Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-380/2017 Teisėja N. Šimkienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25468-2016-7

2017 m. balandžio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Nuosprendžiu priteista iš nuteistojo J. R. nukentėjusiajam T. M. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 33,97 Eur žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. R. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2016 m. gegužės 30 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), prie 12 namo, ant važiuojamosios kelio dalies, asmeninio konflikto su T. M. metu tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu, galbūt medine lazda, vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į dešinę ranką, taip padarydamas dešinio alkūnkaulio kūno vidurinio trečdalio skeveldrinį lūžį, tai sukėlė nukentėjusiajam T. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. R. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad jis savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdyje nagrinėjant bylą, nurodė, kad tos dienos žodinį konfliktą išprovokavo T. M., nes šis nakties metu su draugais gėrė alkoholinius gėrimus ant gatvės šalia jo namo bei garsiai rėkavo, triukšmavo. Dėl šio triukšmo jo sesuo išėjo raminti įsiaudrinusių vyrų, tačiau buvo iškeikta necenzūriniais žodžiais. Po to vyrų raminti ir sudrausminti išėjo jis. Po sudrausminimo 4 vyrai iš 5 pasišalino kažkur už namo, o vienas aršiausias, t. y. T. M., liko ir toliau keikėsi, drumstė ramybę, neklausė jokių pretenzijų dėl viešosios tvarkos pažeidimų. T. M. puolė jį bandydamas suduoti smūgį į galvą, tačiau jis išvengė šio smūgio. Jis pabandė suduoti T. M., pastarasis taip pat išvengė smūgio. T. M. pamatęs, kad būdamas girtas jo neįveiks, bandė bėgti atbulas. Jis prisivijo visiškai girtą T. M., kai šis pargriuvo ant kelio dangos. Priėjęs prie nukentėjusiojo paklausė ko pastarasis „vaidina“ ir vykdo viešosios tvarkos pažeidimus. Tuo viskas baigėsi. Jis jokio smūgio lazda nesudavė ir T. M. jokio sveikatos sutrikdymo nepadarė. Tokius parodymus jis davė nuo pirmosios apklausos ir jie nesikeitė. O nukentėjusysis T. M. keitė ir pildė savo parodymus kelis kartus, vieną kartą nurodydamas, jog smūgį jis sudavė su medine lazda, vėliau – su baltos spalvos lazda, dar vėliau – su metaliniu strypu ir panašiai. T. M. parodymai nebuvo nuoseklūs, keitėsi, be to, jam nustatytas 1,41 promilių girtumas. T. M. niekaip negalėjo apibūdinti daikto, su kuriuo buvo neva jam suduotas smūgis į ranką, dydžio, formos, ilgio, spalvos. Nuosprendis grindžiamas nukentėjusiojo T. M. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir „pritempti“ prie bylos aplinkybių, visiškai neatsižvelgta į T. M. asmenybę, į tai, kad jis 2012-09-03 nuteistas Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu už grasinimas nužudyti ar sunkiai sužaloti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. T. M. yra baustas pagal ATPK 177 straipsnio l dalį, 128 straipsnio l dalį, 214¹ straipsnio 7 dalį, 174 straipsnį, 187 straipsnio 2 dalį. Iš viso baustas už aštuonis tyčinius administracinius teisės pažeidimus, kurie visi susiję su pasipriešinimu policijos pareigūnams bei chuliganišku elgesiu. Šio įvykio metu T. M. nustatytas 1,41 promilių girtumas. Tokios aplinkybės teismui nekėlė jokių abejonių dėl nukentėjusiojo T. M. asmenybės bei jo duodamų parodymų teisingumo. Teismas patikėjo girto, piktybinio teisės pažeidėjo, teisto asmens duodamais nenuosekliais parodymais. O jis buvo blaivus, yra dirbantis, charakterizuojamas darbdavio teigiamai, tačiau jo parodymais teismas netiki. Teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi dviem įrodymais – nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada. Nuosprendyje aprašyti visų liudytojų parodymai, kurie patvirtino, jog konfliktą pradėjo ir teisės pažeidimus darė T. M.. Tiek jo kaimynai, tiek keturi su T. M. buvę liudytojai nurodė, jog nematė, kad jis būtų turėjęs lazdą ar su lazda sudavęs T. M. smūgį. Liudytojai patvirtino, jog matė, kaip T. M. bėgo – traukėsi nuo jo atbulas, nors nukentėjusysis nurodė priešingai, jog bėgo atsukęs jam (J. R.) nugarą. Po įvykio nei kaimynai, nei liudytojai jokios lazdos nematė. Tačiau teismas dėl šių liudytojų parodymų, kurie patvirtina jo parodymus, nieko nepasisakė, nenurodė, kodėl jais nesivadovauja ar vertina kritiškai. Po įvykio policijos pareigūnai atvyko maždaug po 50 min., apžiūrėjo įvykio vietą ir jokios lazdos nerado. Specialistui buvo užduotas klausimas, ar galėjo T. M. lūžis būti padarytas medine lazda. Specialistas atsakė, kad galėjo. Tačiau specialistui nebuvo pateiktas įrodymas – lazda, šiuo atveju liko nenustatyta, kaip tiksliai T. M. buvo padarytas rankos lūžimas. Įrankis nerastas, tokius parodymus, kad buvo suduota lazda, duoda tik nukentėjusysis. Konfliktas įvyko vienas prieš vieną, pašalinių asmenų nebuvo, visi apklausti įvykio liudytojai nurodė, kad nematė, jog jis būtų sudavęs smūgius T. M., nematė ir paties konflikto. Šioje byloje yra tik parodymai nukentėjusiojo T. M., kurio asmenybė leidžia abejoti jo parodymais, bei jo (J. R.) parodymai, kuris blaivus stengėsi sudrausminti teisės pažeidėjus, kurie nakties metu vartojo alkoholį bei triukšmavo. Byloje yra vienintelis įrodymas – specialisto išvada, kad T. M. padarytas nesunkus sveikatos sužalojimas, lūžęs alkūnkaulis. Tačiau nereiškia, kad būtent jis padarė šį sužalojimą, taip teigia tik nukentėjusysis, niekas iš pašalinių to nematė. Tyrimo metu nusikaltimo įrankis – lazda – nerastas. Galbūt iš viso ne toje vietoje buvo sumuštas nukentėjusysis, nes sprendžiant iš akte nurodytų duomenų, jis pasiėmė dviratį ir nusivarė jį, nesiskundė rankos lūžimu. Liudytojas A. D. nurodė, kad apie nukentėjusiojo rankos lūžį sužinojo iš paties T. M. po kelių dienų, tą vakarą niekas nesiskundė dėl rankos lūžio. Liudytojas A. Ž. nurodė, kad apie 23.30 val. atėjo pas jį T. M., pasakė, kad jam skauda dešinę ranką, pasakė, kad jį kažkas užpuolė. A. Ž. skundėsi, jog kažkur paliko ar pametė savo dviratį. Tada jie kartu išėjo ieškoti dviračio, kurį rado pusiaukelėje tarp konflikto vietos ir A. Ž. namų. Šie parodymai buvo duoti teismo posėdžio metu, liudytojas taip pat nurodė, kad atstumas iki jo namų nuo konflikto vietos – iki 1 km, apie 800 m. T. M. pas A. Ž. atvyko po pusvalandžio nuo konflikto. Teismo posėdžio metu T. M. davė parodymus, kad buvo visiškai girtas ir nepamena, kaip atsidūrė pas A. Ž., nepamena, kur paliko dviratį, negalėjo paaiškinti, kodėl su neva lūžusia ranka nusistūmė dviratį pas A. Ž. ir nesikreipė pagalbos į šalia girtavusį kaimyną A. D.. Teismo posėdžio metu A. Ž. nurodė, kad atėjęs T. M. buvo girtas, nepaaiškino, kur ir kas tiksliai sulaužė ranką. Todėl kyla pagrįstų klausimų, kur T. M. buvo iki atėjo pas A. Ž., ar jį kas pakelėje galėjo sumušti, ar jis pats susižalojo griūdamas nuo dviračio ir panašiai, nes po įvykio praėjo nemažai laiko, kol nukentėjusysis kreipėsi pagalbos. Be to, jis nepamena, kaip atėjo pas A. Ž., ar važiavo su dviračiu. Esant tokiems duomenims ir tokiai nukentėjusiojo asmenybei, negalima tikėti jo parodymais. Visi apklausti liudytojai teismo posėdžio metu papildė savo parodymus vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis, kurias teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo analizuoti, nagrinėti, pasisakyti, kodėl netiki šiais parodymais, kodėl juos vertina kritiškai. Tačiau teismas perteikė visas aplinkybes iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, teismo metu gauti parodymai liko visiškai neaptarti ir dėl jų nepasisakyta. Ikiteisminio tyrimo metu buvo prašoma paskirti pakartotinę ekspertizę, užduodant klausimą ekspertui, ar galėjo nukentėjusiajam lūžti ranka važiuojant girtam su dviračiu bei griūnant nuo jo. Tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas, nurodant, kad šis klausimas jau atsakytas eksperto, nurodyta išvadoje, kad ranka lūžti negalėjo T. M. griūnant, tačiau pastebi, jog ekspertui buvo užduotas klausimas, ar bėgant ir griūnant galėjo įvykti rankos lūžis, į šį klausimą jis ir atsakė, o ne dėl griuvimo nuo važiuojančio dviračio. Nuteistasis su nuosprendžiu ir priteistos neturtinės žalos dydžiu nesutinka. Mano, kad teismas šią bylą išnagrinėjo netinkamai, neobjektyviai, elgėsi šališkai, akivaizdžiai palaikydamas nukentėjusiojo interesus, nesiekė išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, kurios susijusios su nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Teismas visiškai nesigilino į bylos aplinkybes, nepasisakė dėl liudytojų parodymų, kurie paneigia nukentėjusiojo T. M. parodymus, kad jokios lazdos nebuvo, niekas nematė smūgio ir kitų aplinkybių, kurios buvo nustatytos teismo posėdžio metu. Teismas nevertino, kad T. M. galėjo būti sužalotas ir kitų asmenų, kitoje vietoje, nes buvo visiškai girtas ir nepamena, kur buvo visą pusvalandį, iki nuvyko pas A. Ž.. Visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Todėl skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas. Teismo posėdyje nuteistojo J. R. gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog, spręsdamas nuteistojo J. R. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog įrodyta, kad nuteistasis J. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuteistasis J. R. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kategoriškai neigia sudavęs nukentėjusiajam T. M. smūgį lazda / pagaliu į dešinę ranką, taip padarydamas dešinio alkūnkaulio kūno vidurinio trečdalio skeveldrinį lūžį, teigia, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti vėliau, po jų konflikto, galbūt važiuodamas dviračiu galėjo nugriūti ir susižaloti ranką. Tačiau ši nuteistojo J. R. versija paneigta byloje surinktais įrodymais. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vienu iš pagrindinių įrodymų laikė nukentėjusiojo T. M. parodymus. Nors nuteistasis J. R. apeliaciniame skunde bando sukritikuoti ir sumenkinti nukentėjusiojo T. M. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiojo T. M. parodymai yra prieštaringi, išgalvoti, kad jų jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Nukentėjusysis T. M. nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, kad jį sužalojo J. R. lazda / strypu / pagaliu (t. 1, b. l. 1–6, 31, 34, 37, 51–52, t. 2, b. l. 32–33). Nors nukentėjusysis T. M. negalėjo tiksliai įvardyti, kokiu konkrečiai daiktu jį sužalojo J. R. (medine lazda / strypu / pagaliu baltos / smėlio / gelsvos spalvos), šis T. M. parodymuose esantis netikslumas nelaikytinas esminiu ir nedaro jo visų parodymų niekiniais. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nukentėjusysis T. M. dėl pačios stresinės situacijos, kai buvo užpultas nuteistojo J. R., dėl vėlyvo meto (gegužės 30 d., apie 23.00 val.) bei neblaivumo galėjo tiksliai neįsidėmėti lazdos / strypo / pagalio dydžio, ilgio, spalvos, iš ko ji pagaminta. Esminis dalykas šiuo atveju tai, kad nukentėjusysis T. M. kategoriškai ir nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis buvo sužalotas daiktu, panašiu į lazdą / strypą / pagalį. Tokius jo parodymus visiškai patvirtina specialisto išvada (t. 1, b. l. 61), kurioje konstatuota, kad T. M. padarytas alkūnkaulio lūžis būdingas tiesioginei traumai, vadinamas „apsauginiu“, nes dažnai atsiranda nuo lazdos smūgio per pakeltą ranką galvai apsaugoti. Alkūnkaulio lūžis galėjo būti padarytas smogiant lazda ar strypu. Alkūnkaulis lūžo nuo vieno smūgio. T. M. alkūnkaulio kūno skeveldrinis lūžis negalėjo atsirasti griūnant. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios duotų pagrindą netikėti nukentėjusiojo T. M. parodymais. Jis iki įvykio nuteistojo J. R. nepažinojo, todėl neturi jokio suinteresuotumo melagingai jį apkaltinti. Nors nukentėjusiojo T. M. asmenybė charakterizuojama ne itin teigiamai, tačiau jo anksčiau padaryti nusižengimai niekaip nesusiję su nagrinėjamu įvykiu ar J. R., jis nėra baustas už melagingų parodymų davimą, todėl nėra pagrindo netikėti jo parodymais.Nuteistasis J. R. apeliaciniame skunde iškėlė versiją, jog galbūt T. M. susižalojo vėliau, po jų konflikto važiuodamas dviračiu ir nuo jo nugriūdamas. Tačiau ši jo versija paneigta ne tik anksčiau jau aptartais nukentėjusiojo T. M. parodymais ir specialisto išvada, bet ir paties nuteistojo J. R. parodymais (t. 1, b. l. 115–116) apie tai, jog, būdamas namie, girdėjo, kaip vaikinas lauke šaukė, kad jis jam sulaužė ranką. Taigi iš karto po konflikto T. M. jau skundėsi sulaužyta ranka ir J. R. tai girdėjo. Liudytojas A. Ž. nurodė (t. 1, b. l. 78, t. 2, b. l. 34), jog atėjęs pas jį T. M. pasakė, kad jam skauda dešinę ranką, sakė, kad jį užpuolė. Be to, liudytojas A. D. nurodė (t. 1, b. l. 75), jog po kelių dienų T. M. jam paskambino ir papasakojo, kad būtent J. R. jam sužalojo ranką. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė liudytojų parodymais, kadangi nagrinėjamu atveju jie neturi jokios įrodomosios reikšmės, nors nė vienas iš liudytojų nenurodė matęs, kad J. R. turėjo lazdą / pagalį, tačiau nė vienas iš jų nenurodė, kad jis lazdos / pagalio tikrai neturėjo ir juo nukentėjusiojo nesužalojo. Iš liudytojų parodymų (t. 1, b. l. 73, 75, 82–83, 87, 91, 94, t. 2, b. l. 33–35) matyti, kad jie paties konflikto tarp J. R. ir T. M. nematė, kadangi liudytoja B. R. (J. R. sesuo) tuo metu buvo namuose, liudytojai A. D., D. G. ir D. V. buvo nuėję už A. D. tvarto sutvarkyti tvoros dažymo įrankius, liudytojas E. R., kilus konfliktui, išėjo į namus, liudytojos V. V. ir E. V. sėdėjo kito namo pavėsinėje ir nurodė nemačiusios, kas vyko tarp nukritusio ant žemės vaikino ir J. R.. Taigi šie liudytojai jokios reikšmingos informacijos apie patį konfliktą nenurodė, todėl apylinkės teismas pagrįstai jų parodymais nesirėmė. Kartu pastebėtina, jog iš karto į įvykio vietą buvo atėjusi liudytoja B. R., todėl ji galėjo matyti įrankį, su kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis. Tačiau ji nurodė (t. 1, b. l. 73, t. 2, b. l. 33) nemačiusi, ar brolis su savimi nešėsi kokį strypą ar pagalį. Taip pat nurodė, jog nuėjusi prie posūkio, pamatė ant žemės gulintį vaikiną, šalia jo mėtėsi pastarojo daiktai, mobiliojo ryšio telefonas, kurį ji surinko ir padėjo prie gulinčio vaikino. Jos brolis buvo pakeliui į namus. Kas tarp jos brolio ir vaikino įvyko, ji nematė. Vaikinas dėl rankos nesiskundė. Tačiau tokie jos parodymai prieštarauja nuteistojo J. R. parodymams (t. 1, b. l. 115), kad nuėjęs prie gulinčio vaikino, kojomis atsistojęs jį apžergė ir prisilenkęs prie veido pasakė: „ką čia vaidini“, o priėjusi jo sesuo B. R. įspyrė jam (J. R.) į užpakalį ir nuginė jį į namus. Netrukus, būdamas namie, girdėjo, kaip vaikinas lauke šaukė, kad jis jam sulaužė ranką. Liudytoja B. R. neužsiminė apie tai, kad būtų vijusi brolį namo. Akivaizdu, jog ji bandė apsaugoti brolį nuo dar didesnio konflikto su T. M. ir galimų sunkesnių pasekmių. Taip pat ji nenurodė girdėjusi, kad nukentėjusysis skundėsi dėl sužalotos rankos, o J. R. nurodė tai girdėjęs. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja B. R. yra nuteistojo J. R. sesuo, jos parodymai apie tai, jog nematė, ar J. R. su savimi nešėsi kokį strypą ar pagalį, vertinami kritiškai, kaip suinteresuoto asmens siekiu padėti artimam asmeniui – broliui – išvengti baudžiamosios atsakomybės, jais apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, pripažįsta, jog nuteistojo J. R. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą neabejotinai įrodyta. Surinktų įrodymų visiškai pakanka tokiai išvadai padaryti. Papildomai rinkti įrodymus, daryti pakartotinę ekspertizę nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir J. R. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas nėra pagrindo. Nuteistasis J. R. apeliaciniame skunde teigia, jog nesutinka su nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Tačiau šio savo nesutikimo niekaip neargumentavo, nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl, jo manymu, priteista neturtinė žala yra neteisinga. Apylinkės teismas nukentėjusiojo T. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies ir priteisė jam iš nuteistojo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į paties nukentėjusiojo elgesį, į jo patirtą fizinį skausmą, į J. R. elgesį, kad nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė tyčiniais nusikalstamais veiksmais, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiajam T. M. priteistas neturtinės žalos dydis yra protingas, pagrįstas, neprieštarauja teismų praktikai priteisiant neturtinės žalos dydį tokio pobūdžio bylose, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, nuteistojo J. R. apeliacinį skundą laiko nepagrįstu, todėl jį atmeta. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 59). Prašoma iš nuteistojo J. R. priteisti 92,64 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjos advokatės D. Ivanauskaitės dalyvavimo apeliacinėje instancijoje. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje inter alia (be kita ko) numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Remiantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Kaip matyti, gynėjo dalyvavimas apeliacinėje instancijoje yra privalomas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis išlaidomis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo, kurio byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį, patvirtinantį, kad jis išgali susimokėti už gynybą. Tokie duomenys yra esminiai, sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Atsižvelgus į tai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei iš nuteistojo J. R. nepriteisiamos, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl 92,64 Eur išlaidų priteisimo valstybei iš nuteistojo J. R. už teisinės pagalbos teikimą atmesti.