Kauno apygardos teismo nutartis

Pareiškėja G. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama atnaujinti jai terminą palikimui, atsiradusiam po jos motinos I. J. mirties (duomenys neskelbtini), priimti. 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. teismo nutarties išaiškinimus, prašė teismo nustatyti, kad pareiškėja priėmė palikimą, atsiradusį po jos motinos I. J. mirties, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti arba, nesant pakankamo pagrindo minėto fakto patvirtinimui, atnaujinti pareiškėjai terminą palikimui po motinos I. J. mirties priimti, t. y. suformulavo alternatyvius prašymus. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. M., kurio mirties vieta buvo (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Pagal 1992 m. liepos 31 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą po A. M. mirties jo palikimą lygiomis dalimis paveldėjo mirusiojo vaikai: J. M., I. J., E. B. ir A. M.. Palikimą priėmę asmenys bendru sutarimu valdė turtą, juo naudojosi ir rūpinosi. (duomenys neskelbtini) mirė I. J., kurios mirties vieta buvo (duomenys neskelbtini) Latvijoje. Po I. J. mirties liko turtas: ¼ gyvenamojo namo, ¼ viralinės, ¼ ūkinio pastato, ¼ daržinės, ¼ tvarto, ¼ dalis kitų statinių (inžinierinių) – kiemo statinių, esantis (duomenys neskelbtini), kurį ši paveldėjo po testatoriaus A. M. mirties. Pareiškėja priėmė palikimą vadovaujantis Latvijos Respublikos teise, nepažeidžiant nustatytų terminų. 2014 m. liepos 21 d. pareiškėjai kreipusis į Latvijos Respublikos Rygos apygardos teismo prisiekusįjį notarą dėl motinos palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės įregistravimo, 2014 m. liepos 25 d. buvo išduotas įgaliojimas, kuriuo G. S. įgaliojo V. M. atstovauti jos teisėtiems interesams ir vesti jos vardu paveldėjimo bylas ir tvarkyti kitus su paveldėjimu susijusius klausimus Lietuvos Respublikos institucijose. 2014 m. rugpjūčio 26 d. Kaišiadorių rajono (duomenys neskelbtini) notaro biuro notaras A. B. išdavė liudijimą, kad A. M. palikimą priėmė jo dukra I. J.. Pareiškėja, būdama teisėta I. J. turto įpėdine, nuosekliai siekė tapti turto Lietuvos Respublikoje paveldėtoja - padavė pareiškimą dėl savo mirusios mamos I. J. palikimo priėmimo ir prašymą patvirtinti paveldėjimo teisę ir tai rodo, jog G. S. išreiškė savo valią dėl palikimo priėmimo, aktyviai dalyvavo palikimo priėmimo ir paveldėjimo procesuose ir pagrįstai tikėjosi, jog jos veiksmai t. y. kreipimasis į Latvijos Respublikos Rygos apygardos teismo prisiekusįjį notarą, yra pakankami tapti teisėta turto paveldėtoja Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos nuomone, šiame pareiškime nurodytos svarbios priežastys ir aplinkybės lėmė, jog G. S., nuo jos nepriklausančių priežasčių, negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės priimti palikimą.

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. K., atstovaujama advokatės Ingridos Krolienės, prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – atmesti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 t. b. l. 92-94). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėja nebuvo pateikusi pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl teismas negalėjo savo iniciatyva tokio prašymo tenkinti. Pareiškėja buvo pateikusi tik prašymą dėl termino atnaujinimo, todėl teismas, priimdamas sprendimą, grubiai pažeidė šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi principus, bei pačios teisės į teisminę gynybą esmę. Teismas nurodė, kad nagrinėdamas bylą iš naujo, vadovavosi 2017 m. sausio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytais išaiškinimais, tačiau šioje nutartyje Kasacinės instancijos teismas neįpareigojo pirmos instancijos teismo spręsti juridinio fakto nustatymo klausimo. Vadovaujantis Kasacinio teismo išaiškinamais, tam, kad išspręsti termino atnaujinimo klausimą, pirmos instancijos teismas turėjo tik išsiaiškinti, ar pareiškėja nėra priėmusi palikimo kitoje valstybėje, o ne pačiam išspręsti palikimo priėmimo klausimą.Pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kad ji po motinos mirties pagal Latvijos įstatymus priėmė po motinos mirties likusį palikimą. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos trišalės sutarties nuostatas (41 p.), vadovaudamasis Lietuvos teise sprendė, kad pareiškėja priėmė faktiniu valdymu po jos motinos mirties Latvijoje likusius motinos asmeninius daiktus. Nagrinėjamoje byloje teismas net nekonkretizavo, kokius daiktus pareiškėja po motinos mirties priėmė, tačiau padarė išvadą, kad palikimą priėmė. Vadovaujantis Kasacinio teismo aiškinimais, įprastai palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu. Tokie teismo veiksmai leidžia abejoti ir teismo nešališkumu. Teismas nepagrįstai palikimo priėmimo Latvijoje faktą grindė išimtinai pareiškėjos paaiškinimais bei jos į teismo posėdį pateiktais notaro patvirtintais liudijimais. Apeliantė prieštaravo, kad teismas priimtų rašytinius liudytojų parodymus, nes juos surašė artimi pareiškėjai asmenys, be to jų parodymai prieštaringi. Pareiškėjos motina gyveno kartu su vyresniuoju sūnumi A. J., pas kurį ir liko pareiškėjos motinos daiktai. Raštiškus paaiškinimus pateikusių liudytojų paklausti reikšmingų bylai klausimų apeliantė neturėjo galimybės.Teismas, spręsdamas palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą privalėjo į bylą įtraukti visus įpėdinius. Nagrinėjamu atveju fakto, kad pareiškėja priėmė palikimą, nustatymas lemia tik jos teisę įgyti palikimą, ir šio fakto nustatymas lemtų, kad kiti įpėdiniai negalėtų paveldėti mirusiosios turto.Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartyje (26 p.), kurie patvirtintų, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teise priimti palikimą nei Latvijos, nei Lietuvos Respublikoje. Todėl bylą nagrinėjęs teismas turėjo spręsti termino palikimui priimti atnaujinimo klausimą, ir šio termino neatnaujinti, nes jis praleistas be svarbios priežasties. Kas buvo konstatuota ir Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi.Pareiškėja G. S., atstovaujama advokato Donato Petrausko, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 t. b. l. 102-104). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantė klaidina apeliacinės instancijos teismą, jog pareiškėja nebuvo pareiškusi prašymo dėl juridinio fakto nustatymo, kadangi prašymai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo pateikti 2017 m. kovo 21 d. bei 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdžių metu. Pareiškimo dalyką ir pagrindą suformulavo bei patikslino pareiškėjos atstovas, o ne teismas, todėl apeliantės argumentai neva teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi principus bei pačios teisės į teisminę gynybą esmę yra visiškai nepagrįsti.Teismas, ištyręs pateiktus įrodymus bei išklausęs pačią pareiškėją turėjo nustatyti ir nustatė, kad pareiškėja per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą tinkamai išreiškė savo valią įgyti savo motinos palikimą, atliko aktyvius ir pakankamus veiksmus rūpindamasi ir naudodamasi po jos motinos mirties likusiu kilnojamuoju turtu Latvijos Respublikoje, o tai sudarė pagrindą padaryti išvadai, kad pareiškėja priėmė palikimą pradėjusi faktiškai valdyti paveldimą turtą. Pareiškėjos motina Latvijos Respublikoje nekilnojamojo turto neturėjo, todėl pareiškėjai nebuvo reikalinga veiksmus dėl po palikėjos mirties likusio kilnojamojo turto Latvijos Respublikoje priėmimo teisiškai įforminti.Pareiškėja po jos motinos mirties žinojo, jog Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) esančiame name, kurio dalis priklausė jos mamai I. J., gyvena apeliantės mama ir tam neprieštaravo, tačiau nei pareiškėjos mama I. J., būdama gyva, nei pareiškėja po savo mamos mirties nuosavybės teisių į ginčo turtą neketino perleisti ir/ar atsisakyti.Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutarties 26 punkte esantį išaiškinimą, teismas tinkamai ištyrė įrodymus, kurie patvirtino, jog pareiškėja po jos motinos mirties priėmė jos palikimą faktiniu valdymu, faktiškai pradėdama Latvijos Respublikoje paveldėtą turtą valdyti. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog dėl tokių pareiškėjos veiksmų neprieštaravo ir jiems pritarė kiti I. J. artimiausi giminaičiai, pareiškėja turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad (duomenys neskelbtini) po jos motinos mirties pareiškėja įgijo paveldėjimo teisę į visą jos motinai priklausiusį turtą, įskaitant nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje.