Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų E. V. (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Danutės Švitinienės, A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. išteisintas iš kaltinimų pagal BK 140 str. 2 d. (2018 m. balandžio 1 d. veika) bei pagal BK 140 str. 2 d. (2018 m. balandžio 5 d. veika), neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. tuo, kad jis 2018 m. balandžio 1 d., apie 21.30 val., namuose, esančiuose ( duomenys neskelbtini) , naudojo fizinį smurtą artimo giminaičio – dukros G. B. atžvilgiu, t. y. įspyrė ne mažiau kaip du kartus G. B. į kojas, tampė už plaukų, sudavė ranka ne mažiau kaip du kartus į galvos sritį, taip padarė G. B. poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje, abiejose blauzdose, dešiniame kelyje, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta G. B. sveikata, sukeltas fizinis skausmas.

Be to, D. B. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis 2018 m. balandžio 5 d., tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose tuo pačiu adresu, naudojo fizinį smurtą artimo giminaičio – dukros G. B. atžvilgiu, t. y. sudavė ranka vieną kartą G. B. į galvos sritį bei įspyrė vieną kartą G. B. į kairę koją, taip padarė G. B. poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta G. B. sveikata, sukeltas fizinis skausmas.

- dėl 2018-04-01 įvykdytos veikos - vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose;

- dėl 2018-04-05 įvykdytos veikos - vienerių metų trijų mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti galutinę vienerių metų devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Teigiama, jog teismo išteisinamasis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismo išvada, jog yra neįrodyta, kad D. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d., yra nepagrįsta, nes ji neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.). Nurodoma, kad nors D. B. kaltės nepripažino, byloje yra surinkta pakankamai objektyvių duomenų ir įrodymų, kurie neginčijamai patvirtina D. B. kaltę: liudytojų M. M., V. I., S. U., R. G. parodymai, specialisto išvada Nr. ( duomenys neskelbtini) ekspertės J. Ž. paaiškinimai, G. B. nurodytos aplinkybės apie jos atžvilgiu naudotą tėvo smurtą bei jos paaiškinimas, surašytas Panevėžio vaikų teisių apsaugos skyriuje, įvykio vietos apžiūros protokolas. Tikinama, jog teismas privalėjo vadovautis nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Šioje byloje teismas neatliko išsamios visų byloje esančių duomenų analizės, dėl ko klydo vertindamas liudytojų parodymus, specialisto išvadą, ekspertės paaiškinimus, nukentėjusiosios G. B. pasakojimą apie tėvo jos atžvilgiu naudotą smurtą byloje esantiems liudytojams. Šiuos įrodymus teismas vertino atsietai nuo kitų bylos duomenų, neatsižvelgė į įvykių seką, eigą, kitas reikšmingas aplinkybes. Tai sutrukdė teismui padaryti išvadą, jog yra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo D. B. kaltę padarius nusikalstamas veikas ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teigiama, kad teismas nepripažino įrodymu nukentėjusiosios G. B. nurodytas sužalojimo aplinkybes kitiems byloje esantiems liudytojams, suabejodamas nukentėjusiosios patikimumu. Šią išvadą darydamas teismas atsižvelgė į tai, kad G. B. „turėjo ir turi psichologinių ir psichinių problemų, kas turėjo įtakos jos parodymams ir veiksmams". Ši teismo išvada nepagrįsta, byloje nėra jokių duomenų apie priežastinį ryšį, kad šios aplinkybės sąlygojo nukentėjusiosios parodymus. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios pasakojimas buvo išsakytas dar prieš tai, kai ji apsinuodijo vaistais ir buvo paguldytą į ligoninę. Teismas neįvertino, kad diagnozė (Generalizuotas nerimo sutrikimas) nustatyta jau po to, kai jos atžvilgiu buvo padarytos nusikalstamos veikos, o šį susirgimą, labai tikėtina, ir sąlygojo smurtiniai D. B. veiksmai, taip pat tai, kad nukentėjusioji po pradėto ikiteisminio tyrimo buvo atskirta nuo šeimos, dėl ko ji jautėsi liūdna ir prislėgta, todėl išgėrė sesers vaistus (apie paskutinę aplinkybę nukentėjusioji papasakojo M. M.). Toliau pažymima, kad kita nuosprendyje nurodyta aplinkybė, dėl ko teismas suabejojo nukentėjusiosios pirminiu pasakojimu, yra tai, kad nukentėjusiąją galėjo įtakoti jos draugė S. U.. Teigiama, kad tokią išvadą teismas padarė nepagrįstai remdamasis liudytojų G. B. ir L. B., o taip pat ir kaltinamojo D. B. parodymais. Pažymima, kad šių proceso dalyvių parodymai šioje aspektu yra suderinti tarpusavyje, jie yra giminės, todėl taip bandoma padėti išvengti D. B. baudžiamosios atsakomybės. Skunde nurodoma, jog iš įvykio aplinkybių eigos, liudytojų S. U., M. M., R. G. parodymų, susirašinėjimo „Messenger'" programėlėje esančių žinučių matyti, kad liudytoja S. U. nebuvo iniciatorė kreipiantis į vaikų teisių apsaugos tarnybą, ji net gi bandė atkalbėti G. B. tai padaryti. Toliau skunde detaliai cituojamas minimų asmenų susirašinėjimas.

Teigiama, kad iš liudytojų parodymų, priešingai nei nurodoma skundžiamajame nuosprendyje, konstatuotina, jog D. B. nebuvo toks griežtas, kaip pateikė teismas savo nuosprendyje, labiau nei kiti tėvai ir tikrai nesiekė kontroliuoti dukters elgesį. D. B. elgesys, sprendžiant iš bylos duomenų, turėjo būti vertinamas kaip rūpestingas, bet ne kaip griežtas. Pažymima, jog taip pat teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo buvo susiklostę kaltinime nurodytu laikotarpiu įtempti, konfliktiški santykiai, dėl ko vėliau į šią aplinkybę atsižvelgė vertindamas proceso dalyvių paaiškinimus, jų pagrįstumą bei realumą. Nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į D. B. elgesį, jo galimo smurto panaudojimo priežastis ir jų įtaką veiksmams. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2018-04-01 ir 2018-04-05 tarp D. B. ir dukros įvyko konfliktinės situacijos, kurių metu D. B. buvo piktas dėl netinkamo, jo supratimu, dukros elgesio. Būtent tai, o ne kitos teismo nurodytos aplinkybės sąlygojo D. B. tolimesnius smurtinius veiksmus. Pažymima, kad teismas, remdamasis nepatikimais, šališkais liudytojų ( G. B. ir L. B.) parodymais padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji G. B. ketino, norėjo kartu gyventi su S. U.. Šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, o yra paneigiama G. B. ir S. U. parodymais. Skunde detaliai aptariama specialisto išvada Nr. ( duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta, kad G. B. padarytos poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, abiejose blauzdose, dešiniame kelyje, paveikus kietais bukais daiktais, 7 trauminiais poveikiais.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas advokatas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas ( BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai yra susiję su tuo, kad, prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, apeliaciniame skunde iš esmės ginčijami teismo nustatyti faktai. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą, surinktais bei teisme ištirtais įrodymais pagrįstą išvadą ir išteisino D. B. iš kaltinimų pagal BK 140 str. 2 d. (2018 m. balandžio 1 d. veika) bei pagal BK 140 str. 2 d. (2018 m. balandžio 5 d. veika).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Pagal BK 140 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas) ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

Prokuroro skunde tikinama, jog G. B. parodymais buvo suabejota dėl to, kad nukentėjusioji turėjo ir turi psichologinių ir psichinių problemų, nors byloje nėra jokių duomenų apie priežastinį ryšį, jog minima aplinkybė sąlygojo nukentėjusiosios parodymus. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismo sprendimą D. B. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, priešingai nei teigiama skunde, sąlygojo ne nukentėjusiosios turimos sveikatos problemos, tačiau byloje surinktų duomenų visuma, tarp jų ir pačios nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie paneigia D. B. inkriminuotus kaltinimus. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusioji G. B. 2018-04-06 pateikė prašymą ,,dėl smurto“ Panevėžio miesto Vaiko teisių apsaugos skyriui. Prašyme nurodyta, jog 2018-04-01 vakare ji susipyko su tėčiu ir jis jai kartą spyrė į koją, po ko jai atsirado dvi didelės mėlynės. Toliau prieštaraudama pati sau, teigė, kad tėtis ją „mušė iš jėgos“, o kalbėdama apie 2018-04-05 įvykusį konfliktą nukentėjusioji teigė, kad tėtis jai „davė per galvą“ (1 t. 10 b. l.). Pažymėtina, kad 2018-05-23 nukentėjusiosios apklausos metu G. B. teigė, kad 2018-04-01 vykusio konflikto metu tėtis ją tik pakratė už pečių (1 t. 57 b. l.). Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusiosios sesuo L. B., kuri betarpiškai matė tarp G. B. ir D. B. 2018-04-01 kilusį konfliktą. L. B. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog D. B. G. B. tik patampė už rūbų į šonus (2 t. 40 b. l.). Nukentėjusioji apklausos metu paprašyta patikslinti išgyvenimus dėl išteisintojo 2018-04-01 veiksmų jų tarpusavio konflikto metu, t. y. suėmimo už pečių ir pakratymo, nurodė, jog jokio fizinio skausmo nepajuto, jai neskaudėjo (1 t. 57 b. l.). Analogiškai vertinami ir 2018-04-05 D. B. veiksmai G. B. atžvilgiu. Nors tuo metu betarpiškai judviejų konfliktą mačiusių žmonių nebuvo, tačiau, priešingai nei teigiama skunde, jokių duomenų, patvirtinančių G. B. V. teisių apsaugos skyriui pateiktą informaciją apie jos atžvilgiu galimai tėčio panaudotą smurtą, byloje nėra. Kaip jau minėta, 2018-04-06 G. B. P. miesto Vaiko teisių apsaugos skyriui surašytame prašyme ,,dėl smurto“ pastaroji nurodė, kad 2018-04-05 konflikto metu jai tėtis sudavė per galvą. Tuo tarpu pateiktoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje ( duomenys neskelbtini) G. B. nebuvo nustatyta jokių sužalojimų galvos srityje, kuriems esant būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji iš tiesų galėjo patirti fizinį smurtą jos nurodytomis aplinkybėmis. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. B. nurodė, kad mėlynės ant jos kojos galėjo atsirasti tada, kai konflikto su tėčiu metu ji stojosi nuo lovos ir netyčia atsitrenkė į lovos kraštą (1 t. 57 b. l.). Tas pačias įvykio aplinkybes nurodė ir L. B., kuri pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad Gabijos kambaryje yra lova, į kurią susvirduliavusi sesuo atsitrenkė (2 t. 41 b. l.). Nors aukščiau minėtoje specialisto išvadoje nurodoma, kad pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją galima atmesti galimybę, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti nugriuvusi, tačiau pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausta ekspertė J. Ž., surašiusi ir minėtą išvadą, akcentavo, kad G. B. patirti sužalojimai vis dėlto galėjo atsirasti tiek jai spiriant, tiek jai pačiai atsitrenkiant, be kita ko ir į lovos kampą (2 t. 62 b. l.).

Toliau skunde teigiama, jog, priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, S. U. nebuvo iniciatorė, jog G. B. sumeluotų aptariamų įvykių aplinkybes. Pažymima, kad iš S. U. ir G. B. susirašinėjimų ,,Messenger“ programėlėje esančių žinučių, matyti, jog S. U. galimai netgi bandė atkalbėti G. B. kreiptis į vaikų teisių tarnybą. Toliau nurodoma, kad iš liudytojų M. M., V. I. parodymų matyti, kad S. U. neįtakojo nukentėjusiąją kreiptis į institucijas, nerodė jokios iniciatyvos, kai nukentėjusioji pasakojo sužalojimo aplinkybes. Atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą teismas pažymi, jog aplinkybė, ar S. U. buvo ar nebuvo G. B. kreipimosi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą iniciatorė, nėra reikšminga vertinant D. B. veiksmus.

Skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti ir kitus G. B. pasakojimą bei D. B. kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo patvirtinančius duomenis, o būtent tai, kad nustatyti nukentėjusiajai sužalojimai neprieštarauja, o patvirtina jos nurodytas sužalojimo aplinkybes, mechanizmą, laiką. Pažymima, kad aptariamoje specialisto išvadoje nurodyta, jog G. B. padarytos poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, abejuose blauzdose, dešiniame kelyje, paveikus kietais bukais daiktais, 7 trauminiais poveikiais. Pažymima, kad G. B. liudytojai M. M. nurodė, kad 2018-04-01 tėtis jai spyrė kelis kartus į koją, trenkė į galvą, tampė už plaukų, o 2018-04-05 trenkė ranka, įspyrė į kairę koją. Skunde pažymima, kad nustatyti sužalojimai buvo padaryti skirtingu laiku: poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, abejuose blauzdose, dešiniame kelyje padarytos 7-4 parų laikotarpyje iki apžiūros, o poodinė kraujosruva blauzdoje 3 parų laikotarpyje iki apžiūros, kas prokuroro teigimu patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie du smurto jos atžvilgiu atvejus. Nurodoma, kad G. B. ekspertei J. Ž. papildomai paaiškino, kad po įvykio 2018-04-01 jai skaudėjo galvą, vieną kartą vėmė, pas medikus nesikreipė. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog G. B. buvo smūgiuota į galvą, byloje nėra. Kaip jau minėta, aptariamoje specialisto išvadoje nėra nustatyta jokių G. B. galvos srityje patirtų sužalojimų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pati G. B. skirtingai nurodė aplinkybes rašydama prašymą Vaiko teisių apsaugos tarnybai bei liudytojai M. M.. Pakartotinai pažymėtina, kad G. B. aukščiau minėtame prašyme Vaiko teisių apsaugos skyriui nurodė, kad 2018-04-01 tėtis jai spyrė į koją, nuo ko atsirado dvi mėlynės, o 2018-04-05 davė per galvą. Tuo tarpu, vertinant liudytojos M. M. parodymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad G. B. jai papasakojo skirtingas esmines įvykio aplinkybes. M. M. teigė, kad G. B. jai pasakodama aptariamų įvykių aplinkybes nurodė, kad 2018-04-01 vykusio konflikto metu D. B. nukentėjusiajai kelis kartus spyrė į kairę koją, ne mažiau nei du kartus trenkė į galvą, 2018-04-05 D. B. nukentėjusiajai trenkė ranka į galvą, spyrė į jos kairę koją (1 t. 68 b. l., 2 t. 37, 38 b. l.). Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog šie esminiai prieštaravimai, kurie yra G. B. prašyme skirtame Vaiko teisių apsaugos tarnybai bei išsakyti liudytojai M. M., nėra išsiaiškinti ar panaikinti, to padaryti šiame baudžiamojo proceso etape yra neįmanoma, o rėmimasis vien tik jais priimant D. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, prieštarautų esminiams baudžiamojo proceso principams.

Skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas neįvertino D. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. kad D. B. atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš sutuoktinę G. B., taip pat kad jis naudojo smurtą ir prieš dukrą L. B., taip pat tai, kad jis yra registruotas VŠĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre, kur jam nustatyta diagnozė: nepatikslintas nerimo sindromas. Tikinama, kad įvertinus D. B. asmenybę ir konfliktų, vykusių 2018-04-01 bei 2018-04-05, priežastis yra pagrindas manyti, kad D. B. vis dėlto smurtavo prieš savo dukrą. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Aplinkybė, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas išteisintojo atžvilgiu dėl galimo pavartoto smurto artimoje aplinkoje nesuponuoja išvados, kad nagrinėjamu atveju, jis vartojo smurtą savo dukters G. B. atžvilgiu. Be to, pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių oficialių duomenų apie tai, kad D. B. būtų buvęs pripažintas kaltu dėl fizinio smurto vartojimo buvusios žmonos G. B. ir dukros L. B. atžvilgiu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog asmenybę charakterizuojamais duomenimis negali būti įrodinėjama asmens kaltė, kaip bandoma daryti šiuo atveju.

Pažymėtina, jog nusikalstamą veiką būtina įrodyti objektyviais, neginčytinais įrodymais, asmens kaltė negali būti grindžiama abejonėmis ir prielaidomis, o visos byloje esančios abejonės privalo būti vertinamos kaltinamo asmens naudai. Remiantis tuo bei aukščiau nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti D. B. iš kaltinimų pagal BK 140 str. 2 d. (2018 m. balandžio 1 d. veika) bei pagal BK 140 str. 2 d. (2018 m. balandžio 5 d. veika), neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamas veikas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. J. apeliacinį skundą atmesti.