Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Baltic Eksimport OU apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-825-796/2018 pagal ieškovo Baltic Eksimport OU ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Viktomas“ dėl permokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl įskaitymo kaip pagrindo negrąžinti gautų avansinių įmokų (permokos)

9. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl 20 001,60 Eur permokos priteisimo atmetė nurodydamas, kad atsakovė atliko vienašalį tarpusavio prievolių įskaitymą. Teismo vertinimu, egzistavo ir buvo įrodytos visos sąlygos tokiam įskaitymui atlikti. Apeliantas su šia teismo sprendime padaryta išvada nesutinka. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektu yra tik tos Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atsisakyta patenkinti apelianto Baltic Eksimport OU ieškinio reikalavimą priteisti jam iš atsakovės UAB ,,Viktomas“ 20 001,60 Eur permoką atsakovei bei nuo šios sumos skaičiuojamas palūkanas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teismo sprendimo dalis, kuria apelianto ieškinys iš dalies buvo patenkintas, apeliacine tvarka nėra apskųsta, o apeliantui, jo prašymu, 2018-07-04 jau yra išduotas vykdomasis raštas, jame pažymint, kad ši teismo sprendimo dalis įsiteisėjo 2018-06-26.

10. Kaip nurodoma ir skundžiamame teismo sprendime, tuo atveju, kai atsakovas pareiškia, kad prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl įskaitymo, įvykusio iki bylos iškėlimo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis yra teisėtas. Antroji prievolės šalis turi teisę įskaitymą ginčyti. Tuo atveju, jeigu įskaitymas pripažįstamas neteisėtu, pripažįstama nepasibaigusia ir įskaityta prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015). Kitaip tariant, net ir nesant ieškinyje suformuluoto reikalavimo įskaitymą pripažinti negaliojančiu, tačiau kitai prievolės šaliai ginčijant su įskaitymu susijusias faktines aplinkybes, teismas privalo patikrinti tokio įskaitymo teisėtumą. Nustatęs, kad įskaitymas atliktas nepažeidžiant įstatyme numatytų sąlygų jam atlikti, teismas konstatuoja prievolės pabaigą.

11. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017, 16 p.; 2018-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018, 46 p.).

12. Nagrinėjamoje byloje nekilo šalių ginčo, kad jas siejo galvijų pirkimo–pardavimo ir su tuo susijusių paslaugų (karantinavimo, pervežimo) teikimo teisiniai santykiai. Nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, jos žodžiu susitarė, kad atsakovė suras ir į apelianto nurodytą vietą nugabens galvijus, o apeliantas už prekes bei paslaugas sumokės sutartą kainą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išankstinę sąskaitą Nr. 1009 ginčo sumai – 20 001,60 Eur, kurioje nurodyta tokia jos išrašymo paskirtis – už skerdžiamus galvijus iš Estijos, apeliantas atsakovei išrašė gerokai anksčiau, nei pačios šalys susitarė bendradarbiauti dėl atitinkamų paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo, t. y. 2016-07-28, o atsakovė ginčo sąskaitoje nurodytą sumą apeliantui pervedė 2016-07-28.

13. Šalys skirtingai aiškino minėtos sąskaitos išrašymo ir joje nurodytos sumos sumokėjimo aplinkybes. Atsakovė savo rašytiniuose paaiškinimuose tvirtino, kad apeliantas jam pervestos 20 001,60 Eur sumos pagal sutartą paskirtį nepanaudojo, t. y. nenupirko ir jai neperdavė galvijų. Tuo tarpu apeliantas būtent tokio susitarimo, apie kurį kalba atsakovė, buvimą bei savo asmeninių skolų jai faktą neigia. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek baigiamoje kalboje tvirtino, kad šią sumą atsakovė jam pervedė vengrų įmonės Dil Dilek Kft. prašymu, pati negalėdama tinkamai įvykdyti su Dil Dilek Kft. sudaryto susitarimo, t. y. nepristačiusi jai sutarto kiekio galvijų. Būtent šį atsakovės vengrų įmonei neįvykdytą įsipareigojimą, pasak apelianto, vykdė jis – galvijus nupirko iš įmonės Hereford OU, kuri juos pristatė įmonei Dil Dilek Kft.

14. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 str.), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis reiškia, kad visų pirma atsakovei teko pareiga įrodyti, kad šalis siejo jos nurodyto pobūdžio sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai, kurie buvo įforminti ginčijamu mokėjimo dokumentu Nr. 1009, ir kad šių santykių pagrindu apeliantas turėjo galiojančią ir vykdytiną prievolę atsakovei, kurią atsakovė, kaip priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, įskaitė į savo piniginę prievolę (grąžinti permoką) apeliantui. Tik įrodžius tokio susitarimo buvimą bei jo neįvykdymo faktą, apeliantui kiltų pareiga įrodyti savo atsikirtimus dėl įskaitymo nepagrįstumo ar jo neteisėtumo.

15. Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės įvardijamo turinio susitarimo sudarymą 2016 m. liepos mėnesį (ar anksčiau), iki 2017 m. pavasarį žodžiu buvo sudarytas ir abiejų šalių pripažįstamas susitarimas, atsakovė į bylą nepateikė, susitarimo buvimą grįsdama vien savo pačios teiginiais. Todėl nėra galimybės įsitikinti, ar iš tiesų šalis sutartiniai santykiai siejo jau nuo 2016 metų ir koks šių santykių turinys (t. y. dėl kokio konkretaus galvijų kiekio perdavimo, dėl kokios jų kainos ir pristatymo vietos susitarta, ir pan.).

16. Iš byloje esančios 2016-07-28 išankstinės sąskaitos Nr. 1009 taip pat nėra galimybės visiškai tiksliai identifikuoti kokio susitarimo (ar susitarimų) pagrindu ji buvo išrašyta. Matyti tik tai, kad ją už skerdžiamus galvijus iš Estijos 20 001,60 Eur sumai išrašė apeliantas (Estijoje veikiantis juridinis asmuo) ir pateikė apmokėti atsakovei, sąskaitos apmokėjimo diena nurodoma ta pati – 2016-07-28, taip pat pažymima ir apie 0,05 proc. palūkanų per dieną skaičiavimą už įsiskolinimą, taip skatinant kuo greičiau sąskaitą apmokėti. Kokias (priešpriešines) prievoles turėtų įvykdyti apeliantas atsakovei ir kokiu terminu, šioje sąskaitoje nenurodoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam skatinančiam kuo greitesnį ginčo sumos sumokėjimą įrašui sąskaitoje Nr. 1009, labiau tikėtina yra būtent apelianto pozicija, kad jis vietoje atsakovės apsiėmęs įvykdyti šios tinkamai nevykdomą Vengrijos įmonei Dil Dilek Kft. prievolę, tuo tikslu turėjo gauti (ir gavo) iš atsakovės būtent Vengrijos įmonei priklausančias pinigines lėšas.

17. Pažymėtina, kad nors apeliantas tiesioginių įrodymų, patvirtinančių atsakovės jam pervestos pinigų sumos panaudojimą atsakovės prievolės įmonei Dil Dilek Kft. vykdymui, į bylą nepateikė, vis tik tokią savo poziciją jis grindė netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų paaiškinimais. Kita vertus, atsakovės pasirinkta pozicija apskritai nėra pagrįsta jokiais kitais objektyviais duomenimis, išskyrus jos teiginius apie neva buvusį susitarimą su apeliantu (neapibrėžtomis sąlygomis) dėl galvijų jam pardavimo. Vertinant šią atsakovės versiją kaip teisingą, nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl, mokant apeliantui avansą dar tik už būsimas jo paslaugas ar prekes, pastarasis išankstinėje sąskaitoje įvardija ir apie skaičiuotinas 0,05 proc. per dieną palūkanas už vėlavimą sumokėti 20 001,60 Eur sumą (už įsiskolinimą).

18. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad neturi galimybės pateikti įrodymų, susijusių su įmonei Dil Dilek Kft. suteiktomis jo paslaugomis, nes ši vengrų įmonė yra bankrutavusi. Tačiau į bylą pateiktas kitas įrodymas – 2016-07-22 sąskaitos išrašas, iš tiesų patvirtina apelianto teiginius apie atsakovę ir minėtą vengrų įmonę siejusius teisinius santykius ginčo laikotarpiu – pastaroji atsakovei 2016-07-22 pervedė 150 000 Eur sumą. Labiau tikėtina, kad šios sumos paskirtis buvo būtent avansinis mokėjimas už galvijus, o jos dalis, atitinkamai, vėliau buvo pervesta ir apeliantui už tokio paties pobūdžio paslaugas, suteiktas (suteiktinas) minėtai vengrų įmonei. Pagal viešai prieinamus duomenis (CPK 179 str. 3 d.) viena iš vengrų įmonės veiklos sričių buvusi prekyba galvijais (https://www.agroinform.hu/aprohirdetes_ adatlap/allat/szarvasmarha/magyar-tarka-uszoket-vasarolunk/h_6861669).

19. Šiame kontekste aktualu tai, kad atsakovė, priešingai nei apeliantas, neabejotinai turėjo tokią galimybę, bet pirmosios instancijos teismui neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kokiu teisiniu pagrindu vengrų įmonė jai pervedė atitinkamą pinigų sumą. Siekdama įrodyti savo teiginių teisingumą, atsakovė taip pat galėjo ir turėjo pateikti duomenis, patvirtinančius, jog savo sutartinius įsipareigojimus įmonei Dil Dilek Kft. yra įvykdžiusi tinkamai, t. y. surado ir pardavė reikalaujamą kiekį galvijų už tokią sumą, kurį jai buvo sumokėta, ir todėl apeliantui pervestos sumos paskirtis buvo ne ta, kurią šis byloje įrodinėjo. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju egzistavo objektyvi galimybė paneigti apelianto teiginius dėl atsakovės jam pervestų lėšų paskirties, t. y. kad jos buvo skirtos galvijams Dil Dilek Kft. naudai įgyti, tačiau atsakovė tokia galimybe nepasinaudojo.

20. Teisėjų kolegija kitaip, nei pirmosios instancijos teismas, vertina ir apelianto į bylą pateiktus du mokėjimo nurodymus, kuriais 2016-07-29 Hereford Ou buvo pervesta 10 000 Eur, o 2016-08-03 – dar 10 000 Eur. Šie mokėjimai atlikti iš karto po to, kai atitinkamą sumą jam pervedė atsakovė, kas papildomai pagrindžia apelianto teiginius, susijusius su gautų lėšų paskirtimi bei jų faktiniu panaudojimu (galvijams įsigyti). Tokias faktines aplinkybes patvirtino ir 2018-05-07 teismo posėdžio metu apklaustas apelianto vadovas B. L..

21. Taigi, atsakovė iš trečiojo asmens Dil Dilek Kft. 2016-07-22 gavo pinigines lėšas, apeliantui ginčo suma buvo pervesta 2016-07-28, o Hereford OU mokėjimai atlikti 2016-07-29 ir 2016-08-03. Chronologinė visų šių mokėjimų seka taip pat patvirtina teisėjų kolegijos daromą labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė apeliantui pervedė ne savo, o trečiojo asmens jai perduotas lėšas. Be to, ką apeliaciniame skunde akcentuoja ir apeliantas, apelianto ir atsakovės prekybiniai santykiai prasidėjo tik 2017 m. pavasarį, t. y. praėjus daugiau nei metams po ginčo pavedimo atlikimo. Tuo tarpu pagal į bylą pateiktą tarpusavio atsiskaitymo aktą įskaitymą atsakovė atliko 2017-06-01, t. y. po to, kai apeliantas kreipėsi į ją dėl avanso (permokos) grąžinimo. Tokiu atveju neaišku (to savo procesiniuose dokumentuose atsakovė nenurodo), kodėl, jei iš tiesų apeliantas jai buvo skolingas, atsakovė nepareiškė jam pretenzijų gerokai anksčiau, iki šalių bendradarbiavimo pradžios 2017 m. pavasarį.

22. Apibendrinant argumentus konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kuomet iš joje esančių įrodymų neįmanoma nustatyti nei apelianto priešpriešinės prievolės atsakovei buvimo fakto, nei jos pagrindo, nei jos dydžio, nei kitų sąlygų, būtinų atlikti įskaitymą, nors pareiga šias sąlygas įrodyti teko pačiai atsakovei, nesutikusiai grąžinti apeliantui jo permokėtos piniginių lėšų dalies ir tvirtinusiai apie atliktą nenustatytos prievolės rūšies įskaitymą. Kadangi įskaitymui, kaip nustatyta apeliacinės instancijos teisme, sąlygų nebuvo, teismo sprendimas skundžiamoje jo dalyje panaikintinas, ieškinį patenkinant visiškai ir priteisiant apeliantui (papildomai prie neskundžiama teismo sprendimo dalimi, kurią pirmosios instancijos teismas vertino kaip įsiteisėjusią bei išdavė vykdomąjį dokumentą, jau priteistos sumos) 20 001,60 Eur permoką (CK 6.315 str. 3 d., CPK 329 str. 1 d.).

Dėl kompensacinių ir procesinių palūkanų priteisimo

23. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad apeliantui iš atsakovės turi būti priteista taip pat ir 20 001,60 Eur permoka, toliau spręstinas su šiuo reikalavimu susijusių išvestinių reikalavimų priteisimo klausimas.

24. Apeliantas CK 6.240 straipsnio 1 dalies pagrindu prašė priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas kaip kompensaciją už nepagrįstą atsakovės naudojimąsi jo lėšomis. Kitaip tariant, apeliantas prašė taikyti CK 6.240 straipsnyje numatytas taisykles, susijusias su atsiskaitymais grąžinat be teisinio pagrindo įgytą turtą.

25. Tačiau šalis faktiškai siejo sutartiniai prekių pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Pats apeliantas neginčijo fakto, kad reikalaujamos priteisti sumos atsakovei buvo sumokėtos būtent tokių susitarimų pagrindu, dalį įsipareigojimų pagal sutartis atsakovė įvykdė, o apeliantas dėl to jai pretenzijų neturėjo ir nepareiškė. Atitinkamai, negalima daryti išvados, kad tiek ginčo, tiek kitos sumos buvo pervestos tam nesant teisinio pagrindo ir tokių lėšų atsakovė negalėjo ir neturėjo gauti. Pirmosios instancijos teismas kvalifikavo ginčo santykį kaip išankstinį mokėjimą už daiktus pagal CK 6.315 straipsnį bei taikė šios normos 3 dalyje numatytus padarinius – pirkėjo teisę reikalauti sugrąžinti sumokėtą sumą, neperdavus jam perkamo turto. Teisėjų kolegija sutinka su tokia ginčo teisine kvalifikacija ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra aktuali ir negali būti taikoma specialioji CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė palūkanų skaičiavimui.

26. Kita vertus, vien klaidingas teisinio pagrindo nurodymas neeliminuoja apelianto teisės gauti kompensuojamąsias palūkanas, nes skolininko prievolė mokėti kreditoriui sutartyje ar įstatyme numatyto dydžio palūkanas yra numatyta ir CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniuose. Todėl prašomo dydžio palūkanos apskaičiuotinos ir iš atsakovės apeliantui priteistinos remiantis CK 6.210 straipsnio nuostatomis.

27. Apelianto teigimu, jis atsakovei 2017-08-03 pranešė, kad jos paslaugomis neketina toliau naudotis ir pareikalavo grąžinti jai sumokėto, bet faktiškai nepanaudoto avanso dalį. Atsakovė šios faktinės aplinkybės neginčija ir priešingų įrodymų į bylą nėra pateikusi, todėl apelianto prašomos priteisti kompensuojamosios palūkanos apskaičiuotinos nuo 2017-08-03 iki ieškinio pareiškimo teismui dienos 2017-10-23 (iš viso 81 d.), priteisiant 221,96 Eur palūkanų sumą (20 001,60 Eur x 81 d. x [5 proc. / 365 d]).

28. Apeliantas, vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi ir 3 straipsnio 2 dalimi, taip pat prašo priteisti iš atsakovės 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteisti sumą iki prievolė bus įvykdyta.

29. Įrodymų, kad šalys būtų susitarusios dėl kitokių palūkanų dydžio už pavėluotus mokėjimus, į bylą nepateikta, šalių sandoris atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nurodytus komercinių sandorių požymius, t. y. dviejų ūkio subjektų sudarytas susitarimas dėl prekių ir su jomis susijusių atlygintinių paslaugų teikimo (šio įstatymo 1 str. 2 d.), todėl nėra teisinių kliūčių priteisti apelianto reikalaujamas procesines palūkanas ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010).

30. Apelianto naudai priteistinos jo prašomos 8 proc. dydžio metinės palūkanos už papildomai priteistą 20 223,56 Eur (20 001,60 Eur + 221,96 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-11-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

31. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad apelianto Baltic Eksimport OU apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, patenkinant ir ieškinio reikalavimą dėl 20 001,60 Eur permokos bei 221,96 Eur palūkanų priteisimo, toliau spręstinas su šia reikalavimo dalimi susijusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 str. 5 d.).

32. Panaikinus skundžiamą teismo spendimą dalį, susiklostė tokia procesinė situacija, kai apelianto reikalavimas yra patenkintas visiškai, o tai reiškia, jog jam atlygintinas visas už tokį ieškinį sumokėtas žyminis mokestis, papildomai priteisiant 346,40 Eur žyminio mokesčio išlaidas (už ieškinį sumokėta 1 732 Eur, o neapskųsta teismo sprendimo dalimi priteista 1 385,60 Eur).

33. Pirmosios instancijos teismas apelianto naudai priteisė 1 696 Eur jo patirtų iš viso 2 120 Eur atstovavimo išlaidų dalį, todėl toliau spręstinos likusios dalies – 424 Eur, atlyginimo klausimas. Apelianto prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos, patirtos rengiant ieškinį, teikiant teisines konsultacijas, atstovaujant teisme bei ruošiant kitus dokumentus, neviršija teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių jų dydžių (Rekomendacijų 8.2., 8.16, 8.19. p.). Taigi iš atsakovės apeliantui priteistina papildoma šių išlaidų suma – 424 Eur (2 120 Eur – 1 696 Eur). Vadinais, iš viso iš atsakovės apeliantui papildomai priteistina 770,40 Eur bylinėjimosi išlaidų (346,40 Eur+424 Eur), patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

34. Ir priešingai, atsakovei jos turėtos išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.). Todėl ta teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto atsakovei priteista 7,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat panaikintina.

35. Klaipėdos apygardos teismas 2018-06-25 nutartimi atidėjo apeliantui 455 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo byloje priėmimo. Apelianto apeliacinį skundą patenkinus visiškai, atidėtas žyminis mokestis valstybės naudai priteisiamas iš pralaimėjusios šalies, t. y. atsakovės. Įrodymų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas šalys nėra pateikusios.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo atmestas ieškovo Baltic Eksimport OU reikalavimas ir priteistos 7,50 Eur bylinėjimosi išlaidos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Viktomas“, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patenkinti ir šią ieškovo reikalavimų dalį, o atsakovui bylinėjimosi išlaidų nepriteisti.

Priteisti ieškovui Baltic Eksimport OU iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Viktomas“ 20 001,60 Eur permoką, 221,96 Eur palūkanas, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 20 223,56 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 770,40 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Viktomas“ 455 Eur žyminį mokestį.