Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-64-332/2017

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-05-09
Bylos Nr.: 1A-64-332/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-41-1-01676-2014-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: R. A., R. V.
Nukentėjusysis: M. B.
Advokatai: Ramūnas Dobrovolskis, Lionė Musteikienė

Kategorijos

1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-64-332/2017Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01676-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1.; 1.2.26.2.; 1.1.7.2.3.; 1.1.7.2.4.; 1.1.8.1.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.2.; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Steponavičiūtei,gynėjams advokatams Lionei Musteikienei, Ramūnui Dobrovolskiui,nuteistiesiems R. A., R. V.,nukentėjusiajam M. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės, nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio bei nuteistojo R. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendžio, kuriuo:

R. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje;

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė R. V. skirta laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Bausmės pradžią R. V. nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

R. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu, ir galutinė bausmė R. A. skirta laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir 376,51 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 51 cento) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 9 dalimi, R. A. į atliktos bausmės laiką įskaitytas visas bausmės, atliktos pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendį, laikas.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią R. A. nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Baudą R. A. įpareigotas sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė sveikatą, o būtent 2014-10-05, apie 3.50 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ kokteilių bare „(duomenys neskelbtini)“, smogė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam M. B. į veidą, tuo padarydamas apatinio žandikaulio abipusį lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio lūžio sveikata sutrikdoma ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.

Be to, R. V. ir R. A. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, pažeidė viešąją tvarką, tai yra, 2014-10-05 apie 3.50 val. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ kokteilių bare „(duomenys neskelbtini)“, negerbdami elementarių padoraus elgesio normų, dėl menkavertės dingsties įžūliu elgesiu, viešoje vietoje, kitų baro lankytojų akivaizdoje, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, o būtent: R. V. smogus du smūgius kumščiu nukentėjusiajam M. B. į veidą, R. A. smogė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo, po ko R. A. užmynus ir laikant prispaustą prie grindų nukentėjusiojo galvą, R. V. spyrė ne mažiau kaip 3 kartus nukentėjusiajam į galvos sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė aplinkiniams neigiamas emocijas bei sutrikdė įprastinį baro darbo ritmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendžio dalį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., R. A. paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašo, remiantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d. ir 3 d. paskirtą bausmę subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu paskirtomis bei neatliktomis bausmėmis ir su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme - prie Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendžiu paskirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės bei Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės apribojimo bausmės, ją pakeičiant remiantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. l b p. laisvės atėmimo bausme, bei pridėti visą 376,51 eurų baudą, paskiriant galutinę bausmę - 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 376,51 eurų baudą. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, bendrindamas R. A. paskirtas bausmes bei neteisingai paskyrė bausmę, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendis keistinas. Teismas R. A. parinko netinkamą bausmės rūšį, kadangi jis už viešosios tvarkos pažeidimus anksčiau jau buvo teistas net 4 kartus. Ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis baudos bei laisvės apribojimo bausmėmis bausmių paskirtis nebuvo įgyvendinta, nebuvo pasiekti bausmės tikslai. Be to, ketvirtąjį kartą už viešosios tvarkos pažeidimą jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas 1 metams 3 mėnesiams, o šią nusikalstamą veiką jis padarė praėjus vos 7 mėnesiams po laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo paskyrimo, tai yra per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, todėl teismas nepagrįstai parinko R. A. už jo įvykdytą viešosios tvarkos pažeidimą žymiai švelnesnę bausmės rūšį, nei ji buvo paskirta už anksčiau jo įvykdytą viešosios tvarkos pažeidimą. Prokurorės nuomone, teismas privalėjo R. A. skirti su ilgalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę, kad būtų tinkamai įgyvendinta bausmės paskirtis ir tikslai. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad R. A. turi galiojančių administracinių nuobaudų, niekur nedirba, neturi tvirtų socialinių ryšių, dar Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-02-23 nuosprendžiu paskirtos baudos net nepradėjo mokėti, nors per šį laikotarpį dirbo tiek (duomenys neskelbtini) įmonėje, tiek (duomenys neskelbtini), todėl bent dalį baudos bausmės turėjo galimybę atlikti, kas rodo, jog jis visiškai ignoruoja teismo sprendimus. R. A. ir toliau daro naujas ir net analogiškas nusikalstamas veikas.

Prokurorės nuomone, teismas taip pat netinkamai pritaikė bausmių bendrinimo taisykles, R. A. paskirtą bausmę bendrindamas su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu paskirta bausme, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d. Apeliantė teigia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2016-08-02 nuosprendį ir bendrindamas paskirtą bausmę su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 2 d., padarė klaidą, visiškai pridėdamas prie nauju nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės tik neatliktą baudos bausmę, bet nespręsdamas laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas, bendrinimo klausimo, nors Lietuvos Respublikos BK 164 str. numatyta veika, už kurią R. A. buvo nuteistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu, buvo vykdoma tiek iki Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendžio priėmimo, tiek ir po jo, tai yra per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, todėl laisvės atėmimo bausmė taip pat privalėjo būti bendrinama su laisvės apribojimo bei baudos bausmėmis. Prokurorė pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje privalėjo šią bausmių bendrinimo klaidą ištaisyti, tai yra paskirtą bausmę skundžiamu nuosprendžiu turėjo subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu paskirta jau subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-08 nuosprendžiu bausme ir su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendžiu paskirta, bet nesubendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006-08-02 nuosprendžiu, laisvės atėmimo bausme, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d. ir 3 d., bei paskirti galutinę bausmę, kadangi vengimą išlaikyti vaikus R. A. taip pat atliko per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį. Apeliantė mano, kad toks netinkamas bausmių bendrinimas sudarytų galimybę R. A. išvengti bausmės, paskirtos už viešosios tvarkos pažeidimą bei už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, po kurių padarymo, teismui jam išreiškus pasitikėjimą ir suteikus galimybę pasitaisyti, tai yra paskyrus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, jis ir toliau per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį vykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 str., bei veiką, už kurią jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. ir jo gynėjas advokatas R. Dobrovolskis prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendžio dalį, kuria R. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendžio dalį, kuria R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., panaikinti ir R. V., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., remiantis Lietuvos Respublikos BK 40 str., nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir perduoti jį pagal laidavimą R. V. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir baudžiamąją bylą R. V. nutraukti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. ir jo gynėjas advokatas R. Dobrovolskis nurodo, kad apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, neatsižvelgė ir visiškai nemotyvavo, kokie konkretūs bylos duomenys pagrindžia R. V. atliktų ir jam inkriminuotų veiksmų apimtį dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nevertino nuteistojo R. V. tyčios kryptingumo jo atlikto veiksmo - vieno smūgio sudavimo nukentėjusiajam į galvos sritį, kontekste, bei nepagrįstai ir deklaratyviai, patikėdamas vis besikeičiančiais nukentėjusiojo parodymais ir prieštaringais ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pagarsintais liudytojų parodymais, taigi tam nesant jokio objektyvaus ir patikimo pagrindo, pritarė prokuroro suformuluoto kaltinimo formuluotei, kad R. V. ne tik nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, suduodamas jam vieną smūgį kumščiu į veidą, ir kad sudavė dar du smūgius kumščiu nukentėjusiajam į veidą, bei ne mažiau kaip 3 kartus spyrė nukentėjusiajam į galvos sritį, ir taip pažeidė ir viešąją tvarką. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo lemiamos įtakos darant teismo išvadą tiek dėl nuteistojo atliktų veiksmų apimties, tiek dėl jų turinio, o kartu ir dėl nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad išsamiai susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga tampa akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. V. kaltės padarius viešosios tvarkos pažeidimą, t. y., kad jis toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, kai nukentėjusiajam M. B. sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to sudavė dar du smūgius kumščiu nukentėjusiajam M. B. į veidą, bei ne mažiau kaip 3 spyrius nukentėjusiajam į galvos sritį, yra nepagrįstos ir yra grindžiamos prielaidomis. Išskyrus nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiojo M. B. parodymus, byloje nėra jokių tiesioginių R. V. kaltę pagrindžiančių įrodymų, o kitų byloje esančių netiesioginių įrodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys ir juos netgi paneigia.

Šalies argumentai

Apeliantų teigimu, nuteistasis R. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai ir tapačiai teigė nukentėjusiajam M. B. sudavęs tik vieną smūgį. Nukentėjusiojo M. B. parodymai nėra nei nuoseklūs, nei tapatūs. Nuteistasis R. V. ir jo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde išdėstydami nukentėjusiojo M. B. 2014-10-23 protokole-pareiškime, 2014-10-23 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole, 2015-03-26 daiktų apžiūros protokole, nukentėjusiojo M. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole, akistatos tarp nukentėjusiojo M. B. ir R. V. protokole užfiksuotas aplinkybes, taip pat nukentėjusiojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, nurodo, kad nukentėjusysis M. B. skirtingai apibūdino prieš jį smurtavusių asmenų skaičių, skirtingai nurodė jam suduotų smūgių skaičių, juos sudavusius asmenis ir jo galimybę juos atpažinti. Be to, nuteistojo R. V. parodymų kontekste buvo visiškai nevertinta ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad nukentėjusiajam M. B. buvo padarytas apatinio žandikaulio abipusis lūžis, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, kad sužalojimas nėra būdingas kritiminei ar griuviminei traumai ir kad M. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat specialisto išvadoje yra aiškiai konstatuota, jog rastam sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūgio kietu buku daiktu į veidą. Be to, nuteistojo R. V. parodymus atitinka ir pirmosios instancijos teisme apklausto eksperto J. Sakalo parodymai, kai jis teismo posėdžio metu patvirtino duotą išvadą ir paaiškino, jog apatinio žandikaulio abipusiam lūžiui padaryti užteko vieno smūgio, o iš turimų medicininių dokumentų nėra galimybės tvirtinti, kad buvo suduota daugiau nei vienas smūgis. Taigi specialisto išvada iš tiesų yra nuteistąjį R. V. teisinantis duomuo, nes ji atitinka ne prieštaringus ir nenuoseklius nukentėjusiojo M. B. parodymus apie jam suduotų smūgių skaičių, o būtent R. V. parodymus, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį.

Apeliantai skunde pažymi, kad liudytojų M. G., M. Č., J. F. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog nukentėjusiajam M. B. smūgius sudavė ir R. V., buvo duoti tik ikiteisminio tyrimo metu, taigi jie gali būti naudojami tik kitiems įrodymams patikrinti, o ne kaip atskiri įrodymai, jie negali būti laikomi atskiru įrodymu šaltiniu, galinčiu patvirtinti nuteistojo R. V. kaltę. Be to, nėra aišku, kokias konkrečias aplinkybes šie liudytojų parodymai patvirtina. Nors apylinkės teismas liudytojo M. G. parodymus priskyrė prie nuteistojo R. V. kaltę patvirtinančių duomenų, tačiau, kaip matyti iš jų turinio, jie visgi patvirtina ne nukentėjusiojo M. B., o nuteistojo R. V. parodymus, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį. Liudytojo M. Č. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai taip pat niekaip nepatvirtina R. V. inkriminuotų veiksmų dėl viešosios tvarkos pažeidimo, jie tvirtina, kad R. V. nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, ir tai atitinka ne nukentėjusiojo M. B., o nuteistojo R. V. parodymus. Liudytojos J. F. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių ir jų skaičiaus kardinaliai prieštarauja kartu su ja buvusių liudytojų M. G., M. Č., tiek ir paties nukentėjusiojo M. B. teismo posėdžio metu duotiems parodymams. Tad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos J. F. parodymai nelaikytini patikimu įrodymų šaltiniu, patvirtinančiu R. V. kaltę.

Apeliantų teigimu, liudytojas L. Č. (policijos pareigūnas) pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad gavę iškvietimą nuvyko į įvykio vietą, kur apsaugos darbuotojai sakė, jog nukentėjęs asmuo pradėjo triukšmauti ar kitaip nepagarbiai elgtis su lankytojais, dėl to jį norėjo išvesti iš klubo, kilo konfliktas, bebandant sutramdyti kartu su nukentėjusiuoju krito, nukentėjusysis veidu trenkėsi į stalą ir susižalojo. Tuo metu iš klubo išėjo keletas lankytojų, kurie patvirtino, kad apsaugos darbuotojai nukentėjusiojo nemušė, tik grumtynių metu nukentėjusysis trenkėsi į stalą ir susižalojo veidą. Aplinkybę, kad nukentėjusysis M. B. įvykio dieną buvo neblaivus ir konfliktiškas, teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytojas L. Z., kuris parodė, jog net nenorėjo nukentėjusiojo įleisti į klubą, nes jis buvo neblaivus, nekaip nusiteikęs, tačiau nukentėjusiojo draugas anksčiau buvo dirbęs klube, prašė įleisti ir jis įleido. Taip pat jis patvirtino iš apsaugos darbuotojų girdėjęs nusiskundimų, kad nukentėjusysis su draugu kabinėjasi prie lankytojų. Po to klientai sakė, kad bare nieko nebuvo, tik matė, kad apsaugos darbuotojai su lankytoju virto. Liudytojas I. R. parodė, kad nukentėjusysis triukšmavo. Liudytoja G. V. parodė, kad R. V. jai sakė, jog buvo užpultas, kad jam reikėjo gintis, kilus tarp jo ir kliento konfliktui. Taip pat parodė ir tai, kad R. V. per visą darbo laiką jokių pažeidimų nėra padaręs, su klientais elgiasi mandagiai. Tai, kad nuteistasis R. V. nukentėjusiajam M. B. sudavė tik vieną smūgį kumščiu į veidą, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir kad daugiau nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko jokių teisei priešingų veiksmų, apeliantų nuomone, patvirtina ir 2015-05-27 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, jog liudytojui M. G. buvo pateiktos atpažinimui 6 nuotraukos, tarp kurių buvo R. V. fotonuotrauka ir liudytojas M. G. atpažino R. V. kaip apsaugos darbuotoją, kuris klube „(duomenys neskelbtini)“ trenkė M. B. į veidą, ir nurodė, kad jis matė suduodamą tik vieną smūgį, kitų šio asmens veiksmų neprisimena (2 t., 5-8 b. l.); 2014-10-05 tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad policijos pareigūnams įvykio vietoje bendraujant su apsaugos darbuotojais, prie jų priėjo du vyrai, kurie nurodė, jog matė visą įvykį, sakydami, kad M. B. pradėjo muštynes, smogdamas apsaugos darbuotojui, o šie jį tik parvertė ant žemės ir išvedė iš klubo. Vienas liudytojų prisistatė N., kitas - V. S., nurodė savo telefonų numerius (1 t., 14 b. 1.); bei ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pagarsinti liudytojų - N. M., G. N. ir V. S., kurie taip ir nebuvo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodymai. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantai skunde daro išvadą, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kurių visetą vertinant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka, būtų galima neginčijamai spręsti, jog R. V. yra kaltas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Remdamiesi apeliaciniame skunde išdėstytais ir išanalizuotais duomenimis, anksčiau nurodytomis nuostatomis ir indubio pro reo principu, nuteistasis R. V. ir jo gynėjas advokatas daro išvadą, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, pirmosios instancijos teismui nepavyko pašalinti abejonių ir surinkti neginčijamų įrodymų, patvirtinančių R. V. inkriminuotus viešosios tvarkos pažeidimo kaltinime nurodytus tyčinius veiksmus. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 ir 5 dalių, 305 str. nuostatų reikalavimus, indubio pro reo principą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos BK 2 str. 3 d.) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį R. V. atžvilgiu dėl jam inkriminuotos ir jo nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., padarymo, šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis R. V. dėl šio kaltinimo turi būti išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar nusižengimo požymių, arba neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 ir 2 p.).

Šalies argumentai

Apeliantų teigimu, nuteistąjį R. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisinus ir nustačius, kad nuteistasis R. V. nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, už kurio padarymą jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, jog Šiaulių apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p. ir nepagrįstai neatleido R. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nustačius, kad nuteistasis R. V. nuo pat pradžių pripažino nukentėjusiajam sudavęs vieną smūgį į galvos sritį, kas nukentėjusiajam galėjo sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir kad kitų jam kaip viešosios tvarkos pažeidimas inkriminuotų smūgių nukentėjusiajam nuteistasis neatliko, teigti, kad jis savo kaltę pripažino tik iš dalies, nėra teisinio pagrindo. Apeliantų nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis R. V. savanoriškai pripažino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., objektyviąsias aplinkybes, papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tokį savo elgesį vertino kritiškai, gailėjosi taip padaręs, tai pripažintina jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Esant BK 40 str. numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertam laiduotojui, bei atsižvelgiant į R. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną apysunkį nusikaltimą), veikos padarymo aplinkybes, jo asmenybę (jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, dirba, charakterizuojamas teigiamai), darytina išvada, kad R. V. nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują - išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. A. nurodo, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nustatyti ir įrodyti nei subjektyvieji, nei objektyvieji nusikaltimo požymiai. Apelianto nuomone, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį. Jis bare stengėsi užtikrinti viešąją tvarką ir jam suteiktų įgaliojimų ribų neperžengė. Jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo teisėti, atitinkantys jo pareiginius įgaliojimus.

Apeliantas teigia, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme, nuosekliai paaiškino visas įvykio aplinkybes. Parodė, kad nuėjęs prie baro išgirdo, kaip nukentėjusysis pradėjo rėkauti. R. V. jį įspėjo, pradėjo ginčytis, ginčo metu nukentėjusysis sudavė smūgį R. V.. R. V. ir nukentėjusysis nugriuvo. Jis (R. A.) bėgo norėdamas juos išskirti ir užkliuvęs už kėdės nuvirto ant R. V. ir nukentėjusiojo. Su R. V. pakėlė nukentėjusįjį ir paėmę už parankių jį vedė lauk, tačiau nukentėjusysis ištraukęs rankas nubėgo į šokių salę. Jį ten sulaikė apsaugos darbuotojas I. R.. Su I. R. išvedė nukentėjusįjį į lauką. Jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Jo parodymus patvirtino R. V. bei liudytojai I. R., L. Z., G. N.. Apylinkės teismas šiuos liudytojų parodymus nepagrįstai atmetė nurodydamas, jog jie yra bendradarbiai ir yra suinteresuoti palankia kaltinamiesiems bylos baigtimi. Apeliantas pažymi, kad šie liudytojai taip pat buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, tiek jo, tiek R. V., tiek nurodytų liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, to negalima pasakyti apie nukentėjusiojo duotus parodymus. Nukentėjusiojo nurodytas smūgių skaičius, aplinkybės, kaip jis nuvirto ant žemės, kad iš draugų sužinojo, jog jis (R. A.) buvo prie jo, koja laikė jam galvą, kad sudavė ir pan., leidžia abejoti jo parodymų teisingumu.

Nuteistasis R. A. pažymi, kad teismas, pasisakydamas dėl jo kaltės sutrikdžius viešąją tvarką, rėmėsi liudytojų J. F., M. Č., M. G. parodymais, tačiau šie liudytojai teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausti, jie nebuvo apklausti ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šių liudytojų parodymai prieštarauja liudytojų I. R., L. Z., G. N., jo (R. A.) ir R. V. parodymams, todėl teismas privalėjo juos apklausti teisiamojo posėdžio metu, patikrinti jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 271-292 str. nuostatos. Be to, liudytojai J. F., M. Č., M. G. yra nukentėjusiojo draugai, kurie taip pat gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, suinteresuoti padėti draugui paneigdami, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo agresyviai nusiteikęs, jog jis pirmas sudavė smūgį R. V.. Tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, parodė liudytojas L. Z., paaiškindamas, kad jis nukentėjusiojo nenorėjo įleisti į barą, nes jis buvo neblaivus, nekaip nusiteikęs, tačiau nukentėjusiojo draugas anksčiau buvo dirbęs klube, prašė įleisti ir jis įleido. 2014-10-05 tarnybiniame pranešime taip pat užfiksuota, kad nukentėjusysis dėl girtumo negalėjo nurodyti detalesnių įvykio aplinkybių, kad apsaugos darbuotojai paaiškino, jog bandydami sutramdyti įsisiautėjusį klientą parvertė ant grindų, kad grumtynių metu M. B. veidu trenkėsi į stalą, kad priėję du vyrai nurodė, jog matė visą įvykį, pasakė, kad M. B. pradėjo muštynes, smogdamas apsaugos darbuotojui, kad apsaugos darbuotojai jį parvertė ant žemės ir išvedė iš klubo. Apeliantas skunde taip pat atkreipia dėmesį į specialisto išvadą ir teisme apklausto specialisto paaiškinimą, kad žandikaulio abipusiam lūžiui padaryti užteko vieno smūgio, kad medicininiuose dokumentuose neužfiksuota, jog nukentėjusiajam buvo suduota daugiau nei vienas smūgis. Tai, apelianto nuomone, paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad jam buvo suduoti ne vienas smūgis rankomis ir kojomis.

R. A. teigimu, išskyrus nukentėjusiojo ir jo draugų duotus parodymus, kitų neabejotinų ir objektyvių įrodymų, kurie besąlygiškai ir kategoriškai patvirtintų, kad jis pažeidė viešąją tvarką, negerbdamas elementarių padoraus elgesio normų, dėl menkavertės dingsties įžūliu elgesiu, viešoje vietoje, kitų baro lankytojų akivaizdoje, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, o būtent jis smogė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą, dėl to nukentėjusysis nugriuvo, po to jam užmynė ir laikė prispaustą prie grindų nukentėjusiojo galvą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, įrodymus vertino atskirai, vienus įrodymus vertino kaip pranašesnius už kitus, nors teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Be to, teismas visiškai neįvertino to, kad jis bare stengėsi užtikrinti viešąją tvarką ir jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo teisėti, atitinkantys jo pareiginius įgaliojimus.

Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio bei nuteistojo R. A. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis R. V. jo gynėjas advokatas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis R. A. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo R. A. apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis M. B. prašė nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio bei nuteistojo R. A. apeliacinius skundus atmesti, o prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio bei nuteistojo R. A. apeliaciniai skundai atmestini. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).

Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ir, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei pašalinti apeliaciniuose skunduose keliamas abejones, išnaudojusi Lietuvos Respublikos BPK 324 str. 6 d. numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, išsamiai ir nešališkai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., o R. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes nuteistojo R. A. atžvilgiu ir nepagrįstai jam už nusikalstamą veiką paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).

Dėl nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio bei nuteistojo R. A. apeliacinių skundų

Apeliaciniuose skunduose neigiama R. V. ir R. A. kaltė dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., padarymo, iš esmės ginčijant surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau su apeliacinių skundų argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinant ne atskirus duomenis, o jų visumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.

Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Šiaulių apylinkės teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, R. V. ir R. A. kaltės padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei šios veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama R. V. ir R. A. kaltė dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., padarymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, jog R. V. ir R. A. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. t. y. kokteilių bare, negerbdami elementarių padoraus elgesio normų, dėl menkavertės dingsties panaudoję fizinį smurtą nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu, sukėlė aplinkiniams neigiamas emocijas bei sutrikdė įprastinį baro darbo ritmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nors nuteistųjų apeliaciniais skundais prašoma juos išteisinti, tačiau tai, kad jie padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., patvirtina: nukentėjusiojo M. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiojo M. B. parodymus patvirtinantys liudytojų M. G., M. Č., J. F. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, eksperto J. Sakalo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, 2014-10-24 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje, 2014-10-23 M. B. protokole – pareiškime, 2015-03-20 Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pranešime Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-10-23, 2015-02-27, 2015-05-27 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, 2015-06-03 nukentėjusiojo M. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole, 2015-04-30 akistatos tarp nukentėjusiojo M. B. ir R. V. protokole nurodyti duomenys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistųjų R. V. ir R. A. kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis M. B., liudytojai M. G., M. Č., J. F. byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes nurodė iš esmės vienodai, jų duoti parodymai siejasi tarpusavyje, dėl nukentėjusiojo M. B. ir liudytojų M. G., M. Č., J. F. duotų parodymų galimo prieštaringumo ir nenuoseklumo teismui jokių abejonių nekilo. Šioje byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog nukentėjusysis M. B., liudytojai M. G., M. Č., J. F., duodami parodymus, siekė apkalbėti R. V. ir R. A. ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Duomenų, jog nukentėjusysis ir liudytojai turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, t. y. apkaltinti R. V. ir R. A. nusikaltimo padarymu, nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo nustatyta. Manyti, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykių aplinkybės, o nuteistųjų R. V. ir R. A. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo M. B. ir liudytojų M. G., M. Č., J. F. nurodytos aplinkybės atitinka ir kitus anksčiau išdėstytus rašytinius bylos duomenis. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti minėtais nukentėjusiojo M. B. parodymais, juos patvirtinančiais liudytojų M. G., M. Č., J. F. parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo R. V. teiginiais, kad jis nukentėjusiajam M. B. sudavė tik vieną smūgį kumščiu į veidą, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, kad daugiau nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko jokių teisei priešingų veiksmų, R. A. teiginiais, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį, jis bare stengėsi užtikrinti viešąją tvarką ir jam suteiktų įgaliojimų ribų neperžengė, jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo teisėti, atitinkantys jo pareiginius įgaliojimus, bei liudytojų L. Č., I. R., L. Z., G. V., kurie patys įvykio vietoje nebuvo ir tiesiogiai įvykio nematė, o jų informacijos šaltinis yra kitų asmenų jiems nurodytos aplinkybės, parodymais, taip pat liudytojų N. M., G. N. ir V. S. parodymais, kurie nematė visos byloje nagrinėjamo įvykio eigos, jų parodymai yra neinformatyvūs.

Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog R. V. ir R. A. kokteilių bare negerbdami elementarių padoraus elgesio normų, dėl menkavertės dingsties smurtaudami nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu sukėlė aplinkiniams neigiamas emocijas bei sutrikdė įprastinį baro darbo ritmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką – įrodyta. Nuteistieji R. V. ir R. A. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymius, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendį ir juos išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., kaip to prašoma nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio bei nuteistojo R. A. apeliaciniais skundais, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam R. V. ir jo gynėjui advokatui bei nuteistajam R. A. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacinių skundų teiginius, kad R. V. ir R. A. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., dėl kurios yra nuteisti, nepadarė, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip nuteistųjų R. V. ir R. A. gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio apeliaciniu skundu prašoma R. V. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatų taikymą R. V. atžvilgiu, nurodė, kad atleisti R. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra pagrindo. Tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad R. V. savo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pripažino tik iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka. Nesant vienos iš būtinų sąlygų (Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p.), nėra pagrindo svarstyti R. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimo ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistųjų R. V. ir R. A. padarytas veikas, todėl tenkinti nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio bei nuteistojo R. A. apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės apeliacinio skundo

Prokurorė apeliaciniu skundu neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių, R. V. ir R. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su R. A. už nusikalstamą veiką paskirta bausme, taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino R. A. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

R. A. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Už Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Paskirdamas nuteistajam R. A. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – padaryta nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 11 str. 3 d.), kaltės formą – nusikalstama veika padaryta tyčia, į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.), į R. A. asmenybę – nusikalto būdamas teistas, atlieka laisvės apribojimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai R. A. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs R. A. padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir pobūdį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, R. A. kaltės formą, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nuteistajam R. A. už nusikalstamą veiką parinko tokią bausmės rūšį, kuri savo griežtumu neatitinka bylos aplinkybių ir negali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo, nes yra aiškiai per švelni. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam R. A. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, nepagrįstai parinko jam žymiai švelnesnę bausmės rūšį nei buvo paskirta už anksčiau jo padarytas tos pačios rūšies nusikalstamas veikas (viešosios tvarkos pažeidimą). Pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. A. už nusikalstamą veiką paskyrė laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Tokia bausmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinga, neatitinka nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumo ir negali būti pripažinta veiksminga bausme, atitinkančia Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytą bausmės paskirtį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. anksčiau yra teistas už tos pačios rūšies nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., padarymą. Tai neigiamai charakterizuoja R. A. ir rodo, kad nagrinėjama nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, R. A. vėl pažeidė viešąją tvarką. R. A. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą 2014-10-05 padarė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendžiu už Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. numatytas nusikalstamas veikas, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tai reiškia, kad ankstesnė laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežtesnė nei skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. A. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta laisvės apribojimo bausmė, jo nepataisė, nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo, nebuvo efektyvi, nepaveikė R. A., kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas R. A. už jo padarytą nusikalstamą veiką nepagrįstai parinko Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje nustatytą laisvės apribojimo bausmę, todėl, iš dalies tenkinant prokurorės apeliacinį skundą, Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas anksčiau minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti nuteistajam R. A. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., padarymą paskyrus arešto bausmę, savo dydžiu artimą pagal Lietuvos Respublikos BK 49 str. 3 d. už nusikaltimą skiriamos arešto bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios, o ne prokurorės apeliaciniu skundu prašomos, bausmės paskyrimas atitiks R. A. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. 5 p.). Paskyrus R. A. bausmę už nusikalstamą veiką, ši bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 2 p. c) papunkčiu, 65 str. 2 d., subendrintina dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu, ir paskirtina galutinė subendrinta bausmė.

Prokurorė apeliaciniu skundu prašo R. A. paskirtą bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d. ir 3 d., subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu paskirtomis bei neatliktomis bausmėmis ir su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos ir LITEKO duomenų matyti, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendis ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendis yra įsiteisėję ir nekvestionuojami ir šiais nuosprendžiais R. A. paskirtos bausmės buvo subendrintos, todėl Šiaulių apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyręs bausmę R. A. pagrįstai ją subendrino tik su paskutiniu, t. y. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu R. A. paskirta bausme. Apylinkės teismas, bendrindamas R. A. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d. taisyklėmis, kadangi R. A. nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarė iki Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžio priėmimo. Taip pat pažymėtina, kad R. A. padarytos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu, labai nesiskiria pagal pavojingumą ir nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos BK 10 str. ar 11 str., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bausmes, paskirtas pagal šiuos nuosprendžius, subendrino taikydamas Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. nuostatas ir bausmes iš dalies sudėjo. Pažymėtina, kad taikydamas Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., apylinkės teismas pagrįstai į nustatytos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitė bausmės, R. A. atliktos pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendį, laiką.

Dėl proceso išlaidų

Kaip matyti iš bylos medžiagos liudytojui V. S. iš Šiaulių apygardos teismo lėšų buvo apmokėtos kelionės į teismą 8,72 Eur dyžio išlaidos. Baudžiamojoje byloje yra pateiktas 2017-03-30 V. S. prašymas dėl kelionės išlaidų kompensavimo ir pažyma, patvirtinanti, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka liudytojui buvo apmokėtos jo turėtos kelionės į apeliacinės instancijos teismo posėdį išlaidos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103-105 str. nuostatomis, liudytojui apmokėtos kelionės išlaidos – 8,72 Eur – pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos valstybei iš nuteistųjų R. V. ir R. A. lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio bei nuteistojo R. A. apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-23 nuosprendį pakeisti:

R. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį paskirti 50 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 65 str. 1 d. 2 p. c) papunkčiu, 65 str. 2 d., R. A. paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę R. A. paskirti 70 parų areštą ir 376,51 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 51 cento) dydžio baudą, arešto bausmę atliekant areštinėje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 9 dalimi, R. A. į atliktos bausmės laiką įskaityti visą bausmės, atliktos pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-08-02 nuosprendį, laiką.

Arešto bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo R. A. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės naudai priteisti iš R. V. ir R. A. 8,72 Eur proceso išlaidoms atlyginti, po 4,36 Eur iš kiekvieno.

Kolegijos pirmininkas Raimundas JurgaitisTeisėjai Zigmas KavaliauskasVidmantas Mylė