Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-95-557/2016

Teisėja K. Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21312-2015-0

2016 m. balandžio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Editos Lapinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BPK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu nuteistas ir D. M., kurio atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad kartu su D. M. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2015 m. balandžio 11 d. apie 20.30 val. viešoje vietoje - automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini). Klaipėdoje, V. Z. ir D. M., veikdami bendrininkų grupe, V. Z. būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams: V. Z. iš T. G. rankų išplėšė tuščią plastikinį „Maxima“ prekių maišelį, neturintį materialinės vertės, sugriebė T. G. už kairės rankos ir pradėjo jį tampyti, tuo metu D. M. tyčia spyrė du kartus T. G. į veidą. Nukentėjusiajam išsilaisvinus ir nuėjus, tęsdami nusikalstamą veiką, V. Z. ir D. M. jį pasivijo, V. Z. sugriebė T. G. už kairės rankos ir pradėjo jį tempti link automobilio, o D. M. spyrė dar vieną kartą T. G. į veidą. V. Z. ir D. M. bendrais veiksmais padarė T. G. sužalojimus: veido sumušimą su odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje, dešinio paakio srityje, nosies kaulų lūžimu, kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, viršutinio dešiniojo 11, apatinio dešiniojo 41 bei kairiojo dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimu, nesunkiai sutrikdžiusius T. G. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Z. prašo panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, o byla išnagrinėta netinkamai, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją. Nagrinėjant bylą neteisingai nustatytos aplinkybės ir užrašyti jo duoti parodymai. Mano, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltę, ir jų būti negali, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 8 p.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nuteistojo V. Z. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d., tačiau neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 138 str. 2 d. 8 p. numatyto nusikaltimo padarymo, nurodo, kad jis šių nusikalstamų veiksmų neatliko, nukentėjusiojo atžvilgiu nesmurtavo, teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, nes nėra jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. baudžiamas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 str. 2 d. 8 p. norma yra specialioji BK 138 str. 1 d. numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą nuteistojo V. Z. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo klausimu, įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis V. Z. padarė BK 138 str. 2 d. 8 p. įtvirtintą nusikaltimą. Nors nuteistasis V. Z. neigia nusikaltęs ir nurodo byloje nesant jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, tokia nuteistojo versija yra visiškai paneigta byloje surinktais įrodymais.

Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nuteistasis D. M. parodė, kad nukentėjusiojo nepažinojo, apsižodžiavo, nesupranta, kodėl viskas atsitiko. Buvo su V. Z. ir dar vienu pažįstamu. Nukentėjusįjį sutiko ant takelio prie parduotuvės „Maksima“. Nukentėjusysis ėjo takeliu vienas, o jis buvo su V. Z.. Dėl ko įvyko konfliktas, nežino. Jie apsitampė, V. Z. patempė už rankos nukentėjusįjį. Apsižodžiavo ir jis sudavė smūgį koja į veidą. Kodėl - nežino, be priežasties. Žmonės ėmė šaukti ir jis pabėgo. Ar nukentėjusysis buvo sužalotas, nematė. Jis nukentėjusįjį žinojo iš matymo. Kiek kartų spyrė, neatsimena, bet spyrė. Pripažino, kad gali būti, kad spyrė 3 kartus. Ar sudavė V. Z., nematė. Neturėjo tikslo keršyti. Negali pasakyti dėl Z. tikslų, bet iš anksto nesitarė (t. 2, b. l. 34). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nuteistasis V. Z. parodė, kad pripažįsta kaltę, labai gailisi. Anksčiau duoti parodymai yra išgalvota istorija. Jie važinėjosi kartu, jis gėrė, D. M. negėrė. Nusprendė nuvažiuoti prie mokyklos, jam kažkas nepatiko, ir jis norėjo pakalbėti su nukentėjusiuoju. Jis paėmė nukentėjusįjį už rankos, kad nuvestų prie mašinos pakalbėti. Mano, kad D. M. pagalvojo, kad jam reikia padėti. Susitarę nebuvo, viskas iš durnumo. Kodėl tempė, nepamena, smūgių nesudavė (t. 2, b. l. 34-35). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis T. G. parodė, kad ėjo į parduotuvę, sutiko juos du, prasidėjo pravardžiavimai. Tada V. Z. paėmė už rankos, D. M. trenkė į veidą, t. y. spyrė 2 kartus, jis išsilaisvino. Tada į mobilų jam paskambino mama, pasakė, kad užpuolė ir ji iškvietė policiją. Tada V. Z. vėl pribėgo prie jo ir ėmė tempti. Tada atvažiavo policija. Kodėl pravardžiavo, nežino. Jam spyrė pėda į dešinę veido pusę, bėgo daug kraujo. Sužalojimai – nosies lūžis, mėlynės, nuskelti trys dantys, ir dabar nesilaiko plombos. Žalos reikalauja tik iš D. M., mano, kad V. Z. nuostolių nepadarė. M. spyrė du kartus, o po to, kai dar pavijo, spyrė dar kartą. Abu kaltinamieji prie jo buvo abu kartus. Kai D. M. spyrė, V. Z. laikė, bet tiksliai pasakyti negali. Tai įvyko senai. Kažkiek laiko V. Z. buvo paleidęs, arba jis pats ištrūko. V. Z. nestabdė D. M. (t. 2, b. l. 35-36, 55).

Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. G. parodė, kad 2015 m. balandžio 11 d. apie 20.00-20.30 val. sūnus T. G. išėjo į parduotuvę „Maxima“ nupirkti žemių gėlėms. Praėjus kelioms minutėms ji paskambino sūnui, norėdama patikslinti, kokių reikia žemių. Atsiliepęs sūnus sušuko, kad jį užpuolė ir padėjo ragelį. V. G. paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie sūnaus užpuolimą, išbėgo į kiemą. Netoli parduotuvės „Sodžius“ liudytoja pamatė sūnų. Sūnų už drabužių tampė V. Z.. T. G. veidas ir rankos buvo kruvini. Kito kaltinamojo liudytoja nepastebėjo. Pribėgusi prie sūnaus, ji sugriebė kaltinamąjį V. Z. už rankos. Šis atsisuko ir nubėgo. V. G. vijosi kaltinamąjį, šaukdama „laikykite vagį“. Tuo metu atvažiavo policijos pareigūnai ir V. Z. sulaikė. Liudytoja V. G. atpažino V. Z., nurodė, kad tai tas pats asmuo, kuris tampė jos sūnų T. G. už drabužių ir buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Užpuolimo metu sūnus buvo sužalotas, jam sulaužyta nosis, patinusi lūpa, nuskelti keli priekiniai dantys. Užpuolikai iš sūnaus nieko nepagrobė (t. 2, b. l. 54). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje 2015-05-07 Nr. G 812/15(03) užfiksuota, T. G. nustatyti šie sužalojimai: veido sumušimas su odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje, dešinio paakio srityje, nosies kaulų lūžimu, kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, viršutinio dešiniojo 11, apatinio dešiniojo 41 bei kairiojo 31 dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimu. Šiuos sužalojimus T. G. galėjo patirti bukos traumos pasekmėje, paveikus jo veidą kietais bukais daiktais. Nustatytus sužalojimus T. G. patyrė 2015 m. balandžio 11 d. antroje paros pusėje. Pagal sužalojimų lokalizaciją T. G. kūne išskiriamos mažiausiai dvi trauminio poveikio vietos - dešinė akis su nosimi, burnos sritis. Dėl nosies kaulo lūžimo T. G. sužalojimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 39-40).

Aptarti įrodymai patvirtina, kad 2015 m. balandžio 11 d. apie 20.30 val. viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, V. Z. pamatė einantį nukentėjusįjį, be jokių pamatuotų priežasčių pradėjo jį pravardžiuoti, priėjo prie T. G., sugriebė jį už kairės rankos ir pradėjo tampyti, tuo metu D. M. tyčia spyrė du kartus T. G. į veidą. Nukentėjusysis išsilaisvino ir pasitraukė, tačiau abu nuteistieji pasivijo nukentėjusįjį, V. Z. sugriebė T. G. už kairės rankos ir pradėjo jį tempti link automobilio, o D. M. spyrė dar vieną kartą T. G. į veidą. Tokiais V. Z. ir D. M. bendrais veiksmais T. G. padaryti nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto sužalojimai. Nors visus kūno sužalojimą sukėlusius veiksmus (3 spyrius į galvą) tiesiogiai atliko nuteistasis D. M., tačiau apylinkės teismas, teisingai nustatęs bendrininkavimo požymius pagrįstai pripažino, jog šią veiką D. M. ir V. Z. padarė, veikdami bendrininkų grupe.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.), todėl, kaltinant bendrininkavimu padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (LAT nutartis Nr. 2K-400/2011). Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Byloje nustatyta, jog T. G. einantį taku sustabdė ir už rankos sugriebė V. Z., po to prie jų priėjęs D. M. panaudojo prieš T. G. fizinį smurtą – du kartus spyrė koja nukentėjusiajam, T. G. išsilaisvinus abu nuteistieji neatlyžo, pasivijo T. G., kuriam dar kartą, jį laikant V. Z., smūgį į galvą koja sudavė D. M.. Be to, iš liudytojos V. G. parodymų matyti, kad T. G. V. Z. nepaleido net D. M. nustojus mušti nukentėjusįjį – motinai pamačius jau kruviną sūnų, jį už drabužių vis dar tampė V. Z., ir tik jai pribėgus ir sugriebus V. Z. už rankos, šis nubėgo. Iš išvardinto akivaizdu, kad nuteistieji abu kartu atliko neteisėtus veiksmus (V. Z. pagavo ir tempė T. G., jį laikė, trukdė priešintis, jam pabėgus jį vėl pagavo, suteikė galimybę D. M. smūgiuoti ir jo nestabdė, baigus smūgiuoti toliau laikė nukentėjusįjį, o D. M. smūgiavo V. Z. laikomam nukentėjusiajam koja iš viso tris kartus) prieš nukentėjusįjį, dėl kurių buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, taigi teismas nustatė objektyviuosius bendrininkavimo požymius – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus) dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą, realizuojant BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Taip pat buvo nustatytas ir abiejų nuteistųjų susitarimas padaryti jiems inkriminuotą veiką bei jų tyčios bendrumas. Šiuo atveju susitarimas reiškėsi konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, kai jie, matydami vienas kito smurtinius chuliganiškus veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiojo T. G. sveikatos sužalojimo padarymą, jiems pritarė, prisidėdami prie nusikalstamos veikos darymo: V. Z. du kartus buvo sugavęs T. G., laikė jį apsunkindamas galimybę priešintis ir sudarė galimybes D. M. netrukdomai smūgiuoti T. G. koja į veidą, be to, net ir D. M. užbaigus smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, šio nepaleido. Tai reiškia, kad V. Z. be jokios abejonės suprato, kad bendrais veiksmais su D. M. naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti, ir to norėjo. Skirtingai nei teigia apeliantas, nors šiuo atveju jis pats smūgių nukentėjusiajam į galvą nesudavė, tačiau tai jo atsakomybės nešalina, nes kaip aptarta pirmiau, bendrininkavimui pagrįsti nebūtina nustatyti, kad nuteistasis asmeniškai būtų atlikęs visus nusikaltimo objektyviuosius požymius sudarančius veiksmus – bendrininkai atsako už visus bendrai padarytus veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia, o ne tik už kiekvieno konkrečius veiksmus (kasacinė nutartis 2K-89-139/2016).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, ir nustačius visus būtinus bendrininkų grupės požymius, padarė pagrįstą išvadą dėl V. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo V. Z. kaltės ir veiksmų kvalifikavimo klausimams spręsti, ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl V. Z. kaltės ir veikos kvalifikavimo nėra teisinio pagrindo. Aptarti įrodymai paneigia apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, neva apeliantas nusikalstamos veikos nepadarė, ir įrodo V. Z. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. Taigi naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo nuteistajam V. Z. (t. 2, b. l. 78). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu šioje byloje nuteistajam V. Z. antrinę teisinę pagalbą suteikti parinktas advokatas A. K., dalyvavęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (t. 2, b. l. 83) dėl BPK 106 str. 2 d. nustatyta tvarka valstybės naudai priteistinų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 28,95 Eur, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos patirtos išlaidos iš V. Z. valstybės naudai negali būti priteisiamos, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš V. Z. paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2015)

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.