Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Šiaulių ir Telšių apskrityse apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Šiaulių ir Telšių apskrityse prašymą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityse (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2024 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. T-54 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 14.2 papunktį (toliau – ir Sprendimo dalis).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nuostatų 14.2 papunktis nustato, jog savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (mero) kompetencija yra „nustatyti maksimalų etatų skaičių Administracijoje“. Pareiškėjas, atlikdamas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (toliau – ir SAPĮ) numatytą priežiūrą, nustatė, kad minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir BĮĮ) 5 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, nes BĮĮ nenumato galimybės merui nustatyti maksimalų etatų skaičių Administracijoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarptautinių žodžių žodyne nurodoma, jog etatas yra laikomas pareigybiniu vienetu, o atsižvelgiant į BĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, jog biudžetinės įstaigos vadovas nustato biudžetinės įstaigos struktūrą ir darbuotojų pareigybių sąrašą, darytina išvada, kad pareigybių skaičių biudžetinės įstaigos vadovas nustato savarankiškai. Pareiškėjo teigimu, BĮĮ 5 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata, kad biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija gali spręsti ir kitus biudžetinės įstaigos nuostatuose jos kompetencijai priskirtus klausimus, negali būti taikoma atsietai nuo kitų įstatymų nuostatų ir tuo pagrindu negali būti priimtas Nuostatų 14.2 papunktis. Pareiškėjo vertinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės bei Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnyje įtvirtintu sistemiškumo principu, turi būti taikomos BĮĮ 11 straipsnio 4 dalies nuostatos, neribojančios biudžetinės įstaigos vadovo kompetencijos nustatyti įstaigos struktūrą bei darbuotojų pareigybių sąrašą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, t. y. merui, negali būti priskirta kompetencija nustatyti maksimalų etatų skaičių Administracijoje, kaip tai nustatyta Nuostatų 14.2 papunktyje, nes pagal aptartą reglamentavimą tik biudžetinės įstaigos vadovas turi teisę nustatyti pareigybių sąrašą ir skaičių.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. lapkričio 16 d.) 15 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 27 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatomis, nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojus VSĮ pakeitimams nebeliko teisės savivaldybės tarybai mero teikimu tvirtinti savivaldybės biudžetinių įstaigų struktūros, darbo užmokesčio fondo, didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus savivaldybės biudžetinėse įstaigose, taigi VSĮ nesuteikia teisės merui nustatyti etatų skaičių Administracijoje. Pareiškėjo teigimu, Nuostatų 14.2 papunktyje įtvirtintas reglamentavimas prieštarauja VSĮ 4 straipsnio 5 punkte įtvirtintam vienam iš pagrindinių vietos savivaldos – teisėtumo – principui, kuris, be kita ko, įpareigoja teisėkūros subjektus laikytis teisės aktų hierarchijos ir užtikrinti, kad žemesnės galios teisės aktai atitiktų visų aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaudamasis SAPĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2024 m. kovo 27 d. teikimu Nr. TR5-2-(5.5E) „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2024 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. T-54 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų pakeitimo“ Tarybai pasiūlė svarstyti Nuostatų pakeitimo klausimą. Artimiausias Tarybos posėdis įvyko 2024 m. balandžio 4 d., tačiau jame nebuvo svarstomas klausimas dėl Nuostatų pakeitimo. Kitas Tarybos posėdis įvyko 2024 m. gegužės 2 d., tačiau ir šiame posėdyje nebuvo svarstomas klausimas dėl Nuostatų pakeitimo, o SAPĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas tokiu atveju įpareigoja Vyriausybės atstovą kreiptis su prašymu į teismą.

6. Atsakovas Taryba atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas vadovavosi BĮĮ 5 straipsnio 2 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir teigė, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas, BĮĮ nustatė ne baigtinį sąrašą teisių ir pareigų, o papildomai suteikė teisę ir galimybę pačiai biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai nuspręsti, kokias kitas teises ir pareigas ji papildomai galėtų įgyvendinti su sąlyga, jei jos bus nustatytos BĮĮ įstatyme, kituose įstatymuose ar biudžetinės įstaigos nuostatuose. Atsakovo teigimu, būtent BĮĮ 5 straipsnio 3 dalies 8 punktas suteikia biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai laisvę nuspręsti, kokias kitas teises ir pareigas ji papildomai galėtų įgyvendinti, jas nustatant įstaigos nuostatuose. Atsakovas pažymėjo, kad papildomai įstatyme nustatytas ir tam tikras saugos mechanizmas: BĮĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas, kad naujai į nuostatus įrašytos teisės neprieštarautų BĮĮ ir kitiems įstatymams. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė nei vieno argumento ir nenurodė nei vieno teisės akto, kuriam prieštarautų Nuostatų 14.2 papunktis, o Nuostatų 21.2 papunktis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina biudžetinės įstaigos vadovo teisę nustatyti įstaigos struktūrą bei darbuotojų pareigybių sąrašą.

8. Atsakovas nurodė, kad sąvokos „pareigybė“ ir „etatas“ netapačios, nes pareigybe nustatomos darbo funkcijos, kurias atlieka darbuotojas, bei kiti reikalavimai, keliami asmeniui, pretenduojančiam į tam tikrą pareigybę, o etatu yra nusprendžiama, kiek bus tokių pat analogiškų pareigybių ar koks krūvis bus taikomas šiai pareigybei t. y. 0,25 etato, 0,5 etato ar visas etatas. Atsakovas teigė, kad tiek Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek Nuostatų 21.2 papunktis neriboja, o suteikia teisę biudžetinės įstaigos vadovui nustatyti tiek pareigybių skaičių, tiek ir pareigybių sąrašą, vadovaujantis ekonomikos ir inovacijų ministro patvirtintu Lietuvos profesijų klasifikatoriaus kodu, pritaikant profesijos pavadinimą konkrečiai pareigybei įvardyti. Atsakovas pažymėjo, kad nei sena, nei nauja VSĮ redakcija nereglamentavo etatų skaičiaus nustatymo. Po Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų VSĮ 15 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – „savivaldybės biudžetinių įstaigų struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus savivaldybės biudžetinėse įstaigose nustatymas mero teikimu“ pakeista į kitą išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją – „savivaldybės biudžetinių įstaigų nuostatų tvirtinimas mero teikimu“. Atsakovo teigimu, atitinkamai buvo pakoreguotas BĮĮ įstatymo 11 straipsnis, perduodant nurodytą išimtinę savivaldybės tarybos, kaip biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, kompetenciją biudžetinės įstaigos vadovo kompetencijai, nebuvo nustatyti jokie apribojimai, jog biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija nebegali spręsti kitų BĮĮ, kituose įstatymuose ir biudžetinės įstaigos nuostatuose jos kompetencijai priskirtų klausimų. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nuomonė, kad VSĮ nesuteikia teisės merui nustatyti etatų skaičių Administracijoje yra nepagrįsta, nes VSĮ nereglamentuoja šių santykių, tačiau tokią teisę suteikia BĮĮ 5 straipsnio 3 dalies 8 punktas. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančioji institucija turi teisę tiek įstaigą likviduoti, tiek ir reorganizuoti, Nuostatų 14.2 papunktis neprieštarauja galiojančiam reglamentavimui.

II.

9. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad Nuostatų 14.2 papunktyje nustatyta: „Savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (mero) kompetencija: <...> nustato maksimalų etatų skaičių Administracijoje“.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo, jog Nuostatų 14.2 papunktis neatitinka: BĮĮ 5 straipsnio 3 dalies 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, kiek tai susiję su savivaldybės mero ir biudžetinės įstaigos vadovo kompetencija nustatyti pareigybių skaičių biudžetinėje įstaigoje (tokia kompetencija suteikta biudžetinės įstaigos vadovui, o ne merui; Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kuri nustato, kad „biudžetinės įstaigos pareigybių skaičių ir pareigybių sąrašą, naudodamasis ekonomikos ir inovacijų ministro patvirtintu Lietuvos profesijų klasifikatoriaus kodu ir pritaikydamas profesijos pavadinimą konkrečiai pareigybei įvardyti, nustato biudžetinės įstaigos vadovas, konsultuodamasis su darbuotojų atstovais“; Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 6, 15, 18, 21, 25, 27, 29, 33, 34, 38, 39, 43, 55, 60 ir 68 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) nuostatų, kurios pareiškėjo teigimu, nuo 2024 m. sausio 1 d. nebesuteikia teisės savivaldybės tarybai mero teikimu tvirtinti savivaldybės biudžetinių įstaigų struktūros, darbo užmokesčio fondo, didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus savivaldybės biudžetinėse įstaigose.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės nurodo, jog aukštesnės galios teisės aktais savivaldybės merui nėra suteikta kompetencija nustatyti pareigybių skaičių savivaldybės biudžetinėje įstaigoje (šiuo atveju savivaldybės administracijoje), nes tokia kompetencija suteikta biudžetinės įstaigos vadovui (šiuo atveju savivaldybės administracijos vadovui), dėl ko Nuostatų 14.2 papunktis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

13. Teismas vertino, kad iš VSĮ 27 ir 34 straipsnių ir BĮĮ 5 ir 11 straipsnių matyti, jog šiose teisės normose, kurios betarpiškai reglamentuoja savivaldybės mero ir savivaldybės administracijos vadovo kompetenciją, nuostatų, susijusių su pareigybių skaičiaus nustatymu savivaldybės administracijoje, nėra įtvirtinta.

14. Teismas pažymėjo, kad šis klausimas yra aptartas Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir iš šios normos būtų galima daryti išvadą, jog ji suteikia teisę biudžetinės įstaigos vadovui, įskaitant savivaldybės administracijos vadovą, nustatyti biudžetinės įstaigos (savivaldybės administracijos) pareigybių skaičių.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad Darbo apmokėjimo įstatymo paskirtis yra nustatyti biudžetinių įstaigų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (toliau – darbuotojai), darbo apmokėjimo sąlygas ir dydžius, darbuotojų pareigybių lygius ir grupes, kasmetinį veiklos vertinimą, skatinimą, materialines pašalpas, taip pat įstatymų pagrindais sudarytų komisijų (grupių, tarybų, Teisėjų garbės teismo, darbo arbitražo, Lietuvos mokslo tarybos valdybos ir ekspertų komitetų), finansuojamų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų (toliau kartu – komisijos), pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų ir narių (toliau – komisijų nariai) atlygį už darbą (1 str. 1 d.), taigi Darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos nėra skirtos tiesiogiai reglamentuoti savivaldybės mero ir savivaldybės administracijos vadovo kompetencijos nagrinėjamu klausimu. Teismo vertinimu, ši teisės norma (Darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 1 d.) turi būti sistemiškai aiškinama kartu su VSĮ ir BĮĮ normomis, kurios tiesiogiai reglamentuoja minėtų pareigūnų kompetenciją, biudžetinių įstaigų sampratą, steigimą, pertvarkymą, pabaigą, veiklos organizavimą ir valdyseną ir kt. (VSĮ 2 str.; BĮĮ 1 str.).

16. Teismas, įvertinęs VSĮ 3 straipsnio 10 dalies, 27 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio 1 ir 2 dalių, BĮĮ 2 ir 5 straipsnių nuostatas, konstatavo, kad savivaldybės mero kompetencija biudžetinės įstaigos veiklos klausimais yra platesnė už savivaldybės administracijos vadovo bei jų tarpusavio santykiai yra grindžiami pavaldumu vienas kitam, nes administracijos vadovas tiesiogiai ir asmeniškai atsako merui.

17. Teismas nurodė, kad šiuo atveju aktualus yra ir savivaldybės biudžeto asignavimų skyrimo, administravimo bei panaudojimo aspektas, nes šiuos asignavimus biudžetinei įstaigai skiria savivaldybės taryba, juos administruoja meras, o administracijos vadovas yra tik atsakingas už jam skirtų asignavimų racionalų naudojimą (BĮĮ 11 str. 1 d. 7 p.).

18. Teismo vertinimu, kadangi racionalus skirtų asignavimų naudojimas yra neatsiejamas ir nuo pareigybių skaičiaus nustatymo savivaldybės administracijoje, todėl mero kompetencija pareigybių skaičiaus nustatymo savivaldybės administracijoje klausimais yra aukštesnė bei didesnė negu savivaldybės administracijos vadovo, nes būtent merui yra pavesta tiesiogiai administruoti šiuos asignavimus.

19. Teismas sprendė, kad tai, jog meras gali spręsti tokio pobūdžio klausimus, yra numatyta ir BĮĮ 5 straipsnio 3 dalies 8 punkte, kuris nustato, kad „Biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija:<...> sprendžia kitus šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir biudžetinės įstaigos nuostatuose jos kompetencijai priskirtus klausimus“.

20. Teismas nurodė, kad pagal BĮĮ 7 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas tokia galimybė (spręsti savivaldybės tarybai arba merui) gali būti numatyta ir biudžetinės įstaigos nuostatuose.

21. Teismas nustatė, kad Taryba, tvirtindama Nuostatus, ginčijamu jų 14.2 papunkčiu šio klausimo sprendimą perdavė mero kompetencijai, suteikdama pastarajam teisę nustatyti maksimalų etatų skaičių savivaldybės administracijoje.

22. Teismas pažymėjo, kad aptartuose teisės aktuose nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai atribotų savivaldybės tarybos, mero ir administracijos vadovo kompetenciją nėra, taip pat nėra nustatyta ir draudimo merui ar savivaldybės tarybai spręsti aptariamą klausimą.

23. Teismas konstatavo, kad Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, jog „Biudžetinės įstaigos pareigybių skaičių <...> nustato biudžetinės įstaigos vadovas“<...>, turi būti aiškinama bei taikoma taip, kad savivaldybės administracijos vadovas turi teisę nustatyti savivaldybės administracijos pareigybių skaičių, neviršydamas savivaldybės tarybos arba mero sprendimu nustatyto maksimalaus etatų skaičiaus savivaldybės administracijoje.

24. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neteisingai aiškino bei taikė BĮĮ 5 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Pakeitimo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.

III.

25. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir grąžinti pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba prašymą nagrinėti iš esmės ir panaikinti Nuostatų 14.2 papunktį.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais ir pažymi, kad BĮĮ 5 straipsnio 2 dalis nurodo, jog savivaldybės biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės meras, išskyrus tas biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas, kurios yra priskirtos išimtinei ir paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai (jeigu paprastosios savivaldybės tarybos kompetencijos įgyvendinimo savivaldybės taryba nėra perdavusi savivaldybės merui). Pareiškėjas nurodo, kad BĮĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokias funkcijas atlieka biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, ir iš šių nuostatų matyti, kad BĮĮ nenumato galimybės merui nustatyti maksimalų etatų skaičių Administracijoje.

27. Pareiškėjas pažymi, kad Tarptautinių žodžių žodyne lingvistine prasme nurodoma, jog etatas yra laikomas pareigybiniu vienetu, o atsižvelgiant į BĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, kurios nurodo, kad biudžetinės įstaigos vadovas nustato biudžetinės įstaigos struktūrą ir darbuotojų pareigybių sąrašą, darytina išvada, kad pareigybių skaičių biudžetinės įstaigos vadovas nustato savarankiškai.

28. Pareiškėjo vertinimu, BĮĮ 5 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata, kad biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija gali spręsti ir kitus biudžetinės įstaigos nuostatuose jos kompetencijai priskirtus klausimus ir tuo pagrindu įtvirtinti Nuostatų 14.2 punktą, negali būti taikoma atsietai nuo kitų įstatymų nuostatų, o vadovaujantis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės bei TPĮ 3 straipsnyje įtvirtintu sistemiškumo principu, turi būti taikomos BĮĮ 11 straipsnio 4 dalies nuostatos, neribojančios biudžetinės įstaigos vadovo kompetencijos nustatyti įstaigos struktūrą bei darbuotojų pareigybių sąrašą.

29. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Pakeitimo įstatymo nuostatas, teigia, kad VSĮ nesuteikia teisės merui nustatyti etatų skaičių Administracijoje.

30. Pareiškėjo vertinimu, pagal Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, t. y. merui, negali būti priskirta kompetencija nustatyti maksimalų etatų skaičių Administracijoje, kaip tai nustatyta Nuostatų 14.2 papunktyje, nes pagal aptartą reglamentavimą tik biudžetinės įstaigos vadovas turi teisę nustatyti pareigybių sąrašą ir skaičių.

31. Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant Darbo apmokėjimo įstatymo paskirties (1 str. 1 d.), šio įstatymo nuostatos turi būti sistemiškai aiškinamos kartu su VSĮ ir BĮĮ teisės normomis, kurios tiesiogiai reglamentuoja mero, bei administracijos direktoriaus (biudžetinės įstaigos vadovo) kompetenciją, biudžetinių įstaigų sampratą, steigimą, pertvarkymą, pabaigą, veiklos organizavimą ir valdyseną ir kt., tačiau nei VSĮ, nei BĮĮ nesuteikia teisės merui nustatyti maksimalų etatų skaičių biudžetinėje įstaigoje.

32. Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvais, kad teisės aktuose, nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai atribotų savivaldybės tarybos, mero ir administracijos vadovo kompetenciją, nėra bei nėra nustatyta ir draudimo merui ar savivaldybės tarybai spręsti aptariamą klausimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, jog visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai. Pareiškėjas nurodo, kad viešojo administravimo subjektams viskas, kas tiesiogiai neleista įstatymo, yra uždrausta ir pažymi, kad nei VSĮ, nei BĮĮ nuostatos nesuteikia merui teisės nustatyti maksimalų etatų skaičių biudžetinėje įstaigoje, todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai viršijant jam suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją, nesilaikymas įstatyme nustatytų procedūrų, yra neteisėti.

33. Pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendimą taip pat motyvavo aiškindamas, kad pagal VSĮ nuostatas savivaldybės meras yra savivaldybės vykdomoji institucija, jis (meras) administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą, administruoja savivaldybės turtą ir pan. (VSĮ 27 str.; 3 str. 10 d.), tačiau 2024 m. birželio 20 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymo nuostatoms buvo panaikintos VSĮ 27 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos, reglamentuojančios, jog meras administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius. Pareiškėjas teigia, kad taip pat neliko nuostatos, nustatančios, jog meras administruoja savivaldybės turtą, pagal VSĮ 34 straipsnio 6 dalį tik administracijos direktorius, kaip biudžetinės įstaigos vadovas, valdo savivaldybės administracijai skirtus biudžeto asignavimus bei atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje.

34. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovas nurodo, kad teisinis reguliavimas aiškiai nustato įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai teisę pačiai biudžetinės įstaigos nuostatuose nusistatyti kitas teises ir pareigas, kurias ji papildomai galėtų įgyvendinti. Atsakovas teigia, kad savivaldybės mero kompetencija biudžetinės įstaigos veiklos klausimais yra platesnė už savivaldybės administracijos vadovo, jų tarpusavio santykiai yra grindžiami pavaldumu vienas kitam, nes administracijos vadovas tiesiogiai ir asmeniškai atsako merui, todėl darytina išvada, kad asignavimų skyrimas ir racionalus jų naudojimas yra neatsiejamas ir nuo etatų skaičiaus nustatymo savivaldybės administracijoje, taigi mero kompetencija etatų skaičiaus nustatymo savivaldybės administracijoje klausimais yra aukštesnė bei didesnė negu savivaldybės administracijos vadovo, nes administracijos vadovas atsako tik už biudžetinei įstaigai skirtų asignavimų racionalų naudojimą (BĮĮ 11 str. 1 d. 7 p.). Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodė kokius neteisėtus veiksmus Taryba atliko ar kokį konkrečiai teisės aktą pažeidė, nustatydama Nuostatuose papildomas teises ir pareigas įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, o tai, kad meras gali spręsti tokio pobūdžio klausimus, yra nustatyta BĮĮ 5 straipsnio 3 dalies 8 punkte. Atsakovo vertinimu, įstatymų leidėjas suteikė biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai dar ir papildomą teisę biudžetinės įstaigos nuostatuose nusistatyti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių BĮĮ ir kitiems įstatymams. Atsakovas nurodo, kad vertinant Nuostatų 14.2 papunktį teisingumo ir protingumo principų kontekste biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė nustatyti etatų skaičių yra teisėta ir teisinga.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

36. Pareiškėjas byloje prašo panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2024 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. T-54 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų 14.2 punktą, nustatantį, kad savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (mero) kompetencija yra „nustatyti maksimalų etatų skaičių Administracijoje“.

37. Ginčijamo teisinio reguliavimo neteisėtumas grindžiamas Biudžetinių įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kad biudžetinės įstaigos vadovas nustato biudžetinės įstaigos struktūrą ir darbuotojų pareigybių sąrašą. Tai, pasak pareiškėjo, suponuoja, kad pareigybių skaičių Administracijoje nustato biudžetinės įstaigos vadovas, o ne meras. Pareiškėjo teigimu, Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata, kad biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija gali spręsti ir kitus biudžetinės įstaigos nuostatuose jos kompetencijai priskirtus klausimus, negali būti taikoma atsietai nuo kitų įstatymų nuostatų ir tuo pagrindu negali būti priimtas Nuostatų 14.2 papunktis. Pareiškėjo vertinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės bei Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (TPĮ) 3 straipsnyje įtvirtintu sistemiškumo principu, turi būti taikomos BĮĮ 11 straipsnio 4 dalies nuostatos, neribojančios biudžetinės įstaigos vadovo kompetencijos nustatyti įstaigos struktūrą bei darbuotojų pareigybių sąrašą.

38. Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra savivaldybės biudžetinių įstaigų nuostatų tvirtinimas mero teikimu.

39. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės administracija yra savivaldybės biudžetinė įstaiga.

40. Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnyje nustatomi mero įgaliojimai. Šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas VSĮ 27 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nustatančiame, kad meras, be kita ko, administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, 6 punkte, nustatančiame, kad meras teikia savivaldybės tarybai tvirtinti savivaldybės biudžetinių įstaigų nuostatus, ir 8 punkte, nustatančiame, kad meras kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir savivaldybės tarybos sprendimus.

41. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai merui atsako už įstatymų, įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, Vyriausybės, savivaldybės tarybos, mero sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais.

42. Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius: valdo savivaldybės administracijai skirtus biudžeto asignavimus (1 p.); organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina struktūrinių padalinių ir savivaldybės administracijos filialų – seniūnijų – nuostatus, tvirtina savivaldybės administracijos, seniūnijų metinius veiklos planus ir kitus strateginio planavimo dokumentų įgyvendinimą detalizuojančius dokumentus ir kontroliuoja jų įgyvendinimą, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje (2 p.).

43. Remiantis Biudžetinių įstaigų įstatymo 1 straipsniu, šis įstatymas nustato biudžetinių įstaigų sampratą, steigimą, pertvarkymą, pabaigą, veiklos organizavimą ir valdyseną (1 d.). Šio įstatymo nuostatos netaikomos, jeigu konkrečių biudžetinių įstaigų veiklą ar tam tikroje srityje veikiančių biudžetinių įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai kitaip nustato šių biudžetinių įstaigų steigimą, pertvarkymą, pabaigą, veiklos organizavimą ar valdyseną (2 d.).

44. Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininkė yra savivaldybė. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi, savivaldybės biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės meras, išskyrus tas biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas, kurios yra priskirtos išimtinei ir paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai (jeigu paprastosios savivaldybės tarybos kompetencijos įgyvendinimo savivaldybės taryba nėra perdavusi savivaldybės merui). Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija sprendžia kitus šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir biudžetinės įstaigos nuostatuose jos kompetencijai priskirtus klausimus (8 p.).

45. Remiantis BĮĮ 10 straipsnio 1 dalimi, biudžetinės įstaigos vadovas yra vienasmenis biudžetinės įstaigos valdymo organas.

46. BĮĮ 11 straipsnio, reglamentuojančio biudžetinės įstaigos vadovo kompetenciją, 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad biudžetinės įstaigos vadovas nustato biudžetinės įstaigos struktūrą ir darbuotojų pareigybių sąrašą.

47. Minėta, kad šioje byloje ginčijamu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2024 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. T-54 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų 14.2 punktu nustatyta, kad savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (mero) kompetencija yra „nustatyti maksimalų etatų skaičių Administracijoje“.

48. Pažymėtina, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu merui nesuteikiama teisė nustatyti savivaldybės administracijos darbuotojų pareigybių sąrašą, o suteikiami įgaliojimai nustatyti maksimalų savivaldybės administracijos pareigybių (etatų) skaičių. Šios dvi teisinio reguliavimo nuostatos iš esmės skiriasi jas vertinant anksčiau paminėto teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste apibrėžiant mero ir biudžetinės įstaigos vadovo kompetencijų ribas aktualiu nagrinėjamai bylai aspektu. Įgaliojimai nustatyti maksimalų pareigybių (etatų) skaičių reiškia mero, įgyvendinančio VSĮ 27 straipsnio 3 ir 8 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo nuostatas, atsižvelgiant į BĮĮ 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, pareigą teisės aktu įtvirtinti maksimalų pareigybių skaičių, inter alia (be kita ko), neviršijantį biudžetinei įstaigai skiriamų darbo užmokesčio asignavimų. Tuo tarpu biudžetinės įstaigos vadovo įgaliojimai nustatyti savivaldybės administracijos darbuotojų pareigybių sąrašą, remiantis VSĮ 34 straipsnio 6 dalies 2 punktu, BĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apima konkrečių pareigybių nustatymą vidaus administravimo aktu, atsižvelgiant į biudžetinės įstaigos struktūrą, inter alia, neviršijant biudžetinei įstaigai skiriamų darbo užmokesčio asignavimų.

49. Nurodyto teisės aiškinimo pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šioje byloje ginčijamas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2024 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. T-54 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nuostatų 14.2 punktas yra teisėtas ir jo panaikinti dėl pareiškėjo nurodytų teisinių argumentų pagrindo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Šiaulių ir Telšių apskrityse apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.