- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- 2S-484-198/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03585-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Jonaitienė
- Skolininkas
- D. Š.
- Pareiškėjas
- kreditoriaus UAB, „Žemėpatis“
- Kreditorius
- UAB „Žemėpatis“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-484-198/2012
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko D. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-4537-812/2012 pagal pareiškėjo – kreditoriaus UAB „Žemėpatis“ pareiškimą skolininkui D. Š. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius pareiškimu kreipėsi į teismą dėl 57 728,28 Lt skolos, 0,2 % dydžio delspinigių, t. y. 2 946,85 Lt, 6 % dydžio metinių palūkanų ir 455 Lt žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininko D. Š.. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų areštą 60 675,13 Lt sumai. Nurodė, kad skolininkas ilgą laiką vengia įvykdyti įsipareigojimus, įsiskolinimo suma yra pakankamai didelė, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo vykdymas gali pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-05-17 nutartimi kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Areštavo D. Š. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose 60 675,13 Lt sumai, išskyrus atsiskaitymą su kreditoriumi UAB ,,Žemėpatis“ pagal teismui pateiktą pareiškimą, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei ir įmokas valstybinio socialinio draudimo fondui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad skolos grąžinimo terminas yra suėjęs, tačiau skolininkas sutartinio įsipareigojimo grąžinti skolą nevykdo, skolos suma yra didelė, todėl nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas D. Š. prašo panaikinti 2012-05-17 nutartį. Nurodo, kad kreditorius nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių skolos kreditoriui buvimo faktą, jos dydį, kreditoriaus reikalavimo teisės į D. Š. turėjimą, jokių įrodymų pagrindžiančių grėsmę dėl galimo sprendimo neįvykdymo, o teismo priimta nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta būtinumu skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš kreditoriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo turinio, kuriame yra tik išvardytos su tariamu skolininku sudarytos sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, varžytinių aktas, negalima spręsti, jog kreditoriaus reikalavimas tikėtinai tenkintinas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas. D. Š. nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai su UAB „Žemėpatis“, kreditoriaus pareiškime nurodytos Privačios žemės nuomos sutartys sudarytos ne su kreditoriumi UAB „Žemėpatis“, bet su BUAB „Žemės vystymo fondas 18“, kuri nuo 2011-07-30 tokias sutartis vienašališkai nutraukė. Teigia, kad nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta, neadekvačiai ir neproporcingai varžo jo vykdomą žemės ūkio veiklą, pažeidžiami proceso šalių lygiateisiško ir ekonomiškumo principai (b. l. 25-27).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skolininko atskirąjį skundą pareiškėjas prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad į teismą kreipėsi CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka, todėl preziumuojama, kad reikalavimas yra pagrįstas bei teisėtas, o pareiškimą teikianti šalis neturi pareigos pateikti reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, ką patvirtina CPK 433 str. 3 d. nuostata, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. 2011-11-11 Kreditorius iš UAB „Žemės vystymo fondas 18" įsigijo žemės sklypus, kuriuos pagal 2008-03-26 Privačios žemės nuomos sutartis Nr. 18-ZNS-016, Nr. 1 8-ŽNS-017, Nr. 18-ŽNS-018, Nr. 18-ŽNS-019, Nr. 18-ŽNS-020 nuomojosi skolininkas. Minėtos sutartys įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Apie žemės savininko pasikeitimą, teisių ir pareigų pagal žemės nuomos sutartis perėmimą skolininkas buvo informuotas raštu 2012-01-25, kuriame nurodyta įsiskolinimo suma, 2012-03-29 skolininkui pateikti skolą pagrindžiantys dokumentai. Skolininkas ilgą laiką vengia įvykdyti nurodytus įsipareigojimus, įsiskolinimo suma yra didelė. 2012-03-26 kreditoriui pateiktame rašte skolininkas pripažįsta 2010 m. patyręs finansinių sunkumų, kurie tęsiasi ir 2012 m., be to, teikdamas atskirąjį skundą, nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę būklę, turimą turtą ar gaunamas pajamas, kurie paneigtų teismo prezumpciją, jog kreditoriaus reikalaujama suma skolininkui yra didelė ar teismo išvadą, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali pasunkėti teismo įsakymo vykdymas arba vykdymas gali tapti negalimas, todėl laikinosios apsaugos priemonės skolininkui taikytos pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Laikinosios apsaugos priemonės yra laikinojo pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis sąlygomis, bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra taikomos. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.
Skolininkas D. Š. atskirąjame skunde nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nedisponuojant jokiais įrodymais, patvirtinančiais skolos kreditoriui buvimo faktą, dydį bei kreditoriaus reikalavimo teisės į D. Š. turėjimą, kreditorius nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę ar tikimybę, D. Š. nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai su UAB „Žemėpatis“, Privačios žemės nuomos sutartys sudarytos ne su kreditoriumi UAB „Žemėpatis“, bet su BUAB „Žemės vystymo fondas 18“, nutartis nemotyvuota. Kreditorius UAB „Žemėpatis“ pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo savo reikalavimą grindė 2008-03-26 Privačios žemės nuomos sutartimis Nr. 18-ZNS-016, Nr. 1 8-ŽNS-017, Nr. 18-ŽNS-018, Nr. 18-ŽNS-019, Nr. 18-ŽNS-020, neapmokėtomis sąskaitomis-faktūromis bei varžytinių aktu. Pareiškimai dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjami CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka. CPK 433 str. 3 d. nustatyta, kad prie teismo įsakymo jokie įrodymai nepridedami. Kreditorius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymus, kad 2011-11-11 iš UAB „Žemės vystymo fondas 18“ įsigijo žemės sklypus, kuriuos pagal minėtas 2008-03-26 sutartis nuomojosi skolininkas. Šios sutartys įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir kadastre (b. l. 43-53). Iš kreditoriaus pateiktų duomenų matyti, kad skolininkui buvo žinoma, kad kreditorius įsigijo nuosavybės teisę į skolininko nuomotus žemės sklypus (b. l. 41, 42). Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas neprivalo ir negali pasisakyti dėl to, ar ieškovo (pareiškėjo) ieškinys (prašymas) yra pagrįstas. Teismas tik turi įsitikinti, kad ieškinyje (pareiškime) išdėstyti argumentai ir kartu su juo pateikti įrodymai, kol jie nėra nuginčyti, patvirtina ir yra pakankami, kad teismas galėtų priimti ieškovui (kreditoriui) palankų sprendimą.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui (pareiškėjui) galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009). Atsakovas atskirajame skunde gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra pareiškęs apeliantui reikalavimą dėl 60 675,13 Lt priteisimo. Pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę tokia suma fiziniam asmeniui laikytina didele, 2012-03-26 kreditoriui pateiktame rašte apeliantas pripažįsta 2010 m. patyręs didelių finansinių sunkumų (b. l. 41). Iš teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad skolininkui D. Š. teismuose yra pareikšta daugiau turtinių reikalavimų. Apeliantas nepateikė duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog nėra grėsmės, kad, ieškinio patenkinimo atveju, sprendimas gali būti neįvykdytas (CPK 178 str., 314 str.), nepateikė argumentų dėl to, kad jis turi pakankamai turto būsimojo teismo sprendimo vykdymui. Nesant įrodymų, jog apeliantui priklausančio turto vertė ir piniginių lėšų suma žymiai viršytų reikalavimo sumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas manyti, jog galimo palankaus kreditoriui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Todėl įvertinus tai, kad ginčas kilęs dėl didelės sumos, o atsakovas pats pripažįsta didelius finansinius sunkumus, laikytina, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko 60 675,13 Lt turto areštą.
Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad palikus galioti pirmosios instancijos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jam, vykdančiam žemės ūkio veiklą kils neadekvačios ir neproporcingos neigiamos pasekmės, bus pažeisti proceso šalių lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principai. Tačiau, teigdamas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neigiamai paveiks įmonės veiklą, kartu su skundu nepateikia teismui šiuos jo teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str., 314 str.). Pažymėtina ir tai, kad esant pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jų netaikymas vien dėl to, kad tai sukeltų atsakovui neigiamas pasekmes, būtų nesuderinamas su siekiu užtikrinti proceso šalių interesų balansą. Pastebėtina, kad šiuo atveju skolininkas turi procesines teises, leidžiančias išvengti jam dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kylančių neigiamų pasekmių tokiais būdais, kurie nepaneigia kreditoriaus teisėtų interesų. O būtent: vadovaudamasis CPK 148 straipsnio 2 - 3 dalimis, teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o pritaikęs jas panaikinti, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama, įkeičiamas turtas; atsakovas taip pat turi teisę pareikšti prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str. 1 d.), o jeigu ieškinį teismas atmeta, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovui padarė ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str. 2 d.). Atsakovas, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį, vadovaudamasis CPK 148 ar 149 straipsniais, gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.