Alytaus apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Varėnos rajono savivaldybės administracijos atstovui Valdui Volungevičiui, nedalyvaujant suinteresuotų asmenų, Valstybės įmonės „Turto bankas“, Valstybės įmonės „Registrų centras“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus, Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento, atstovams,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - Valstybės įmonė „Turto bankas“, Valstybė įmonė „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Varėnos rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė tenkinti jo pareiškimą ir nurodė, kad jis nori įteisinti ūkinį pastatą. Dalį pastato jam perleido kiti asmenys. Ūkinis pastatas susideda iš kelių statinių – jie supuvę, sugriuvę, iš pastato likę tik likučiai. Pastatą pradėjo valdyti nuo 1988 m. – valdė periodiškai, o nuo 2005 m. valdo pastoviai. 2016-10-03 pastatas pilnai sudegė - išlikęs rūsys, betonuotas pagrindas. Rūsį pastatė Valkininkų geležinkelio stotis. Statyba vyko apie 1977 metus. Priklausė J. D. ir jo šeimai. Kai R. D. jam perleido sandėliuką su rūsiu, sandorio notariškai netvirtino, tarėsi žodžiu, jis nebuvo įregistruotas. Rūsio dydis 3,06 m².

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. N. kelia klausimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį į ūkinį pastatą (toliau – Ūkinis pastatas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio žymėjimas plane 1I1ž, registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Byloje esančiais dokumentais patvirtinama, kad pareiškėjas, 2016-07-20 parengė naudojamos ir valdomos pastato dalies kadastrinių matavimų bylą, 2016-08-12 iš Varėnos rajono savivaldybės administracijos Valkininkų seniūnijos gavo pažymą apie pastatų priklausomybę Nr. GPR-80, šios pažymos pagrindu 2016-08-18 įregistravo Ūkinį pastatą kaip asmeninę nuosavybę VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre tikslu įsigyti žemės sklypą, kuriame yra Ūkinis pastatas. 2016-09-06 su NŽT Varėnos skyriumi sudarė žemės reformos žemėtvarkos rengimo darbų apmokėjimo sutartį Nr. 3AL-250-(l 14.3.81.), kurios pagrindu turėjo būti atlikti žemėtvarkos projekto rengimo darbai 0,11 ha žemės sklypui po ūkiniu pastatu suprojektuoti, tačiau 2016-10-03 ūkinis pastatas sudegė. Civilinės bylos Nr. e2-3409-922/2018 duomenimis nustatyta, kad 2017-06-12 į Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus su ieškiniu kreipėsi greta aptariamo Ūkinio pastato (es. (duomenys neskelbtini)), esančio sklypo savininkai K. S. ir A. S., kurie teismo prašė pripažinti neteisėta Varėnos rajono savivaldybės administracijos Valkininkų seniūnijos išduotą pažymą apie pastatų priklausomybę V. N.. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2018 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3409-922/2018 ieškinys patenkintas visiškai, t. y. buvo pripažinta negaliojančia Varėnos rajono savivaldybės administracijos Valkininkų seniūnijos 2016-08-12 pažyma Nr. GPR-80 apie pastatų priklausomybę bei panaikintas V. N. nuosavybės teisių įregistravimas Nekilnojamojo turto registre į ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), es. (duomenys neskelbtini).

2018 m. spalio 19 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3409-922/2018, jau buvo nustatytos aplinkybės, kad ūkinis pastatas buvo pastatytas kartu su Tuberkuliozinės ligoninės pastatais bei neįrodyta, kad V. N. atstatė ar iš esmės rekonstravo ūkinį pastatą. Aptariamame 2018 m. spalio 19 d. sprendime Nr. e2-3409-922/2018 (sprendimas įsiteisėjo 2019-11-19) nurodyta, kad <...> „atsakovas V. N. nurodo, kad ūkinis pastatas esą jo buvo atstatytas 1988 metais vietoje nunykusių buvusios Valkininkų Tuberkuliozės ligoninės pastatų, teigia, kad nunykusių pastatų atstatymas, keičiant pagrindines statinio konstrukcijas, stogą, prilygsta naujai statybai, įrodinėja, kad garažo boksas Nr. 58 ir ūkinis pastatas nėra vienas statinys, teigdamas, kad Valkininkų seniūnijos namų ūkio knygoje prie įrašo „garažas“ yra patikslinimas, jog šis garažas yra bendrijoje, esą tai patvirtina ginčijamos pažymos teisėtumą, taip pat nurodo, kad ūkinėse knygose išsamiai nedetalizuojamas (nurodo, kad neturi būti detalizuojamas) pats pastatas, o tik įrašomas faktas apie turimus pastatus (jo teigimu pastatas galutinai detalizuojamas ir individualizuojamas vėliau padarius pastato kadastrinius matavimus), tačiau šią atsakovo poziciją ir jo nurodomas aplinkybes bei jų teisinę reikšmę paneigia byloje esantys įrodymai. Byloje nėra įrodyta atsakovo V. N. nurodoma aplinkybė, kad ūkinis pastatas jo buvo atstatytas ar iš esmės rekonstruotas 1988 metais. Byloje esančiomis senomis fotonuotraukomis, liudytojų parodymais yra įrodyta, kad ūkinis pastatas buvo pastatytas apie 1955-1956 metais, kur keleto metų paklaida neturi teisinės reikšmės, kai tuo tarpu byloje nėra liudytojų parodymų, jokių kitų patikimų įrodymų apie atsakovo atliktą esminę ūkinio pastato rekonstrukciją ar perstatymą 1988 metais ar panašiu laiku. Priešingai – byloje yra patikimi duomenys apie natūraliai laiko tėkmėje blogėjančią ūkinio pastato būklę, kuri būdavo taisoma jo naudotojams kaimyninių pastatų gyventojams epizodiškai perdengiant dalį stogo, darant einamąjį sienų ar durų remontą, kur šios aplinkybės nesudaro pagrindo laikyti, jog ūkinis pastatas apskritai buvo nunykęs ir esą buvo atliekama jo rekonstrukcija (atstatymas), atitinkamai nėra pagrindo atsakovą V. N. pripažinti ūkinio pastato statytoju.<...>

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis), jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina. Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso būdu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999-06-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/1999 konstatavo, kad „nuosavybės teisių į statinį įgijimas galimas ne bet kokios statybos metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimo, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas“.

Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo su istorija (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos, 2016 m. parengtos matininkės Solveigos Miliauskienės, duomenų matyti, kad statinio statybos pradžios ir pabaigos metai – 1988. Pareiškime gi teigiama, kad tuo metu (1988 metais) buvo atlikti tik statinio remonto (pagerinimo) darbai. Iš 2019 m. rugsėjo 30 d. teismui pateiktos Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos, parengtos inžinierės Daivos Truncienės, matyti, kad aptariamo ūkinio pastato statybos pradžios ir pabaigos metai nurodomi – 1977.

Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, 2016 m. parengtoje matininkės S. Miliauskienės, nurodyta, jog statinio statybos metai yra 1988, o Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, parengtoje inžinierės D. Truncienės nurodyta, jog statinio statybos metai 1977. Tais metais statinio statybos teisėtumui buvo taikomas VSARK 1976-12-30 įsakymas Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“, kuriame buvo nustatyta, jog leidimus statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus ir civilinius pastatus išduoda miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų – kurortų vyriausieji architektai ir rajonų architektai inspektoriai. Nepradėjus statybos per vienerius metus nuo leidimo išdavimo, leidimas netenka galios. Leidimai registruojami specialiose registracijos knygose, kuriose taip pat daromos atžymos apie netekusius galios leidimus ir priimtus naudoti pastatus. Šiame įsakyme taip pat buvo nustatyta, kad leidimai statyti žemės ūkio pastatus įforminami rajono architektui derinant pastatų statybos techninę dokumentaciją. Projekto tituliniame lape jis daro įrašą apie projekto suderinimą, jį papildo žodžiais „leidžiama statyti“, pažymi datą, pasirašo ir uždeda antspaudą. Šis įrašas privalomai registruojamas projektų derinimo apskaitos knygoje.

Vertinant šiuo aspektu akivaizdu, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, susijusių su pastato statyba (atstatymu, rekonstravimu ir pan.). Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą iki jo žuvimo 2016-10-03 įvykusio gaisro metu, neteisėtos statybos rezultatas – statinys – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas.

Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011): 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėta formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Taigi sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija.

Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą išryškina draudimą įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei priklausantį turtą griežtumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB „Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008).

Varėnos rajono savivaldybė savo atsiliepime į pareiškėjo V. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nurodžiusi, kad Ūkinis pastatas galėjo būti pastatytas apie 1955-1956 metus, kartu su tuometine Tuberkuliozine ligonine bei buvo naudojamas šios ligoninės reikmėms, o vėliau suskirstytas į keletą sandėliukų. Sandėliukas, kuriuo naudojosi pareiškėjo V. N. motina, D. N., kaip ir kiti sandėliukai, nebuvo įregistruotas nustatyta tvarka, o jo perdavimas naudotis taip pat nebuvo įformintas kokiais nors dokumentais. Savivaldybės atstovas V. Volungevičius teismo posėdžio metu patvirtino, kad aptariamas Ūkinis pastatas priklausė Valstybinei įstaigai Tuberkuliozinei ligoninei. Varėnos rajono savivaldybės žiniomis teisių ir pareigų perėmėja į aptariamą pastatą yra Viešoji įstaiga Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos. Valstybės įmonė Turto bankas savo atsiliepime į pareiškėjo V. N. pareiškimą nurodęs, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovauja valstybę, kai paveldimas nekilnojamasis turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, nėra perėmusi nekilnojamojo turto nurodyto A. N. pareiškime.

Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet toks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turtą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Šiuo atveju, teismas daro išvadą, kad aptariamas Ūkinis pastatas tebeliko valstybės nuosavybė, kuri negali būti įgyjama įgyjamąja senatimi.

Teismas pripažįsta, kad šioje byloje nėra įrodyta, jog V. N. teisėtai ir sąžiningai valdė ginčo turtą visą valdymo laiką, buvo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į šį turtą, nežinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti tą turtą nuosavybėn. Kaip jau minėta, draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Šioje byloje įgyjamąja senatimi siekiama įgyti nuosavybės teisę į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl ginčo turto V. N. valdymas negali būti pripažįstamas teisėtu. Valstybei priklausančio ūkinio pastato, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), valdymas nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį nuosavybės teisei įgyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingų interesų turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 d.). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Išlaidas advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti įstatymas priskiria bylinėjimosi išlaidoms (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai bei nurodė priteistiną sumą – 425,07 Eur. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu pareiškėjas V. N. buvo 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Šiuo atveju, pareiškėjo pareiškimas atmestas, todėl nespręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CK 4.68 - 4.71 straipsniais, CPK 259, 530 - 533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. N. pareiškimo netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose.