Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Ainoros Kornelijos Macevičienės, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį 48 parų areštu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir galutinė bausmė R. P. paskirta – 32 parų areštas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas R. P. sulaikymo laikas nuo 2016-10-25 iki 2016-10-26, kaip atlikta viena arešto para.

1. R. P. nuteistas už tai, kad 2016-10-24 apie 23.45 val., bute esančiame adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo sugyventinę L. S., t.y. sudavė ranka į veido sritį bei smaugė ją sukeldamas pastarajai fizinį skausmą. Šiais veiksmais R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kad galėtų įsidarbinti. Nurodo kaltę pripažinęs, tuo padėjęs teismui nustatyti visas įvykio aplinkybes. Su nukentėjusiąja susitaikė, ji jokių pretenzijų neturi. Konfliktas buvo buitinis, be to, pati nukentėjusioji pripažino netinkamai pasielgusi ginčo metu. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad įvykio metu jokių žalingų pasekmių nekilo, jam paskirta bausmė yra per griežta.

3. Teismo posėdžio metu gynėja nuteistojo skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendis dėl apelianto skundžiamos jam paskirtos bausmės pagrįstas ir teisėtas.

5.Kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos per griežtos bausmės, baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų skiriant bausmę nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. P. bausmę už nusikaltimą, nustatytą skundžiamu nuosprendžiu, bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Matyti, kad teismas, paskirdamas apeliantui bausmę, įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys dėl pavydo scenų, taip pat į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai yra, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos smurtiniams veiksmams. Taip pat nuosprendyje nurodė nuteistajam R. P. skiriamos bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus.

5.1. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs minėtas aplinkybes, nuteistajam R. P. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai parinko bausmės rūšį – areštą. Apeliantas praeityje teistas už analogiškas 2 veikas, skundžiamu nuosprendžiu nustatytą nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, netrukus po jam skirtos bausmės (laisvės apribojimo) pabaigos, kas rodo apelianto polinkį nusikalsti. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino kaip neigiamai charakterizuojančias apeliantą, kadangi matyti, kad pastarasis nelinkęs daryti išvadų dėl savo ankstesnio teistumo, neteisėtų smurtinių veiksmų bei keisti gyvenimo būdo, teismo skirta švelnesnė bausmė bei baudžiamojo poveikio priemonės apeliantui įtakos nepadarė, jis vėl nusikalto. Taip pat matyti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad apeliantas gailėjosi dėl neteisėtų veiksmų bei teigė atsiprašęs nukentėjusiosios, tačiau pagrįstai pastarojo išreikšto gailesčio nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nepripažino padaręs visus jam inkriminuotus neteisėtus veiksmus, nors byloje surinktais įrodymais jie įrodyti. Be to ir apeliaciniame skunde savo neteisėtus veiksmus lyg ir pateisina, teigdamas, kad dėl jų nekilo jokių žalingų pasekmių, kad sugyventinė neturi jokių pretenzijų.

5.2. Aukščiau nurodyti duomenys pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam R. P. gali būti pasiekti tik paskiriant griežtesnę nei vidutinę, iš baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytų bausmių – areštą. Kolegijos nuomone, tiek teismo parinkta bausmė, tiek jos skyrimo motyvai rodo, kad bausmė paskirta laikantis BK VIII skyriuje nustatytų reikalavimų, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir švelninti nuteistajam R. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo. Priešingu atveju būtų pažeisti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai, tarp jų nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas ir teisingumo principo įgyvendinimas. Paskirtoji bausmė R. P. nėra aiškiai per griežta, todėl keisti ją švelnesne vados nėra.

6. Kolegija atsižvelgia ir vertina teigiamai apelianto norą įsidarbinti, tačiau tai nėra pakankama vada taikyti jo atžvilgiu teisines lengvatas. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju aukščiau nurodytos aplinkybės pagrįstai neleidžia teismui manyti, kad apeliantui paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti sumažinus arešto bausmės trukmę ar paskyrus švelnesnę savo rūšimi bausmę, kadangi, kaip minėta, nuteistasis iš ankstesnio teistumo išvadų nedaro, toliau pažeidinėja įstatymus. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis yra ne tik pataisyti nusikaltusį asmenį, bet ir už tai jį nubausti.

7. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo R. P. apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo R. P. apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.