- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-13
- Bylos Nr.
- ATP-806-387/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-06043-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algimantas Valantinas
- Kategorijos
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko Vlado Miliaus ( toliau ir – Institucijos atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-12 nutarimo, kuriuo patenkintas J. K. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto 2015-04-23 nutarimo Nr. 10N-29516205-15, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² str. 1d. ir 124¹ str. 2 d., panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2015-04-23 nutarimu J. K. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad 2015-01-09, 8.30 val. Elektrėnų sav., kelyje Vilnius – Kaunas - Klaipėda (dešinėje pusėje), 42 km., vairuodamas automobilį „AUDI Q7“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 82.2, 95.3 p. reikalavimus, akino priešais važiuojančio automobilio vairuotoją, važiuojantį antra eismo juosta, tolimosiomis automobilio šviesomis, nerodydamas įspėjamųjų posūkio signalų, staigiai įvažiavo į pirmą eismo juostą. Vėl nerodydamas įspėjamųjų posūkio signalų, prieš pat važiuojantį automobilį, spausdamas garsinį signalą, įvažiavo į antrą eismo juostą, taip priversdamas antra eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotoją staigiai stabdyti, tokiu būdu sukeldamas pavojingą situaciją.
Minėtu nutarimu, vadovaujantis ATPK 33 str. nuostatomis, J. K. už pažeidimų, numatytų ATPK 124² str. 1d ir 124¹ str. 2 d., padarymą buvo paskirta subendrinta administracinė nuobauda – 120 eurų bauda ir specialiosios teisės atėmimas ( teisės vairuoti transporto priemones) 3 mėnesiams.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-06-12 nutarimu patenkino J. K. skundą dėl 2015-04-23 nutarimo, panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2015-04-23 nutarimą Nr. 10N-29516205-15 ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Skundžiame nutarime pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, nepateikė įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad J. K. padarė jam inkriminuojamus pažeidimus. Teismui taip pat nepavyko surinkti tokių įrodymų.
Apeliaciniu skundu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas Vladas Milius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-12 nutarimą administracinėje byloje Nr. II-279-935/2015 ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Institucijos atstovo nuomone, teismas, išnagrinėjęs minėtą administracinę bylą, neteisingai ir vienpusiškai įvertino įrodymus, nenuodugniai ištyrė bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Nurodo, kad išanalizavus teismo nutarimą matyti, kad bylos sprendimas priimtas tinkamai neįvertinus visų Institucijos surinktų įrodymų, o atsižvelgta tik į aplinkybes, kurios paneigia kaltinimą. Institucijos atstovo teigimu, iš bylos medžiagos, posėdyje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad teismas visiškai neanalizavo kaltinime pateikto pažeidimo objektyvių požymių ir didesnę sprendimo dalį samprotavo apie policijos darbuotojų A. G. ir B. K. psichologinę ir emocinę būsena įvykio metu. Skunde nurodoma, kad dėl snygio kelio danga buvo padengta šlapiu sniegu, slidi ir vietomis provėžiuota. Automobilis VW PASSAT antra juosta važiavo apie 90 km/h greičiu, kadangi prima eismo juosta važiavo sunkiasvoriai automobiliai. Pro automobilio galinio vaizdo veidrodėlį pamatęs dideliu greičiu atvažiuojantį automobilį AUDI Q7 esant galimybei ketino persirikiuoti ir praleisti minėtą automobilį. Priartėjus automobilio vairuotojas pradėjo akinti perjunginėdamas tolimąsias šviesas, o po to tolimąsias žibintų šviesas įjungė degti nuolat ir važiavo iš paskos. Pasak A. G., pasitraukti jis negalėjo, nes pirmoje juostoje kiti automobiliai važiavo žymiai mažesniu greičiu. Rengiantis persirikiuoti į pirmą eismo juostą VW PASSAT vairuotojas to padaryti nespėjo, nes AUDI Q7 vairuotojas staiga padidino greitį ir spausdamas garso signalą pirmas persirikiavo ir apvažiavo minėtą automobilį iš dešinės. Po to, nerodydamas įspėjamojo kairiojo posūkio signalo AUDI Q7 vieno metro atstumu įvažiavo į antrą eismo juostą prieš pat pareigūno vairuojamą automobilį, taip sukeldamas avarinę situaciją, dėl ko A. G. buvo priverstas staigiai stabdyti ir sukti vairą į kairę pusę. Institucijos atstovo teigimu, pareigūnams duodant parodymus, teismas padarė priešingas išvadas, dėl J. K. veikos kvalifikavimo, nei buvo galima padaryti, remiantis byloje surinktais įrodymais. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nutarime J. K. veiksmai nėra vertinami KET 9, 82.2, 95.3 p., taip pat ATPK 124² str. 1d ir 124¹ str. 2 d. prasme. Teismas konstatavo, kad dėl įrodymų nepakankamumo J. K. negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, todėl administracinė byla jam nutrauktina, nesant pažeidimo įvykio sudėties, tačiau, Institucijos atstovo manymu, teismas negali priiminėti abstraktaus sprendimo, nepasisakęs dėl kiekvieno administracinio nusižengimo, kuriais J. K. buvo kaltinamas, atskirai. Asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn mažiausiai dėl trijų administracinių nusižengimų, o administracinės nuobaudos paskirtos atskirai už kiekvieną ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda. Institucijos atstovas pabrėžia, kad J. K. savo paaiškinimuose patvirtino, kad akino priekyje važiuojančio automobilio vairuotoją, mirksėdamas tolimosiomis šviesomis, be teisėto pagrindo artėdamas prie pareigūnų vairuojamo automobilio įjungė kairį automobilio posūkio signalą, naudojo garsinį signalą ir pan., t. y. padarė net kelis KET pažeidimus, kurie neabejotinai klaidino kitus eismo dalyvius. Teismas nepateikė jokių motyvų ir argumentų, dėl ko policijos darbuotojai galėtų būti suinteresuoti duoti melagingus parodymus teisme, nes prieš tai jie neturėjo su atsakomybėn traukiamu asmeniu jokių santykių ir apskirtai yra nepažįstami. A. G. stabdydamas J. K. vairuojamą automobilį elgėsi teisėtai, nes tai darė vykdydamas pareigą reaguoti į šiurkštų KET pažeidimą. Institucijos atstovas pažymi, kad pareigūno interesas – teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti teisės pažeidimą.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teisės doktrinoje nėra nustatyta, kad pareigūnų surašytų tarnybinių pranešimų turinio sutapimas laikytinas jų trūkumu. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, Institucijos atstovas pažymi, kad byloje esantys vienodi tarnybiniai pranešimai rodo vienodą pareigūnų vertinimą, kurie tuo pačiu metu buvo toje pačioje vietoje ir stebėjo tas pačias aplinkybes, todėl dėl tokių įrodymų objektyvumo abejonių neturi kilti. Institucijos atstovo teigimu, A. G. pastebėjęs KET pažeidimą ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo užkirsti kelią teisės pažeidimui. Pareigūnas davė priesaiką, todėl teisinėje valstybėje policijos pareigūnų duodami parodymai negali būti nuginčijami vien dėl to, kad nėra kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių jų poziciją, todėl teismas nepagrįstai kritiškai vertino policijos darbuotojų parodymus. Skunde sutinkama, kad vien tai, kad A. G. ir B. K. yra policijos darbuotojai, nesuteikia jų parodymams didesnės įrodomosios galios, tačiau negalima konstatuoti, kad vien dėl to, jog jie policijos darbuotojai, jų iškarto po įvykio surašytų dokumentų ir prisiekus teisme duotų parodymų galia mažesnė už J. K., kuris yra akivaizdžiai suinteresuotas išvengti administracinės atsakomybės. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad policininkai objektyviai galėjo pažymėti ne visas įvykio aplinkybes rašydami tarnybinius pranešimus ir tai nėra pagrindas abejoti parodymų patikimumu, o taip pat aplinkybės, dėl avarinės šviesos signalizacijos įjungimo, nenurodydamas nepašalina J. K. atsakomybės už neteisėtus veiksmus.
Anot Institucijos atstovo, teismas pats išsikėlė retorinius klausimus, o vėliau prielaidomis pagrindė padarytas išvadas. Institucijos surinkti J. K. kaltę patvirtinantys įrodymai byloje, teismo buvo paneigti ne konkrečiais duomenimis, o tikėtinais samprotavimais apie neva buvusį konfliktą tarp pareiškėjo ir policijos, pareigūnų nestabilią emocinę būseną ir toks bylos duomenų vertinimas, pasak Institucijos atstovo, yra ydingas, nes konkretūs duomenys gali būti paneigti tik įrodžius jų klaidingumą kitais konkrečiais duomenimis, o ne samprotavimais ir prielaidomis. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje yra nuoseklūs pareigūnų tarnybiniai pranešimai, A. G. ir B. K. davė kategoriškus parodymus teisme. Policijos pareigūnų veiksmus vertinusios kontroliuojančios institucijos pripažino, kad pareigūnai veikė profesionaliai, tuo tarpu teismas nustatė, jog nagrinėjamoje situacijoje pareigūnus valdė neigiamos emocijos, susierzinimas, nepasitenkinimas ir pan. Apylinkės teismas taip pat konstatavo, kad J. K. nurodoma situacija iš tikrųjų vertinama, kaip konfliktinė, todėl teigė, kad joje dalyvavę asmenys gali būti pakankamai neobjektyvūs vertindami savo bei priešingos pusės veiksmus. Institucijos atstovas pažymi, kad aplinkybės, jog J. K. neteisėti veiksmai buvo konflikto su pareigūnais išdava, nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, tačiau teismas jais vadovavosi ir netikėjo pareigūnų pozicija, nors J. K. nesugebėjo nurodyti, kuo pasireiškė jo konfliktas su pareigūnais.
Šalies argumentai
Apeliantas pabrėžia, kad J. K. teikdamas prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, rašydamas nepagrįstus skundus apie neteisėtų pareigūnų veiksmus suklaidino teismą dėl konfliktų su pareigūnais ir pastarųjų siekių atkeršyti jam, siekė sužlugdyti policijos pastangas nubausti jį už neteisėtą veiką pagal galiojančius įstatymus. Skunde išreiškiamas nesutikimas su teismo teiginiu, kad J. K. ir jo sutuoktinė nesuprato, dėl kokių priežasčių buvo sustabdyti, todėl vairuotojas neveikė tyčia. Pabrėžia, kad iš įvykio vietoje pateikto paaiškinimo turinio matyti, kad vairuotojas suprato dėl ko yra kaltinamas. Taigi Institucijos atstovo teigimu, teismas priimdamas sprendimą neteisingai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, netinkamai ištyrė aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą J. K. nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-12 nutarimą, priimtą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-278-935/2015, nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas tik subjektyvia apelianto nuomone apie netinkamą įrodymų vertinimą. Pabrėžia, kad apeliaciniame skunde nepateikiami ir neanalizuojami jokie objektyvūs bylos medžiagos duomenys, o taip pat nepateikiami ir nauji duomenys, dėl kurių nebūtų pasisakyta nutarime.
Šalies argumentai
J. K. nurodo, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, nuodugniai ištyrė visus bylos duomenis priėmė motyvuotą, teisėtą pagrįstą ir teisingą nutarimą, kuriuo teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė. Jo teigimu, važiuodamas antroje eismo juostoje priartėjo prie tamsios spalvos, policijos skiriamaisiais ženklais nepažymėto, automobilio VW PASSAT, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. G.. Nurodo kurį laiką važiavęs paskui minėtą automobilį tikėdamasis, kad jis persirikiuos į pirmąją eismo juostą, kurį tuo metu buvo laisva. Įvertinęs, kad VW PASSAT vairuotojas J. K. vairuojamo automobilio nepastebi įjungė kairįjį posūkio signalą, prašydamas jo persirikiuoti į pirmąją, tuo metu laisvą, eismo juostą ir jį praleisti. Po kiek laiko, itin trumpais mirksniais tolimosiomis savo vairuojamo automobilio šviesomis mėgino atkreipti VW PASSAT vairuotojo dėmesį ir paraginti laikytis KET 4 ir 119 p. reikalavimų. Atsiliepime teigiama, kad VW PASSAT vairuotojo neakino. J. K. susidarė įspūdis, kad minėto automobilio vairuotojas sąmoningai nepersirikiuoja į pirmąją, tuo metu laisvą, eismo juostą ir trukdo normaliam transporto priemonių eismui važiuodamas mažesniu, nei leistina greičiu. Tokį įspūdį įtakojo ir tai, kad VW PASSAT vairuotojas nebuvo įjungęs avarinės šviesos signalizacijos. Supratęs, kad minėtas automobilis ir toliau važiuos kaire eismo juosta pažeisdamas KET 4 ir 119 p. reikalavimus, automobilį aplenkė apvažiuodamas kaire eismo juosta. Susilyginęs su minėtu automobiliu trumpu garso signalu atkreipė VW PASSAT vairuotojo dėmesį į jo daromą KET pažeidimą. Priartėjęs prie lėčiau pirmoje eismo juostoje važiuojančio automobilio ir įsitikinęs, kad antra eismo juosta šalia J. K. ir netoliese už jo nevažiuoja joks automobilis, jis ramiai persirikiavo. J. K. pažymi, kad aptariamo kelio 48 km. pastebėjo, jog jį pasivijo tamsios spalvos automobilis, be policijos ir kitų skiriamųjų ženklų, tačiau su įjungtais mėlynos ir raudonos spalvos švyturėliais. Supratęs, kad jį stabdo sustojo šalikelėje, tuomet tarp pareigūno, kuris ant civilinių drabužių buvo apsivilkęs striukę su užrašu „POLICIJA“, ir J. K. kilo žodinis konfliktas. Pastarojo teigimu, teismas pagrįstai panaikino jo atžvilgiu priimtą nutarimą, nes jis pažeidimo nepadarė. Yra įsitikinęs, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo pradėta ir tęsiama teikiant nepagrįstą apeliacinį skundą tik dėl to, kad A. G. yra tos teritorijos PK vadovas, kuriam nepatiko mirktelėjimas tolimosiomis šviesomis. A. G. susierzinęs buvo dar vairuodamas automobilį, tai buvo matyti iš jo elgesio tiek aptariamo įvykio, tiek bylos dėl skundo nagrinėjimo metu. Taip pat atsiliepime pažymima, kad minėtam pareigūnui dėl šio įvykio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.
J. K. pabrėžė, kad automobilį vairuoja daug metų ir preciziškai laikosi KET, atsargumo, dėmesingumo, atsakingumo reikalavimų. Nurodo, kad savo veiksmais jokio pavojaus nesukėlė ir kliūties nesudarė. Niekas jam nesignalizavo nei prieš pradedant manevrą, nei jį atliekant, nei po to. Jo teigimu, A. G. ir kartu su juo važiavusio B. K. paaiškinimai absoliučiai neatitinka tikrovės ir yra aiškiai melagingi. J. K. neabejoja, kad parodymai duoti tik siekiant bet kokia kaina išlieti savo pyktį dėl pamirksėjimo automobilio šviesomis ir patraukti atsakomybėn už nepadarytą teisės pažeidimą. Iš jam surašyto ATP protokolo matyti, kad jam inkriminuojami su tariamu atsargumo priemonių nesilaikymu susiję pažeidimai, taigi jie neperžengia tokio pavojingumo laipsnio, kurį įstatymų leidėjas įtvirtino ATPK 124² str. 1 d.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad ATP protokolas surašytas remiantis tik A. G. ir jo pavaldinio B. K. identiškais tarnybiniais pranešimais, kurių tariamo teisės pažeidimo fakto konstatavimui nepakanka. Nesant jokių kitų objektyvių duomenų, įrodančių pažeidimą, teismas pagrįstai nesirėmė policijos pareigūnų neobjektyviais parodymais, kuriuos dėsto ne pačių surašytų tarnybinių pranešimų pagrindu. Minėtų pareigūnų tarnybiniai pranešimai registruoti tuo pačiu numeriu. Šių tarnybinių pranešimų rengėja yra G. S., o registracija įvykdyta ne 2015-01-03, o 2015-01-12. J. K. teigimu, vadovaujantis šiais faktais, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad pranešimai atspausdinti ant skirtingo popieriaus, darytina išvada, jog jie surašyti ne pačių policijos pareigūnų, mačiusių įvykį. A. G. nurodė, kad kelio važiuojamoji dalis buvo pradėta valyti tik po valandos po sustabdymo, o iš VĮ „Automagistralė“ raštų matyti, kad jis buvo valomas reguliariai nuo 4.17 val. taip pat jau teisme A. G. ėmė dėstyti, kad lyg ir buvo įjungęs avarinę šviesos signalizaciją, tačiau tarnybiniame pranešime apie tai neužsiminta. Tuo tarpu B. K. nurodė, kad buvo įjungti tik automobilio žibintai. J. K. teigimu, identiškų tarnybinių surašymo aplinkybes nurodomos skirtingai, taigi šių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad tikėti šiais pareigūnais ar remtis jų parodymais, kaip patikimais, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir eksperto išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.
Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.
Išnagrinėjęs bylos medžiagą, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, neginčytinai patvirtinančių, kad J. K. padarė jam inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ str. 2 d., 124² str. 1 d. Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga nustatyta, kad 2015-04-23 nutarimas, kuriuo J. K. buvo nubaustas už aukščiau nurodytų administracinių teisės pažeidimų padarymą, buvo priimtas iš esmės vadovaujantis vien liudytojų A. G. ir B. K. parodymais bei jų surašytais tarnybiniais pranešimais. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių J. K. kaltę, byloje nėra. Įvertinęs byloje nustatytas faktines įvykio aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju vien šių duomenų nepakanka, siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn už administracinio teisės pažeidimo, kurio sankcijoje yra numatyta itin griežta nuobauda (ATPK 124² str. 1 d.), padarymą.
Apygardos teismas sutinka su skundžiamo nutarimo teiginiu, jog byloje iš esmės yra iškeltos dvi viena kitai prieštaraujančios įvykio versijos, kurių, išnaudojus visas įstatyme numatytas priemones, paneigti ar patvirtinti nėra jokios galimybės. Taip J. K. viso proceso metu tvirtino, jog jis jokių taisyklių nepažeidė, važiuodamas paskui A. G. vairuojamą automobilį, tik porą kartų mirktelėjo tolimosiomis šviesomis, jų nuolatos nebuvo įjungęs, įvažiuodamas į pirmą eismo juostą rodė posūkio signalą, apvažiuodamas A. G. automobilį trumpai buvo paspaudęs garso signalą, taip siekdamas atkreipti dėmesį į netinkamą kito vairuotojo elgesį, o persirikiuodamas į antrą juostą įsitikino, kad tokį manevrą atlikti yra saugu, rodė posūkio signalą ir ramiai atliko manevrą. J. K. nurodomas aplinkybes iš esmės patvirtina ir liudytojos I. K. parodymai. Tuo tarpu A. G. tvirtino, jog J. K. buvo įjungęs tolimąsias šviesas ir tokiu būdu akino A. G., taip pat J. K. vairuojamas automobilis staigiai, nerodydamas posūkio signalo, įvažiavo į pirmąją eismo juostą, vėliau nerodydamas posūkio signalo prieš pat A. G. vairuojamą automobilį, spausdamas garso signalą, įvažiavo į antrą eismo juostą, taip priversdamas A. G. staigiai stabdyti, sukti vairą į kairę, tokiu būdu sukeldamas pavojingą situaciją. Vertindamas šiuos proceso dalyvių parodymus, apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojo policijos pareigūno A. G. nurodomų aplinkybių dėl J. K. pavojingos situacijos sukėlimo faktiškai nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Taip liudytojas B. K., atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, parodė, jog J. K. vairuojamam automobiliui persirikiavus į antrą eismo juostą, A. G. teko pristabdyti jo vairuojamą automobilį ir nedaug pasukti vairą į kairę (b. l. 74-75). Pažymėtina, kad apie jokį staigų vairo posūkį į kairę, automobilio tapimą nevaldomu bei jo mėtymą, kuriuos savo parodymuose akcentavo A. G., liudytojas B. K. net neužsiminė, nors į šias itin reikšmingas aplinkybes jis neabejotinai turėjo atkreipti dėmesį įvykio metu. Taip pat liudytojas B. K. negalėjo patvirtinti A. G. parodymų dėl AUDI Q7 automobilio staigaus persirikiavimo nerodant posūkio signalo į pirmą eismo juostą, kadangi, jo paties teigimu, jis šito momento nematė.
Skundžiamame nutarime apylinkės teismas taip pat pagrįstai akcentavo tai, jog apie pavojingos situacijos susidarymą įvykio metu nepranešė kiti eismo dalyviai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog apie pavojingos, avaringos situacijos kelyje susidarymą, policijai būtų pranešę sunkiasvorių automobilių vairuotojai (kurie pasak A. G. tuo metu važiavo pirma eismo juosta ir tiesiai prieš kuriuos anot liudytojo staiga, nerodydamas posūkio signalo, persirikiavo J. K.) ar kitų automobilių (pasak J. K. važiavusių paskui jo vairuojamą automobilį) vairuotojai. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų neginčytinai patvirtinančių J. K. kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų padarymo. Tuo tarpu A. G. bei B. K. įvykio aplinkybių vertinimą galėjo įtakoti jų pačių tiesioginis dalyvavimas šiame įvykyje. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, byloje nustatytos įvykio aplinkybės iš tikrųjų vertintinos kaip konfliktinės, tad net ir J. K. pripažįstamų veiksmų atlikimas (mirksėjimas ilgosiomis šviesomis, garsinio signalo naudojimas) galėjo sukelti kito automobilio vairuotojui neigiamas emocijas, nepasitenkinimą ir tam tikrą susierzinimą, kas galėjo nulemti policijos pareigūnų nepakankamą objektyvumą vertinant savo bei priešingos pusės veiksmus.
Tuo pačiu apygardos teismas pažymi, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Kaip jau buvo minėta, kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Asmuo negali būti pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą remiantis tik duomenimis, kurių pagrindu galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o ne patrauktas atsakomybėn asmuo privalo įrodinėti savo nekaltumą, todėl visos abejonės dėl asmens kaltumo traktuojamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.
Apeliaciniame skunde Institucijos atstovas taip pat akcentuoja, jog nutardamas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, pradėtą J. K., apylinkės teismas nepasisakė dėl atskirų jam inkriminuotų teisės pažeidimų sudėčių požymių jo veiksmuose buvimo. Apeliacinės instancijos teismas nelaiko šio netikslumo esminiu bei turinčiu reikšmės priimto sprendimo teisėtumui.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2015-04-23 nutarimu J. K. buvo nubaustas už ATPK 124¹ str. 2 d., 124² str. 1 d., numatytų pažeidimų padarymą.
ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą, taip pat vairuotojų pareigų pėstiesiems, išskyrus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas pareigas, nevykdymas, važiavimą šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku, Kelių eismo taisyklėse nustatytos įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimą, draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymą, vairuotojų apsisukimą pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, tolimųjų šviesų neperjungimą į artimąsias šviesas tamsoje, likus iki atvažiuojančios priešpriešiais transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, važiavimo automagistralėse, taip pat žmonių vežimo taisyklių pažeidimą.
Sprendžiant iš 2015-04-23 nutarimo turinio J. K. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal aptariamą straipsnį, nustačius, kad jis atlikinėdamas manevrus, pažeidė įspėjamųjų signalų naudojimą tvarką bei buvo įjungęs tolimąsias šviesas. Kalbant apie šiuos J. K. atliktus ir jo paties pripažįstamus veiksmus, Institucijos atstovas akcentavo J. K. tolimųjų šviesų perjunginėjimą, garsinio signalo naudojimą bei posūkio signalų rodymą/nerodymą. Kaip jau buvo minėta, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog J. K. veiksmai, tame tarpe ir trumpas garsinio signalo panaudojimas, trumpalaikis tolimųjų šviesų perjunginėjimas ar kairio posūkio signalo rodymas, prašant A. G. persirikiuoti į pirmą eismo juostą, būtų suklaidinę kitus eismo dalyvius ar sukėlę pavojingą situaciją. Dėl pastarosios priežasties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie veiksmai nesudaro ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto teisės pažeidimo sudėties. Pažymėtina, kad J. K. niekada nebuvo pripažinęs nuolatinio tolimųjų šviesų įjungimo bei posūkio signalų nerodymo faktų. Teismo jau buvo minėta, kad šių aplinkybių nepatvirtina ir kita byloje surinkta medžiaga.
Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog savo veiksmais J. K. nebuvo pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų bei nesukėlė pavojingos situacijos, netenka prasmės platesnė ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytos teisės pažeidimo sudėties analizė, kuri numato administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją.
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Institucijos atstovo skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko Vlado Miliaus apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.