, taip pat matė A. L. reakciją po įvykio. Ji nepasakytų, kad A. L. kito asmens veiksmai buvo naujiena, viską jie ramiai darė. A. L. buvo labai arti jos, o kitas vaikinas buvo jai už nugaros (t. 8, b.l. 166-167). Byloje esančiame apžiūros protokole užfiksuota kaip į juvelyrinę parduotuvę įeina du jaunuoliai, matosi kaip vienas iš vaikinų bendrauja su pardavėja, apžiūrinėja stiklinio stendo apačioje esančius juvelyrinius dirbinius, o kitas stovi jam iš karės pusės ir dairosi. Matosi, kaip jaunuolis ištiesęs savo dešinę ranką iš atidaryto stiklinio stendo, viršutinės lentynos pagriebęs juvelyrinį dirbinį išbėga pro duris (t. 1, b.l. 42). Šios apžiūros protokole užfiksuotos įvykio aplinkybės atsispindi ir byloje esančiose fotonuotraukose (t. 1, b.l. 43-44). Tiek minėtas apžiūros protokolas, tiek fotolentelės bei byloje esantis parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 1, b.l. 47) tik patvirtina liudytojos Ž. M. parodymus bei juos papildo.
Nors apsaugos darbuotoju įvykio dieną dirbęs A. R. paties įvykio nematė, tačiau, po įvykio, kaip pats nurodė, matė, kad A. L. norėjo išeiti, sakė, kad antro žmogaus nepažįsta (t. 8, b.l. 163). Tuo tarpu tiek, A. L., tiek J. K. visų apklausų metu tvirtino, jog jie yra pažįstami (t. 5, b.l. 37, 44, 124, t. 8, b.l. 65, 71).
Skundo teiginiai, jog A. L. turėjo galimybę pasišalinti, tačiau ja nepasinaudojo, nes jokio išankstinio susitarimo nebuvo, jei būtų koks nors susitarimas, tai likdamas parduotuvėje A. L. tik padidintų riziką, kad per jį bus išaiškintas ir jo draugas, todėl jie negalėjo veikti kartu, nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo apžiūros protokolo, kuriame užfiksuotas aplinkybes patvirtina fotonuotraukos, tuo metu, kai A. L. su pardavėja apžiūrinėja apatinėje stendo lentynoje esančius juvelyrinius dirbinius, J. K. stovi jiems už nugaros ir dairosi, po to iš viršutinės lentynos ištraukia juvelyrinius dirbinius (t. 1, b.l. 42, 43). Apžiūrinėdamas su pardavėja juvelyrinius dirbinius A. L. būtent tokiu būdu atitraukė pardavėjos dėmesį, kad J. K. galėtų pagrobti juvelyrinius dirbinius, kas aiškiai įrodo bendrą susitarimą. Juolab, kad kaip nurodė J. K., jis tuos du žiedus pardavė, dalį pinigų jis atidavė Aleksandrui (t. 5, b.l. 37-38). A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad, kai jį išleido iš areštinės, jis sutiko J. K., kuris pradėjo atsiprašinėti, kad jį pavedė ir davė jam 100 Lt, kad jis su taksi grįžtų namo (t. 8, b.l. 72).
Iš bylos medžiagos matyti, kad identiškai vagystės iš juvelyrinių dirbinių parduotuvių buvo vykdomos ir J. K. su S. J., ką duodamas parodymus patvirtino ir S. J. (t. 8, b.l. 69-70). S. J. teisiamajame posėdyje parodė, jog susitiko su J. K. ir nuėjo į juvelyrinių dirbinių parduotuvę, J. K. jo paprašė, kad jis paprašytų pardavėjos parodyti aukso dirbinius. Apačioje buvo žiedai, jis (S. J.) su pardavėja pasilenkė, ji pradėjo rodyti jam žiedus. Ką J. K. darė jis nematė. Kai pardavėja pastebėjo, kad kažkas dingo ji jį (S. J.) užstojo ir jis (S. J.) liko parduotuvėje. Kai jis (S. J.) su pardavėja apžiūrinėjo žiedus, nematė, ką J. K. daro, tačiau numanė, kad Justas vogs auksą, tuo metu pritarė tokiems jo veiksmas (t. 8, b.l. 69). Pats J. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad S. J. jis konkrečiai neaiškino, kad eis vogti, paprašė, kad paprašytų pardavėjos apžiūrėti dirbinius, S. J. turėjo nukreipti dėmesį, kad jis (J. K.) galėtų pavogti auksą, toks buvo S. J. vaidmuo. Jis nieko nesakė pardavėjai, S. J. kalbėjo su pardavėja, rinkosi žiedą. Dalį pinigų jis davė S. J., jis suvokė už ką jam duoda pinigus (t. 8, b.l. 66-67). Dėl kito epizodo S. J. parodė, kad pardavėjos prašė parodyti žiedą, jis kaip ir rinkosi žiedą savo merginai (t. 8, b.l. 70).
Sutiktina su skundo argumentu, kad nusikaltimo sudėtis turi būti įrodoma pagal tos nusikalstamos veikos metu esančius įrodymus, o ne pagal kitų nusikalstamų veikų, nesusijusių su analizuojamu nusikaltimu, surinktus įrodymus. Tuo tarpu kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas trijų nuteistųjų atžvilgiu: J. K., A. L. ir S. J.. Šiuo konkrečiu atveju, kaip jau minėta, J. K. vykdė vagystes tiek su A. L., tiek su S. J., pagal iš esmės identišką svetimo turto pagrobimo modelį, iš specializuotų – juvelyrinių dirbinių parduotuvių, todėl, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu, pagrįstai rėmėsi ir S. J. parodymais apie daromas vagystes, o tai, ar A. L. palaiko ryšius su S. J. neturi reikšmės.
Taigi įvertinus S. J. parodymus, aplinkybės, jog pardavėja nematė, kad A. L. duotų kokį nors ženklą J. K., taip pat tai, kad A. L. rinkosi juvelyrinius dirbinius ir nematė, ką daro kartu atėjęs asmuo, nepatvirtina versijos, jog J. K. veikė savarankiškai, tiesiog spontaniškai susigundė. Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tiek prieš įvykį, tiek jo metu A. L. bei J. K. buvo kartu, o vėliau, paleidus A. L., jiedu buvo susitikę ir J. K. davė A. L. dalį, už pagrobtų žiedų pardavimą gautų pinigų. Taip pat pažymėtina ir tai, jog A. L. iš karto po įvykio teigė, jog J. K. net nepažįsta, vėliau tvirtino, kad jie yra pažįstami.
Kaip teisingai nurodyta skunde, tai, kad asmuo nebando sulaikyti kito nusikalstamą veiką padariusio asmens, jokiu būdu tam asmeniui neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal tą patį LR BK straipsnį. Tačiau kaip pats apklaustas įtariamuoju nurodė J. K., A. L. užėjo į juvelyrinę parduotuvę paprašyti žiedo. Jam (A. L.) berodant žiedą, jis (J. K.) paėmė du žiedus iš viršutinės lentynos (t. 5, b.l. 37-38). Nagrinėjamu atveju, svarbi aplinkybė, kad vaikinai kartu ateina į parduotuvę, kaip abu nurodė, jie yra pažįstami, pardavėjai mėginant vieną iš jų sulaikyti, kitas, t.y. A. L. ne tik, kad nepadėjo pardavėjai sulaikyti J. K., bet išliko visiškai ramus, net nesureagavo į susidariusią situaciją, elgėsi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, toliau žiūrinėjo juvelyrinius dirbinius, nors vagyste buvo kaltinamas jo draugas.
Veikimas grupėje iš anksto susitarusių asmenų yra bendrininkavimas esant išankstiniam susitarimui. Tokiu būdu visi bendrininkai atsako pagal tą patį Lietuvos Respublikos BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-103/2008). Bendrininkai gali bet kurioje stadijoje susitarti daryti, tęsti ar užbaigti nusikalstamą veiką, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, ar visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Skundo argumentai, kad A. L. teisme teigė, kad negalvojo, jog draugas kažką paėmė, kad yra ten kažkas rimto, dėl to ir nesigilino į kilusį pokalbį tarp jo draugo ir pardavėjos, pasakė, jog nepažįsta J. K. todėl, kad įvyko nesusipratimas, tikėjosi, kad J. K. grąžins žiedus pats, todėl ir nenorėjo įduoti draugo, vertintini tik kaip gynybinė versija, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.
Tai, kad pardavėja Ž. M. teisme patvirtino nemačiusi tiesiogiai paėmimo fakto, tik nujautusi, pastebėjusi, kad kažkas įvyko ne taip, taip pat ir tai, kad pardavėja, kaip nurodoma skunde, nesulaikė nusikalstamą veiką padariusio asmens, nesudaro pagrindo manyti, kad A. L. veiksmai pirmos instancijos teismo kvalifikuoti netinkamai.
Priešingai nei nurodoma skunde, teismas A. L. kaltę grindžia remdamasis byloje esančių objektyvių įrodymų visuma, tarp jų ir faktu, kurio neginčijo ir patys nuteistieji, kad J. K. po tam tikro laiko A. L. davė 100 litų. Tai, kad nuteistieji nurodė, pastarąją aplinkybę, nesudaro pagrindo manyti, kad A. L. buvo nuteistas nepagrįstai. Nuteistųjų versiją, jog pinigai A. L. buvo duoti už parvažiavimą po sulaikymo taksi ir nepatogumų sukėlimą, paneigia paties nuteistojo J. K. parodymai, kur jis nurodė, kad dalį pinigų gautus už pagrobtus žiedus davė A. L. (t. 5, b.l. 38), t.y. J. K. draugui davė dalį tų pinigų, kuriuos jis gavo pardavęs pagrobtus žiedus iš juvelyrinės parduotuvės, kurioje pagrobimo metu, teismo nustatytomis aplinkybėmis, jie veikė kartu.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismo išvada, kad A. L. kaltę įrodo ne tik tai, jog įvykio metu finansinės galimybės įsigyti savo žmonai dovanos A. L. neturėjo, bet ir aplinkybė, kad apžiūrėdamas prekes jis su savimi turėjo tik 2 litus, yra pagrįsta. Antai pats A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. niekur nedirbo, tuo laikotarpiu jį išlaikė tėvai. Taip pat papildomai paaiškino, kad iki žmonos gimtadienio dar buvo likę laiko, bet tuo metu jis turėjo pinigų, jie buvo namuose (t. 8, b.l. 72). Tuo tarpu J. L. (sesuo) parodė, kad iki sulaikymo A. L. nedirbdavo, tėvas duodavo pinigų ir ji, ir žmona padėdavo. Jai neteko matyti, kaip brolis žmonai ką nors dovanoja. Brolis pats nelabai turėdavo pinigų (t. 8, b.l. 192).
Esant išdėstytam apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentuota ir motyvuota išvada, jog A. L. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 2 d. sudėtis. Tokiu būdu konstatuotina, kad A. L. pagal LR BK 178 str. 2 d. nuteistas pagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
D. J. K. kaltės
Dėl atvirojo UAB Prekybos namai „P“ turto pagrobimo 2012 m. rugsėjo 19 d.
Kaip matyti iš nuteistojo J. K. gynėjos skundo, J. K. kaltė, padarius vagystę neginčijama, tačiau skundu prašoma perkvalifikuoti J. K. 2012 m. rugsėjo 19 d. veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d.
LR BK 178 str. 2 d. numatytos atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso. Pažymėtina ir tai, kad slaptoji vagystė gali virsti atvira, jei kaltininkas iš pradžių ketino veikti slaptai, bet vėliau, užkluptas nukentėjusiojo ar kitų kaltininkui pašalinių asmenų, jiems matant sąmoningai tęsė pagrobimą siekdamas užvaldyti svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2013).
Nors pardavėja Ž. M. paties turto fizinio pagrobimo nematė, tačiau tai, priešingai nei nurodoma skunde, nepaneigia atviros vagystės fakto buvimo. Ž. M. parodė, kad ji pajautė, jog per jos galvą, J. K. ranka tiesė į vitriną, ji J. K. griebė už rankos, tačiau pastarasis išsilaisvino ir išbėgo, ji bandė vytis J. K.. Vogdamas J. K. jai negrasino, nesmurtavo, atstūmė jos rankas, liepė paleisti (t. 8, b.l. 166). Ž. M. pareikalavo iš J. K. pasakyti, ką jis paėmė ir bandė jį sulaikyti, ji buvo paspaudusi pavojaus mygtuką, tačiau J. K. nieko nepaisydamas pabėgo. Šie įrodymai paneigia skundų teiginius, kad J. K. juvelyrinius dirbinius paėmė niekam nematant ir buvo įsitikinęs, kad niekas to nematė.
Apklaustas įtariamuoju pats J. K. parodė, kad pardavėjai berodant A. L. žiedą, jis paėmė du žiedus iš viršutinės lentynos, pamatęs, kad pardavėja pamatė, pradėjo bėgti iš parduotuvės (t. 5, b.l. 37). Tokiu būdu, nurodytos aplinkybės visiškai paneigia skundo argumentą, kad liudytojos žodžiai, „atiduok, ką paėmei“ ir J. K. atsakymas „aš nieko neėmiau“, parodo, jog liudytoja nebuvo tikra dėl įvykdytos vagystės, o J. K. nesuvokė, kad jo vykdytas nusikaltimas jau yra atskleistas.
Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, kaltinamųjų ketinimai slapta pagrobti prekes peraugo į atvirą vagystę, po to, kai pardavėja pastebėjo turto pagrobimą, nes kaltinamieji savo ketinimų neatsisakė ir toliau siekė užvaldyti pagrobtą turtą, o būtent nuteistasis J. K. kartu su pagrobtu turtu pasišalino iš įvykio vietos, taip įgydamas galimybę juo disponuoti. Pats nusikalstamas sumanymas buvo baigtas pardavėjos akivaizdoje, jai suvokiant, kad yra grobiamas turtas ir kaltinamiesiems sąmoningai to nepaisant.
Taigi nustačius aplinkybę, kad nuteistojo veiksmai padaryti matant kitam asmeniui, suvokiančiam, jog grobiamas svetimas turtas, nuteistajam suprantant, kad tokie jo veiksmai buvo pastebėti, tačiau to nepaisant, teismas pagrįstai konstatavo, kad jis svetimą turtą pagrobė atvirai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo J. K. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirą vagystę pagal BK 178 str. 2 d.
Pažymėtina, kad dėl kitų nuteistojo J. K. gynėjos skunde dėstomų argumentų apeliacinės instancijos teismas pasisakė anksčiau, vertindamas nuteistojo A. L. gynėjo skundo argumentus, todėl šių argumentų nekartoja.
Dėl atviro UAB „T. G.“ turto pagrobimo 2012 m. gruodžio 22 d.
Kaip matyti iš J. K. gynėjos apeliacinio skundo, J. K. kaltė, padarius vagystę neginčijama, skundu prašoma perkvalifikuoti J. K. 2012 m. gruodžio 22 d. veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d.
Nors pardavėja S. M. paties turto fizinio pagrobimo nematė, tačiau parodė, kad vienu momentu ji pakėlė galvą ir pamatė, kad tuščia vitrina, ji jautė J. K. prisilietimą. J. K. už parduotuvės stiklo pradėjo šaukti S. J. kažką panašaus “einam greičiau”. Kai ji pradėjo rėkti, jog apvogė, jos kolegė paspaudė pavojaus mygtuką. J. K. ją (S. M.) pastūmė į vitriną ir čiupo stovą. Ji suprato, kad yra apvogta, kai pakėlė galvą ir pamatė, kad nėra prekių. J. K. prisilietimas prie jos buvo netyčinis, po šio prisilietimo J. K. čiupo stovą, iš to, kad ją pastūmė, ji galėjo spręsti, kad J. K. čiupo tą stovą (t. 9, b.l. 9). Vaikinas, kuris pagrobė gaminius, jos tyčia nestumdė, vogdamas jis ją tik užgavo (t. 1, b.l. 152). Šie įrodymai paneigia skundo teiginį, kad J. K. juvelyrinius dirbinius paėmė niekam nematant, nes jo daromą veiką pastebėjo liudytoja S. M..
S. J. parodė, kad pardavėja aptiko, jog iš vitrinos pavogti dirbiniai. Kai J. K. pasakė: “išeiname”, jis žiūrimą žiedą atidavė pardavėjai, bet kai ji pastebėjo, kad kažkas dingo, pardavėja jį (S. J.) užstojo ir jis liko parduotuvėje (t. 4, b.l. 64, t. 8, b.l. 69).
Nustatęs aplinkybę, kad nuteistojo veiksmai padaryti matant kitam asmeniui, suvokiančiam, jog grobiamas svetimas turtas, nuteistajam suprantant, kad tokie jo veiksmai buvo pastebėti, nes pardavėja sugriebė už striukės ir tokiu būdu sulaikė S. J., šaukėsi apsaugą, pareikalavo sugrįžti išeinantį J. K., tačiau J. K. jos reikalavimo nepaisė, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad jis svetimą turtą pagrobė atvirai. Kaltinamųjų ketinimai slapta pagrobti prekes peraugo į atvirą vagystę, po to, kai pardavėja pastebėjo turto pagrobimą, nes kaltinamieji savo ketinimų neatsisakė ir toliau siekė užvaldyti pagrobtą turtą. J. K. kartu su pagrobtu turtu pasišalino iš parduotuvės, taip įgydamas galimybę juo disponuoti.
Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad dėl šio epizodo pats J. K. apeliaciniame skunde savo kaltę pripažino visiškai ir jo padarytos veikos kvalifikavimo neginčija.
Tai, kad pardavėjai pastebėjus galimos vagystės faktą, J. K. jau buvo pasišalinęs iš parduotuvės patalpų, nepanaikina atviros vagystės padarymo fakto, kadangi pats nusikalstamas sumanymas buvo baigtas pardavėjos akivaizdoje, jai suvokiant, kad yra grobiamas turtas ir kaltinamiesiems sąmoningai to nepaisant.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo J. K. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirą vagystę pagal BK 178 str. 2 d.
Dėl didelės vertės UAB „V“ turto pagrobimo, grasinant panaudoti fizinį smurtą 2012 m. gruodžio 30 d.
Kaip matyti iš J. K. bei jo gynėjos apeliacinių skundų, J. K. kaltė, padarius svetimo turto pagrobimą neginčijama, tačiau skundu prašoma perkvalifikuoti J. K. 2012 m. gruodžio 30 d. veiką iš BK 180 str. 3 d. į BK 178 str. 2 d.
Nuteistasis J. K. prisipažįsta, kad jis užvaldė UAB „V“ turtą, tačiau tvirtina, jog jis jokios prievartos nenaudojo. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais.
N. T. A. parodė, kad ji laikė padėklą rankose, nepadėjusi ant prekystalio, kai ji pradėjo klausinėti vaikino kokio žiedo jis nori, tuo momentu prišoko antras vyras, jis jai tyliai pasakė „atiduok padėklą, užmušiu“, paėmė tą padėklą ir išėjo. Padėklą ji laikė dvejose rankose. Reikėjo panaudoti jėgą, kad paimti iš jos padėklą. Ji buvo šoko būsenoje (t. 8, b.l. 73). Žodžiai „atiduok, užmušiu“ poveikį situacijai turėjo (t. 8, b.l. 74). Ir nors T. A. išsakytų grasinimų daugiau niekas negirdėjo, o abu nuteistieji neigia šį faktą, vis dėlto, priešingai, nei nurodyta skunduose, tokį nukentėjusiosios teiginį patvirtina ir liudytojo V. U. parodymai, kad pardavėja buvo šoko būsenoje, drebėjo, buvo išsigandusi (t. 8, b.l. 163). S. J. taip pat parodė, kad pardavėja buvo šoke (t. 8, b.l. 71).
Įvertinus nagrinėjamojoje byloje surinktų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visumą, nustatyta, kad J. K. sakydamas nukentėjusiajai T. A., kuri tuo metu laikė padėklą savo rankose, „atiduok padėklą, užmušiu”, ištraukė iš pardavėjos rankų padėklą su aukso dirbiniais ir tokiu būdu, t.y. panaudodamas psichinį poveikį, įbauginęs pardavėją, palaužė T. A. valią ir pagrobė svetimą turtą. Nukentėjusioji nurodė, kad ji išsigando vyriškių, kurie buvo fiziškai už ją stipresni ir agresyvūs (t. 2, b.l. 132). Šie bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji sukūrė grėsmingą situaciją, kuri apribojo T. A. galimybes priešintis. Pažymėtina, jog psichologinio smurto pavartojimo atveju, jį apsprendžia būtent nukentėjusiojo suvokimas, kad jam grasinama ir to pasekoje palengvinamas turto pagrobimas.
Tai, kad nukentėjusioji T. A. apie grasinimus užsiminė vėlesnės apklausos metu, nesudaro pagrindo manyti, kad ji juos išsigalvojo, mėgindama išvengti atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „V“ buvo inicijuotas T. A. drausminės atsakomybės klausimas dėl jos pardavėjo darbo. Kaip matyti iš bylos medžiagos T. A. apie jai išsakytus grasinimus neužsiminė tik pirminės apklausos metu (t. 2, b.l. 129), tuo tarpu jau sekančią po įvykio dieną, t.y. 2012 m. gruodžio 31 d., ji savo rašytiniame paaiškinime išsamiai išdėstė visas įvykio aplinkybes, tarp jų nurodydama ir tai, kad jai buvo grasinama (t. 2, b.l. 131). Tas pačias aplinkybes ji nurodė ir papildomos apklausos metu (t. 2, b.l. 134) bei jas patvirtino apklausta teisiamajame posėdyje.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, įvertinus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir pačią situaciją, turto pagrobimo momentą, išsakytus grasinančio pobūdžio žodžius, T. A. būseną, kuri buvo ištikta šoko, visiškai realu ir logiškai paaiškinama, kad T. A. dėl nurodytų aplinkybių, galėjo iš susijaudinimo neprisiminti, kad jai dar buvo ir garsinama. Tokiu būdu, priešingai nei nurodoma skunduose, nukentėjusiosios T. A. parodymai laikytini nuosekliais, apylinkės teismas jais rėmėsi pagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas išsamiai patikrino bei detaliai įvertino ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojo V. U. bei S. J. parodymus, savo išvadas logiškai ir išsamiai motyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.
Dėl 2012 m. gruodžio 30 d. iš UAB „V“ pagrobto turto vertės
Pagal formuojamą teismų praktiką, kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 str., pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Toks turto vertės nustatymas taikytinas ir kitiems BK XXVIII skyriuje numatytiems nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-330/2006).
Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu.
Pagal 1999 m. gegužės 25 d. „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo“ 2 str. 10 p., rinkos vertė yra apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Taigi, galima daryti išvadą, kad šiuo atveju juvelyrinių dirbinių parduotuvės nustatytos kainos laikytinos rinkos verte. Tokį turto vertės nustatymo būdą teisingu pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. balandžio 25 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2006. Minėtoje baudžiamojoje byloje Aukščiausiasis Teismas daiktų, kuriuos kėsintasi pagrobti, vertę prilygino tai kainai, kuri buvo nurodyta ant atitinkamų prekių prekybos centro salėje. Teismas taip pat konstatavo, kad, vadovaujantis PVM mokesčio įstatymu, šis mokestis sumokamas valstybei nepriklausomai, ar gaminys buvo parduotas, nuo jo užpajamavimo įmonėje, o gaminiai buvo pagrobti jau iš prekybos salės, todėl į pagrobto turto vertę pagrįstai buvo įskaičiuotas ir pridėtinės vertės mokestis. Analogiška situacija yra ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.
Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika ir nurodė, kad prekių, pateiktų pardavimui, parduotuvės prekybos salėje, pagrobimo atvejais jų vertė nustatoma remiantis tokio daikto pardavimo kaina viešai nurodyta prekės etiketėje.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 30 d. buvo pagrobti nauji, parduotuvės vitrinoje viešai pardavimui pateikti juvelyriniai dirbiniai – auksiniai žiedai. Iš pagrobtų 59 žiedų rasti ir pateikti ikiteisminio tyrimo metu apžiūrai tik 8 žiedai. Šių apžiūrų metu (t. 2, b. l. 117-119, 122-127) nustatyta, kad visi žiedai buvo su etiketėmis, kuriose nurodyta konkreti jų pardavimo kaina, taip pat praba, masė. N. T. A. ir civilinio ieškovo atstovas G. M. patvirtino, kad etiketės su kainom buvo ant visų pardavime buvusių žiedų. Ir nors, kaip nurodyta skunde, teismui nėra pateikti įrodymai, kad pagrobtų prekių etiketėse buvo nurodytos tokios kainos, kokios nurodomos pateiktame inventorizacijos akte, kadangi pateiktame inventorizacijos akte prekės nėra individualizuotos ir nėra aiški kiekvieno atskiro pagrobto daikto pardavimo kaina, t.y., kokia verte jis buvo užpajamuotas UAB „V“ apskaitoje, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „V“ pateikė turimą informaciją kartu su atliktos inventorizacijos duomenimis (t. 2, b. l. 90, 91, 92, 94, 95). Inventorizacijos suvestinėje nurodyta pagrobtų aukso žiedų, kurie nebuvo grąžinti įmonei, mažmeninė kaina be pridėtinės vertės mokesčio – 29 353 Lt. Nagrinėjamu atveju, tai, kad nėra įrodymų, kokia konkreti pardavimo kaina buvo nurodyta prekių etiketėse ir nėra konkrečių duomenų, kad tokia verte dingusios prekės buvo užpajamuotos įmonės apskaitoje, nesudaro pagrindo abejoti byloje esančių duomenų visuma, kuri patvirtina, kad įvykio metu buvo pagrobtas padėklas, 40 Lt vertės, bei 59 žiedai, bendro 174,50 gr. svorio, bendros 41 860 Lt vertės (mažmeninėm pardavimo kainom su pridėtinės vertės mokesčiu), t. y. bendrai 41 900 Lt vertės UAB „V“ turtas.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, papildomai apklaustas civilinio ieškovo atstovas G. M., liudytoja apklausta įmonės finansininkė L. M. M. bei specialistė B. D..
Civilinio ieškovo atstovas G. M. paaiškino, kad nustatydami pagrobtų auksinių dirbinių kainą, t.y. suvestinę (t. 4, b.l. 42) rėmėsi visais turimais dokumentais, kuris žiedas iš kurio važtaraščio, negali pasakyti. Buvo žiedų, kurie įsigyti prieš 14 metų. Suvestinėje nurodytos pardavimo kainos gruodžio mėnesiui su prabavimu, mokesčiais, įskaitant 20-30 proc. nuolaidas. Jei vagystė būtų padaryta lapkričio mėn., kainos būtų kitokios, būtų virš 50 000 Lt. pagal draudimo sutartį vertė nurodyta be mokesčių, be nuomos bei pelno, draudimas apdraudė tik pagal gavimo dokumentus. Prabavimo kainos labai skiriasi ir priklauso nuo gaminio svorio. Vidiniame važtaraštyje nurodomas prekių kiekis, svoris ir bendra kaina. Kiekvienas auksinis daiktas važtaraštyje turi savo poziciją. Važtaraštyje nurodoma pozicija ir tos pozicijos bendra kaina. Pardavimai nurodomi pardavimo važtaraščiuose. Tai ko nėra pardavimo važtaraščiuose ir nėra inventorizacijos akte, yra pavogta.
Liudytoja L. M. M. parodė, kad ji dirba UAB „V“ finansininke- vadybininke. Iš įmonės 2012 m. gruodžio 30 d. buvo pavogti tik auksiniai žiedai 585 prabos. Yra šių gaminių importo dokumentai. Pagal kokią sąskaitą faktūrą yra gauti žiedai, kurie buvo pavogti, konkrečiai negali pasakyti, nes nuo 1998 m. auksinių dirbinių beveik negauna. Prasidėjus krizei uždarė du skyrius. Iki tol buvo trys skyriai. Uždarius du skyrius, prekių pakako. Prasidėjo kainų kilimas. 2007 m. buvo vienos kainos, o kai reikėjo pirkti po šios vagystės, kainos pakilo beveik tris kartus. „Gedimino 9“ pildė važtaraščius ir kiekvieną gaminį rašydavo atskirai - pavadinimas, praba, masė, kaina, suma. Kai pasikeitė apskaita ir įsivedė pardavimo žiniaraščiai, pildydavo kiekvieno dirbinio pardavimą - pavadinimas, masė, kaina, pardavimo data. Kai gaudavo iš skyriaus arba iš buveinės dirbinius, rašydavo - gauta 10 žiedų, bendras svoris 20 g ir kaina atitinkama. Kai kainos kilo, dirbinių kainas atitinkamai keitė. Paskutinį kartą kai pakėlė kainą, atsižvelgėm kokia yra 1 g. aukso kaina kituose skyriuose, paskaičiavo tas kainas maždaug 30 % - maždaug 100 Lt mažiau negu kitose įmonėse, kas matosi ir bylos medžiagoje. Buvo paskaičiuota suma, kuri buvo pavogta. Visus auksinius dirbinius kiekvieną vakarą išimdavo iš visų vitrinų ir sudėdavo į seifus. Pas juos buvo 217 auksinių žiedų, į seifą dėjo tris padėklus ir likusius žiedus dėžutėse. Pavogtas padėklas negalėjo būti pustuštis, nes tuštiems padėklams seife nėra vietos. Padėklas su žiedais, kuris buvo pagrobtas pilnas be vieno žiedo. Inventorizaciją daroma metų pabaigoje gruodžio 31 d, o vagystė įvyko gruodžio 30 d. Nors žinojo, kad „Gedimino 9“ ruošiasi rekonstrukcijai ir norėjome pagyvinti prekybą, kainų labai smarkiai neužkėlė, jos buvo maždaug 30 % mažesnė negu konkurentų. Žala paskaičiuota pagal pačias mažiausias kainas. Buvo padaryta suvestinė, kurioje kiekvieno daikto pavadinimas ir gramai. Pagal šį pirminį dokumentą padarė suvestinę, kurie konkrečiai dirbiniai buvo pavogti. Suvestinė padaryta ne pagal žiniaraščius, nes žiniaraščiai – parduotų dirbinių. Kiekviename skyriuje yra inventorizacijos aktas - suvestinė: gramai, vienetai, gavimas/gražinimas ir kiek gauta metų bėgyje. Po įvykio inventorizaciją darė būtent auksinių dirbinių 2012 m. gruodžio 31 d. Surašyta, koks likutis buvo metų pradžiai. Kas yra pavogta nustatė sekančiai - likutis metų pradžiai + papildymas - parduota (pagal sąrašus nustatė) = kas turėtų būti likę pagal dokumentus. Inventorizacijos akte po vagystės trūkumas buvo nurodytas su 30 % nuolaida. Žiedų etiketėse kainos buvo nurodytos taip pat su 30 % nuolaida. Buvo paskaičiuota maždaug 236 Lt už gramą – kaina 30 % mažesnė negu konkurentų. Buvo pagrobtas padėklas, kuriame buvo 59 žiedai. Kai „Aukso centras“ surinko ir atnešė mums fojė išbarstytus trūko jau 52 žiedų ir vieną žiedą sausio 4 d. grąžino pirkėjas. Padėkle telpa 60 žiedų. Padėklas negalėjo būti pustuštis, nes tokio nelaiko, kadangi nėra vietos seife. Pardavimo žiniaraščius pildo pardavėjos kiekvieną dieną ir kai parduoda užrašo pavadinimą, prabą, masę, kainą, datą. Vagystė įvyko gruodžio 30 d. apie 15⁰⁰ val. tą dieną nebuvo parduotas nė viena prekė. Apyvartos fiksuojamos kiekvieną dieną. Vagystės dienai netaikė papildomų nuolaidų, išskyrus 30 %, kuri jau buvo pritaikyta nurodant kainą etiketėje. Žala paskaičiuota ne pagal savikainą, o pagal mažmeninę kainą. Žala paskaičiuota pagal mažmeninę rinkos kainą su 30 % nuolaida vagystės dienai. Aukso gramo vertę įvertino 236 Lt. Oficialūs duomenys, kokia yra aukso kaina, skelbiama spaudoje. Kiekvieną dieną nurodoma aukso uncija. Kainas etiketėse užrašinėjo ji. Paskutinį kartą kainas etiketėse rašė apie 2012 m. spalio 15 d. 2012 m. spalio 15 d. kainos buvo pakeistos ne visų žiedų, o prieš tai buvo dar kelis kartus pakeista.
Į apeliacinės instancijos teismo posėdį iškviesta specialistė B. D. paaiškino, kad įvykio dieną turėjo būti atlikta inventorizacija ir užfiksuotas visų aukso dirbinių trūkumas tai dienai tomis pardavimo kainomis. UAB „V“ 2012 m. gruodžio 31 d. apyraše likutis yra išvestas nuo 2012 m. sausio 1 d., po to, pateiktas gautų prekių kiekis per 2012 m. ir išvestas galutinis likutis, tai aukso dirbinių vertė turėtų būti tokia, kokia ji buvo pagrobimo datai, nes ji per tą laikotarpį kito. Negali teigti, jog pateiktame sąraše nurodytos kainos yra kainos pavogimo dieną. Nesimato kokios kainos buvo tą dieną. Yra nurodyta visuma - padarytas suvestinis apskaitos registras: kiek turėjo aukso dirbinių ir kokios kainos buvo 2012 m. sausio 1 d., kiek gavo per tą laikotarpį, kiek parduota, ir koks likutis gaminių. Pagal šiuos dokumentus nesimato, kokios kainos buvo pagrobimo dieną ar gruodžio mėnesį. Negali nieko įvertinti nes yra patektas bendras apskaitos registras. Per tą laikotarpį kainos kito, todėl negali teigti ar vienokios, ar kitokios kainos buvo tą dieną. Tą dieną turėjo būti atlikta inventorizacija t. y. surašyta kiek iš viso prekių buvo, kokios aukso dirbinių kainos ir koks yra trūkumas. Vertė yra pardavimo kaina, kadangi vyksta prekyba. Jei pardavėjas taiko 30 proc. nuolaidą, daikto vertė yra trisdešimčia procentų mažesnė. Specialistė nurodė, kad pagal jai pateiktus UAB „V“ dokumentus ir suvestinį apskaitos registrą ji negali nustatyti aukso dirbinio vertės ar pardavimo kainos tai dienai. Negali teigti išvadų apie pavogtų daiktų vertės gruodžio 30 d., kadangi tą dieną turėjo būti atlikta inventorizacija, kurios metu butų inventorizuoti visi gaminiai tos dienos pardavimo kainomis. Tik tokiu būdu galima būtų nustatyti tikslią trūkstamų gaminių vertę. Dėl revizijos ar patikrinimo paskyrimo nurodė, kad jei bus pateikti tik tokie dokumentai, kokie yra pateikti jai, kitokios prekių pardavimo vertės niekas ir nenustatys, jei nėra atlikta inventorizacija būtent tai dienai. Jei būtų atlikta pilna inventorizacija, aiškiai matytųsi po kiek buvo pardavinėjama, kokios tos kainos, kokia bendra suma ir koks trūkumas. Jei būtų įrašyta dar ir 150 pozicijų nepavogtų daiktų, negalėtų nustatyti ar pavogtų daiktų kaina yra teisinga ar neteisinga, kadangi atliekama tik dokumentinė reviziją. Jei tokia kaina buvo įrašyta pardavimo dieną, tai tokia ji ir turi būti. Prekės turėjo būti įvertintos ne tik gramais, kiekiais bet ir vertine išraiška. Yra komisija, kuri pasirašo, atsako už pateiktus duomenis. Žiedo vertė yra jo pardavimo kaina su PVM, kurios nei ji, nei kitas specialistas kitaip įvertinti negalėtų. Auksiniams dirbiniams amortizacija nevertinama.
Teismo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovas G. M. papildomai paaiškino, kad fiziškai gruodžio 30 d. nespėjo visko apskaičiuoti. Ši inventorizacija yra būtent gruodžio 30 d. Inventorizaciją baigė po vidurnakčio, todėl parašė 31 d. Suvestinė yra 30 d.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėti civilinio ieškovo atstovo pateikti 8 žiedai, kurie buvo pagrobti iš parduotuvės įvykio dieną – 2012 m. gruodžio 30 d. ir pamesti ir grąžinti parduotuvei. Iš apžiūros protokolo (t. 2, b.l. 117-119) matyti, kad žiedas yra geltono metalo su kaina ir etikete. Etiketėje nurodyta žiedo kaina -499 lt, dydis 16,5, masė g. – 2,27, aukso praba – 585. Iš kito žiedų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros metu nustatyta – 1. Žiedas geltono metalo su akutėmis; prie žiedo yra etiketė, kurioje nurodyta žiedo masė – 3 g., dydis 18, kaina 749 Lt; 2. Žiedas su akute gėlės formos; žiedas su etikete, kurioje nurodyta žiedo masė – 3,31 g., dydis 18, kaina – 827 Lt. 3. Žiedas su akute geltono metalo; žiedas yra su etikete, kurioje nurodyta žiedo praba – 585, žiedo svoris -1,91 g., dydis 17,5, kaina 458 Lt. 4 žiedas su akute geltono metalo su etikete, kurioje nurodyta žiedo masė 2,38 g. , dydis 18, kaina – 595 Lt. 5. Žiedas su gėlės formos akutėmis, geltono metalo; žiedas yra su kaina, kurioje nurodyta žiedo masė – 2,22 g, žiedo praba – 585, kaina 565 Lt. 6. Žiedas geltono metalo su akutėm, prie žiedo yra etiketė – kaina, kurioje nurodyta aukso praba – 585, masė 2,61 g., dydis 18,3, kaina 665 Lt (t. 2, b.l. 122-127).
Nagrinėjamoje byloje civilinio ieškovo atstovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti pagrobtų juvelyrinių dirbinių kainas. Kainas nurodė pagal įmonėje atliktą patikrinimą ir inventorizaciją, pagal kurias ir buvo nustatyta tyrimo metu nesurastų pagrobtų daiktų vertė. Tačiau vien tai dar neleidžia daryti išvados, kad civilinio ieškovo paaiškinimai yra neteisingi. Pagrobto turto vertė gali būti įrodoma ne tik buhalteriniais dokumentais, bet ir visais kitais BPK 20 str. apibrėžtais įrodymais., taip pat nukentėjusiųjų parodymais, tačiau jie turi būti patikrinti. Specialistė teismo posėdžio metu nurodė, jog tikslios pagrobto turto vertės negalėtų nustatyti, kadangi tyrimas dėl vertės nustatymo būtų atliekamas tik pagal dokumentus. Tokiu būdu, specialistė negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti civilinio ieškovo atstovo bei liudytojos parodymuose nurodytų pagrobtų daiktų kainų. Turtas turi būti vertinamas esant pačiam objektui, o šiuo atveju, pavogti daiktai nesurasti, jų nėra galimybės apžiūrėti bei identifikuoti.
Esant šioms papildomai nustatytoms aplinkybėms apie aukso dirbinių vertę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, vertinant jas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, civilinio ieškovo pateiktu pagrobtų aukso dirbinių vertės paskaičiavimu. Net ir esant tokioms teismo posėdžio metu pateiktoms specialistės išvadoms, jog nėra galimybės nustatyti aukso gaminių vertės įvykio dienai, neleidžia kolegijai daryti išvados, kad civilinė ieškovė UAB „V“ iš jos pagrobtų daiktų vertę nurodė neteisingai, ją padidindama. Kaip jau minėta, pagal nusistovėjusią teismų praktiką laikoma, kad tuo atveju, kai yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobtas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę nusikalstamos veikos padarymo metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinio ieškovo atstovas pagrobtų aukso dirbinių kainas nurodė tokias, kokios, įvertinus aukso gramo rinkos kainą ir papildomus dirbinio kaštus, yra teisingos. Teismui nėra pagrindo abejoti civilinio ieškovo atstovo bei liudytoja apklaustos įmonės finansininkės sąžiningumu ar gebėjimu atsiminti pirktų ir turėtų daiktų, t.y. aukso žiedų kainas, kiekį, juo labiau, kad jų parodymai apie šiuos pagrobtus daiktus, jų kainas, įsigijimo aplinkybes nėra iš esmės prieštaringi ar vieni kitus paneigiantys, jų parodymai vieni kitus papildo, taip pat juos vienu ar kitu aspektu patvirtina aukščiau paminėti rašytiniai įrodymai - pagrobtų, tačiau parduotuvei grąžintų auksinių žiedų apžiūros protokolai, pateikta aukso dirbinių suvestinė, atliktos inventorizacijos aktas.
Aplinkybė, kad dirbiniai buvo pagrobti tuo metu, kai rinkoje buvo taikomos nuolaidos, jokios reikšmės neturi, kadangi kaip matyti iš UAB „V“ pateiktų apeliacinės instancijos teismui dokumentų 1 gramo vidutinė kaina vagystės dieną žiedams buvo 236 Lt (su PVM), ką patvirtina ir jau minėti UAB „V“ teismui pateikti duomenys (t. 2, b. l. 90, 91, 92, 94, 95). Panašiai už tokią kainą dirbiniai būtų parduodami nusikaltimo dieną pirkėjams. Vertė yra pardavimo kaina be nuolaidos. Kaip matyti iš civilinio ieškovo atstovo bei liudytojos įmonės finansininkės parodymų, aukso dirbinių etiketėse kainos buvo nurodytos su 30 proc. nuolaida.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog UAB “V” pateiktos pagrobtų dirbinių kainos, už kurias ji ketino parduoti šias prekes, yra laikytinos šių vertybių tuometine rinkos verte. Nustatyta, kad bendra pagrobtų dirbinių suma buvo 41 860 Lt, t. y. daugiau negu 250 MGL, todėl J. K. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 str. 3 d., kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas.
Dėl atviro UAB Prekybos namai „P“ turto pagrobimo 2012 m. gruodžio 31 d.
Nors apeliaciniame skunde ginčijama J. K. kaltė 2012 m. gruodžio 31 d. įvykdžius vagystę, tačiau jo kaltę patvirtina ne tik pardavėjos A. P. parodymai, bet ir vaizdo įrašas, kuris buvo apžiūrėtas ikiteisminio tyrimo metu ir apžiūros duomenys yra užfiksuoti byloje esančiame 2013 m. sausio 11 d. apžiūros protokole (t. 3, b.l. 140). A. P. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 m. gruodžio 31 d. apie 14.00-15.00 val. atėjo vaikinas, kuris apie 15 min. trypčiojo, bandė užmegzti pokalbį. 2012 m. gruodžio 30 d. ar tai 29 d. tas pats asmuo jau buvo atėjęs į parduotuvę, jis tada taip pat buvo apsirengęs, buvo su peruku, tačiau pamatė, kad nieko nebus. Vaikinas jai pasirodė įtartinas, vidinė nuojauta buvo, kad jis ateina vogti. Kai jis ištraukė padėklą, ji bandė jį sulaikyti. Taip pat parodė, kad salėje mato tą asmenį ir parodė į J. K.. Paaiškino, kad jį atpažino pagal veido bruožus, tai yra pagal išskirtinę nosį, akis, sudėjimą. Nurodė, kad kategoriškai tvirtina, kad čia tas pats asmuo, t.y. J. K., kuris apvogė parduotuvę (t. 9, b.l. 10-11).
A. K. parodė, kad 2012 m. gruodžio 31 d. ji buvo darbe nuo 08.00 val. iki 14.00 val. Iki namų važiuoja 12-15 min. Į namus grįžo apie 15.00 val. Sūnus buvo namuose. Apie 17.00 val. atvažiavo S. P., pasėdėjo prie stalo, po to jie visi išvyko švęsti. Tai galėjo būti tarp 17.00-18.00 val. S. P. pasivaišino prie stalo maisto produktais. Taip pat parodė, kad grįžusi namo apie 15.00 val. buvo nuėjusi į parduotuvę, kai grįžo namo, jos vyras, sūnus ir sūnaus sugyventinė Sonata buvo namuose. Sūnus su sugyventine buvo antrame aukšte savo kambaryje, matė sūnų, nes jis po to nusileido (t. 8, b.l. 165).
A. K. teisme parodė, kad 2012 m. gruodžio 31 d. Justas su Sonata kaip prisimena visą dieną buvo namuose. Žmona grįžo po pietų, kada konkrečiai negali atsakyti. Ar 2012 m. gruodžio 31 d. Justas apie 15.00 val. buvo namuose kategoriškai tvirtinti negali. Ar Justas kur išvažinėjo, negali atsakyti. Justas ne visą laiką buvo jo akivaizdoje, išeidavo į garažą pečiaus pažiūrėti. D. S. atvažiavo apie 16.00-17.00 val. P. J. užkrovė po pietų, pietūs tai 13.00-14.00 val. (t. 8, b.l. 169).
S. D. teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. gruodžio 31 d. 15.00 val. Justas buvo namuose, jis nebuvo pasišalinęs iš jos akiračio, gal į kiemą buvo išėjęs. Apie 18.00 val. ji su Justu išvažiavo švęsti Naujų metų. Jų paimti atvažiavo Karina su Sauliumi, važiavo keturiese. Į svečius važiavo be dovanų, be vaišių (t. 10, b.l. 56-57).
Pats J. K. apklaustas teisme, parodė, kad 2012 m. gruodžio 31 d. iki 17.00 val. jis buvo namuose. Ką veikė 15.00 val. negali pasakyti, gal maudėsi, gal rengėsi, gal darė valgyti. 2012 m. gruodžio 31 d. jis iš namų išėjęs nebuvo, buvo išėjęs tik į garažą, gal dar šunį šėrė, kiti namiškiai irgi gal nebuvo išvykę. Iš namų išvažiavo apie 17.00 val. Važiavo su draugu S. P. ir sugyventine (buvusia žmona) S. D., pas Kariną, vežėsi maisto, alkoholio. Buvo užvažiavę į PC „Iki“ Antakalnyje, po 17.00 val. truputį, pirko alkoholio (t. 8, b.l. 68).
Ir nors skunde nurodoma, kad J. K. nebuvimas namuose, įsikatant tai, kad reikalingas laikas nuvykti iki nusikaltimo vietos, turėjo būti pastebėtas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kaip matyti nei vienas iš namiškių negalėjo konkrečiai nurodyti, ar J. K. 2012 m. gruodžio 31 d. visą laiką buvo namuose, jų parodymai nei patvirtina, nei paneigia šio skundo argumentą. Antai, A. K. tą dieną dirbo iki 15.00 val., grįžus po darbo ji dar buvo užėjusi į parduotuvę. A. K. parodė, kad ar 2012 m. gruodžio 31 d. Justas apie 15.00 val. buvo namuose kategoriškai tvirtinti negali, ar Justas kur išvažinėjo, negali atsakyti. Justas ne visą laiką buvo jo akivaizdoje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos S. D. parodymai nesutapo nei su minėtais liudytojų parodymais, nei su paties J. K. parodymais apie 2012 m. gruodžio 31 d. S. D. nurodė, kad apie 18.00 val. išvažiavo iš J. K. namų, jų paimti atvažiavo Saulius su drauge Karina, važiavo į svečius be dovanų, be vaišių. Tuo tarpu pats J. K. parodė, jog iš namų išvažiavo apie 17.00 val., važiavo su draugu Sauliumi ir Sonata pas Kariną, vežėsi maisto, alkoholio. Truputį po 17.00 val. buvo užsukę į parduotuvę. Be to, J. K. ir pats negalėjo atsakyti ką veikė 2012 m. gruodžio 31 d. 15.00 val.
Priešingai nei nurodoma skunde, A. P. atliktas atpažinimas, kuris buvo įvertintas kartu su A. P. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, o taip pat ir su byloje esančiu vaizdo įrašu, kurio duomenys fiksuoti apžiūros protokole (t. 3, b.l. 140), patvirtina, kad 2012 m. gruodžio 31 d. apie 15.00 val. vagystę prekybos centre „Norfa“, esančiame adresu Ateities g. 48, Vilniuje, esančioje UAB Prekybos namai „P“ įvykdė J. K.. Juolab, kad nei A. K., kuri pati nurodė, jog dirbo iki 15.00 val., iki namų važiuoja 12-15 min., buvo nuėjusi į parduotuvę, kai grįžo namo sūnus su sugyventine buvo antrame aukšte (t. 8, b.l. 165), parodymai, nei A. K. parodymai, kad jis negali kategoriškai tvirtinti ar 2012 m. gruodžio 31 d. Justas apie 15.00 val. buvo namuose, taip pat negali atsakyti ar Justas kur išvažinėjo, Justas ne visą laiką buvo jo akivaizdoje (t. 8, b.l. 169), nepatvirtina, kad J. K. nusikaltimo padarymo metu tikrai buvo namuose.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai dėl A. P. atlikto atpažinimo patikimumo, kadangi kaip teisingai nurodė skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas, šis procesinis veiksmas atitiko baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Antai, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio 2014 m. vasario 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokolo, liudytoja A. P. buvo pašalinta iš teismo posėdžio salės (t. 9, b.l. 8). Atpažinimo metu teismo posėdžio salėje šalia J. K. sėdėjo S. J. ir A. L.. A. P. teisiamojo posėdžio metu, kaip asmenį 2012 m. gruodžio 31 d. pagrobusį juvelyrinius dirbinius atpažino J. K., nors visi trys jaunuoliai tarpusavyje pagal bendrą išvaizdą yra panašūs, t.y. amžius, kūno sudėjimas, plaukų kirpimas. Tai, kad liudytojai visi trys asmenys buvo parodyti atpažinti, kai jai jau yra žinoma, kad tyrimas nustatė, jog būtent šie asmenys padarė nusikaltimą, nesudaro pagrindo abejoti liudytojos parodymais, kadangi atpažinimo metu liudytoja A. P. iš karto parodė į J. K.. Nurodė, kad kategoriškai tvirtina, kad čia tas pats asmuo, t.y. J. K., kuris apvogė parduotuvę (t. 9, b.l. 10-11).
Liudytoja A. P. atpažinimo, vykusio teisiamajame posėdyje, metu nedvejodama parodė į J. K., kas tik patvirtino jos parodymus, ikiteisminio tyrimo metu, duotus iš karto po aptariamo įvykio, o būtent, kad vaikiną ji galėtų atpažinti gyvai (t. 3, b.l. 103). Taigi A. P. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ne tik patvirtino teisiamajame posėdyje, bet ir juos papildė. Tokiu būdu tvirtinti, kad A. P. galėjo sąžiningai klysti, kadangi jos atliktas atpažinimas gali būti nulemtas įsitikinimo, kad būtent šis asmuo padarė nusikaltimą, nes jo kaip šį nusikaltimą padariusio asmens nuotraukos buvo paskelbtos viešai, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad straipsnį ji perskaitė po vagystės praėjus 2-4 savaitėm, tuo tarpu, kaip jau minėta, iš karto po įvykio liudytoja A. P. nurodė, kad vaikiną ji galėtų atpažinti gyvai.
Atsižvelgiant į aptartų byloje esančių duomenų visumą, tai, kad liudytoja nurodė atpažįstanti J. K. iš bendrų veido bruožų, o ne iš išskirtinių bruožų, nesudaro pagrindo abejoti liudytojos parodymais, kuriuos papildo ir kita bylos medžiaga.
Dėl bausmės
Skirdamas nuteistajam J. K. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat į tai, jog 4 iš jo padarytų nusikalstamų veikų priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų, o viena – sunkių nusikaltimų kategorijai, į pagrobto turto vertę, į tai, kad praeityje teistas, teistumas nėra išnykęs ar panaikintas įstatymo nustatyta tvarka bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
Iš bylos duomenų matyti, kad J. K. išsituokęs (t. 7, b.l. 21), nedirba, nors registruotas darbo biržoje, tačiau nedarbo draudimo išmokos negauna (t. 7, b.l. 46), jį išlaiko tėvai (t. 8, b.l. 169. J. K. nusikalstamas veikas padarė būdamas praeityje 7 kartus teistas, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymą (t. 7, b.l. 29-41), baustas administracine tvarka už įvairius teisės pažeidimus, tarp jų ir už svetimo smulkaus turto pagrobimą (t. 7, b.l. 23-28). Visos nurodytos aplinkybės rodo, kad J. K. dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, anksčiau paskirtos bausmės jo nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo, nepaveikė jo, kad nenusikalstų. Todėl teismo išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę yra pagrįsta.
J. K. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal LR BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. LR BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Todėl nuteistajam teisingai paskirta bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra mažesnės nei sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmių vidurkis.
Skunde nurodyta aplinkybė, kad kaltinamajam diagnozuotas priklausomybės nuo narkotinių medžiagų sindromas ir jis ne kartą savanoriškai gydėsi, nėra pripažįstama ypatinga aplinkybe, švelninanti kaltininko atsakomybę.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. K. paskyrė tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra pagrindo.
Dėl nuteistojo J. K. apeliacinio skundo
Kaip matyti iš nuteistojo skundo turinio dauguma skunde dėstomų argumentų dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų, bei jo atliktų veikų kvalifikavimo (dėl 2012 m. rugsėjo 19 d. epizodo, iš dalies dėl 2012 m. gruodžio 30 d. epizodo ir pagrobtų daiktų vertės) jau buvo aptarti apeliacinės instancijos teismo vertinant nuteistojo J. K. gynėjos skundo argumentus, todėl pakartotinai dalyje dėl tapačių skundo argumentų nepasisako.
Dėl 2012 m. gruodžio 30 d. epizodo
Nors nuteistasis savo kaltę dėl 2012 m. gruodžio 30 d. epizodo pripažįsta iš dalies, t.y. jis pripažįsta, kad pavogė 30 vnt. žiedų, tačiau ne 59 vnt. žiedų, vis dėlto tokį nuteistojo teiginį paneigia byloje esančių įrodymų visuma.
L. T. A. parodė, kad keli žiedai buvo iškritę jau prie išėjimo iš pastato. Po įvykio buvo apžiūrėtos parduotuvės prieigos, nerado jokių žiedų, prie parduotuvės įėjimo durų buvo rasti ir paimti 4-5 žiedai. Po įvykio buvo atlikta inventorizacija, apytiksliai dingo 52-53 žiedai (t. 8, b.l. 73). Surasti keli žiedai vėliau buvo atnešti savaitės bėgyje, vieną žiedą atnešė po švenčių. Aukso dirbinių padėklas yra A4 formato, 6 eilės po 10 žiedų (t. 8, b.l. 74). Savo rašytiniame paaiškinime T. A. taip pat nurodė, kad pavogtam padėkle buvo 59 vnt. auksinių žiedų (t. 2, b.l. 131).
G. M. taip pat parodė, kad buvo pavogti 59 žiedai. Po vagystės, prie parduotuvės išėjimo durų buvo rasti 7 žiedai, dar vieną žiedą atnešė jiems vėliau (t. 2, b.l. 115, 141, t. 8, b.l. 158).
Iš į bylą pateiktų UAB „V“ pranešimų apie patirtus nuostolius ir 2012 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos akto matyti, kad 2012 m. gruodžio 30 d. įvykdytos vagystės metu buvo pagrobti 59 moteriški aukso žiedai. Iš visų 59 vnt. pavogtų žiedų septyni buvo iš karto rasti prie įėjimo į prekybos centrą (7 vnt.), vienas iš pavogtų moteriškų žiedų rasas praeivio ir grąžintas į skyrių 2013 m. sausio 4 dieną (t. 2, b.l. 91, 92).
S. J. parodė, kad pusė žiedų išbyrėjo (t. 8, b.l. 70). J. K. parodė, kad bėgdamas girdėjo, jog krenta nuo padėklo žiedai, dalis žiedų iškrito kai jis bėgo (t. 8, b.l. 67).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta UAB „V“ finansininkė L. M. M. parodė, kad buvo pagrobtas padėklas, kuriame buvo 59 žiedai. Kai „Aukso centras“ surinko ir atnešė mums fojė išbarstytus trūko jau 52 žiedų ir vieną žiedą sausio 4 d. grąžino pirkėjas. Padėkle telpa 60 žiedų. Padėklas negalėjo būti pustuštis, nes tokio nelaiko, kadangi nėra vietos seife. Pardavimo žiniaraščius pildo pardavėjos kiekvieną dieną ir kai parduoda užrašo pavadinimą, prabą, masę, kainą, datą. Vagystė įvyko gruodžio 30 d. apie 15⁰⁰ val. tą dieną nebuvo parduotas nė viena prekė.
Įvertinus nurodytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad nustatyta, jog J. K. paėmė visą padėklą, ant kurio buvo 59 vnt. žiedų ir užsikišęs padėklą su dirbiniais už striukės išbėgo iš parduotuvės, t.y. pasišalino iš įvykio vietos, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad J. K. bėgant iš įvykio vietos pavyko išsaugoti tik dalį pagrobtų juvelyrinių dirbinių, nes jam bėgant žiedai pradėjo byrėti, nepaneigia fakto, kad J. K. iš juvelyrinių dirbinių parduotuvės pagrobė 59 vnt. žiedų. Juolab, kad kaip nurodė T. A. po įvykio buvo apžiūrėtos parduotuvės prieigos, nerado jokių žiedų, prie parduotuvės įėjimo durų buvo rasti ir paimti 4-5 žiedai, keli žiedai buvo iškritę prie išėjimo iš pastato (t. 8, b.l. 73).
Dėl 2012 m. gruodžio 31 d. epizodo
Nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo apklausti liudytojais apsaugos darbuotojas bei laikrodžių taisyklos darbuotojas, t.y. meistras dirbę tą dieną prekybos centre „Norfa“, tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kurie jau buvo aptarti atsakant į J. K. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, liudytoja A. P. atpažinimo, vykusio teisiamajame posėdyje, metu nedvejodama parodė į J. K., kas tik patvirtino jos parodymus, ikiteisminio tyrimo metu, duotus iš karto po aptariamo įvykio, o būtent, kad vaikiną ji galėtų atpažinti gyvai (t. 3, b.l. 103).
Skundo argumentai, kad nebuvo apklausti liudytojais apsaugos darbuotojas bei laikrodžių taisyklos darbuotojas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog minėti asmenys būtų matę įvykį ir jiems yra žinomos kokios nors su įvykiu susijusios aplinkybės..
Dėl bausmės
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo J. K. gynėjos skundo argumentus, pasisakė dėl J. K. paskirtos bausmės, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. K. paskyrė tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra pagrindo.
Aplinkybės, kad, kaip skunde nurodo J. K. šiuo metu jis dalyvauja socialinės reabilitacijos programoje, keičia savo gyvenimo būdą, nori sukurti šeimą, dirbti, nebevartoti narkotinių medžiagų, atsiradus galimybei, atlyginti savo neteisėtais veiksmais asmenims padarytą žalą, kolegijos vertintinos teigiamai, tačiau įvertinus šias aplinkybes, visų byloje esančių duomenų kontekste, vien jų nepakanka nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę.
Pažymėtina, kad LR BK 64¹ str., numato bausmės skyrimą bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Kaip matyti iš šios baudžiamosios bylos medžiagos, byla nebuvo nagrinėjama nei supaprastinto proceso tvarka, nei atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas ir priimtas teismo nuosprendis. Tokiu būdu nėra įstatyminio pagrindo spręsti dėl LR BK 64¹ str. nuostatų taikymo J. K. atžvilgiu.
D. S. J. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 180 str. 3 d.
N. S. J. skunde nurodo, kad 2012 m. gruodžio 30 d. įvykdytas svetimo turto pagrobimas neteisingai kvalifikuotas pagal LR BK 180 str. 3 d., tačiau byloje esančių ir jau vertinant kito nuteistojo J. K. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo aptartų duomenų visuma paneigia tokį nuteistojo S. J. skundo teiginį.
Tai, kad nukentėjusioji T. A. apie grasinimus užsiminė vėlesnės apklausos metu, dėl ko nuteistojo veika buvo perkvalifikuota iš LR BK 178 str. 2 d. į LR BK 180 str. 3 d., nesudaro pagrindo manyti, kad ji juos išsigalvojo, mėgindama išvengti atsakomybės, o apelianto veiksmai buvo kvalifikuoti netinkamai. Kaip matyti iš bylos medžiagos T. A. apie jai išsakytus grasinimus neužsiminė tik pirminės apklausos metu (t. 2, b.l. 129), tuo tarpu jau sekančią po įvykio dieną, t.y. 2012 m. gruodžio 31 d., ji savo rašytiniame paaiškinime išsamiai išdėstė visas įvykio aplinkybes, tarp jų nurodydama ir tai, kad jai buvo grasinama (t. 2, b.l. 131). Tas pačias aplinkybes ji nurodė ir papildomos apklausos metu (t. 2, b.l. 134) bei jas patvirtino apklausta teisiamajame posėdyje. Ir nors T. A. išsakytų grasinimų daugiau niekas negirdėjo, o abu nuteistieji neigia, tokį nukentėjusiosios teiginį patvirtina ir liudytojo V. U. parodymai, kad pardavėja buvo šoko būsenoje, drebėjo, buvo išsigandusi (t. 8, b.l. 163). S. J. taip pat parodė, kad pardavėja buvo šoke (t. 8, b.l. 71).
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, įvertinus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir pačią situaciją, nukentėjusiajai išsakytus grasinančio pobūdžio žodžius, T. A. būseną, kuri buvo ištikta šoko, visiškai realu ir logiškai paaiškinama, kad T. A. dėl nurodytų aplinkybių, galėjo iš susijaudinimo iš karto neprisiminti, kad jai buvo grasinama. Tačiau tai jokiu būdu nesudaro pagrindo tvirtinti, kad T. A. parodymai apie visas įvykio aplinkybes neatitinka tikrovės, kelia abejonių, yra nelogiški.
Dėl 2012 m. gruodžio 30 d. pagrobto turto vertės
Kaip matyti iš nuteistojo S. K. skundo turinio dauguma skunde dėstomų argumentų dėl 2012 m. gruodžio 30 d. pagrobtų daiktų vertės jau buvo aptarti apeliacinės instancijos teismo vertinant nuteistojo J. K. gynėjos skundo argumentus. Vis dėlto pažymėtina, kad byloje nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 30 d. buvo pagrobti nauji, parduotuvės vitrinoje viešai pardavimui pateikti juvelyriniai dirbiniai – auksiniai žiedai. Iš pagrobtų 59 žiedų rasti ir pateikti ikiteisminio tyrimo metu apžiūrai tik 8 žiedai. Šių apžiūrų metu (t. 2, b. l. 117-119, 122-127) nustatyta, kad visi žiedai buvo su etiketėmis, kuriose nurodyta konkreti jų pardavimo kaina, taip pat praba, masė. Ir nors teismui nėra pateikti įrodymai, kokia konkreti pardavimo kaina buvo nurodyta prekių etiketėse ir nėra konkrečių duomenų, kad tokia verte dingusios prekės buvo užpajamuotos įmonės apskaitoje, šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti byloje esančių duomenų visuma, kuri patvirtina, kad įvykio metu buvo pagrobtas padėklas, 40 Lt vertės, bei 59 žiedai, bendrai 174,50 g. svorio, bendros 41 860 Lt vertės (mažmeninėm pardavimo kainom su pridėtinės vertės mokesčiu), t. y. bendrai 41 900 Lt vertės UAB „Vinerta“ turtas. Skundą nagrinėjantis teismas dėl pagrobtų dirbinių vertės pasisakė atsakydamas į J. K. gynėjos skundą, todėl jų nekartoja.
Dėl nuteistajam S. J. paskirtos bausmės
Skirdamas nuteistajam S. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų skaičių, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat į tai, jog 2 iš jo padarytų nusikalstamų veikų priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų, o viena – sunkių nusikaltimų kategorijai, į pagrobto turto vertę, į tai, kad praeityje teistas, teistumas nėra išnykęs bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
Skunde nurodytos aplinkybės, o būtent, kad jis savo kaltę padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus pripažino iš dalies, dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi jau buvo įvertintos apylinkės teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
N. S. J. nusikalstamas veikas padarė būdamas praeityje 5 kartus teistas, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymą (t. 7, b.l. 7-16), baustas administracine tvarka (t. 7, b.l. 3-5). Visos nurodytos aplinkybės rodo, kad S. J. dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, anksčiau paskirtos bausmės jo nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo. Taip pat pažymėtina ir tai, kad S. J. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal LR BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. LR BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Todėl nuteistajam teisingai paskirta bausmės rūšis – laisvės atėmimas. N. S. J. paskirtos bausmės yra mažesnės nei atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl dar labiau jas mažinti nėra jokio pagrindo.
LR BK 64¹ str., numato bausmės skyrimą bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tuo tarpu ši baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama nei supaprastinto proceso tvarka, nei atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas ir priimtas teismo nuosprendis. Tokiu būdu nėra įstatyminio pagrindo spręsti dėl LR BK 64¹ str. nuostatų taikymo S. J. atžvilgiu.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam S. J. paskyrė tinkamą bausmę, kurią švelninti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistųjų J. K., S. J. bei nuteistųjų A. L. (A. L.) ir J. K. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.