- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-03
- Bylos Nr.
- 1A-578-290-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-55-1-00166-11-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- S. V.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistojo S. V. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. nuteistas areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms, jį atliekant areštinėje.
Priteista iš S. V. 1072,34 Lt (tūkstantis septyniasdešimt du litai 34 centai) Valstybinei ligonių kasai prie SAM nukentėjusiojo A. K. gydymo išlaidų atlyginimui.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
S. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2011 m. balandžio 15 d. apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) kaime, R. K. namo kieme tarpusavio konflikto metu, tyčia, ranka sudavė mažiausiai vieną smūgį A. K. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžimu su lūžgalių poslinkiu bei kvėpavimo nosimi sutrikimu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. V. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2012-05-04 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Jis nurodė, kad turėjo teisę į būtinąją gintį, todėl apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti samprotavimai yra nepagrįsti.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad pripažįsta, jog kumščiu kirto į veidą A. K. ir jį sužalojo, tačiau tai padarė gindamasis nuo užpuoliko, grasinusio jam šaunamuoju ginklu, todėl būtinosios ginties ribų viršijimo nebuvo. Grėsmė buvo reali, kitaip apsiginti nebuvo galimybės. A. K. su savo draugu T. V. žinomi kaip agresyvūs ir konfliktiški vaikinai. A. K. ginklu pradėjo jam grasinti vaikų žaidimų aikštelėje. Vaikai išsigandę pradėjo klykti, bandė A. K. raminti, kad pasidėtų ginklą ir negąsdintų vaikų, tačiau į tokius jo prašymus nereagavo. A. K. priėjus visai arti, jis trenkė jam kumščiu į veidą, o T. V. išlupo iš A. K. rankos pistoletą. Buvus minėtą įvykį, patvirtino visi įvykį matę asmenys, tačiau A. K. artimi asmenys prisiderino prie jo gynybinių paaiškinimų. Liudytojos L. B. parodymai visiškai nebuvo vertinami, o D. L. ir E. A. parodymai iškraipomi.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo S. V. padarytą nusikalstamą veiką bei paskyrė tinkamą bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų nagrinėjant šią bylą nepadaryta.
Nuteistasis S. V. savo apeliaciniu skundu teigia, kad veikė būtinosios ginties ribose, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, bylą patikrina tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 str.).
S. V. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., neprisipažino ir nors incidento su A. K. neneigė, tačiau savo skunde tai vertino kaip būtinąją gintį.
Apeliacinės instancijos teismas 2011-04-15 kilusias grumtynes tarp nuteistojo S. V. ir nukentėjusiojo A. K. analizuoja ir patikrina tik būtinosios ginties instituto ribose, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos BK 28 str. numato sąlygas, kada asmuo turi teisę į būtinąją gintį arba kada yra būtinosios ginties ribų peržengimas. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad iki smūgio sudavimo nukentėjusiajam, nuteistasis S. V. nebuvo užpultas nukentėjusiojo, prieš jį nebuvo pradėti ar atlikti jokie smurtiniai veiksmai, kurie būtų kėlę grėsę jo sveikatai ar gyvybei. Pagal Lietuvos respublikos BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai.
Nagrinėjamu atveju jokio aiškiai gresiančio pavojaus S. V. atžvilgiu nebuvo. Nuteistojo teiginiai, jog jiems stovint ir kalbantis A. K. buvo įpykęs ir sakė, kad jį nušaus ar nudės bei po to iš kišenės išsitraukė ginklą ir pradėjo artintis link jo, pamatęs, kad tai buvo pistoletas, liepęs jam nuleisti ginklą, nes A. K. jį laikė atstatęs, tačiau nešovė. Jam dar kartą pasakęs pasidėti ginklą, nes tuo metu nuo ginklo demonstravimo kieme pradėjo verkti išsigandę vaikai, o kadangi A. K. nepaklausė jo raginimų, kad jis pasidėtų ginklą, todėl trenkė A. K. į nosį kumštimi, norėdamas taip apsiginti bei apginti vaikus, kad A. K. nepratėų šaudyti. Po to iš kelnių išsitraukęs diržą ir pasakęs, kad suduos ir diržu, jeigu neapsiramins. A. K. po smūgio ranka į nosį kiek aprimo, o kai ginklą iš jo rankų išlupo T. V., A. K. visai apsiramino ir jie išsiskirstė, nėra įtikinantys bei patvirtinantys būtinosios ginties situaciją.
Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Net ir vadovautis vien tik nuteistojo S. V. parodymais yra akivaizdu, kad nukentėjusysis A. K. jokių puolamųjų veiksmų neatliko, o tariamas dujinio pistoleto demonstravimas, nepatvirtintas teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais objektyviais duomenimis. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tad šiuo atveju S. V. veiksmai, kai jis sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, negali būti pripažinti veikimu, esant būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo padaryta nusikalstama veika, kolegijos nuomone, teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius, tai yra pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.
Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija
nutarė:
nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.