Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. S. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-332-877/2015 pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovams E. S., J. S. ir A. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarė B. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. G. esmė

Ieškovas R. T. ir atsakovė E. S., kurios teisių ir pareigų perėmėjas po jos mirties (duomenys neskelbtini) yra jos vyras atsakovas J. S., 2013 m. liepos 10 d. Kauno miesto 18-ajame notarų biure sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovei jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 4.1 punktu sandorio šalys patvirtino, kad pinigus – 60 000 Lt R. T. gavo iš E. S. prieš pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį, pinigų gavimo faktą patvirtindamas sutartyje savo asmeniniu prierašu ir parašu.

Atsakovai E. S. ir J. S. ginčo butą 2013 m. liepos 26 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo sūnui bendraatsakovui A. S..

Ieškovas 2013 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl apgaulės būdu išvilioto buto. Kauno apylinkės prokuratūra 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00224-14 nutraukė, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimo), požymių.

I. R. T. ir atsakovė E. S., kurios teisių ir pareigų perėmėjas po jos 2014 m. spalio 29 d. mirties yra jos vyras atsakovas J. S., 2013 m. liepos 10 d. Kauno miesto 18-ajame notarų biure sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jam priklausantį trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 4.1 punktu sandorio šalys patvirtino, kad pinigus 60 000 Lt R. T. gavo iš E. S. prieš pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį.

A. E. S. ir J. S. ginčo butą 2013 m. liepos 26 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo sūnui bendraatsakovui A. S..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė E. S. (mirusi (duomenys neskelbtini) 2013 m. liepos 10 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kurią patvirtino trečiasis asmuo – Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarė B. G.. Sutarties 3.1 ir 4.1 punktais šalys susitarė, kad parduodamo daikto kaina yra 60 000 Lt, o ieškovas patvirtino, kad šiuos pinigus (60 000 Lt) pardavėjas (ieškovas) gavo iš pirkėjo (atsakovės) prieš pasirašydamas šią sutartį. Be to, pinigų gavimo faktą ieškovas Sutartyje patvirtino savo ranka darytu prierašu ir parašu (t. 1, b. l. 18-21). Neužilgo po Sutarties sudarymo atsakovai E. ir J. S. 2013 m. liepos 26 d. sutartimi minėtą butą padovanojo savo sūnui ir šios civilinės bylos bendraatsakovui A. S. (t. 1, b. l. 57-61). Bylos duomenimis taipogi nustatyta, kad ieškovas 2013 m. rugsėjo mėn. persikėlė gyventi į atsakovo A. S. sutuoktinės V. S. vardu įgytą vieno kambario butą bendrabutyje (duomenys neskelbtini), kurį V. S. 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo-paradavimo sutarties pagrindu įgijo iš Ž. M. (t. 1, b. l. 111-114). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visetu, sprendė, kad už perleistą atsakovų nuosavybėn turtą ieškovas pinigų negavo, dėl ko ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais. Atsakovai su tokiu teismo sprendimu nesutiko, nurodydami, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Taigi, apeliacijos dalykas – materialinės ir procesinės teisės normų, reguliuojančių sandorių negaliojimo pagrindus ir įrodinėjimo taisykles, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Civilinio proceso teisėje įrodinėjimas grindžiamas rungimosi principu, t. y. šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų į ieškinį faktinį pagrindą. CPK 177 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, kt.).

Šios bylos įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, susijusios su tuo, buvo ieškovui perduota prieš Sutarties pasirašymą joje nurodyta pinigų suma ar ne. Šalių kilusiam ginčui taikomos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios materialiosios teisės normos. Viena iš įstatyme nustatytų pirkėjo pareigų – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. CK 6.344 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymų nustatyta, jog pirkimo–pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką. Aiškindamas šią įstatymo normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokius reikalavimus atitinkančiai pirkimo–pardavimo sutarčiai yra nustatoma atitinkama atsiskaitymo tvarka – pirkėjas daikto kainą sutarties pasirašymo metu turi sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre. Laikantis šios įstatymo nuostatos galima išvengti sutarties šalių ginčų ir abejonių dėl to, ar nekilnojamojo daikto kaina buvo sumokėta ar ne, išvengti neteisėtų piniginių operacijų ar mokesčių slėpimo. Tačiau ši įstatymo nuostata yra dispozityvi (išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką), todėl šalys nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje gali numatyti kitokią atsiskaitymo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014). Pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kai šalys nepasinaudojo CK 6.344 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir pirkėjas sutarties pasirašymo metu nesumokėjo į notaro depozitinę sąskaitą daikto kainos, o notaras neperdavė pardavėjui pinigus po sutarties įregistravimo, kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014 konstatavo, kad ieškovui nurodant, kad su juo nebuvo atsiskaityta iki sutarties sudarymo, atsakovui tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti (CPK 178 straipsnis), jog atsiskaitė su ieškovu iki sutarties sudarymo, ir tokiu atveju į įrodinėjimo dalyką visada įeina aplinkybės apie atsiskaitymo laiką ir vietą, konkrečius atsiskaitymo būdus, kitos reikšmingos aplinkybes. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą ir dėl skirtingų civilinių bylų faktinių aplinkybių negalėjo taikyti nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo išaiškinimų, nurodytų civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014, nes priešingai nei teigia apeliantai, abiejų bylų ginčo dalykas lietė pirkimo-pardavimo sandorį, kurio šalys ginčijo sutarties sąlygą, liečiančią atsiskaitymo tvarką iki sutarties sudarymo, tuo pačiu įstatyminiu tokio sandorio negaliojimo pagrindu (apgaule).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo Sutartį patvirtinus notarine tvarka, tokia sutartis turi didesnę įrodomąją galią. Tai, kad sandoris sudarytas notarine forma, savaime nereiškia, jog jis tampa prima facie įrodymu CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme. Notarine forma patvirtintas sandoris (sutartis) yra oficialusis rašytinis įrodymas tais atvejais, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai jis byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Tais atvejais, kai notarine tvarka patvirtintas sandoris yra procesiniu dokumentu (ieškiniu, priešieškiniu) byloje ginčijamas aktas, sandoris kaip išorinę išraiškos formą turintis dokumentas vertintinas tiesiog kaip rašytinis įrodymas. Be to, CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus, siekiant paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes, netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę, šioje ginčo situacijoje ieškovui teko pareiga įrodyti, kad Sutartyje numatyto pinigų sumos jis negavo, o atsakovams – jog jie atsiskaitė su ieškovu iki sutarties sudarymo tam tikromis aplinkybėmis (atsiskaitymo laikas, vieta, konkretus būdas ir pan.) (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, priėjo daugiau tikėtinos išvados, kad iki 2013 m. liepos 10 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 60 000 Lt ieškovui nebuvo perduoti. Su pirmosios instancijos teismo atlikta įrodymų analize teisėjų kolegija sutinka, todėl jų papildomai neatkartodama pažymi, kad atsakovų apeliacinio skundo teiginiai apie netinkamą įrodymų tyrimą yra deklaratyvaus pobūdžio, nes apeliantai savo skunde faktiškai nenurodo jokių argumentų, patvirtinančių nepilną įrodymų ištyrimą, t. y. nenurodo, kokie konkrečiai pateikti įrodymai buvo netirti/netinkamai ištirti, kokie įrodymai ir dėl ko yra įvertinti neteisingai, taip pat nenurodo kitų aplinkybių, kurios paneigtų skundžiamo sprendimo išvadas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Ginčijant sandorį svarbu nustatyti jo sudarymo motyvus, nes bet kuris teisinis veiksmas paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios sandorio sudarymo motyvus, gali būti įrodomieji faktai sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovą su atsakovu A. S. bei jo sutuoktine Vaida siejo draugiški santykiai, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ieškovas galėjo pasitikėti Artūru ir V. S.. Pagal CK 6.344 straipsnio 1 dalį, pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas po ginčijamų sandorių sudarymo liko be ginčo buto, pinigų ir kito turto, kurį jam pažadėjo Artūras ir V. S., dėl ko yra pagrindas išvadai, kad ginčijama buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu, pažeidžiant geros moralės principus ir akivaizdžiai neatitiko tikrosios ieškovo valios. Todėl reikalavimas panaikinti sandorį CK 1.81 ir 1.91 straipsnių pagrindu pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas teisėtu. Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją kaip prievolinį teisinį pažeistų teisių gynimo būdą (CK 1.81 str. 1.91 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodymų sąsajumo taisyklių išsamiai juos ištyrė, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, dėl ko apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.). Ieškovas prašo priteisti iš atsakovų 200 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų atstovavimo išlaidų (2 t., b. l. 7-9). Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos priteistinos iš atsakovų ieškovui lygiomis dalimis (po 100 Eur iš kiekvieno atsakovo), nes jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 str., 98 str.).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.