Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Povilanskui, nuteistajam V. N., jo gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 40 MGL (5200 litų) dydžio bauda; pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 40 MGL (5200 litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, nubaustas galutine bausme 50 MGL (6500 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d., 300 str. 1 d. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 5 d. apie 10.30 val. valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialo (duomenys neskelbtini) grupės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Transporto priemonės Fiat Grande Punto, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties eilutėje „Transporto priemonę pirko“ parašydamas vardą ir pavardę „V. N.“ ir vietoje V. N. pasirašydamas, suklastojo tikrą dokumentą – Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. kovo 5 d. apie 10.30 val. valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialo (duomenys neskelbtini), grupės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bendrojo prašymo Nr. (duomenys neskelbtini), eilutėje „Naujo transporto priemonės valdytojo ar jo vardu veikiančio asmens parašas“ pasirašydamas vietoje V. N., suklastojo tikrą dokumentą – bendrąjį prašymą Nr. (duomenys neskelbtini), toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, šiuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojo – pateikė valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialo (duomenys neskelbtini) grupės specialistui.

Be to, kaltinamasis V. N. 2009 m. gruodžio 4 d. apie 8 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, sužinojęs, kad transporto priemonė Fiat Grande Punto, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), registruota V. N. vardu, yra įgyta nusikalstamu būdu, ją realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Nuteistasis V. N. skundu prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jei teismas manytų, kad jo veikoje yra BK 300 str. 1 d. požymiai taikyti BK 37 str. ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra paremtos išskirtinai prielaidomis, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad parduodamas automobilį jis žinojo, jog jis yra įgytas nusikalstamu būdu. Lietuvoje automobilis Fiat Grande Punto buvo įregistruotas 2007 m. gegužės 18 d., tą pačią dieną buvo atlikta paieška Interpolo duomenų bazėje, kur nerasta jokių duomenų apie automobilio paiešką. 2009 m. kovo 5 d. automobilį A. S. pardavė V. N.. Visą laiką nuo pat automobilio įsigijimo buvo įsitikinęs, kad yra teisėtas, sąžiningas automobilio valdytojas, nes ne kartą automobilis buvo pateiktas VĮ „Regitra“ darbuotojams, kurie duomenų bazėse tikrino ar jis nėra ieškomas, tikrino identifikacinius numerius. Kadangi su automobiliu nebuvo jokių problemų, jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad automobilis yra įsigytas neteisėtai. Teismo išvados jog jis suvokė, kad realizuoja nusikalstamu būdu įgytą turtą, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nes pagal bylos duomenis tą dieną jis dirbo policijoje ir į komisariatą buvo atvykęs su Fiat Grande Punto, kas reiškia, kad policijos pareigūnams būtų nereikėję vykti pas jo žmoną į namus ieškoti automobilio, jeigu šis būtų stovėjęs policijos komisariato kieme. Byloje apklaustas liudytojas R. K. parodė, kad jam „viršininkas pasakė, kad reikia nuvažiuoti pas V. N. mašinos, nes paskelbta jos paieška. Jis ryte kieme to automobilio nematė“. Šie įrodymai patvirtina jo duotus parodymus, kad 2009 m. gruodžio 4 d. apie 8-9:30 val. jis jau buvo išvykęs susitikti su automobilio pirkėjais. Neneigia, kad žmona telefonu jam pasakė, jog buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie ieškojo mašinos, tačiau nesakė dėl kokių priežasčių jos ieško. V. N. pareigūnai nepasakė, kad automobilis yra vogtas, taigi ji tokios informacijos neturėjo, o jis tokios informacijos nežinojo, todėl kaip ir nurodė parodymuose nuvyko į kriminalinę policiją pasidomėti dėl ko jis ieškomas. Tiek žmonai skambinant jam, tiek jau vykstant pas kriminalinės policijos pareigūnus jis automobilio jau neturėjo, t.y. jį jau buvo pardavęs.

Teismas visiškai netyrė aplinkybės, t.y. kaip galėjo atsitikti, kad nuo 2007 m. iki 2009 automobilio niekas neieškojo, jo paieška nebuvo paskelbta, visiškai neaišku ar tikrai jo automobilis buvo tas, kuriam paskelbta paieška, teismas nesiaiškino, kada buvo pavogtas automobilis ir kokiomis aplinkybėmis ir ar tas automobilis, kurio ieško nėra jo automobilio „dvynys“, t.y. su perkaltu I. S. aplinkybė, kurios neįvertino pirmosios instancijos teismas yra tai, kad jis būdamas policijos pareigūnu ir supratęs, kad jo turimas automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu, nebūtų rizikavęs ir mėginęs automobilį paslėpti ar realizuoti, t.y. padaryti nusikaltimą už kurį gresia baudžiamoji atsakomybė.

Apeliantas pripažįsta, kad pasirašė už žmoną V. N. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir Bendrąjį prašymą, todėl teismas konstatavo, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (1 d.); asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (3 d.); pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (4 d.). Teismas šių nuostatų nesilaikė. Pirmos instancijos teismas neįvertino, kad šiuo atveju yra aktualūs civiliniai įstatymai, reglamentuojantys asmenų ir atstovavimo institutus. Civiliniai įstatymai numato bei reglamentuoja atvejus, situacijas, kuomet sandorį kito asmens vardu sudaro, pasirašo asmuo, neturintis oficialaus įgaliojimo. Byloje yra nustatyta, kad su V. N. yra sutuoktiniai, V. N. veiksmai po sandorio sudarymo leidžia daryti išvadą, kad ji sandorį patvirtino, jokių pretenzijų dėl jo nereiškė, žala niekam nebuvo padaryta.

Teismas neįvertino, kad civilinės teisės prasme nuosavybės teisės atsiradimui nebuvo jokio skirtumo ar jis būtų sutartį sudaręs savo ar sutuoktinės vardu, nes visais atvejais atsirado bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. lp.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis neteisingai ir faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai nustatė, kad V. N. padarė BK 189 str. 1 d., 300 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą ir išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas dėl V. N. padarytos nusikalstamos veikos numatytos BK 189 str. 1 d., tinkamai ir išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintų taisyklių, todėl teismo išvados dėl jo kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su V. N. nuteisimu pagal BK 300 str. 1 d., dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 326 str. 3 d. ).

Dėl nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad apeliantas nežinojo, kad jo žmonos vardu įgyta tranposro priemonė yra vogta, o byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės pagal BK 189 str. 1 d. , yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos. Pirmosios instancijos teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Apelianto nurodytos įvykio aplinkybes prieštarauja byloje nustatytiems faktams, todėl tokie kaltinamojo paaiškinimai nenuoseklūs, nelogiški, prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams vertinami kritiškai, kaip jo gynybos pozicija.

BK 189 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas turi suvokti, kad įgyja, naudoja arba realizuoja turtą, kuris gautas nusikalstamu būdu, ir to nori. Pažymėtina, jog nebūtina, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, užtenka bendro kaltininko supratimo apie kito asmens padarytos veikos pobūdį ir nuskalstamą turto gavimo būdą. Teismų praktikoje apie šiuos požymius sprendžiama įvertinus tam tikrus paties turto ypatumus, jo įgijimo ar paėmimo sąlygas, konkrečius duomenis apie asmenį, kuris pasiūlo šį turtą, ir pan. BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia iš anksto nepažadėtu svetimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, naudojimosi juo arba realizavimu. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl ji laikoma baigta nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo arba jo realizavimo momento.

Byloje nors ir nėra duomenų, patvirtinančių, tikslų V. N. transporto priemonės perleidimo (pardavimo) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims laiką, tačiau apylinkės teismo posėdyje bei apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ištirtų aplinkybių visuma (transporto priemonės techninė būklė, transporto priemonės paieškos paskelbimo bei tyrimo aplinkybės, V. N. elgesys ir transporto priemonės pardavimo būdas ir aplinkybės) leidžia pagrįstai teigti, jog V. N. neabejotinai suvokė, kad transporto priemonė registruota jo žmonos V. N. vardu yra įgyta nusikalstamu būdu, šiuo metu paieškoma, ir tai žinodamas ją realizavo. Byloje nustatyta, kad V. N. sužinojusi iš policijos pareigūnų, kad automobilis Fiat Grande Punto yra paieškomas, paskambino sutuoktiniui V. N. ir teiravosi, kodėl policijos pareigūnai ieško mašinos. V. N. jai nieko neaiškinęs ir tik vėliau paskambinęs pasakė, kad automobilis parduotas. Sužinojęs apie (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnų apsilankymą jo namuose ir automobilio Fiat Grande Punto paiešką, jis pirmiau išvarė šį automobilį iš policijos komisariato kiemo (tą patvirtina paties kaltinamojo parodymai, kad automobilis tą rytą buvo policijos komisariato kieme), jį perleido nežinomiems asmenims, tik po to grįžęs į policijos komisariatą nuėjo pas pareigūną E. A., kuriam buvo pavesta organizuoti automobilio suradimą, išsiaiškinti apie minėto automobilio paiešką.

Apelianto teiginius, kad jis nežinojo, jog automobilis vogtas, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Nustatyta, kad automobilis Fiat Grande Punto nebuvo teisėta V. N. nuosavybė ar teisėtai naudojamas – automobilio savininkas buvo lizingo kompanija (duomenys neskelbtini), tai patvirtina Kriminalinės policijos biuro raštas Nr. TR/1049/16/SK/10 (1 t., b.l. 51). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus 2009 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 20-9-S-3400 ir rezoliucijos ant šio rašto, patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui 2009 m. gruodžio 2 d. pranešta, jog Šengeno informacinėje sistemoje ieškomų transporto priemonių sąraše nurodytas Slovėnijoje paieškomas automobilis Fiat Grande Punto, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), įregistruotas V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), vardu, raštas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate užregistruotas 2009 m. gruodžio 2 d., 2009 m. gruodžio 3 d. E. A. pavesta organizuoti rašto vykdymą, R. K. 2009 m. gruodžio 4 d. pavesta patikslinti aplinkybes (1 t., b.l. 15). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pats apeliantas būdamas policijos pareigūnas, pradėjus policijos pareigūnams ieškoti automobilio apie tokias aplinkybes žinojo.

Kaltinamojo kaltę patvirtina ir jo paties parodymai apie automobilio Fiat Grande Punto pardavimo aplinkybes. Jis teigė, kad pirkėjai buvo nužiūrėję ir dėl pirkimo sutarę dar iš vakaro iki sandorio, pirkėjai – vienas iš Vilniaus ir du iš Kazachstano - jį susirado prie detalių parduotuvės, kur jis pasistatydavo automobilį. Jis nedėjo skelbimų į internetą ir laikraštį dėl pardavimo. Šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino prieštaringais ir nenuosekliais, kadangi pats apeliantas negalėjo paaiškinti, kokiu būdu ir kodėl pirkėjai iš užsienio atvyko į Prienus ir ieškojo automobilio pirkti būtent aikštelėje prie parduotuvės, kai tuo tarpu pats V. N. niekur nebuvo paskelbęs apie automobilio pardavimą ir kaip teigė, pats pirkėjų neieškojo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas turto realizavimo metu būdamas policijos pareigūnas, neabejotinai žinojo, kad automobiliu kaip padidinto pavojaus šaltiniu jį valdančiam asmeniui padarius teisės pažeidimą ar žalą kitiems asmenims, jų turtui, automobilio savininku įregistruotas asmuo neišvengiamai turės atsakyti, jei automobilį įvykio metu valdę kiti asmenys nebus nustatyti, todėl visiškai nelogiškas kaltinamojo aiškinimas, kad jis neįsidėmėjo automobilio pirkėjų, neužsirašė jų duomenų, nesudarė su jais rašytinės sutarties, automobilio neišregistravo valstybinėje įmonėje „Regitra“, apie ketinimą parduoti automobilį neinformavo automobilio bendrasavininkės – savo sutuoktinės V. N.. Toks nuteistojo elgesys, skubotai, tinkamai neišregiastravus, sudarytas pirkimo pardavimo sandoris, kurio viena šalis- policijos pareigūnas, o kita atvykę trys asmenys, iš kurių du kitos tautybės žmonės, kurių nei pavardžių, nei gyvenamosios vietos V. N. teigia nežinantis, kelia ne tik pagrįstų abejonių nuteistojo sąžiningumu, bet ir parodo jo siekį kuo greičiau perleisti paieškomą turtą bei tokiu būdu išvengti priverstinio jo paėmimo ar praradimo.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas E. A., patvirtino, kad jam buvo pavesta organizuoti dėl automobilio paieškos gauto rašto vykdymą. Transporto priemonė buvo registruota N. žmonos vardu. Automobilis buvo paieškomas automobilių tarptautinėje transporto paieškų bazėje. Apie tai informavo kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių tarnyba. Gavus šia informaciją, pavedė pradėti ikiteisminį tyrimą tyrėjui R. K. ir jam nuvykus į N. gyvenamą vietą jis turėjo automobilį pristatyti į komisariatą. Vėliau paaiškėjo, kad kai R. K. važiavo į gyvenamą vietą, automobilis buvo PK kieme, nes N. juo ryte buvo atvykęs į policijos komisariatą. Kiek pamena, bendravo su V. N. jo kabinete. V. N. neatvyko pats, jo buvo ieškoma, prašė paskui, kad atvyktų, nes K. nuvykus pas jo žmoną, ji paaiškino, kad to automobilio nėra, juo į darbą vyras išvažiavo. Grįžęs K. į PK neradęs automobilio, atėjo pas jį ir tada išsiaiškino, kad N. dirbo su kitu patruliu D.. Paskui su juo kalbėjosi, jis kažką neaiškiai aiškino. Mano, kai sužinojo N., kad ieškomas tas automobilis, tai nusiėmė nuo darbo ir automobilį išvarė iš kiemo, viskas vyko tą pačią dieną. D. pasakė šią informaciją, jis pasakojo, kad lyg pietauja N., bet buvo aišku, kad jam kažkas paskambino ir jis tada nusprendė išvykti, kilo įtarimas, kad jis sužinojo. Suprato, kad kolega ne visai sąžiningai elgiasi. Jam kilo įtarimas, kad D. su N. susitarę, nes kalbėjo nesąmones.

Liudytojas detalizavo vykusį pokalbį su N. ir patvirtino, kad paaiškino kokia situacija, niekur nesidėsi, ne pirmą kartą tokių mašinų paieška vyksta, policija savo pareigą turi atlikti, pristatyti į komisariatą tą automobilį reikia. Ir ta situacija, kad jis išvarė tą mašiną ar su jo žinia ji išvaryta, tai kils atsakomybės klausimas, nes tai susiję su piktnaudžiavimu. Pasakė jam, kad jeigu svarbiau automobilis, o ne karjera, tai čia kils problemų. Nuteistasis pasakė jam tiesiai, kad jam svarbiau pinigai - 10 000 Lt tas automobilis, o kas bus su karjera nesvarbu. O kur automobilis jis nesakė aiškiai, iškeitė ar dar ką padarė. Siūlė geranoriškai jam grąžinti tą automobilį. Liudytojo parodymai tiesiogiai patvirtina V. N. kaltę padarius BK 189 str. 1 d. numatytą veiką.

Atkreiptinas dėmesys, jog automobilis buvo pagamintas 2007 metais, t.y. realizavimo metu buvo vos 2 metų senumo, 2009 m. kovo 5 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje tarp A. S. ir V. N. šio automobilio kaina nurodyta 16000 Lt (1 t., b.l. 49), o V. N. teigia šį automobilį vos po 9 mėnesių pardavęs jau tik už 10000 Lt, t.y. beveik perpus pigiau, todėl nelogiškas toks kaltinamojo skubėjimas be priežasties pigiai parduoti apynaujį automobilį nežinomiems asmenims, net neįforminus sandorio. Tokie kaltinamojo parodymų nelogiškumai, prieštaringumai duoda rimtą pagrindą netikėti jo versija, jog automobilį perleisdamas kitiems asmenims, kaltinamasis nieko nežinojo apie tai, jog ši transporto priemonė yra vogta ir ją realizavo atsitiktinai prieš pat sužinant tokį faktą. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, kuriems buvo perleistas (parduotas) automobilis, apelianto teigimu jų buvo trys, tik patvirtina apelianto kaltę norint kuo skubiau parduoti transporto priemonę ir iš to pasipelnyti. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Užtenka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. Taigi, nėra būtina, kad V. N. žinotų apie visas automobilio Fiat Grande Punto pagrobimo iš teisėto valdymo aplinkybes, ir jo kaltei pagal BK 189 straipsnio 1 dalį konstatuoti pakanka nustatytos aplinkybės, jog jam buvo žinoma, kad automobilis buvo paieškomas kaip vogta transporto priemonė. Ir šios aplinkybės tik patvirtina faktą, kad V. N. žinojo, kad transporto priemonė yra paieškoma, todėl skubėjo ją parduoti ir iš to pasipelnyti.

Ieškomos transporto priemonės išrašas patvirtina, kad E. A. SISI+ sistemoje 2009 m. gruodžio 3 d. 13.46 val. patikrino informaciją, jog ieškomas automobilis Fiat Grande Punto, VIN (duomenys neskelbtini), registruotas Slovėnijoje, jo paieška paskelbta 2009 m. spalio 21 d. (1 t., bl. 17). Valstybės įmonės „Regitra“ pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), apie kelių transporto priemonės apžiūrą patvirtina, kad automobilio Fiat Grande Punto, VIN (duomenys neskelbtini), pirmos registracijos data yra 2007 m. gegužės 18 d., pirmą kartą jį registruojant Lietuvoje, kėbulo numeris panaikintas, identifikuota iš lentelės, apžiūrą atliko VĮ „Regitra“ Kauno filialo (duomenys neskelbtini) grupės vyr. specialistas J. J., registruojant 2007 m. gegužės 18 d. 13.48 val. atlikta paieška Interpolo duomenų bazėje ASF-SV, duomenų apie automobilio paiešką nerasta, prašymą automobilio registracijai pateikė A. S., pateikta automobilio pardavimo sutartis, surašyta tarp M. R. ir A. S., nurodyta pardavimo kaina 8000 eurų (1 t., b.l. 41-43, 44).

Dėl nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl V. N. pripažinimo kaltu pagal BK 300 str. 1 d.

Pagal LR BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Tokiu atveju paprastai teisinga informacija panaudojus intelektualias kaltininko pastangas pakeičiama - įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-132/2008, 2K-607/2007).

Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-200/2008).

Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-559/2011, 2K-161/2012).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie V. N. kaltės turinį pasirašius už žmoną transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje ir Bendrame prašyme, visų pirma turėjo nustatyti, kad dokumentas suklastotas siekiant sukelti reikšmingas teisines pasekmes. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-263/2010).

Teismas daro išvadą, kad nenustatyta, jog V. N. pirkimo–pardavimo sutartyje parašydamas vardą ir pavardę „V. N.“ ir vietoje V. N. pasirašydamas, suklastojo tikrą dokumentą – Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, bei bendrojo prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje pasirašydamas vietoje V. N., suklastojo bendrąjį prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pateikė valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialo (duomenys neskelbtini) grupės specialistui tyčia. Nustatyta, kad nuteistasis su V. N. yra sutuoktiniai, V. N. veiksmai po sandorio sudarymo leidžia daryti išvadą, kad ji sandorį patvirtino, jokių pretenzijų dėl jo nereiškė, priėmė automobilį naudotis ir juo naudojosi jungtinės nuosavybės teise, žala niekam nebuvo padaryta. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo veika padaryta tyčia, kad tokia veika padarė realią žalą pirkimo – pardavimo santykiuose dalyvavusių juridinių asmenų teisėms ir pareigoms, sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius ir savo pavojingumu peraugo atsakomybės lygį. Tokie V. N. veiksmai pagal pavojingumą nesudaro teisinio pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, numatytą už tyčinį dokumento suklastojimą, dėl ko jis turi būti išteisintas.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, V. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, V. N. pagal BK 300 str. 1 d. išteisinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį dalyje pagal kurią V. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 d. panaikinti ir V. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių. Panaikinti bausmių subendrininmą pagal BK 63 str.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

.