- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-08
- Bylos Nr.
- I-707-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02425-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-10) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog kamerų sienos murzinos, nuo lubų krito tinkas, grindys išpuvusios, gultai surūdiję nuo drėgmės, langai išdaužyti, apšvietimas blogas, patalpos nevėdinamos, išduodama patalynė smirdi, čiužinys plonas. Nurodė, kad patalpos smirdėjo nuo rūkymo, kadangi jis yra nerūkantis, todėl dūmai kenkė sveikatai, dažnai kosėdavo. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasine, emocine depresija. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 9-12) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos (Bendrojo ) skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 25, taip pat buvo patalpintas į baudos izoliatorių. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog Ligoninės Vilniaus padalinio visos patalpos buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis, praveriant langą, ligoninės langai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu buvo laikomas atskirais laiko tarpais nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 19).
Nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m, įrengtos 5 dviejų aukštų lovos, t. y. 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui palatoje teko 2,12 kv. m. ploto (b. l. 19, 27).
Nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriuje, kurio plotas 6,23 kv. m., įrengta 1 dviejų aukštų lova, t. y. 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui baudos izoliatoriuje teko 3,11 kv. m. ploto (b. l. 19, pažyma Nr. S-1297).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą laiką, t. y. 12 parų, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Pareiškėjas skunde teigė, jog nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus ir dirbtinis patalpų apšvietimas, netinkama ventiliacija, patalpose drėgna.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų apšvietimu, drėgme, temperatūra pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – HN 76:2010), kurios 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusiose Higienos normoje HN 134:2015. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 31-32), iš kurio matyti, kad kamera Nr. 25 yra vėdinama per atveriamus langus. Teismo vertinimu, patalpas tinkamai prižiūrint, vėdinant, drėgmės ir pelėsio galima išvengti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo tinkamo apšvietimo. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad natūralus patalpų apšvietimas užtikrinamas per kamerų langus, o pacientams prašant, dienos metu paliekamas ir dirbtinis apšvietimas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, kamerų natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia dirbtinė apšvieta – 200 lx. Atsižvelgiant į tai, kad patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 p., HN 134:2015 3 p.). Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus dėl netinkamo kamerų apšvietimo, ar, kad dienos metu jam būtų atsisakyta įjungti dirbtinį apšvietimą, nėra. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, jo argumentai yra deklaratyvūs, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų sienos murzinos, nuo lubų krenta tinkas, grindys išpuvusios, langai išdaužyti, išduodama patalynė smirdi, čiužinys plonas, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpos smirdėjo nuo rūkymo, kadangi jis yra nerūkantis, todėl dūmai kenkė sveikatai, dažnai kosėdavo.
Atsakovas atsiliepime (b. l. 21) nurodė, jog Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose yra iškabinta informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Teismas vertina, kad Ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose. Neteisėtų Ligoninės administracijos veiksmų, kad palatose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo teisių pažeidimo į administraciją nesikreipė, todėl teismas neturi pagrindo neteisėtų atsakovo veiksmų konstatavimui.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 12 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasine, emocine depresija. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatose), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (12 parų pareiškėjui teko nuo 2,12 kv. m iki 3,11 kv. m ploto), tai, kad šį ginčo laikotarpį pareiškėjas minėtomis sąlygomis buvo laikomas atskirais laiko tarpais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), tačiau nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 80 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.