Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-758-785/2015;

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00130-2014-0;

2015 m. lapkričio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, nuteistajai J. S., jos gynėjai advokatei Neringai Milašienei, nuteistojo A. A. gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus ir nuteistosios J. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikaltimu padarytą 500 Eur neturtinę žalą nukentėjusiajai – kaltinamajai J. S..

Nukentėjusiosios – kaltinamosios J. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai priteista iš A. A. 500 Eur nusikaltimu padaryta neturtinė žala.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 str. 2 d. priteista iš A. A. 779,24 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai – kaltinamajai J. S..

J. S. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikaltimu padarytą 500 Eur neturtinę žalą kaltinamajam – nukentėjusiajam A. A..

Nukentėjusiojo – kaltinamojo A. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista iš J. S. 500 Eur nusikaltimu padaryta neturtinė žala.

Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d. priteista iš kaltinamosios – nukentėjusiosios J. S. 1200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti kaltinamajam – nukentėjusiajam A. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis – privatus kaltintojas A. A. 2014 m. sausio 12 d., apie 16 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, J. S. beplaunant automobilį, tyčia keturis kartus šlapiu rankšluosčiu sudavė į veidą, sudavė į nugarą plastmasiniu kibiru su metaline rankena, galvos bei rankų sritis, padarydamas viršutinės lūpos sumušimą su odos nubrozdinimu bei odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. S. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

Kaltinamoji J. S. 2014 m. sausio 12 d., apie 16.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, tarpusavio konflikto metu A. A. tyčia plastmasiniu kibiru sudavė į veidą ir kairę plaštaką, padarydama odos nubrozdinimus nosyje, viršutinėje lūpoje, kairėje plaštakoje, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. A. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismo išvados, kad A. A. su plastikiniu kibiru sužalojo J. S., prieštarauja tame pačiame nuosprendyje suformuluotai išvadai, kad to paties įvykio metu su tuo pačiu plastikiniu kibiru sužalojimus A. A. padarė J. S., nes tuo pačiu įrankiu šie sužalojimai ir vienam, ir kitam negalėjo būti padaryti. Nors teismas konstatavo, kad A. A. kaltė sudavus smūgius be J. S. parodymų ir specialistės Z. M. išvados grindžiama ir liudytojų parodymais, tačiau teismas liudytojų parodymais nesirėmė. Be to, nepagrįstai atmetė J. A. parodymus. Teismas šios liudytojos parodymais turėjo remtis tiek šalindamas prieštaravimus tarp pačios J. S. duotų parodymų, tiek vertindamas nuoseklius A. A. parodymus. Taip pat teismas nepagrįstai sureikšmino specialistės Z. M. išvadą. Tačiau liudytoja J. A. parodė, jog iki įvykio J. S. su J. A. buvo išvykusi slidinėti ir iš kelionės sugrįžo 2014 m. sausio 11 d. J. A. parodė mačiusi ant J. S. viršutinės lūpos susiformavusį herpinį šašą, o po įvykio girdėjo J. S. ir J. A. pokalbį, kurio metu J. A. pasiūlė J. S. nuo lūpos nusiplėšti herpinį šašą ir kreiptis į Valstybinę teismo medicinos tarnybą. Pati J. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad nurodytos kelionės metu ji iš tikrųjų turėjo herpinį susirgimą. Tačiau kaip matyti iš specialistės Z. M. išvados, J. S. apžiūros metu ant jos lūpos nefiksuota herpiniam susirgimui būdingų požymių, o toje vietoje, kur buvo susiformavęs herpinis šašas, fiksuotas odos nubrozdinimas. Šių įrodymų visuma, taip pat prieštaravimai tarp pačios J. S. parodymų leidžia abejoti išvada apie itin mažo 0,3x0,2 cm dydžio J. S. viršutinės lūpos odos nubrozdinimą. Taip pat J. S. prieštaravimai bei liudytojų V. V. ir G. V. parodymai apie tai, kad grįžtant iš kelionės J. S. krito iš automobilio, ko pati J. S. neneigia, visuotinai žinomos aplinkybės apie galimus susižalojimus slidinėjant, J. S. parodymai apie tai, kad esant minusinei lauko temperatūrai ji automobilį plovė be pirštinių, leidžia suabejoti išvada apie itin mažą 0,3x0,2 cm dešinės plaštakos nubrozdinimą. Taigi nesant A. A. kaltę patvirtinančių įrodymų, skundžiama apkaltinamojo teismo nuosprendžio dalis turėtų būti panaikinta ir A. A. išteisintas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas netinkamai vertino ir A. A. 2014 m. sausio 14 d. pareiškimą, kuriame jis nenurodė, kad J. S. jį sužalojo. A. A. pareiškimą apie jo sužalojimą pateikė policijai tik 2014 m. sausio 15 d., po to, kai į A. A. gyvenamąją vietą buvo atvykusi tyrėja J. G.. Taip pat teismas liudytojo J. A. parodymus nepagrįstai laikė prieštaraujančiais ne tik A. ir J. A. parodymams, bet ir J. S. parodymams. Minėtas liudytojas patvirtino, kad A. A. paėmė kibirą, jame buvusiu vandeniu apipylė J. S. ir mušė vienoje rankoje laikydamas skudurą, kitoje kibirą. Be to, teismas neteisėtai įvykio vieta laikė ikiteisminio tyrimo metu dviejų skirtingų tyrėjų fiksuotą įvykio vietą. Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. sausio 14 d. surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas yra neteisingas, gautas pažeidžiant BPK 179 str. nustatytą tvarką, todėl teismas neturėjo teisės juo grįsti nuosprendžio. Tyrėja J. G. nuovadoje patvirtino, kad schemoje suklydo nubraižydama prie namo esančią stoginę ir stovėjusių automobilių vietas, kad įvykio vietą schemoje pažymėjo pagal tai, ką rodė asmenys, tačiau prie kokio objekto prisirišo nustatant įvykio vietą, negalėjo atsakyti. Įvykio vietos protokole, kurį tyrėja perskaitė teisme, nėra aprašyta įvykio vieta, o schemą pasirašė tik pati tyrėja. Todėl nebuvo pagrindo netikėti J. S. ir liudytojo J. A. parodymais dėl nurodytos įvykio vietos. Kitas įvykio vietos apžiūros protokolas buvo surašytas 2014 m. sausio 21 d., tačiau jį surašant dalyvavo ir jame įvykio vietą sau naudingai nurodė A. A..

Nuteistoji nurodo, kad nebuvo tiriamas nusikaltimo įrankis, t.y. juodos spalvos plastmasinis su baltos spalvos geležine rankena kibiras, nors sužalojus A. A. ant jo turėjo likti A. A. lytėjimo pėdsakų. Taigi siekiant įrodyti, jog A. A. sužalojimus padarė ne J. S., būtina atlikti įrodymų tyrimą ir iš Kauno rajono PK išreikalauti saugomą nusikaltimo įrankį – kibirą ir paskirti biologinę (DNR) ekspertizę.

A. A. atsikirtime į nuteistosios J. S. apeliacinį skundą prašo J. S. apeliacinį skundą atmesti. A. A. pripažįsta, kad jo santykiai su J. S. ir jos sugyventiniu J. A. (su A. A. konfliktuojančiu jo tėvu) yra konfliktiški, tačiau paduodamas teismui privataus kaltinimo skundą dėl J. S., A. A. išimtinai siekė, kad J. S. būtų nubausta už padarytą nusikalstamą veiką, o jam būtų atlyginta nusikaltimu padaryta žala. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas J. S. priėmė remdamasis ne tik A. A. parodymais, bet ir kitais įrodymais. J. S. apeliaciniu skundu savaip interpretuoja specialistės M. K. išvadą ir šios specialistės duotus paaiškinimus. J. S. keliamos versijos, kad specialistės nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti griūnant, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Tuo tarpu A. A. parodymuose užfiksuotos įvykio aplinkybės visiškai atitinka padarytus sužalojimus. Specialistė M. K. A. A. apžiūrėjo ir sužalojimus nustatė 2014 m. sausio 14 d., t.y. praėjus dviem parom po įvykio, kuris įvyko 2014 m. sausio 12 d. Teisminio bylos nagrinėjimo metu specialistė paaiškino, kad sužalojimai buvo padaryti iki apžiūros 2-4 parų laikotarpyje. Tuo tarpu liudytojos E. S. ir J. B. parodė, kad 2014 m. sausio 13 d. joms lankantis pas J. S. ir J. A., pas A. A. sužalojimų nebuvo. Todėl teismas pagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus kaip prieštaraujančius specialistės duotai išvadai. Teismo motyvai, kad šios liudytojos gali būti suinteresuotos yra tik antraeiliai, kuriais teismas papildomai motyvavo tai dėl ko juos atmetė. Be to, minėtos liudytojos prieš A. A. liudija ne vienoje byloje. Taip pat teismas liudytojo J. A. parodymus pagrįstai įvertino kaip prieštaraujančius pačios J. S. duotiems parodymams, nes jų parodymai dėl įvykio aplinkybių akivaizdžiai skiriasi. Be to, tos kiemo pusės, kurioje vyko įvykis, matomumas pro balkoną, iš kurio įvykį teigia matęs liudytojas J. A., yra itin ribotas. Tą pripažino ir pats liudytojas. Atsikirtime teigiama, kad A. A. ir liudytoja J. A. teisme parodė, jog įvykio metu toje vietoje, kurią kaip įvykio vietą nurodo liudytojas J. A., stovėjo automobilis, lygiai taip pat, kaip ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktose nuotraukose, o įvykis vyko kitoje vietoje, kuri akivaizdžiai negalėjo būti matoma iš balkono. Po to, kai byloje buvo iškeltas klausimas apie tai, kad įvykio vieta negalėjo būti matoma iš balkono, pro kurį įvykį teigė matęs liudytojas J. A., teismui pavedus atlikti patikrinimą vietoje, liudytojas J. A. prieš parodymų patikrinimą vietoje atsimatavo 4,30 metro atstumą nuo vejos pradžios ir tik tada parodė vietą, kurioje anot jo vyko įvykis. Tačiau liudytojas, atsimatuodamas 4,30 metro atstumą nuo vejos, suklydo dėl automobilio, įvykio metu stovėjusio po balkonu, markės, manydamas, kad tas automobilis yra „Chrysler Voyager“. Tuo tarpu po balkonu stovėjęs žalios spalvos automobilis, matomas ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiose nuotraukose, yra „Chrysler Town&Country“, kurio ilgis yra 5 metrai. Taigi liudytojo J. A. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodyta įvykio vieta yra priderinta prie jo klaidingai įsivaizduojamų aplinkybių. Išvados dėl liudytojo J. A. parodymų melagingumo seka vertinant foto lentelės, prie 2014 m. sausio 14 d. apžiūros protokolo, duomenis. Antrojoje foto lentelėje esančioje nuotraukoje už žalios spalvos automobilio „Chrysler Town&Country“ ant kiemo trinkelių grindinio matyti neištrypto ir neišvažinėto sniego plotas, o už jo matyti neapsnigtas plotas, kuriame įvykio metu stovėjo J. S. automobilis „BMW“, o už jo matyti ištrypto sniego plotas, sutampantis su įvykio vieta, pažymėta abejose schemose.

Taip pat nėra pagrįsti J. S. nuogąstavimai apie tai, kad teismas netyrė nusikaltimo įrankio ir neskyrė biologinės ekspertizės. Atsižvelgiant į tai, kad J. S. tokio prašymo teisminio bylos nagrinėjimo metu nereiškė, taip pat į tai, kad šis kibiras nebuvo paimtas iš įvykio vietos specialiai tam nustatyta tvarka, o praėjus kelioms dienoms į policijos nuovadą pristatytas liudytojo J. A., po įvykio tiek namuose, tiek policijos nuovadoje nebuvo laikomas biologinei ekspertizei atlikti tinkamomis sąlygomis, akivaizdu, kad tokios ekspertizės atlikimas nėra galimas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus ir nuteistosios J. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Tiek nuteistojo A. A. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus, tiek ir nuteistosios J. S. apeliaciniuose skunduose plačiai analizuojami byloje esantys įrodymai, jie atitinkamai vertinami, keliamos įvairios versijos, tačiau nagrinėjamu aspektu aukštesnysis teismas akcentuoja tai, kad Europos Ž. T. Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Ž. T. Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl A. A. ir J. S. kaltės. Nuteistųjų kaltė yra įrodyta byloje esančių įrodomų visuma, kuriuos pirmos instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintų bendrųjų įrodomų vertinimo principų ir taisyklių.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Dėl Nuteistojo A. A. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nuteistojo A. A. gynėjas advokatas Vytenis Gubavičius nesutinka su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir mano, kad teismas A. A. kaltu pagal BK 140 str. 1 d. pripažino nepagrįstai, nesant jo kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl skundžiama apkaltinamojo nuosprendžio dalis turėtų būti panaikinta ir A. A. išteisintas.

Nors nuteistasis savo kaltės nepripažįsta, tačiau jo kaltė įrodyta byloje esančių įrodymų visuma. Versiją, jog A. A. vienoje rankoje laikydamas skudurą negalėjo kitoje rankoje taip laikyti kibiro, kad su jo metaline rankena padarytų J. S. nurodytus odos nubrozdinimus paneigia 2014 m. sausio 13 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G109/14 (02). Minėtoje išvadoje J. S. konstatuotas viršutinės lūpos sumušimas su odos nubrozdinimu, odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis, galėjo būti padaryti 2014 m. sausio 12 d. nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kietu buku daiktu, kuo galėjo būti plastmasinis kibiras su metaline rankena ar kitas panašias savybes turintis daiktas. Sužalojimai galėjo būti paryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Šią išvadą patvirtino ir teisme apklausta specialistė Z. M., kuri parodė, kad J. S. 2014 m. sausio 13 d. buvo apžiūrėta ir jai buvo nustatytas nubrozdinimas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino prieštaravimų tarp pačios J. S. duotų parodymų, tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmos instancijos teismas tiek J. S., tiek liudytojų parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja objektyviesiems bylos duomenims – specialistų išvadoms. Įvertinęs prieštaravimus teismas atmetė versiją, jog J. S. nesudavė kibiru A. A., tačiau neturi pagrindo atmesti tų parodymų, kuriuose J. S. nurodo, kad A. A. nežymiai sutrikdė jai sveikatą.

Nuteistojo A. A. gynėjas advokatas V. Gubavičius apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad J. S. ant lūpos turėjo herpinį šašą, kurį nusiplėšė ir tuomet kreipėsi į Valstybinę teismo medicinos tarnybą. Akcentuoja, kad pati J. S. pripažino turėjusi heprinį susirgimą, ką patvirtino ir liudytoja J. A.. J. A. taip pat girdėjo kaip J. A. pasiūlė J. S. nuo lūpos nusiplėšti herpinį šašą. Tačiau ši nuteistojo gynėjo versija niekuo nepagrįsta. Liudytoja apklausta specialistė Z. M., kuri apžiūrėjo J. S., parodė, kad tai nebuvo herpinio viruso pasekmė. Tai buvo odos nubrozdinimas. Tas pats buvo ir plaštakoje. Dėl herpinio viruso pažymėjo, kad patepus tepalu jis sumažėja ir gali išnykti. Jei gėrė priešuždegiminius vaistus, tai pūslelė galėjo ir nepratrūkti, o rezorbuotis. Persirgus herpiu, prasprogus pūslelei, užsidėjus šašui ir jį nuplėšus panašumo į nubrozdinimą negali būti. Tai patvirtino ir liudytoja apklausta specialistė M. K., kuri parodė, kad aiškiai matosi, kur nubrozdinimas ir kur herpes viruso pažeidimas. Taigi konstatuoti, jog sužalojimai ant J. S. veido atsirado dėl nuplėšto herpes viruso šašo, nėra pagrindo.

Vertinant J. A. parodymų patikimumą, kuriuose ji neigia, jog A. A. sudavė J. S., aukštesnysis teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad nors parodymai nuoseklūs, tačiau prieštaraujantys specialisto išvadai. Be to, J. A. yra A. A. sutuoktinė, jos santykiai su J. S. buvo priešiški dar iki šios nusikalstamos veikos padarymo, todėl yra pagrindas manyti, kad savo parodymais ji siekia padėti išvengti atsakomybės savo sutuoktiniui A. A..

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl bausmės pažymi, kad skirdamas bausmę teismas turi vadovautis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 str. 1 d.). BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę A. A. minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, teisingai įvertino tai, kad padarytas nusikaltimas yra nesunkus, tyčinis ir baigtas. A. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis praeityje teistas, baustas administracine tvarka, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas, todėl A. A. skyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, t. y. laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį, nei sankcijos vidurkis (BK 61 str. 2 d.).

Dėl J. S. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nuteistoji J. S. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nuosprendį grindė prielaidomis, ignoruojant principą, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog J. S. pagrįstai pripažinta kalta dėl to, kad nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. A. sveikatą. Iš 2014 m. sausio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G134/14 (02) matyti, jog A. A. konstatuoti odos nubrozdinimai nosyje, viršutinėje lūpoje, kairėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė M. K., kuri paaiškino, jog ji atliko A. A. apžiūrą. Buvo nustatyta, kad sužalojimai buvo padaryti iki apžiūros 2 - 4 parų laikotarpyje. Taigi specialisto išvada Nr. G134/14 (02) ir specialistės M. K. parodymai patvirtina, kad J. S. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. A. sveikatą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog pirmos instancijos teismas neteisėtai pagrindiniu nuteistosios kaltės įrodymu laikė specialisto išvadą G134/14 (02) bei specialistės M. K. paaiškinimus. Pažymima, jog specialistė M. K. nėra suinteresuota bylos baigtimi, todėl abejoti jos parodymais nėra pagrindo. Tuo tarpu specialisto išvada tai objektyvusis įrodymas, kuria netikėti nėra pagrindo taip pat. Be to, specialisto išvadą ir specialistės M. K. parodymai atitinka sužalojimų mechanizmą, kurį nurodė A. A.. Vertindamas kitus liudytojų parodymus pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad liudytojai gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštarauja specialistų išvadoms ir jų paaiškinimams.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog A. A. pareiškimą apie jo sužalojimą pateikė policijai tik 2014 m. sausio 15 d., po to, kai į A. A. gyvenamąją vietą buvo atvykusi tyrėja J. G., įtakos veikos kvalifikavimui ir įrodymų vertinimui neturi. BPK nėra numatyta per kiek laiko asmuo, kuris patyrė sužalojimus, privalo kreiptis į policiją. Tai, kad A. A. iškart po įvykio nesikreipė į policija nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeistos BPK normos ar nepagrįstai kreiptasi dėl bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka.

J. S. apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo tiriamas nusikaltimo įrankis, t.y. kibiras, nors sužalojus A. A. ant jo turėjo likti A. A. lytėjimo pėdsakų. Siekiant įrodyti, jog A. A. sužalojimus padarė ne J. S., būtina atlikti įrodymų tyrimą ir iš Kauno rajono PK išreikalauti saugomą nusikaltimo įrankį – kibirą ir paskirti biologinę (DNR) ekspertizę. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog prašymas dėl biologinės ekspertizės nebuvo teikiamas pirmos instancijos teisme. Taip pat pažymima ir tai, kad DNR ekspertizės neatlikimas nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai buvo ištirti netinkamai ar buvo padaryti BPK pažeidimai. BPK nėra numatyta, kad tokią ekspertizę būtų privaloma atlikti. Be to, paskirti biologinę ekspertize nebūtų tikslinga, kadangi minėtas kibiras nebuvo paimtas iš įvykio vietos specialiai tam nustatyta tvarka, o tik praėjus kelioms dienoms į policijos nuovadą pristatytas liudytojo J. A.. Kur jis buvo padėtas po konflikto ir kas turėjo sąlyčio su juo, nežinoma, todėl konstatuojama, kad nėra pagrindo atlikti J. S. prašomą ekspertizę.

Šiame kontekste vertinant J. S. prašymą dėl įrodymų tyrimo atlikimo ir kibiro ekspertizės pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-603/2012). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai. Tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Teismo prerogatyva yra spręsti, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti (BPK 270 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde nuteistoji daug dėmesio skiria nusikaltimo įvykio vietai ir teigia, jog teismas neteisėtai įvykio vieta laikė ikiteisminio tyrimo metu dviejų skirtingų tyrėjų fiksuotą įvykio vietą. Nurodo, kad nebuvo pagrindo netikėti J. S. ir liudytojo J. A. parodymais dėl nurodytos įvykio vietos. Šią aplinkybę dėl įvykio vietos atsiliepime į J. S. apeliacinį skundą akcentuoja ir A. A., kuris teigia, jog įvykis įvyko kitoje kiemo pusėje, nei teigia J. A., kuris iš balkono negalėjo matyti įvykio. Pagrįsdamas savo teiginius A. A. analizuoja bylos medžiagoje esančias nuotraukas ir kieme stovėjusio automobilio matmenis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos kontekste aplinkybės, susijusios su įvykio vieta ar automobilio ilgiu, neturi jokios esminės reikšmės vertinant nuteistosios J. S. veiksmus ir nepaneigia jos kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo A. A. sveikatą. Įvykio vieta taip pat nesudaro esminės reikšmės ir A. A. veiksmų kvalifikavimui.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl bausmės pažymi, kad teismas bausmę J. S. skyrė nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo principų, kurie nurodyti pasisakant dėl A. A. gynėjo advokato V. Gubavičiaus apeliacinio skundo, todėl jų aukštesnysis teismas nebekartoja. Pirmos instancijos teismas taip pat atsižvelgė, jog J. S. padarytas nusikaltimas yra nesunkus, tyčinis ir baigtas. Jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. J. S. praeityje neteista, administracinėmis nuobaudomis nebausta, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruota, todėl pagrįstai skyrė laisvės apribojimo bausmę 1 metams, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikaltimu padarytą 500 Eur neturtinę žalą kaltinamajam – nukentėjusiajam A. A..

Dėl prašymo priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistojo A. A. gynėjas advokatas V. Gubavičiaus apeliaciniame skunde prašė priteisti iš J. S. A. A. visas jo turėtas proceso išlaidas. Gynėjas advokatas V. Gubavičiaus apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą dėl advokato teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų priteisimo, kuriame prašė A. A. turėtas 850 Eur dydžio išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš J. S..

Analogišką prašymą pateikė ir nuteistosios J. S. gynėja advokatė N. Milašienė, kuri pateikė sąskaitą už teisines paslaugas ir pašė J. S. patirtas bylinėjimos išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kaltos šalies.

Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014 ir pan.).

Nagrinėjamojoje byloje abi šalys nesutiko su Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžiu ir iniciavo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Apeliacinis skundas buvo paduotas tiek nuteistojo A. A. gynėjo advokato V. Gubavičiaus, tiek ir nuteistosios J. S.. Tačiau abu apeliaciniai skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti, todėl A. A. gynėjo advokato V. Gubavičiaus ir J. S. gynėjos advokatės N. Milašienės prašymai dėl proceso išlaidų priteisimo – netenkinami.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. A. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus ir nuteistosios J. S. apeliacinius skundus atmesti.