Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. S., privataus kaltinimo tvarka kaltinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios R. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi, 176,65 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinta proceso išlaidomis ir išieškota iš privačios kaltintojo R. B. valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl kaltinimų L. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, teigdama, kad byloje surinktų įrodymų pakanka išteisintosios kaltei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas L. S. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisino pagrįstai, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tiek nukentėjusioji, tiek L. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neginčijo, jog išteisintoji nagrinėjamo įvykio dieną – 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo prie R. B. namų. L. S. teigė buvusi nukentėjusiosios namų kieme, kur su pastarąja kilo konfliktas, kurio metu išteisintoji numušė gėlių vazonus, tačiau į pastato vidų nėjo, jokio pagalio ar plytos neturėjo, virtuvės lango išdaužti nebandė. Tačiau nukentėjusioji tiek skunde privataus kaltinimo tvarka pirmosios instancijos teismui, tiek apklausiama teisiamajame posėdyje teigė, jog L. S., patekusi į jos namų virtuvę, mediniu grėblio kotu apeliantę daužė, sudavė apie dešimt smūgių į galvą, pečių sritis. Po to metė į nukentėjusiąją plytą, kuri pataikė į ranką ir nukrito ant kojos. Iš 2012 m. rugsėjo 28 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados matyti, jog R. B. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimas kairėje kojoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas Gregoire Abi Chaker, įvertinęs išvadoje esančius duomenis, negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, jog konstatuoti sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti būtent jos nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog išteisintosios keliama versija, kad nukentėjusioji susižalojo, nukritusi ant laiptukų, neatmestina. Nors apeliaciniame skunde R. B. teigia, jog išteisintoji turėjo įrodyti tokias jos dėstomas gynybos aplinkybes, tačiau baudžiamajame procese galiojantis nekaltumo prezumpcijos principas ir iš jo proceso dalyviams kylančios teisės bei pareigos nesuponuoja pagrindo veikos padarymu kaltinamam asmeniui įrodinėti savo nekaltumo. Tiek baudžiamąją bylą tiriant bei nagrinėjant bendrąja tvarka, kuomet valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras, tiek pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylas, kuriose asmenys kaltinami BPK 407 straipsnyje numatytų veikų padarymu, kuomet procesas vyksta pagal BPK XXX skyriuje numatytas taisykles, – privatus kaltintojas turi pareigą surinkti ir teismui pateikti duomenis, kuriuos pripažinus įrodymais, teismas galėtų konstatuoti jų pakankamumą asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltei pagrįsti. Nors iš BPK 7 straipsnyje įtvirtinto bendrojo rungimosi principo tiek kaltinimo, tiek ir gynybos šalims deleguojama teisė bylų nagrinėjimo metu teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, ginčyti šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę dėl bylos teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių, tačiau, priešingai nei civiliniame procese esant privatiniams byloje dalyvaujančių asmenų santykiams, baudžiamajame procese rungimosi principas jokiu būdu nesuponuoja kaltininkui pareigos teikti jį teisinančius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje įrodymų L. S. kaltei pagrįsti privati kaltintoja R. B. pakankamai nepateikė. Inkriminuojant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, svarbu įrodyti tiek kaltininko tyčią, tiek ir aplinkybes, jog būtent dėl šio asmens veiksmų kilo minėtame straipsnyje numatyti padariniai – buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ar jam sukeltas fizinis skausmas. Nei tikėtino pobūdžio specialisto išvada, nei nenuoseklūs nukentėjusiosios parodymai ir apylinkės teisme apklaustų liudytojų parodymai nepatvirtina, jog R. B. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti būtent kaltinime L. S. nurodytomis aplinkybėmis. Apklausiama iš karto po įvykio nukentėjusioji teigė, kad L. S. į jos namus atėjo, turėdama tikslą išsivesti K. B., su kuriuo sukonfliktavo. Teigė, kad konflikto metu ji nukentėjusiąją pradėjo tampyti už drabužių, daužė šluota į įvairias kūno vietas, taip pat kumščiais sudavė keletą smūgių. Apie tai, jog L. S. į ją būtų metusi plytą, nenurodė. Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto matyti, jog smurtą patyręs asmuo paaiškino, kad smurtas pasireiškė smūgiais į pilvo sritį, ranką. Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigė, jog iš karto po įvykio dalies aplinkybių nenurodė dėl patirto šoko ir tik atsakė į policijos pareigūno klausimus, tačiau, įvertinus 2012 m. rugsėjo 27 d. apklausos protokole užfiksuotų jos parodymų turinį, jį gretinant su skunde privataus kaltinimo tvarka bei pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, matyti, jog nukentėjusioji skirtingai nurodo tiek paties konflikto kilimo priežastis, tiek ir jai išteisintosios veiksmais padarytus sužalojimus. Pareiškėja teigė, jog neteisingai įvykio aplinkybes apibūdino dėl patirto šoko, tačiau, nesant kitų įvykį objektyviai patvirtinančių aplinkybių, patraukti L. S. baudžiamojon atsakomybėn, remiantis tik nenuosekliais nukentėjusiojo asmens parodymais, nėra pagrindo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išteisintosios kaltės nepatvirtina ir 2012 m. rugsėjo 27 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Nors jame aprašyti išvartyti gėlių vazonai, moliūgas su raudonos spalvos dėme, tačiau tai, įvertinus L. S. pripažinimą dėl sudaužytų vazonų, tik patvirtina galimai nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą, bet ne nežymų sveikatos sutrikdymą. Pastarojo nepatvirtina ir byloje apklausti kaip liudytojai R. J. ir A. M.. Kaimynystėje su nukentėjusiąja gyvenanti liudytoja R. J. tik patvirtino įvykio metu namo kieme išgirdusi triukšmą, tačiau pažiūrėjusi pro langą ji matė sudaužytus vazonus, kaltinamosios ir nukentėjusiosios nugaras. Parodė, kad pro jos langą matomas kiemo kampas, o apie įvykį sužinojo tik po kelių dienų sutikusi nukentėjusiąją, tačiau ji, nurodžiusi, jog į jos namus buvo atėjęs sutuoktinis K. B. su sugyventine ir jai grasino, neteigė, jog L. S. prieš ją pavartojo fizinį smurtą. Šios aplinkybės nepatvirtino ir liudytojas A. M., kuris nurodė palydėjęs išteisintąją iki R. B. namų ir, laukdamas gatvėje, išgirdęs triukšmą bei matęs, kaip nukentėjusioji bei išteisintoji susiginčijo, apsižodžiavo, matė kelis sudaužytus vazonus. Nukentėjusioji po įvykio jam neatrodė sumušta. Pagrindų abejoti šių apklaustų asmenų parodymais nenustatyta.Po įvykio praėjus daugiau kaip penkeriems metams, nesant objektyvių ir patikimų L. S. kaltę patvirtinančių duomenų, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ją išteisino dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo. Nors nukentėjusioji nurodo, jog įvykį matė jos sesuo ir motina, tačiau, šiems asmenims mirus, galimybės patikrinti tokių nurodomų duomenų teisingumą nėra. Pažymėtina, jog, kaip teisingai pastebima ir skundžiamame nuosprendyje, konfliktai dėl asmeninių aplinkybių tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios vyko pakankamai ilgą laiką. Nors apeliantė skunde teigė, jog apylinkės teismas šią aplinkybę nustatė nepagrįstai remdamasis R. J. parodymais, kuriuos duodama ši liudytoja apie besitęsiantį minėtų asmenų konfliktą nenurodė, tačiau, susipažinus su skundžiamu nuosprendžiu matyti, jog tokią išvadą teismas padarė, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, o ne neteisingai įvertinęs liudytojos R. J. parodymus. Atsižvelgiant į aptartus duomenis, nukentėjusiosios ir išteisintosios parodymus, byloje pateiktą 2017 m. rugsėjo 15 d. antstolio Sauliaus Užkuraičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuotas R. B. susirašinėjimas su asmeniu, mobiliojo ryšio telefono aparato atmintyje išsaugotu kaip „L.“, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios susiklosčiusių konfliktinių santykių ir, vis dėlto, jų pobūdis niekaip nepatvirtina nagrinėjamo įvykio aplinkybių, jog L. S. pavartojo prieš R. B. fizinį smurtą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitesėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas, byloje „Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją“, nurodęs, kad būtent kaltinančioji pusė privalo pateikti asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltumo įrodymus, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendinamas ir BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje, kurioje įsakmiai nurodoma, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, bei BPK 41 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų numatyta tvarka. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais, o teismas, nagrinėjantis bylą, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, jeigu, išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės.Pažymėtina ir tai, kad BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.Iš byloje esančių duomenų nėra įrodyta, kad L. S. sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, veikdama tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų mechanizmas nekonkretus, jie galėjo būti padaryti ir bet kuriuo kitu teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodytu būdu. Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, baudžiamosiose bylose, kuriose procesas vyksta pagal galimai nukentėjusio asmens skundą privataus kaltinimo tvarka, būtent privatus kaltintojas turi įrodyti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, o pastarasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Vis tik nagrinėjamu atveju smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo faktas yra nurodomas tik jos paaiškinimuose ir skunduose. Priežastinis ryšys tarp kaltinamosios veiksmų ir neigiamų padarinių nukentėjusiai BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Šioje situacijoje, nors nukentėjusioji ir teigė, kad patyrė sužalojimus, tačiau a teismo vertinimu, ryšys tarp jos patirtų sužalojimų ir tyčinių L. S. veiksmų neįrodytas. Minėtasis in dubio pro reo principas reiškia, kad išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Kadangi baudžiamojoje byloje L. S. kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji apylinkės teismo pagrįstai išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji, prašydama atlikti įrodymų tyrimą, taip pat išreiškė prašymą apklausti nepriklausomą ekspertę, kuri paaiškintų jos elgesį po smurto panaudojimo, atlikti ekspertizę įvykio vietoje, kur būtų konstatuoti visi jos sužeidimai, išreikalauti jos ir L. S. pokalbių išklotines nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. Analogišką prašymą apeliantė pateikė ir teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, šis jos prašymas buvo išnagrinėtas ir, nusprendus įrodymų tyrimo neatlikti, atmestas, konstatavus, jog prašymas iškviesti nepriklausomą psichiatrą nėra susijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla, teismo medicinos ekspertizes atliekantys specialistai tyrimų įvykio vietoje, nustatant ar galėjo būti taip, kad asmuo nukrito nuo laiptų, neatlieka, o telefoninių pokalbių išklotinės yra saugomos ne daugiau kaip pusę metų, dėl to reikalauti jų nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. nėra tikslinga ir jos nebūtų susijusios su nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šie nukentėjusiosios apeliaciniame skunde dėstomi prašymai pakartotinai nevertintini.

Dėl proceso išlaidų priteisimo iš privačios kaltintojos

Nukentėjusioji R. B. apeliaciniame skunde išreiškė prašymą nepriteisti iš jos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su išteisintosios gynyba pirmosios instancijos teisme. BPK 103 straipsnio 6 punkte numatyta, kad proceso išlaidas sudaro tokios išlaidos, kurias teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, pripažinimo proceso išlaidomis, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas paskirstoma, atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio bylose proceso dalyviai yra lygiateisiai privatūs asmenys. Be to, pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai baudžiamoji byla pradedama pagal nukentėjusiojo pareiškimą, ir kaltinamasis išteisinamas, teismas turi teisę visas ar dalį proceso išlaidų priteisti iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis teisinis reguliavimas turi būti taikomas išimtinai privataus kaltinimo bylose.Nagrinėjamu atveju L. S. dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jos gynėja advokatė Loreta Daukšienė pateikė advokato orderį, patvirtinantį jos įgaliojimus ginti išteisintąją pirmosios instancijos teisme, taip pat Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimą dėl valstybės garantuojamos ir 50 procentų apmokamos antrinės teisės pagalbos teikimo L. S.. 2017 m. spalio 6 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-9793 patvirtina, kad advokatės Loretos Daukšienės užmokestis nurodytą dieną sudaro 176,65 eurus. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, į tai, jog L. S. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, pirmosios instancijos teismas šią sumą priteisė iš nukentėjusiosios. Nors nukentėjusiosios skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo keliamas tokio sprendimo pagrįstumo klausimas, motyvuojant tuo, jog pati nukentėjusioji R. B. nuo antrinės teisinės pagalbos išlaidų mokėjimo atleista 100 procentų, tačiau sutikti su tokiais argumentais nėra pagrindo. Kaip matyti iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-2172-8858, R. B. antrinė teisinė pagalba buvo teikiama ir apmokama 100 procentų. Tačiau Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 14 straipsnio 5 dalis, kuria remiantis nukentėjusiajai antrinė teisinė pagalba ir buvo paskirta, nesuteikia pagrindo manyti, jog ji yra atleidžiama ir nuo išlaidų, susidariusių antrinės teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktam advokatui ginant kito asmens teises baudžiamajame procese. Minėto susitarimo 4 punkte numatyta, jog, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, R. B. atleidžiama 100 procentų nuo: 1) žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, taip pat 2) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir 3) proceso išlaidų (BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju) mokėjimo. BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog proceso dalyvis, savo nuožiūra pasikvietęs procese dalyvauti ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą, turi teisę prašyti šias išlaidas priteisti iš nuteistojo. Tuo tarpu proceso išlaidos iš privataus kaltintojo, išteisinus nusikalstamos veikos padarymu kaltinamą asmenį, gali būti išieškomos BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta tvarka. Minėtas tarnybos sprendimo teikti R. B. teisinę pagalbą 4 punktas išlygos dėl privačios kaltintojos atleidimo nuo išteisintojo (ar valstybės) turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų mokėjimo nenumato. Dėl šios priežasties 2017 m. spalio 6 d. pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-9793 nurodyta suma, kurią sudaro užmokestis išteisintosios L. S. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistas pagrįstai. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, išteisintosios L. S. gynėja advokatė Loreta Daukšienė taip pat pateikė advokato orderį bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimo kopiją, patvirtinančią, jog L. S. suteikta 50 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba apeliacinio proceso metu. 2018 m. vasario 20 d. pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos, teiktos L. S. apeliacinės instancijos teisme, išlaidų nurodyta, jog šias išlaidas sudaro 78 eurų advokato užmokestis (b. l. 124). Privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, įvertinant išteisintojo gynėjo sugaištą laiką teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis ir pan. Ši baudžiamoji byla pradėta pagal privačios kaltintojos skundą, kaltinamoji priešpriešinio skundo nepateikė, ji buvo išteisinta, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įvyko vienas teismo posėdis, kuris truko vieną valandą. Jokių procesinių dokumentų išteisintosios gynėja apeliacinio proceso metu nerengė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, protingumo ir sąžiningumo principus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog prašoma priteisti 78 eurų suma už valstybės turėtas išlaidas išteisintosios advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti nėra proporcinga ir adekvati atliktam darbui, todėl mažintina iki 50 eurų. Ši suma pripažintina proceso išlaidomis ir priteistina iš R. B. valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio atmesti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi, 50 Eur (penkiasdešimties eurų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, teiktos išteisintajai L. S., išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nukentėjusiosios R. B. valstybės naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.