- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-04
- Bylos Nr.
- 3K-3-236/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-01844-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Gražina Davidonienė, Zigmas Levickis (pran.)
- Ieškovas
- Ž. B.
- Atsakovas
- Vilniaus „Žaros“
- Kategorijos
- 15.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Zigmo Levickio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. B. ieškinį atsakovui Vilniaus „Žaros“ vidurinei mokyklai dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo bei drausminės nuobaudos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas yra ginčas dėl darbo drausmės pažeidimo pagrindo buvimo, drausminės nuobaudos paskyrimo tvarkos aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovė prašė teismo panaikinti Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos Darbo ginčų komisijos 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos 2010 m. birželio 7 d. direktoriaus įsakymą, kuriuo ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas.
Drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta už tai, kad ji nedarbingumo laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. nebuvo darbe, bet Valstybinės sienos apsaugos tarnybos darbuotojams pagal autorinę sutartį vedė specializuotus rusų kalbos mokymus. Ieškovė teigė, kad nebuvo darbo drausmės pažeidimo fakto, pagrindo taikyti drausminę atsakomybę. Skiriant drausminę nuobaudą buvo nesilaikyta jos skyrimo tvarkos ir terminų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas nurodė, kad drausminė nuobauda darbuotojui gali būti skiriama esant jo kaltei, priešingu atveju skirti drausminės nuobaudos nėra pagrindo. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja teisės aktų nustatytoms taisyklėms, darbo tvarkos taisyklėms ir pareiginėms instrukcijoms.
Teismo vertinimu, ieškovės nedarbingumo metu vesti rusų kalbos kursai negalėjo būti laikomi darbo pažeidimu. Taip pat šie veiksmai negali būti laikomi šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nes tai nebuvo susiję su tiesioginėmis ieškovės darbo funkcijomis, atliekamomis darbo metu.
Teismas nustatė, kad skirdamas drausminę nuobaudą atsakovas nesilaikė jos skyrimo terminų, nes jis apie galimą padarytą darbo drausmės pažeidimą sužinojo praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui. Teismas konstatavo, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas– nebuvo adekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui, aiškiai per griežta, tai – pagrindas ieškovei paskirtą papeikimą pripažinti neteisėtu (DK 242 straipsnis, 295 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Kolegija padarė išvadą, kad teisės aktuose neįmanoma numatyti ir sureguliuoti visų darbo teisinių santykių subjektų veiksmų ir situacijų. Sisteminis DK 235 straipsnio 1 ir 2 dalių vertinimas leidžia daryti išvadą, kad šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais laikytini DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose nurodyti, taip pat kiti nusižengimai, kurie pagal savo pobūdį, padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotini kaip nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Mokytojo profesijai yra keliami ne tik aukšti kvalifikacijos reikalavimai, bet ir pareiga laikytis tiek profesinės, tiek bendrosios etikos normų reikalavimų (Švietimo įstatymas 48 straipsnio 2 dalis, Pareiginių nuostatų 53.1 punktas). Ieškovė nedarbingumo laikotarpiu vedė mokymus, taigi ji faktiškai buvo darbinga ir galėjo dirbti. Tačiau tokiu atveju ji turėjo vykdyti savo pareigas pagrindiniame darbe, o elgdamasi kitaip suteikė pirmenybę kitai, ne su tiesioginiu darbu susijusiai, veiklai. Tokiais veiksmais ji trikdė sklandų moksleivių mokymo procesą mokykloje ir elgėsi nesąžiningai darbdavio ir kitų mokyklos pedagogų atžvilgiu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiu elgesiu ieškovė pažeidė DK 35 straipsnio 1 dalies ir Pareiginių nuostatų 53.1 punkto reikalavimus, todėl pagrįstai atsakovas jos elgesį įvertino kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.
Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė, „prisidengdama“ nedarbingumu, nebuvo darbe dvi savaites, taip sutrikdydama sklandų mokymo procesą, taip pat tiek darbdavys, tiek socialinio draudimo institucijos už šį laikotarpį, kai ji vykdė mokymus, išmokėjo nedarbingumo išmokas, mokymai vyko visą nedarbingumo laikotarpį, teisėjų kolegija vertina, jog yra pagrindas pažeidimą vertinti kaip šiurkštų, o paskirta drausminė nuobauda – papeikimas – laikytina adekvati padarytam pažeidimui.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino pažeidimo. Vadovaujantis DK 241 straipsnio 2 dalimi, drausminė nuobauda negali būti skiriama praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas, ir vėliau kaip po vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Atsakovas 2010 m. gegužės 3 d. raštu kreipėsi į Valstybinės sienos apsaugos tarnybą dėl mokymų patvirtinimo. Informaciją atsakovas gavo gegužės 7 d. , o nuobaudą paskyrė birželio 7 d., todėl ji paskirta nepraleidus įstatyme nustatytų terminų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė Ž. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė iš tikrųjų buvo darbinga ir „prisidengdama“ nedarbingumu vedė rusų kalbos mokymus. Laikinasis nedarbingumas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą siejamas su apdraustojo liga ar trauma. Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakyme Nr. V-533/A1/189 dėl nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklių 2 punkte nustatyta, kad nedarbingumo pažymėjimas bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimas pateisina neatvykimą į darbą ir yra pagrindas skirti ligos ar motinystės socialinio draudimo pašalpą. Ieškovė tokį pažymėjimą turėjo, VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyrius pagal atsakovo prašymą patikrinęs ieškovės medicininę dokumentaciją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu pažeidimų nenustatė. Atsakovui neįrodžius priešingai, laikytina, kad ieškovė buvo laikinai nedarbinga ir nepadarė darbo drausmės pažeidimo.
Šalies argumentai
Nesilaikyta CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes apeliaciniame skunde atsakovas nurodė naujas faktines ir teisines aplinkybes, kurios nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme. Jis pateikė informaciją, kad ieškovė nepravedė 28 pamokų, savo veiksmais įžeidė kolegas mokytojus, pažeidė mokymo procesą, nesuteikė galimybės savo mokiniams gauti visaverčių žinių pamokų metu, gavo „dvigubas“ pajamas nedarbingumo laikotarpiu. Taip pat atsakovas argumentavo, kad ieškovės darbo drausmės pažeidimą reikėtų kvalifikuoti jau ne DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punkte, bet 11 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstai konstatuota, kad ieškovė pažeidė bendrąsias ir pedagoginės etikos taisykles, elgėsi nesąžiningai kolegų bei darbdavio atžvilgiu ir todėl darbo drausmės pažeidimas įvertintas kaip šiurkštus. Teismo neištirtos ir neįvertintos aplinkybės, kad ieškovės veiksmus nedarbingumo metu lėmė svarbios priežastys, t. y. siekis užtikrinti, kad būtų tinkamai vykdomi įsipareigojimai, laiku būtų vedami suplanuoti mokymai.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatas. Darbdavys rašte darbuotojui turi nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti ir protingą terminą pasiaiškinimui pateikti, tačiau atsakovo pateiktame rašte nebuvo pateikta ši informacija. Kadangi tuo metu buvo vykdomas atsakovo prašymu VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus patikrinimas, tai ieškovė suprato, kad pasiaiškinimas susijęs su laikinojo nedarbingumo pagrįstumu ir skirtomis išmokomis.
Netinkamai aiškinta ir taikyta DK 241 straipsnio 1 dalis bei įrodymų vertinimo taisyklės. Nedarbingumo laikotarpis tęsėsi nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. Ieškovė į darbą atvyko 2010 m. balandžio 6 d., o reikalavimas pasiaiškinti buvo pateiktas tik gegužės 25 d. t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po nedarbingumo pabaigos. Iš Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos direktoriaus 2010 m. gegužės 3 d. raštu Nr. SD-91 paprašytos detalesnės informacijos apie ieškovės sudarytą sutartį matyti, kad faktas apie vestus rusų kalbos mokymus atsakovui buvo žinomas dar iki šio kreipimosi dienos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus „Žaros“ vidurinė mokykla prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino kasatorės veiksmus kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ji pateikė nedarbingumo pažymėjimą kaip įrodymą, kodėl negalėjo atvykti į savo pagrindinę darbovietę – mokyklą, tačiau tai nesutrukdė vesti rusų kalbos mokymų VTAS pareigūnams Druskininkuose.
Visi kasatorės ginčijami įrodymai buvo atsakovo pateikti pirmosios instancijos teisme. Ta aplinkybė, kad jais nebuvo teismo remtasi, nesuponuoja išvados, jog apeliacinės instancijos teismas negalėjo jais remtis byloje priimdamas sprendimą. Kasatorės veikimas pažeidžiant DK 35 ir 228 straipsnio nuostatas iš esmės reiškia įstatymų reikalavimų pažeidimą.
Atsakovas apie papildomą ieškovės darbo veiklą nedarbingumo metu gavo iš preliminarių šaltinių, todėl privalėjo gauti papildomų duomenų, ar mokymai sutapo su nedarbingumo laikotarpiu, kokios mokymų datos buvo užfiksuotos autorinėje sutartyje, kas derino šias datas. Tik sužinojus šią informaciją buvo galima priimti atitinkamus sprendimus dėl ieškovės darbo drausmės pažeidimo padarymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbo drausmės pažeidimo kaip darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindo
Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234, 236 straipsniai). Darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę, yra tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretaus darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis ryšys tarp to darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir žalingų padarinių, darbuotojo kaltė. Nesant bent vienos šių sąlygų, drausminės atsakomybės taikymas negalimas. Darbuotojui teisme ginčijant jam paskirtą drausminę nuobaudą, pareiga įrodyti drausminės atsakomybės sąlygų buvimą tenka darbdaviui. Darbdavio įrodinėjamos aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo atleidimo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Č. v. UAB „Kelio restoranai“; bylos Nr. 3K-3-69/2007; 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-472/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas darbo drausmės pažeidimo sudedamųjų elementų yra objektyvusis požymis – darbuotojo neteisėtas elgesys (neteisėta veika), t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms, taip pat nustatytoms darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (šiuo atveju – darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui.
Esant ginčui dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, teismai privalo rinkti, tirti ir vertinti įrodymus, reikšmingus nustatant, ar asmuo padarė darbo drausmės pažeidimą, už kurį jam skirta drausminė nuobauda, ir ar buvo drausminės atsakomybės taikymo sąlygos.
Teismai nustatė, kad kasatorė turėjo gydytojo išduotą nedarbingumo pažymėjimą, kuriame buvo nustatytas nedarbingumo laikotarpis nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. Tai reiškė, kad tuo metu ieškovė buvo nedarbinga. DK 142 straipsnyje nustatyta, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. DK 143 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad į darbo laiką neįeina nedarbingumo laikas. Iš šių normų darytina išvada, kad drausminė atsakomybė gali būti taikoma už darbuotojo padarytus darbo pažeidimus per laikotarpį, kurį jis privalo dirbti pavestą darbą, ir negali būti taikoma už pažeidimus, padarytus nedarbingumo metu.
Ligos pašalpos laikinojo nedarbingumo dėl ligos ar traumos atveju yra skiriamos ir mokamos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas (toliau – Įstatymas). Įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministrai 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtino Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad nedarbingumo pažymėjimai bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimai pateisina neatvykimą į darbą ir yra pagrindas skirti ligos ar motinystės socialinio draudimo pašalpą, taip pat pratęsti nedarbo socialinio draudimo išmokų mokėjimą. Remiantis šiomis normomis darytina išvada, kad darbuotojas būdamas laikinai nedarbingas ir turėdamas teisės aktų nustatyta tvarka išduotą nedarbingumo pažymėjimą turi teisinį pagrindą neatvykti į darbą visą jame nurodytą nedarbingumo laikotarpį.
Teismai nustatė, kad ieškovė nedarbingumo pažymėjimą darbdaviui pateikė. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė faktiškai buvo darbinga ir galėjo dirbti. Tokią išvadą kasacinio teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįsta, nes, minėta, nedarbingumo pažymėjimas patvirtina laikinąjį nedarbingumą, o šis neįskaitomas į darbo laiką, ir jo metu padarytas pažeidimas nėra darbo drausmės pažeidimas.
Kaip vieną pagrindų nesuteikti asmeniui nedarbingumo pažymėjimo Taisyklės nurodo apsimetimą sergančiu (Taisyklių 48.2 straipsnis). Tokį patį pagrindą neskirti ligos pašalpos numato Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Gydytojai, išduodami, tęsdami ir užbaigdami pažymėjimus, kiekvieną kartą apžiūri asmenis ir aprašo medicininiuose dokumentuose jų nusiskundimus bei objektyvaus tyrimo duomenis, kuriais pagrindžia pažymėjimų išdavimą, tęsimą ir užbaigimą (Taisyklių 18 straipsnis).
Asmenys, pripažinti laikinai nedarbingais ir turintys nedarbingumo pažymėjimus, privalo laikytis elgesio taisyklių nedarbingumo metu (Taisyklių IX skyrius). Su jomis supažindinamas laikinai nedarbingu pripažintas asmuo (Taisyklių 53 punktas). Pažeidus elgesio taisykles nedarbingumo metu, taikomos atitinkamos poveikio priemonės, pvz., ligos pašalpa gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos (Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 36 punktas).
Byloje pateikti įrodymai apie darbdavio kreipimąsi į Valstybinę socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl laikinojo nedarbingumo pagrįstumo įvertinimo. Ši institucija, būdama įpareigota nustatyti galimus elgesio taisyklių pažeidimus, nepagrįstą nedarbingumo pažymėjimo išdavimą, patikrinusi kasatorės medicininę dokumentaciją, nustatė, kad ji buvo laikinai nedarbinga, gydymo metu buvo atliekami tyrimai, nustatyta diagnozė, paskirtas gydymas, nedarbingumo metu kasatorė į gydymo įstaigą atvykdavo nustatytu laiku. Taigi, nesant byloje kompetetingo organo konstatavimo apie nedarbingumo pažymėjimo nepagrįstą išdavimą ar elgesio taisyklių nedarbingumo metu pažeidimo, nebuvo galima daryti išvados, kad kasatorė nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. buvo darbinga ir turėjo pareigą dirbti. Ieškovės darbas kitoje vietoje laikinojo nedarbingumo metu galėtų turėti reikšmės sprendžiant dėl išmokėtų pašalpų grąžinimo. Atsakovas nėra analizuotose teisės aktuose nurodytas poveikio priemonių taikymo subjektas, todėl šie klausimai nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir kolegija dėl jų nepasisako.
Esant tokioms teismų nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, kad atsakovo įsakyme nurodytas darbo drausmės pažeidimas – neatvykimas į darbą nedarbingumo laikotarpiu vertintinas kaip neturintis visų būtinųjų darbo drausmės pažeidimo sudėties elementų. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorė darbo drausmės pažeidimo nepadarė, o drausminė nuobauda jai paskirta nepagrįstai. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriais apeliuojama į padaryto darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimą kaip šiurkštų darbo pareigų nevykdymą, taip pat drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingų nagrinėjamame ginče.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė, o pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias šalių ginčą, todėl kasatorės skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų teismų procesinių dokumentų teisėtumui (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 25,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos (juridinio asmens kodas 190007910) 25,45 Lt (dvidešimt penkis litus 45 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.