Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nobaltis“ ieškinį atsakovei J. Z. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, darbuotojos reikalavimų atmetimo.

Aprašomoji dalis

Teismas NUSTATĖ:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje, remiantis šalių procesiniais dokumentais, rašytine bylos medžiaga, iš darbo ginčų komisijos išreikalauta darbo byla, nustatyta, kad atsakovė dirbo pas ieškovą valytojos pareigose 2019 m. liepos 16 d. sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr.157 pagrindu (el.b.apyrašo psl.3-5). Nustatytas darbo užmokestis – 600 Eur su galimais priedais.

2020 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė J. Z. parašė ieškovo direktoriui prašymą atleisti ją iš darbo dėl sveikatos pablogėjimo DK 56 str. 1 d. 3 p. pagrindu nuo 2020-08-14 (el.b.apyrašo psl.6).

Darbdavys atsakovę atleido 2020 m. rugpjūčio 18 d. pagal DK 55 str. 1 d. (priedas prie ieškinio Nr.CBP-32466 Nr.3).

Atsakovė, nesutikdama su tokiu atleidimo pagrindu, 2020-08-25 kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją, kuri 2020 m. spalio 14 d. sprendimu Nr.DGKS-762 jos prašymą tenkino iš dalies ir pripažino atleidimą iš darbo DK 55 str. 1 d. pagrindu neteisėtu, bei priteisė atsakovės naudai 2 203,11 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (el.b.l.apyrašo psl.44-46).

Ieškovas su ieškiniu dėl priimto darbo ginčų komisijos sprendimo kreipėsi į teismą 2020 m. lapkričio 16 d., klaidingai nurodydamas atsakovės pavardę bei darbo ginčų komisijos pavadinimą, dėl ko atsakovė prašė atmesti ieškinį dėl senaties termino praleidimo.

Teismas vertina, jog ieškovo padaryti rašymo apsirikimai nesudarė kliūčių teismui įvertinti, jog ieškinys reiškiamas dėl J. Z. atžvilgiu priimto Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020-10-14 sprendimo, ieškinys buvo priimtas nagrinėjimui, pateiktas teismui nepraleidus vieno mėnesio apskundimo termino (DK 231 str. 1 d.) ir nagrinėjamas ginčas iš esmės.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovės J. Z. darbo sutarties pasibaigimo pagrindo, ar darbdavys galėjo atsakovę atleisti iš darbo DK 55 str. 1 d. pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) ar turėjo atleisti pagal atsakovės prašyme nurodytą pagrindą DK 56 str. 1 d. 3 p. (darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių).

DK 55 straipsnio 1 dalis numato, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui, gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų.

DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar neįgalumo arba dėl to, kad namuose slaugo šeimos narį (vaiką (įvaikį), tėvą (įtėvį), motiną (įmotę), vyrą, žmoną), kuriam teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

DK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009, aiškindama ir taikydama iš esmės analogiškas nuostatas, galiojusias 2002 m. DK iki 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojant naujajam DK, pažymėjo, kad jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba esant kitoms įstatyme nurodytoms svarbioms priežastims, darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos (DK 127 straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties nutraukimas DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu yra palankesnis darbuotojui: pirma, įstatyme nustatytas trumpesnis įspėjimo terminas, antra, darbuotojas įgyja teisę gauti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (jeigu kitaip nenustatyta įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje ) (DK 140 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo, turinčio teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir išreiškusio atitinkamą valią, atleidimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, yra pažeidžiantis jo teises, todėl neteisėtas. Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, DK 127 straipsnio 1 ar 2 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi jo valios įstatymo reikalaujama forma išreiškimas. Darbuotojo valios turinys, t. y. darbuotojo siekiamas tikslas, apibrėžia teisėto darbuotojo atleidimo iš darbo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB „Pas Juozapą”, bylos Nr. 3K-3-48/2001). Tai reiškia, kad kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu; darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistas kitu įstatyme nustatytu pagrindu. Darbo sutarties nutraukimas DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu siejamas su svarbios priežasties buvimu, nagrinėjamu atveju – darbuotojas serga ar jam nustatytas neįgalumas, dėl kurio jis negali tinkamai atlikti savo tiesioginių pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbuotojas, įgyvendindamas savo teisę nutraukti darbo sutartį dėl ligos ar neįgalumo, turi darbdaviui pateikti ne tik prašymą nutraukti sutartį, bet ir ligą ar neįgalumą, trukdantį tinkamai atlikti darbą, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. VšĮ „Tulpės“ sanatorija, bylos Nr. 3K-3-489/2006; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-358; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. UAB „ Vilpostus“, bylos Nr. 3K-3-337/2009).

Pažymėtina, kad DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta svarbi darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu priežastis-darbuotojo liga ar neįgalumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą, nėra tapati DK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo pagrindui – kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo (analogija su ankstesnės redakcijos DK 127 str. 2 d. ir DK 136 str. 1 d. 4 p.).

Pripažintina, kad darbuotojas turi teisę pasinaudoti DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. Nei ankstesnio DK 127 straipsnio 2 dalyje, nei dabar galiojančio DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenustatyta imperatyvių reikalavimų darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantiems įrodymams, todėl tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Vertinimas, ar darbdavys turėjo pakankamai informacijos, kad įsitikintų darbuotojo nurodytos svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį buvimu, priklauso nuo kiekvienos situacijos konkrečių aplinkybių.

Kaip nustatyta iš šalių procesinių dokumentų, darbo ginčų komisijoje nagrinėjant ginčą išsiaiškintų aplinkybių J. Z. duodant paaiškinimus, atsakovė, dirbdama pas ieškovą valė Kultūros paveldo departamento patalpas, 2000 kvadratinių metrų, antrą ir trečią aukštus. Antrame aukšte buvo vežimėlis kibirui su vandeniu, trečiame aukšte kibirą su vandeniu reikėdavo nešti pačiai. Darbdavys nereikalavo darbinantis pasitikrinti sveikatą, o jai nebuvo žinoma, kad jai teks dirbti su cheminėmis medžiagomis, nebuvo paaiškinta, kaip jomis naudotis. 2020 m. birželio mėn. pasiėmė kasmetines atostogas ir iš karto jai buvo išduotas laikino nedarbingumo pažymėjimas, nes labai skaudėjo kelį. Vaikščiojo su lazda. Gydytojai nedarbingumą nutraukė, nors kelį skaudėjo, gydytojai

minėjo, kad neįgaliajam nedarbingumo ilgai tęsti negali. Prašymą dėl atleidimo iš darbo parašė savo kasmetinių atostogų metu, joms pasibaigus į darbą neišėjo. Prašė nutraukti darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 56 str. 1 d. 3 p., nes negalėjo vykdyti valytojos funkcijų - vaikščiojo su lazda ir buvo atsiradusios žaizdos ant rankų. Nurodė žinojusi, kad teikiant tokį prašymą dėl atleidimo iš darbo, reikėtų pateikti atitinkamą gydytojų išduotą pažymą. Kelis kartus skambinusi Valstybinės darbo inspekcijos konsultantams, tačiau jie negalėjo nurodyti konkretaus dokumento, kreipėsi į poliklinikos vyr. gydytoją, tačiau gavo atsakymą, kad jokių dokumentų dėl galimybių dirbti pagal paciento prašymą gydytojai neišduoda. Atsakovės direktorius, paprašęs pateikti prašymą pagrindžiantį dokumentą, irgi nenurodė konkretaus dokumento. Atsakovės direktorius nepasiūlė atlikti pakartotinio sveikatos patikrinimo dėl darbo. Įteikus prašymą, į darbą neketino eiti, nes neįsivaizdavo valytojos darbo su lazda. Nurodė turinti astmą ir cheminės medžiagos jai sukeldavo kosulį, atsirado ant rankų žaizdos. Atsakovė turi neįgalumą, netektas darbingumas sudaro 70 procentų, turi nutrūkusį meniską, padirbėjus, pradėjo skaudėti labiau kelį, sveikata pablogėjo, todėl paprašė atleisti iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 56 str. 1 d. 3 p., tačiau ją atleido pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 str. 1 d. Susirgimai progresavo, todėl ji norėjo, kad atleistų pagal 56 str., nes norėjo gauti išeitinę išmoką.

Ieškovas nurodė, kad atsakovei nepateikus jokio DK 56 str. 1 d. 3 p. pagrindo buvimą galinčio patvirtinti dokumento, atsakovė buvo atleista DK 55 str. 1 d. pagrindu. Darbuotojos pateikti ambulatorinės asmens sveikatos istorijos kopijos įrašai darbdaviui neatrodė pagrindžiantys, kad jai dėl ligos tapo sunkiau atlikti darbą; paskutinis įrašas knygutėje, kuris net nesusijęs su galimybėmis vykdyti darbo sutartį, buvo atliktas 2020 m. gegužės 25 d., kai atsakovė prašymą nutraukti darbo sutartį pateikė tik 2020 m. rugpjūčio 4 d. Ieškovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaro išaiškinimais ir teismų praktika, kad norint nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso 56 str. 1 d. 3 p. pagrindu, reikalaujama, kad būtų įrodytas tiesioginis priežastinis ryšis tarp sveikatos problemų ir negalėjimo atlikti darbą. Tačiau šiuo atveju, ieškovo vertinimu, atsakovės nurodytos sveikatos problemos: cukrinis diabetas, ankščiau patirtas insultas, 70 proc. neįgalumas ir kt., buvo dar prieš darbo santykių pradžią. Darbdaviui pateikti dokumentai ar nurodytos priežastys nesuteikė prielaidų manyti, kad atliekamo darbo vykdymas atsakovei tapo neįmanomas, negalimas ar neproporcingai pasunkėjęs dėl pablogėjusios sveikatos būklės ar ligos.

Teismas, vertindamas šalių paaiškinimus, išdėstytus darbo ginčų komisijos sprendime, surinktą rašytinę bylos medžiagą, kartu su atsakovės ambulatorinės asmens sveikatos istorijos kopija, iš kurios matyti, jog atsakovė turėjo tikrai daug sveikatos sutrikimų, ligų, didelio procento (70 proc.) netekto darbingumo laipsnį, sprendžia, jog byloje yra įrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp darbuotojos ligos (kartu ir neįgalumo) ir jos negalėjimo atlikti darbo funkcijas (el.b.apyrašo psl.17-24).

Net tuo atveju, jeigu darbdavys nevertino darbuotojos nurodytų aplinkybių kaip svarbios priežasties darbo teisinių santykių pasibaigimui Darbo kodekso 56 straipsnio pagrindu, darbo teisiniai santykiai iš esmės turėjo tęstis toliau.

Atsakovei 2020-08-04 prašant darbdavį ją atleisti iš darbo pagal DK 56 str. 1 d. 3 p. nuo 2020-08-14, vertintina, jog atsakovė laikėsi DK 56 str. 1 d. nurodyto 5 darbo dienų termino, ir darbdavys 2020-08-14 turėjo arba nutraukti darbo sutartį su atsakove jos prašomu pagrindu, arba darbo santykiai turėjo tęstis toliau, nes atsakovės iniciatyvos nutraukti darbo sutartį be svarbių priežasčių (DK 55 str. 1 d.) nebuvo.

Teismas konstatuoja, kad atsakovė J. Z. prašymo atleisti ją iš darbo dėl sveikatos nuo 2020 m. rugpjūčio 14 d. pateikimo metu buvo nedarbinga, jos liga tęsėsi ilgą laiką, darbingumas 30 procentų buvo nustatytas dar 2018-05-02, taip pat buvo ir eilė kitų sveikatos sutrikimų, kurie jai dirbant pas ieškovą tik sustiprėjo dėl darbo sąlygų, todėl atsakovė turėjo teisę pasinaudoti įstatyme įtvirtinta specialia atleidimo tvarka pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, numatantį, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos.

Teismas pažymi, kad toks teisinio atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimas darbdavio valia iš DK 56 str. 1 d. 3 p. į DK 55 str. 1 d., nederinus su darbuotoju, kai darbuotojas išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, faktiškai esant darbuotojo ligai, kuri trukdė atlikti valytojos pareigas, pažeidžia darbuotojo teises, todėl esant ginčui dėl teisės teisme, darbuotojo teisės turi būti ginamos nustatant darbuotojo atleidimo teisinį pagrindą.

Teismui pripažinus, kad atsakovė atleista nepagrįstai DK 55 str., 1 d. pagrindu, bei buvo išreiškusi valią ir buvo sąlygos ją atleisti pagal DK 56 str. 1 d. 3 p., dėl negalėjimo tinkamai atlikti savo darbo funkcijų dėl ligos, yra pagrindas pakeisti atsakovės atleidimo iš darbo teisinį pagrindą, bei priteisti DK 56 str. 2 d. numatytą išeitinę išmoką. Atsakovei dirbus kiek daugiau nei metus, jai priklauso dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.

Ieškovui neteikus į bylą įrodymų apie atsakovės vidutinį darbo užmokestį, bylos medžiagoje esant Sodros duomenims, bei darbo ginčų komisijos paskaičiavimams, jog atsakovės vidutinis darbo dienos užmokestis sudaro 34,97 Eur (neatskaičius mokesčių), šios sumos šalims neginčijus, išeitinė išmoka, apskaičiuota imant pagrindu 2020 metų metinį vidutinio mėnesio, esant penkių darbo dienų savaitei, darbo dienų skaičių 21,1 (2019-12-13 socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr.A1-767), sudaro 1 475,73 Eur (34,97 € x 21,1 x 2).

Pagal Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

Teismui išnagrinėjus ginčą ir nustačius, jog ieškovas, atleisdamas atsakovę kitu pagrindu iš darbo, nei atsakovė turėjo būti atleista, neišmokėjo ir jai priklausančios išeitinės išmokos, vadinasi, neatsiskaitė pilnai su atleidžiama darbuotoja.

Teismui yra pagrindas skaičiuoti netesybas, kurios teismo sprendimo priėmimo dienai sudaro maksimalią sumą už šešis mėnesius 4 427,20 Eur (737,86 € VDU x 6 mėn.).

Dėl netesybų mažinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymima dvejopa netesybų paskirtis. Pirma, tai kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra - kaip sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-3-365/2010).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad netesybos gali būti priteisiamos sumažintos, jeigu jų nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos. Tokia situacija nebūtų suderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėtose kasacine tvarka bylose ne kartą pažymėjo, kad šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010, 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012).

Teismui priskaičiavus atsakovei priklausančią 4 427,20 Eur netesybų sumą, vertinant susiklosčiusią sudėtingą situaciją darbo ir verslo rinkoje Lietuvoje 2020 metais ir visą tebesitęsiantį pandemijos laikotarpį dėl įvesto karantino stabdant Covid-19 infekcijos plitimą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir kitais darbo teisėje svarbiais principais, pripažintina, kad priteisti visą netesybų sumą būtų pernelyg didelė disproporcija ir neadekvati sankcija darbdaviui esamoje situacijoje, todėl ši suma mažintina perpus, priteisiant atsakovei iš ieškovo 2 213,60 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų sumą, tokiu būdu užtikrinant šalių interesų pusiausvyrą, laikantis DK 24 straipsnyje įtvirtinto sąžiningumo principo.

Sutinkamai su DK 231 straipsnio 7 dalimi, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Dėl teismo sprendimo skubaus vykdymo

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalimi, teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, ir sprendime nustatyta dalis neturi viršyti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas byloje veikia, kaip silpnesnė darbo teisinių santykių šalis, teismas nukreipia skubiai vykdyti teismo sprendimo dalį dėl neviršijančios vieno vidutinio darbo užmokesčio sumos išieškojimo (737,86 Eur, neatskaičius mokesčių) iš ieškovo UAB „Nobaltis“ atsakovės J. Z. naudai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Sprendimas yra priimtas atsakovės naudai, todėl atsakovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovė prašo priteisti 200 Eur išlaidas už advokatės suteiktą teisinę pagalbą byloje (el.b.l.40). Atsižvelgiant į advokatės darbą byloje, teiktų paslaugų ir bylos apimtį, bylą išsprendus atsakovės naudai, iš ieškovo yra pagrindas priteisti atsakovei visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą 200 Eur apimtyje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-265 str., 268-270 str., 279 str., 307 str., 410 str., teismas straipsniais, teismas

NUSPRENDĖ:

UAB „Nobaltis“ ieškinį atmesti.

Pakeisti J. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), atleidimo iš darbo pagrindą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Darbo sutartį laikyti pasibaigusia 2020 m. rugpjūčio 18 d.

Priteisti atsakovės J. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovo UAB „Nobaltis“, j. a. k. 303268031, 1 475,73 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 73 ct), neatskaičius mokesčių, išeitinės išmokos.

Priteisti ieškovės J. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovės UAB „Nobaltis“, j. a. k. 303268031, 2 213,60 Eur (du tūkstančius du šimtus trylika eurų 60 euro centų), neatskaičius mokesčių, netesybų.

Priteisti ieškovės J. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovės UAB „Nobaltis“, j. a. k. 303268031, 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nukreipti skubiai vykdyti teismo sprendimo dalį dėl 737,86 Eur (septynių šimtų trisdešimt septynių eurų, 86 euro centų, neatskaičius mokesčių) sumos išieškojimo ieškovės J. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovės UAB „Nobaltis“, j. a. k. 303268031.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. DGKS-762 darbo byloje Nr.APS-131-18660 laikyti netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.