- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-11
- Bylos Nr.
- eA-4056-442/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02433-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. K.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. birželio 23 d. sprendimą; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr.(21.222)FR0682-256 (toliau – ir Sprendimas); 3) nustatyti, jog pareiškėjas neturi 6 675 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos, bei nustačius neegzistuojant nepriemokos, nustatyti, jog neskaičiuotini delspinigiai; 4) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr.(21.222)FR0682-256 paskirtą 2 003 Eur baudą, kuri buvo sumažinta iki 1 335 Eur skundžiamu Sprendimu, nesant mokesčių mokėtojo padarytam pažeidimui.
2. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamais sprendimais. Teigė, jog nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimo teiginiu, kad pareiškėjas nepateikė metinės pajamų mokesčių deklaracijos ir tvirtino, kad remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalimi, jis neprivalėjo teikti minėtos deklaracijos, nes negavo jokių pajamų, nesusijusių su darbo santykiais, o GPM permokos, kurią galėtų susigrąžinti, neturėjo. Nurodė, kad 2013 m. jo įplaukos grynaisiais ir negrynaisiais pinigais sudarė 549 417,38 Lt, o išlaidos 545 123,76 Lt, t. y. pajamos viršijo išlaidas 4 293,68 Lt (1 243,53 Eur) suma. Pažymėjo, jog 2013 m. siekdamas padengti laikiną pinigų trūkumą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkais buvo pareiškėjas ir jo motina, skolinosi iš motinos pinigines lėšas bendrovės apyvartinėms lėšoms. Tais pačiais metais paskolą grąžino, dėl to ji nebuvo deklaruota. Pareiškėjo teigimu, jis neprivalėjo deklaruoti šio sandorio Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 42 (1) straipsnio nustatyta tvarka, nes pasibaigus kalendoriniams metams šis sandoris buvo įvykdytas ir pasibaigęs. Inspekcijai patikrinimo metu buvo pateikta informacija tiek apie pareiškėjo su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios buvo deklaruotos, tiek iš kredito įstaigų pasiskolintas lėšas, kurias pareiškėjas panaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apyvartinėms lėšoms, dėl to, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino pareiškėjo ir jo motinos sudarytos paskolos sutarties bei nevertino jos visų aplinkybių ir įrodymų kontekste.
3. Pareiškėjo tvirtinimu, Inspekcija atsisakė tirti pareiškėjo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, nuspręsdamas mokesčių mokėtojo nenaudai, tokiu būdu pažeisdamas teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principus. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo 74 249,17 Eur grynųjų pinigų likutį, o 2015 m. gruodžio 31 d. – 92 886,87 Eur. Todėl tai, pareiškėjo nuomone, parodo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo pajamos viršijo išlaidas ir jis niekada nenaudojo Inspekcijos patikrinimo akto projekte nustatyto grynųjų pinigų likučio – 15 226,45 Lt (44 029,90 Eur).
4. Pareiškėjas taip pat nesutiko su paskirta 2 003 Eur GPM bauda, kuri buvo sumažinta iki 1 335 Eur. Pareiškėjo teigimu, jis mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė reikiamą informaciją, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl jam paskirta net 30 procentų dydžio bauda. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų metodas neleidžia kuo tiksliau apskaičiuoti pareiškėjo mokestinės prievolės, o atvirkščiai buvo siekiama lengviausiu būdu paskaičiuoti kuo didesnę GPM sumą, ignoruojant, kad skaičiuojant mokesčius galima taikyti kelis, o ne vieną vertinimo metodą. Teigė, jog mokesčių administratorius visiškai nekreipė dėmesio ir ignoravo tą faktą, kad pareiškėjas tiriamuoju laikotarpiu, turėjo nepadengtų įsiskolinimų kreditoriams ir kredito įstaigoms.
Atsiliepimas
5. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjo banko sąskaitose vykusias pinigines operacijas nustatyta, jog nuo 2008 m. banko sąskaitose vyko tarpusavio atsiskaitymai tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atlikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo metu, pareiškėjas, kaip įmonės vadovas, informacijos ir juridinę galią turinčių dokumentų pagrindžiančių sudarytus sandorius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė, tačiau gavus Inspekcijos nurodymą, pareiškėjas pateikė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, suvestinių apskaitos registrų pateikti tik fragmentai. Iš pareiškėjo pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentų Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas 2012–2015 m. buvo bendrovės atskaitingu asmeniu ir naudojo asmenines lėšas (grynaisiais pinigais, vykdė atsiskaitymus su bendrovės tiekėjais per asmenines bankų sąskaitas) su bendrovės veikla susijusioms išlaidoms apmokėti. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2012 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį įsipareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiui iki 2017 m. gruodžio 31 d. suteikti paskolą, kurios dydis negali viršyti 200 000 Lt, visam sutarties laikotarpiui numatytos 5 proc. metinių palūkanų dydis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario 25 d. išleido 34 810,46 Lt kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingas asmuo bei į banko sąskaitą įnešė 117 215,99 Lt grynųjų pinigų sumą, kurios dalis, t. y. 113 944,01 Lt panaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos užtikrinimui (atsiskaitymams su prekių ir paslaugų tiekėjais, įmonės darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui), likusią 32 71,98 Lt sumą panaudojo skolų kredito įstaigoms grąžinimui ir asmeniniam vartojimui. Iš viso minėtu laikotarpiu pareiškėjas patyrė 152 026,45 Lt išlaidų.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atlikto mokestinio patikrinimo metu pateiktame paaiškinime nenurodė tiriamojo laikotarpio pradžioje ir pabaigoje (2012 m. sausio 1 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d.) turėtų santaupų. Anot atsakovo, patikrinimo metu, pagrįsdamas tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtas santaupas grynaisiais pinigais pateikė 1994 m. (3 sutartis) ir 2005 m. (1 sutartis) sudarytas nekilnojamojo turto pardavimo sutartis, bei 2007 m. sudarytą paskolos sutartį. Įvertinus pareiškėjo pateiktų 1994 metais sudarytų nekilnojamojo turto pardavimo sutarčių duomenis nustatyta, kad pareiškėjas sudarytų sutarčių pagrindų gavo 153 100 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, tačiau šio turto įsigijimo išlaidų pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos pareiškėjas ir jo sutuoktinė nepateikė ir 153 100 Lt nedeklaravo, todėl patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė galėjo turėti ne didesnį nei 50 000 Lt piniginių lėšų kiekvienas arba 100 000 Lt kartu. Patikrinimo metu įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2004 m. pradžioje turėtas santaupas 100 000 Lt, 2004 – 2012 m. gautas pajamas – 1 397 216,89 Lt, patirtas išlaidas – 1 837 472,57 Lt bei lėšų likutį 2012 m. gruodžio 31 d. banko sąskaitose – 36 16,07 Lt ir grynaisiais pinigais – 28 06,87 Lt, nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2004–2012 m. viršijo pajamas 346 678,62 Lt suma, nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2004–2012 m. išlaidoms padengti naudojo kitas pajamas iš nenustatytų lėšų šaltinių. Patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. sausio 1 d. turėjo 3 616,07 Lt santaupų banke ir 2806,87 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2013 metų pradžioje turėtas santaupas, 2013 m. gautas pajamas, patirtas išlaidas bei turėtas santaupas 2013 m. pabaigoje nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 152 026,45 Lt viršijo disponuojamas pajamas. Išnagrinėjus pareiškėjo ir jo sutuoktinės vykdytas operacijas grynaisiais pinigais nustatyta, kad pareiškėjui 2013 m. nepakako lėšų asmeninėms banko sąskaitoms papildyti, atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių ir paslaugų tiekėjais. Todėl patikrinimo metu vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis padaryta išvada, kad pareiškėjas nustatytoms išlaidoms padengti naudojo kitas nedeklaruotas ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. Įvertinus pareiškėjo 2013 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas – 25 914,32 Lt, išskaičiuotą GPM – 3 375 Lt, pritaikius 1 800 Lt MNPD, nuo gautų kitų su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamų – 152 026,45 Lt pareiškėjui apskaičiuota 6 674,58 Eur mokėtina GPM suma. Atsakovas teigė nustatęs, kad pareiškėjo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. vasario 25 d. patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas ir turėtas santaupas, todėl padarė išvadą, kad šios išlaidos buvo dengiamos pajamomis, kurių šaltiniai yra nežinomi.
8. Dėl paskolos sutarties, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymėjo, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Pabrėžė, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Todėl atsakovo nuomone, paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių apie pinigines lėšas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.
Atsiliepimas
9. Atsakovo teigimu, pareiškėjas realų 160 000 Lt gavimo pagal 2013 m. vasario 1 d. sudarytą paskolos sutartį su motina faktą grindė paskolos sutartimi, bei paties pareiškėjo paaiškinimu, kuriame jis patvirtino paskolos sutartyje užfiksuotas aplinkybes. Kitų duomenų, patvirtinančių objektyvų minėtų pajamų gavimo faktą, išskyrus savo paaiškinimus, pareiškėjas nepateikė. Teigė, jog mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo gautos 160 000 Lt paskolos nedeklaravo formoje PRC907, taip pat nedeklaravo pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2013 m., todėl tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo sudaryta paskolos sutartis, pareiškėjo paaiškinimai nepagrindė pajamų gavimo iš motinos fakto. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė informacijos apie 2013 m. vasario 1 d. sudarytą 160 000 Lt paskolos sutartį, todėl pagal MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalį ši sutartis, įrodymų leistinumo aspektu, negalėjo būti vertinama kaip įrodymas, kuriuo remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo 160 000 Lt pajamų gavimo faktas.
10. Dėl baudų ir delspinigių atsakovas nurodė, kad Inspekcijos sprendimas ir jame nustatytos faktinės aplinkybės yra patvirtintos Komisijos sprendimu, kuri sprendime nurodė, kad mokesčių administratoriaus atlikti pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų skaičiavimai yra pagrįsti byloje surinktais rašytiniais dokumentais, todėl MAĮ nėra numatyta galimybių neskirti baudų ir (ar) neskaičiuoti delspinigių.
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde dėstomus argumentus ir paneigiančių Inspekcijos patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai laikyti nepagrįstais ir atmestini.
Šalies argumentai
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog Inspekcijos patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėjas nepateikė metinės GPM deklaracijos (forma GPM 308), tačiau pareiškėjas neprivalėjo pateikti tokios deklaracijos, nes jokių pajamų nesusijusių su darbo santykiais neuždirbo ir neturėjo, o GPM permokos neturėjo grąžinti. Su darbo santykiais susijusios pareiškėjo pajamos buvo deklaruotos. 2013 m. pareiškėjo įplaukos grynaisiais ir negrynaisiais pinigais sudarė 549 417,38 Lt, o išlaidos 545 123,76 Lt, t. y. pajamos viršijo išlaidas 4 293,68 Lt (1 243,53 Eur) suma. Be to, pareiškėjas 2013 m. siekdamas padengti laikiną pinigų trūkumą UAB „(duomenys neskelbtini)““, kurios akcininkais buvo pareiškėjas ir jo motina, skolinosi iš motinos pinigines lėšas bendrovės apyvartinėms lėšoms. Tais pačiais metais paskolą grąžino, dėl to ji nebuvo deklaruota. Nurodė, kad pasibaigus kalendoriniams metams šie sandoriai buvo pilnai įvykdyti ir pasibaigę, todėl pareiškėjas neturėjo nei ko deklaruoti, nei ko pranešti mokesčių administratoriui. Inspekcijos patikrinimo metu buvo pateikta informacija tik apie pareiškėjo su darbo santykiais susijusias gaunamas pajamas, kurios buvo deklaruotos, tiek apie kredito įstaigose paskolintas lėšas, kurias jis naudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apyvartinėms lėšoms
14. A. K. pažymėjo, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas asmeniui mokėtiną gyventojų pajamų mokestį, privalo atsižvelgti į metinį pajamų ir išlaidų balansą. Be to, mokesčių administratorius grindžia savo išvadas formaliais skaičiavimais, neįsigilinus į bylos aplinkybes, t. y. paėmė tik vieno mėnesio 2013 m. laikotarpį ir nesiaiškino, ar pareiškėjas realiai galėjo turėti 256 367,52 Lt grynųjų pinigų likutį, neįvertino pareiškėjui tuo metu egzistuojančių įsipareigojimų, kurių grąžinti pareiškėjas neturėjo galimybės. Mokesčių administratorius ignoravo faktą, jog 2012 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas ir jo sutuoktinė sutartine hipoteka įkeitė savo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) įsipareigojimams iš 2012 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutarties užtikrinti. Maksimalios hipotekos suma – 353 426,67 Lt, šiais pinigais buvo disponuojama dengiant įvairius UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus. 2016 m. birželio 9 d. buvo pasirašyta sutartinė hipoteka su kreditoriumi (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) bankrutavo. Atsiskaitymui su kreditoriais pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo parduoti vienintelį savo šeimos būstą. Taigi nurodyti faktai prieštarauja mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nurodytais skaičiavimais, kadangi juose nurodoma, jog 2014 m. Inspekcijos paskaičiavimu pareiškėjas turėjo 256 367,52 Lt grynųjų pinigų likutį.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad iš mokestinės bylos dokumentų buvo matyti, kad pareiškėjo sutuoktinės A. K. mokestinis patikrinimas nebuvo atliekamas, nors priimti sprendimai susiję su abiejų sutuoktinių gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis, nes santuokos metu įgytos lėšos yra abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Tvirtino, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo yra daugiavaikiai tėvai, dėl to Komisijos Sprendimu sumažinta 11 982,62 Eur suma yra jiems nepakeliama.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. sausio 12 d. nutartimi pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
18. LVAT nustatė, kad šioje byloje esminiu įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybių susijusių su pareiškėjo piniginių lėšų likučiu patikrinimo pradžiai – 2013 m. sausio 1 d. ir 2013 m. laikotarpio pajamų ir išlaidų vertinimu. Bylos dokumentai patvirtino, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pasisakė ne tik dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, bet taip pat ir dėl pareiškėjo sutuoktinės teisių ir pareigų. Iš mokestinės bylos dokumentų (patikrinimo akto ir kt.) matyti, kad pareiškėjo sutuoktinės A. K. mokestinis patikrinimas nebuvo atliekamas, tačiau patikrinimo metu vertinant pareiškėjo pajamų šaltinių pagrįstumą už tikrinamąjį laikotarpį (2013–2015 metų) nagrinėtos abiejų sutuoktinių gautos pajamos ir patirtos išlaidos už 2004–2015 metų laikotarpį ir padaryta išvada, kad 2013 metais sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas.
19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pasisakydamas dėl pareiškėjo sutuoktinės A. K. teisių ir pareigų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė šio asmens į bylos nagrinėjimą.
III.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, išnagrinėjęs administracinę bylą iš naujo, pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
21. Teismas nustatė, kad:
21.1. 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjo įgaliotas atstovas A. K. gavo 2019 m. rugsėjo 6 d. Inspekcijos patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-310, pagal kurį iš viso už 2013–2018 m. pareiškėjui buvo priskaičiuota 6 675 Eur mokėtina GPM suma. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo akte papildomai apskaičiuotais mokesčiais ir siekdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios buvo svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus pateikė Inspekcijai 2019 m. rugsėjo 29 d. rašytines pastabas, kuriose išdėstė nesutikimo motyvus. Inspekcija išnagrinėjusi pastabas 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-256 patvirtino patikrinimo akto rezultatus ir nurodė pareiškėjui į VMI sąskaitą sumokėti 6 675 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 3 906,32 Eur GPM delspinigių ir bei skyrė 2 003 Eur (30 proc.) GPM baudą.
21.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu 2020 m. kovo 25 d. pateikė skundą Komisijai. Komisija išnagrinėjusi bylos medžiagą ir pareiškėjo skundą 2020 m. birželio 23 d. sprendimu pakeitė Inspekcijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-256, t. y. vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 2 003 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 1 335 Eur GPM baudą.
21.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos ir Inspekcijos sprendimais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas minėtus sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą.
22. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, įtraukė pareiškėjo sutuoktinę A. K. trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens (A. K.) santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), sutuoktiniai augina du nepilnamečius vaikus. Šiuo atveju trečiojo suinteresuotojo asmens (A. K.) mokestinis patikrinimas nebuvo atliktas. Patikrinimo metu buvo vertinamas pareiškėjo pajamų šaltinių pagrįstumas ir teisėtumas už 2013 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, kurio metu buvo nagrinėtos abiejų sutuoktinių gautos pajamos ir patirtos išlaidos už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
23. Teismas, pasisakydamas dėl pateiktos 2013 m. vasario 1 d. paskolos sutarties rėmėsi LVAT praktiką ir nurodė, kad mokesčių mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimu, kad jis gavo atitinkamas piniginių lėšų sumas ar galimai jomis disponavo, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti jo nurodomus piniginių lėšų šaltinius.
24. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas siekdamas pateisinti gautas pajamas pateikė 2013 m. vasario 1 d. paskolos sutartį, tačiau teismas, remdamasis patikrinimo metu nustatytais faktais, proceso šalių rašytiniais paaiškinimais ir cituojama LVAT praktika, nustatė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių, kad jis realiai grynaisiais pinigais iš savo motinos gavo 160 000 Lt pagal 2013 m. vasario 1 d. paskolos sutartį. Iš pateiktos sutarties turinio buvo matyti, kad 2013 m. vasario 1 d. N. K. (pareiškėjo mama) paskolina pareiškėjui 160 000 Lt grynais pinigais. Sutartyje numatyta, kad paskola bus naudojama UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansavimui. Paskola turi būti gražinta iki 2013 m. gruodžio 26 d. Iš byloje surinktų įrodymų buvo matyti, kad pareiškėjas gautos 160 000 Lt paskolos grynaisiais pinigais nenurodė paaiškinimuose apie 2012–2014 m. gautas paskolas iš fizinių asmenų. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. iš motinos banko pavedimu gavo 34 080,37 Lt, tačiau aiškindamas aplinkybes, pareiškėjas nenurodė apie kitą 2013 m. iš motinos gautą paskolą, nors abi paskolos buvo panaudotos pareiškėjo verslo veiklos užtikrinimui ir asmeniniams poreikiams patenkinti. Apie paskolą Inspekcija buvo informuota tik 2019 m. birželio 13 d. pareiškėjo atstovo laiške, kai buvo susipažinta su patikrinimo akto projektu, o paskolos sutartis pateikta po patikrinimo akto priėmimo.
25. Teismo vertinimu, pareiškėjas jam MAĮ 42 (1) straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius neįvykdė, t. y. nepateikė tokio pranešimo Inspekcijai. Atitinkamai teismo vertinimu, tiek Komisija, tiek Inspekcija pagrįstai atsižvelgdama į tai, kad sandoris buvo nedeklaruotas, nevertino paskolos sutarties kaip pareiškėjo pajamų šaltinio.
26. Teismas pažymėjo, kad pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, jos papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų 2012 m. spalio 11 d. Inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-92, 6 punktą gyventojas duomenis apie pasiskolintas lėšas (grynaisiais pinigais) turi pateikti neatsižvelgdamas į tai, ar iki kalendorinių metų pabaigos pasiskolintos lėšos sugrąžintos, pranešime nurodydamas visą grynaisiais pinigais gautos paskolos sumą. Taigi, nors pareiškėjas skunde tvirtino, jog minėta 160 000 Lt paskola buvo grąžinta 2013 m., t. y. tais pačiais kalendoriniais metais, tačiau šiuo atveju minėta aplinkybė neturėjo jokios teisinės reikšmės, nes pareiškėjas turėjo pateikti iki kalendorinių metų pabaigos informaciją apie pasiskolintas lėšas, nepaisant to, ar jos grąžintos ar ne tais pačiais kalendoriniais metais. Taigi pareiškėjui nepagrindus 160 000 Lt paskolos, gautos iš motinos, gavimo, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjo pateiktą Inspekcijai paskolos sutartį atsižvelgti ir vertinti kaip pajamų šaltinį.
27. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog MAĮ 28, 41, 55, 68, 87, 89, 101, 104-1, 104-2, 129,131, 154 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 55-1 ir 61-1 straipsniais ir 56, 57, 58, 59, 60 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo (toliau – ir MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) 18 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojai iki 2016 m. birželio 30 d. centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi informuoti mokesčių administratorių apie po 2011 m. sausio 1 d. gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, išskyrus atvejus, kai šie šaltiniai buvo deklaruoti paties mokesčių mokėtojo ar trečiųjų asmenų teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu mokesčių mokėtojas šiame straipsnyje nustatyta tvarka iki 2016 m. birželio 30 d. tokios informacijos mokesčių administratoriui nepateikia, mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją neatsižvelgia ir jos nevertina. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius (forma PRC907), informacijos apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911 forma) įstatymo nustatyta tvarka nepateikė, 160 000 Lt paskola iš motinos teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruota nei paties pareiškėjo nei trečiųjų asmenų, mokesčių administratoriaus teisėtą ir pagrįstą pareiškėjo Inspekcijai pateiktos 2013 m. vasario 1 d. paskolos sutarties nevertino kaip pagrįsto pajamų šaltinį ir į ją neatsižvelgė.
28. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai savo skunde teigė, kad mokesčių administratorius vertindamas pareiškėjo pajamas ir išlaidas, neįvertino tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykusių tarpusavio atsiskaitymų. Pažymėjo, kad iš bylos medžiagos buvo matyti, jog buvo atliktas „(duomenys neskelbtini)“ operatyvus patikrinimas (2017 m. gegužės 23 d. operatyvaus patikrinimo pavedimas Nr. FR1043-3104), kurio metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, t. y. pareiškėjas informacijos ir juridinę galią turinčių dokumentų pagrindžiančių sudarytus sandorius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė. Mokesčių administratoriui davus nurodymą pateikti juridinę galią turinčius dokumentus, pagrindžiančius vykdytus piniginius sandorius ir atsiskaitymus susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d iki 2015 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, kadangi buvo pateikti tik suvestinių apskaitos registrų fragmentai. Įvertinęs minėtus pateiktus dokumentus, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas pagal 2012 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį įsipareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiui iki 2017 m. gruodžio 31 d. suteikti paskolą, kurios dydis negali viršyti 200 000 Lt, visam sutarties laikotarpiui numatytos 5 proc. metinių palūkanų dydis. Pareiškėjas paaiškino, kad paskolai suteikti (185 500 Lt) naudojo (duomenys neskelbtini) 2012 m. rugsėjo 4 d. pagal paskolos sutartį Nr. 12-00331 LTL suteiktą 240 000 Lt paskolą. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario 25 d. išleido 348 10,46 Lt kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingas asmuo bei į banko sąskaitą įnešė 117 215,99 grynųjų pinigų sumą, kurios dalį, t. y. 113 944,01 Lt panaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos užtikrinimui (atsiskaitymams su prekių ir paslaugų tiekėjais, įmonės darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui), likusią 3 271,98 Lt sumą panaudojo skolų kredito įstaigoms grąžinimui ir asmeniniam vartojimui. Iš viso minėtu laikotarpiu pareiškėjas patyrė 152 026,45 Lt išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
31. Teismas nustatė, kad pareiškėjo išlaidos ginčo laikotarpiu (2013 m.) viršijo jo pajamas. Pareiškėjas neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis jis dengė patiriamas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė. Tai lėmė, kad pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Bylos medžiaga patvirtino, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo GPM bazę nustatė vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą.
32. Teismas pastebėjo, jog nors ir pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgė į MAĮ 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas, tačiau teismas šiuos pareiškėjos argumentus vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Priešingai, nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo abejoti Inspekcijos atliktais pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų skaičiavimais, nes jie patvirtinti byloje surinktais rašytiniais įrodymais (sąskaitų išrašais, buhalterinės apskaitos dokumentais, deklaracijomis).
33. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus 2019 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo akte yra analizuoti ir vertinti tiek pareiškėjo 2013 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likutis, tiek pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2013–2015 m. gautos pajamos ir patirtos išlaidos, tiek pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktos (grąžintos) paskolos, o išanalizavus visus į mokestinę bylą pateiktus įrodymus, sudarytos 2013–2015 metų pajamų ir išlaidų suvestinės, 2013–2015 m. operacijų grynaisiais pinigais suvestinės, todėl teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai savo skunde teigė, kad mokesčių administratorius savo išvadas grindė tik formaliais skaičiavimais, vertindamas tik vieno mėnesio 2013 m. laikotarpį, nesiaiškindamas, ar pareiškėjas realiai galėjo turėti 256 367,52 Lt (74 249,17 Eur) grynųjų pinigų likutį, neįvertindamas pareiškėjo įsipareigojimų, kurių tuo metu jis negalėjo įvykdyti.
34. Teismas pažymėjo, jog neatsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas tiek 2013 m. gruodžio 31 d., tiek vėlesnių laikotarpių pabaigoje turėjo nemažą grynųjų pinigų likutį, tačiau juo objektyviai negalėjo būti dengiamos 2013 m. vasario mėn. patirtos išlaidos. Atitinkamai teismo vertinimu, nustačius, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir turėtas santaupas, vadinasi, pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino šias pajamas taikydamas MAĮ 70 straipsnį, t. y. pagal mokesčių administratoriaus atliktą patikrinimą.
35. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinės duomenų bazės išrašas tik patvirtino faktą, jog 2018 m. spalio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu buvo parduotas pareiškėjo šeimai priklausęs žemės sklypas ir gyvenamasis namas, tačiau nepatvirtino pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens nurodytų aplinkybių, kad gautos už namo pardavimą lėšos buvo naudojamos skoloms dengti, todėl argumentas, kad jei pareiškėjas būtų turėjęs 152 026,43 Lt (44 029,90 Eur), jis finansinėms problemoms spręsti nebūtų priverstas parduoti savo būsto, taip pat atmestos kaip nepagrįstas.
Atsiliepimas
36. Teismo vertinimu, trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepime taip pat nepagrįstai teigė, kad mokesčių administratorius neatliko pareiškėjo sutuoktinės A. K. mokestinio patikrinimo, nors priėmė sprendimus, susijusius su abiejų sutuoktinių gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis. Pažymėjo, kad iš prie bylos prijungtos Mokestinių ginčų komisijos bylos Nr. 7-65/2020 IV t. medžiagos (2018 m. vasario 12 d. Pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32)FR0687-132, 2018 m. vasario 14 d. Mokestinio tyrimo ataskaitos, A. K. teikti paaiškinimai, 2017 m. balandžio 28 d. VMI užduotis atlikti mokestinį tyrimą ir kt. (IV t., b. l. 42-185), buvo matyti, kad mokesčių administratorius atliko ir pareiškėjo sutuoktinės A. K. mokestinį tyrimą, kas tik patvirtino, kad mokesčių administratoriaus ginčijamuose sprendimuose padaryta išvada dėl pareiškėjo padaryto mokesčio įstatymų pažeidimų yra priimta išsamiai išanalizavus abiejų sutuoktinių gautas pajamas ir patirtas išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
38. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad tiek Komisija, tiek Inspekcija iš esmės tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra.
IV.
39. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
40. Pareiškėjo nuomone, bylą nagrinėjusio teismo sprendimas priimtas vien formaliai, objektyviai ir išsamiai neištyrus bei neįvertinus visų byloje esančių ir proceso šalių pateiktų įrodymų ir neatskleidus bylos esmės. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:
40.3. Pirmosios instancijos teismas sutinka su Komisija, ir remiasi MAĮ 42 (1) straipsniu, kuriame reglamentuota, jog mokesčių mokėtojas esą turėjęs pranešti VMI apie sudarytus paskolos sandorius, kuriais remiasi 2013 m. vykusioms operacijoms su savo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrįsti. Pareiškėjas pažymi, jog pasibaigus kalendoriniams metams šie sandoriai buvo pilnai įvykdyti ir pasibaigę, dėl to pareiškėjas neturėjo nei ko deklaruoti, nei ko pranešinėti mokesčių administratoriui. Be to, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas visetas sąlygų, kurias turi atitikti tokie deklaruojami sandoriai, ir 4 punktas nustato, jog „gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka.“. Nagrinėjamu atveju VMI patikrinimo metu buvo pateikta informacija tiek apie V. K. su darbo santykiais susijusias gaunamas pajamas, kurios buvo deklaruotos, tiek apie kredito įstaigose pasiskolintas lėšas, kurias jis naudojo bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apyvartinėms lėšoms, dėl to pareiškėjas daro išvadą, kad VMI visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino pareiškėjo ir jo motinos sudarytos paskolos sutarties ir jos nevertino visų aplinkybių ir įrodymų kontekste.
40.4. Teismas ne tik neanalizavo pareiškėjo pateiktų dokumentų ir paaiškinimų, bet netgi atsisakė juos tirti, a priori nuspręsdamas mokesčių mokėtojo nenaudai, kas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir nesuderinama su gero viešojo administravimo principais. Taigi, neanalizuodamas pareiškėjo pateiktos medžiagos bendrame aplinkybių kontekste, tiek VMI, tiek ir Komisija, tiek ir teismas skundžiamu sprendimu faktiškai nusprendė mokesčių mokėtojo nenaudai visiškai neatsižvelgdamas į jo pateiktus įrodymus, niekaip nemotyvavo, kodėl jie nepagrindžia V. K. atliktų piniginių operacijų, nenustatė, jog jie yra neteisėti. VMI neteisėtai ir nepagrįstai apmokestino, o Komisija ir teismas tokį apmokestinimą neteisėtai paliko galioti, gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinant ne gyventojo faktiškai gautas pajamas, o apyvartą, kadangi visų atliktų pinigų judėjimo operacijų sisteminė analizė akivaizdžiai įrodo, jog visų šių piniginių operacijų rezultate V. K. tokių pajamų, kokios nurodomos kaip neva „nustatytos“ apmokestinamosios pajamos, negavo. Pareiškėjo nuomone, teismas neabejotinai pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus ir a priori suteikė pranašumą Mokesčių administratoriui, remdamasis tik jo duomenimis, interpretacijomis ir pateiktais įrodymais, ir visiškai ignoruodamas ir nepasisakydamas dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės argumentų ir įrodymų, nemotyvuodamas, kodėl jų nevertina ir jais nesiremia. Be to, nepagrįstai apmokestinant 152 026,45 Lt (44 029,90 Eur) VMI neteisėtu būdu legalizuoja faktiškai negautas pajamas, o tai pažeidžia viešąjį interesą.
40.5. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų metodas neleidžia kuo tiksliau apskaičiuoti jo mokestinę prievolę, o atvirkščiai buvo siekiama lengviausiu būdu priskaičiuoti kuo didesnę GPM sumą, ignoruojant Taisyklių nuostatas, kad skaičiuojant mokesčius galima taikyti kelis, o ne vieną vertinimo metodą. Taikant ekonominių modelių vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Būtent šis metodas, kartu su mokesčių administratoriaus parinkto išlaidų metodu, galėjo leisti tiksliau nustatyti pareiškėjo mokestinę prievolę. Taikant ekonominių modelių metodą būtų nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku bei direktoriumi 2013 m. suteikė įmonei trumpalaikę paskolą, kuri buvo grąžinta per 2013 metus ir tokiu būdu nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas niekaip negalėjo turėti 256 367,52 Lt (74 249,17 Eur) grynųjų pinigų likučio.
Atsiliepimas
41. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
42. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
43. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 23 d. sprendimo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr.(21.222)FR0682-256 teisėtumo ir pagrįstumo.
44. Inspekcija 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-256 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui į VMI sąskaitą sumokėti 6 675 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 3 906,32 Eur GPM delspinigių ir bei skyrė 2 003 Eur (30 proc.) GPM baudą.
45. Komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2020 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. S-127 (7-65/2020) pakeitė Inspekcijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-256, t. y. vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 2 003 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 1 335 Eur GPM baudą.
46. Mokesčių administravimas yra sudėtinė viešojo administravimo dalis, todėl mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių administravimo procedūras, privalo vadovautis ne tik mokesčių administravimą reguliuojančių teisės aktų nuostatomis, bet ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1102-442/2018).
47. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.
48. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatos reiškia, jog administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį sprendimą, o motyvų išdėstymas turi būti aiškus ir pakankamas. Šios teisės normos siejamos su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Minėtų bendrųjų administracinio sprendimo turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus.
49. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktais, visų pirma, siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas administracinis sprendimas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, t. y. mokesčių mokėtojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas. Kita vertus, teismui sprendžiant dėl ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, būtina įvertinti administracinio sprendimo teisinį bei faktinį pagrindą, sąlygojusį mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimą.
50. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
51. Pagal šį teisinį reguliavimą, tiek mokesčių administravimo procedūrose, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, visų pirma, būtent mokesčių administratoriui tenka pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.
52. Atsakovas, vertindamas 2013 m. pareiškėjo išlaidas ir pajamas, ginčijame Sprendime nurodė, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. gavo 434 208,37 Lt pajamų ir patyrė 44 2170,16 Lt išlaidų. Sutuoktiniai 2013 m. į banko sąskaitas grynaisiais pinigais įnešė 139 178,78 Lt, išgrynino 223 135,51 Lt, grynaisiais pinigais gavo 23 969,77 Lt pajamų bei patyrė 120 179,91 Lt išlaidų. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2013 metų pradžioje turėtas santaupas, 2013 m. gautas pajamas, patirtas išlaidas bei turėtas santaupas 2013 m. pabaigoje nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 152 026,45 Lt viršijo disponuojamas pajamas. Išnagrinėjus pareiškėjo ir jo sutuoktinės vykdytas operacijas grynaisiais pinigais nustatyta, kad pareiškėjui 2013 m. nepakako lėšų asmeninėms banko sąskaitoms papildyti, atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių ir paslaugų tiekėjais.
53. Be kita ko, atsakovo Sprendime pažymėta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario 25 d. išleido 34 810,46 Lt kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingas asmuo bei į banko sąskaitą įnešė 117 215,99 Lt grynųjų pinigų sumą, kurios dalį, t. y. 113 944,01 Lt panaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos užtikrinimui (atsiskaitymams su prekių ir paslaugų tiekėjais, įmonės darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui), likusią 3 271,98 Lt sumą panaudojo skolų kredito įstaigoms grąžinimui ir asmeniniam vartojimui. Iš viso minėtu laikotarpiu pareiškėjas patyrė 152 026,45 Lt išlaidų.
54. Taigi, visų pirma, iš nurodytų faktinių aplinkybių nėra aišku pagal kokio laikotarpio išlaidas ir pajamas atsakovas apskaičiavo papildomą gyventojų pajamų mokestį (ar atsižvelgiant į kalendoriniais metais patirtas pajamas ir išlaidas, ar tik į išlaidas, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, patirtas nuo 2013 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario 25 d.).
55. Be to, tuo atveju, jeigu apskaičiuojant pareiškėjui papildomą gyventojų pajamų mokestį buvo atsižvelgta tik į išlaidas, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, patirtas nuo 2013 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario 25 d., tuomet mokesčių administratorius privalėjo įvertinti iki šio laikotarpio ir šiuo laikotarpiu pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtas santaupas bei gautas pajamas.
56. Ginčijamame sprendime nėra aiškiniai išdėstyta kokiu būdu nustatyta gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinama suma, t. y. pateikta aiški motyvacija bei detalūs ir aiškūs apmokestinamos sumos bei gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimai.
57. Kadangi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo apmokestinimu, todėl ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų, o tai yra pagrindas Sprendimą panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
58. Nustačius, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas yra neteisėtas, naikintinas ir Komisijos sprendimas.
59. ABTĮ 94 straipsnis nustato, jog skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto teisės akto galiojusio kito teisės akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.
60. Nagrinėjamu atveju, panaikinus VMI Sprendimą, atsakovas privalės dėl pareiškėjo mokestinio patikrinimo akto priimti naują sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų, kuriais prašoma nustatyti, jog pareiškėjas neturi 6 675 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos, taip pat panaikinti paskirtą baudą nėra pagrindo.
61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. S-127 (7-65/2020).
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr.(21.222)FR0682-256.
Nutartis neskundžiama.