- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-2246-178/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-01844-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Ona Gasiulytė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- Vilniaus ,,Žaros“
- Ieškovas
- Žanos Bortkevič
- Kategorijos
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Laimos Gerasičkinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus ,,Žaros“ vidurinės mokyklos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Žanos Bortkevič ieškinį atsakovui Vilniaus ,,Žaros“ vidurinei mokyklai dėl darbo ginčų komisijos sprendimo bei drausminės nuobaudos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos darbo ginčų komisijos 2010-08-31 sprendimą, priimtą darbo ginčų komisijos posėdyje, protokolas Nr.3, ir Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos 2010-06-07 direktoriaus įsakymą Nr. V-137, kuriuo ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas (b.l. 1-3)
Nurodė, kad 2010 m. birželio 7 d. Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos direktoriaus įsakymu Nr. V-137 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda papeikimas, o Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos darbo ginčų komisija 2010 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio sprendimu Nr. 3 paskirtą drausminę nuobaudą paliko galioti. Drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta už tai, kad ji nedarbingumo laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. Valstybinės sienos apsaugos tarnybos (toliau-VSAT) darbuotojams pagal autorinę sutartį vedė specializuotus rusų kalbos mokymus. Skiriant drausminę nuobaudą, direktoriaus įsakyme nebuvo nurodyti jokie norminiai teisės aktai, kuriuos ieškovė pažeidė vesdama minėtus mokymus, be to, darbo ginčų komisijai nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovė, nedarbingumo metu vesdama mokymus, padarė darbo drausmės pažeidimą. Nesant pagrindo konstatuoti ieškovės darbo drausmės pažeidimo fakto, drausminės atsakomybės taikymas yra neteisėtas, be to, skiriant drausminę nuobaudą, nesilaikyta drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus „Žaros“ vidurinė mokykla atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovei buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas būtent tam laikotarpiui, kai ji turėjo vesti VSAT darbuotojams specializuotus rusų kalbos kursus. Drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, tai padaryta nepraleidus nuobaudai skirti numatytų terminų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinys patenkintas visiškai. Panaikintas Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos 2010 m. birželio 7 d. direktoriaus įsakymas Nr. V-137, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Panaikintas Vilniaus „Žaros“ vidurinės mokyklos darbo ginčų komisijos 2010 m. rugpjūčio 31 d. protokolinis sprendimas dalyje dėl ieškovei skirtos drausminės nuobaudos palikimo.
Teismas pažymėjo, kad drausminė nuobauda darbuotojui gali būti skirta esant jo kaltei, priešingu atveju skirti drausminės nuobaudos nėra pagrindo. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja teisės aktų nustatytoms taisyklėms, darbo tvarkos taisyklėms ir pareiginėms instrukcijoms. Neteisėta veika paprastai ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (šiuo atveju – darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui. Teismo vertinimu, ieškovės nedarbingumo metu vesti rusų kalbos kursai negalėjo būti laikomi šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nes tai nebuvo susiję su tiesioginėmis ieškovės darbo funkcijomis, atliekamomis darbo laiku, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas ieškovės padarytą pažeidimą nepagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (CPK 3 str. 7 d.). Teismas nustatė, kad skiriant drausminę nuobaudą atsakovas nesilaikė jos skyrimo terminų, nes apie galimą darbo drausmės pažeidimą sužinojo 2010 m. gegužės 3 d., t.y. praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo galimai padaryto pažeidimo, o 2010 m. gegužės 25 d. rašte, reikalaudamas ieškovės pasiaiškinti dėl padaryto pažeidimo, nenurodė termino iki kada turi būti pateiktas pasiaiškinimas, tuo pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo vertinimu, pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, darbdavys pats sau apribojo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Teismo nuomone, byloje esantis pasiaiškinimas dėl ieškovės veiksmų negalėjo būti prilyginamas faktiniam pasiaiškinimui, nors ji po tokiu raštu ir pasirašė. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad padarytas darbo drausmės pažeidimas nesukėlė atsakovui neigiamų pasekmių, todėl ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, nebuvo adekvati ieškovės padarytam darbo drausmės pažeidimui ir aiškiai per griežta, kas sudarė pagrindą ieškovei paskirtą papeikimą pripažinti neteisėtu (DK 242 str., 295 str. 2 d. 6 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Vilniaus ,,Žaros“ vidurinė mokykla apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, palikti galioti ieškovei skirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, palikti galioti atsakovo darbo ginčų komisijos 2010 m. rugpjūčio 31 d. protokolinį sprendimą Nr. 3, dalyje dėl ieškovei skirtos drausminės nuobaudos palikimo galioti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė ieškovės kaltės. Teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai; VSAT 2010 m. gegužės 7 d. raštas Nr.(21)-14-2025, kalbų mokyklos ,,Lingua perfecta“ 2010 m. gegužės 24 d. raštas, VSAT 2010 m. lapkričio 15 d. raštas (Nr.21)-14-5283, kurie patvirtino neteisėtus ieškovės veiksmus ir kaltės buvimą, tačiau teismas pateiktų įrodymų nevertino. Teismas, sprendime teigdamas, kad atsakovas 2010 m. gegužės 25 d. rašte nenurodė ieškovei termino pasiaiškinimui pateikti, neatkreipė dėmesio, jog ieškovė kitą dieną - 2010 m. gegužės 26 d. pateikė atsakovui pasiaiškinimą, kurio turinys neatitiko faktinės situacijos ir neleido atsakovui iš esmės išnagrinėti padaryto darbo drausmės pažeidimo bei nuspręsti dėl drausminės nuobaudos skyrimo. Atsakovė, būdama nedarbinga, dirbo pagal autorinę sutartį - Druskininkuose VSAT pareigūnams dėstė rusų kalbą, o tai suponuoja drausminės atsakomybės taikymo pagrįstumą. Būdama nedarbinga, ieškovė neturėjo teisės dirbti, o vadovaujantis ,,Elgesio taisyklėmis nedarbingumo metu“ privalėjo vykdyti gydytojo nurodymus ir elgtis taip, kad jos netinkami veiksmai neužtęstų ligos ar sergančio šeimos nario slaugos trukmės. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas praleido drausminės nuobaudos skyrimo terminus, nes atsakovas, pateikdamas ieškovei 2010 m. gegužės 24 d. raštą dėl pasiaiškinimo pateikimo, negalėjo nurodyti konkretaus darbo drausmės pažeidimo, kadangi apie ieškovės darbą nedarbingumo metu jis sužinojo iš jos bendradarbių, todėl reikėjo laiko iš valstybinių institucijų gauti dokumentus patvirtinančius ieškovės padarytus pažeidimus. VSAT 2010 m. gegužės 7 d. raštas atsakovui aiškios informacijos nesuteikė ir rekomendavo kreiptis į VšĮ užsienio kalbų mokymo centrą, kuris atsakovą nukreipė į VšĮ kalbų mokyklą ,,Lingua perfecta“. Kalbų mokykla atsakymo nepateikė ir tik po atsakovo apsilankymo joje 2010 m. gegužės 24 d. raštu patvirtino, kad 2010 m. kovo 5 d. su ieškove buvo sudaryta autorinė sutartis. Teismas ignoravo aplinkybę, kad darbo drausmės pažeidimas paaiškėjo tik 2010 m. gegužės 24 d. Šią datą reikėtų laikyti termino drausminei nuobaudai skirti termino eigos pradžia. Drausminės nuobaudos skyrimo terminus reglamentuoja DK 241 straipsnis, tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi DK 240 straipsnio 1 dalimi, nors jis nenumato drausminės nuobaudos skyrimo termino. Teismo išvada, kad byloje pateiktas ieškovės pasiaiškinimas negali būti prilyginamas faktiniam pasiaiškinimui, nors ji po tokiu raštu ir pasirašė, nepatvirtinta jokiais bylos dokumentais. Spręsdamas ginčą, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovei nedarbingumo metu dirbant kitą darbą nukentėjo mokymo procesas, nes ieškovė nepravedė 14 rusų kalbos pamokų Vilniaus ,,Žaros“ mokykloje ir 14 pamokų Vilniaus ,,Sietuvos“ vidurinėje mokykloje. Todėl teismo išvada, kad ieškovės padarytas pažeidimas nesukėlė atsakovui sunkių padarinių, nepagrįsta. Atsakovo ginčų komisijos 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 3, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda palikta galioti, pagrįstas, komisijoje dalyvauja pedagogai, kurie supranta, kad ieškovė papildomai uždarbiaudama įžeidinėja kolegas mokytojus ir pažeidžia mokymo procesą. Byloje pateiktas kalbų mokyklos ,,Lingua Perfecta“ raštas įrodo, kad ieškovė nedarbingumo metu dirbo sąmoningai, kas yra nesuderinama su darbo funkcijomis pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punktą. DK 235 straipsnyje išdėstytas šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas nėra baigtinis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 11 punktą darbo drausmės pažeidimai gali būti ir kiti darbuotojo padaryti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Ieškovė diskreditavo atsakovo vardą, tokie jos veiksmai lemia tai, kad atsakovas gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ir tvarką pažeidinėjančiu darbuotoju, o žala dėl tokių ieškovės veiksmų gali pasireikšti vėliau. Kadangi teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, prašo skundžiamąjį teismo sprendimą panaikinti.
Atsiliepimas
Ieškovė Žana Bortkevič atsiliepimu prašo teismo prendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas, skirdamas ieškovei drausminę nuobaudą, turėjo nurodyti, kokiu pagrindu ji skiriama bei kokius teisės aktus darbuotojas pažeidė. Šiuo atveju atsakovas ieškovei nenurodė, kokie teisės aktai buvo pažeisti DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme. Atsakovas neįrodė, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą nedarbingumo metu. Tokio pažeidimo nenustatė ir atsakovo prašymu Valstybinio socialinio draudimo Vilniaus skyriaus pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus atliktas patikrinimas. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė, nedarbingumo metu dėstydama rusų kalbą, įžeidė kolegas pedagogus ir sukelia neigiamas pasekmes mokymo procesui, nes byloje nėra jokių duomenų, kad vaikams nebuvo pravestos pamokos ar nesuorganizuotos suplanuotos ekskursijos. Taip pat neaišku, kaip ieškovė galėjo įžeisti kolegas pedagogus ir koks ryšis tarp įsižeidusių kolegų bei pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu ieškovei skirtos drausminės nuobaudos. Atsakovas praleido drausminės nuobaudos skyrimo terminą, nes 2010 m. gegužės 3 d. atsakovui jau buvo žinoma, kad ieškovė nedarbingumo laikotarpiu dėstė rusų kalbą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovei paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo esmė – ar galėjo būti ieškovei skiriama drausminė nuobauda už tai, kad ji, dirbdama pas atsakovą, laikino nedarbingumo metu vedė mokymus VSAT darbuotojams, ar skiriant nuobaudą (ne)buvo pažeistos nuobaudos skyrimo tvarką reglamentuojančios DK normos.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.
Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių iš esmės nėra – ieškovė savo nedarbingumo laikotarpiu 2010 m. kovo 22 d. – balandžio 2 d. vedė specializuotus rusų kalbos mokymus Druskininkuose VSAT darbuotojams.
Vertinant skundžiamo teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad jame padarytos nevienareikšmiškos išvados apie darbo drausmės pažeidimo (ne)buvimą: taip sprendimo motyvuojamosios dalies pradžioje teigiama, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, tačiau toliau nurodoma, kad atsakovas nepagrįstai kvalifikavo pažeidimą kaip šiurkštų (nors prieš tai, kaip minėta, teismas nurodė, kad darbo drausmės pažeidimo faktas apskritai neįrodytas), dar toliau teigiama, kad paskirta drausminė nuobauda nėra adekvati ieškovės padarytam darbo drausmės pažeidimui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pripažinti, kad ieškovė nepadarė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, negalima.
Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas (DK 234 str.). Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 str. 1 d.). Įstatymuose ir kituose teisės aktuose neįmanoma numatyti ir sureguliuoti visų darbo teisinių santykių subjektų veiksmų bei situacijų. DK 235 straipsnio 1 ir 2 dalių sisteminis vertinimas leidžia daryti išvadą, kad šiurkščiais darbo pareigų pažeidimas laikytini tiek DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose nurodyti pažeidimai, tiek kiti nusižengimai, kurie pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotini kaip nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, įvertinus DK 235 straipsnio 2 dalyje pateiktus šio pažeidimo atvejus, pripažįstami itin netoleruotini, išskirtiniai pagal savo veiksmų pobūdį bei akivaizdžiai tyčiniai darbuotojo veiksmai.
DK 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad tiek darbdaviai, tiek darbuotojai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. DK 228 straipsnis nustato, kad darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, šalių viena kitos atžvilgiu veikimas darbo santykius liečiančiais klausimais, pažeidžiant minėtas taisykles bei principus, iš esmės reiškia įstatymų reikalavimų pažeidimą. Ieškovė dirba pedagoge. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 48 straipsnio 2 dalis nustato mokytojo pareigas inter alia užtikrinti ugdomų mokinių saugumą, geros kokybės ugdymą, ugdyti tvirtas mokinių dorovės, pilietines, tautines ir patriotines nuostatas, laikytis švietimo įstaigų nusistatytų etikos normų ir švietimo įstaigos vidaus tvarką nustatančių dokumentų reikalavimų. Atsakovo nuostatų 53.1 punktas nustato mokytojo pareigą laikytis mokyklos vidaus darbo tvarkos, bendrosios ir pedagoginės etikos normų tiek mokykloje, tiek už jos ribų (b.l. 57). Taigi, akivaizdu, kad mokytojo, kuris vykdo itin atsakingą socialinę funkciją – ugdo jaunąją kartą, profesijai yra keliami ne tik aukšti kvalifikacijos reikalavimai, bet ir pareiga laikytis tiek profesinės, tiek bendrosios etikos normų reikalavimų, nekalbant jau apie įstatymų reikalavimų laikymąsi, nes minėtą socialinę funkciją mokytojas tinkamai gali įvykdyti tik pats elgdamasis pagal įstatymų, profesinės ir bendrosios etikos reikalavimus.
Ieškovė byloje aptariamu laikotarpiu turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Dėl to galima būtų manyti, kad ieškovė buvo nedarbinga, kas leistų jos nebuvimą darbo vietoje pripažinti pateisinamu. Vienok iš tikrųjų ji tuo metu dirbo – vedė mokymus VSAT darbuotojams, taigi, galima daryti išvadą, kad faktiškai buvo darbinga ir galėjo dirbti. Tačiau tokiu atveju ieškovė turėjo vykdyti savo pareigas pagrindiniame darbe, o elgdamasi kitaip, t.y. nevykdydama savo darbo pareigų, nors faktiškai jas galėjo vykdyti, ji suteikė pirmenybę kitai, ne su tiesioginiu darbu susijusiai, veiklai, trikdė sklandų moksleivių mokymo procesą mokyklinėje įstaigoje ir apskritai elgėsi nesąžiningai ne tik darbdavio, bet ir kitų mokyklos pedagogų atžvilgiu. Todėl teisėjų konstatuoja, kad tokiu savo elgesiu ieškovė pažeidė DK 35 straipsnio 1 dalies, atsakovo nuostatų 53.1 punkto reikalavimus, dėl ko atsakovas pagrįstai įvertino ieškovės elgesį kaip darbo drausmės pažeidimą. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pažeidimas nelaikytinas šiurkščiu ir atsakovo paskirta nuobauda nėra adekvati pažeidimui dėl to, kad tai nebuvo susiję su tiesioginėmis ieškovės darbo funkcijomis atliekamomis darbo laiku ir darbdaviui nebuvo sukelta neigiamų pasekmių. Teisėjų kolegijos nuomone, kaip tik darytina priešinga išvada: ieškovė, prisidengdama nedarbingumu, nebuvo darbe, tokiu būdu ilgam laiko tarpui – dviems savaitėms - sutrikdydama sklandų mokymo procesą, tiek darbdavys, tiek socialinio draudimo institucijos išmokėjo jai atitinkamas nedarbingumo išmokas, kai tuo pat metu ji vykdė atlygintinoje autorinėje sutartyje aptartą veiklą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės dėstymas VSAT pareigūnams nebuvo vienkartinis epizodas nedarbingumo laikotarpyje, priešingai, jis visiškai sutapo su nedarbingumo laikotarpio pradžia bei pabaiga. Atsakovei paskirta nuobauda nėra griežčiausia nuobaudos rūšis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti pažeidimą ne šiurkščiu, o paskirtą nuobaudą per griežta aptartų aplinkybių kontekste nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl drausminės nuobaudos skyrimo terminų pažeidimo.
Skundžiamame sprendime nurodoma, kad atsakovas apie ieškovės galimą darbo drausmės pažeidimą sužinojo 2010 m. gegužės 3 d. (b.l. 35), t.y. praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo galimai padaryto pažeidimo. Vienok, vadovaujantis DK 241 straipsnio 2 dalimi, drausminė nuobauda negali būti skiriama tik praėjus šešiems (o ne vienam) mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas, ir vėliau kaip po vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo (o ne nuo jo padarymo) dienos (DK 241 str. 1 d.). Šiuo atveju 2010 m. gegužės 3 d. raštu atsakovas, turėdamas nepatvirtintą informaciją apie galimą darbo drausmės pažeidimą, prašė VSAT suteikti informaciją apie ieškovės pravestus rusų kalbos užsiėmimus, tokią informaciją atsakovas gavo 2010 m. gegužės 7 d. (b. l. 6). Nuobauda paskirta 2011 m. birželio 7 d. Taigi, net skaičiuojant terminą nuo VSAT rašte nurodytos informacijos gavimo dienos, t.y. laikant šią dieną (2010 m. gegužės 7 d.) pažeidimo paaiškėjimo diena, terminas drausminei nuobaudai negali būti laikomas praleistu (DK 26 str. 2 d.). Dar daugiau, atsakovas pagrįstai nurodo, kad VSAT minėtu 2010 m. gegužės 7 d. raštu nukreipė atsakovą dėl išsamesnės informacijos gavimo į VšĮ Užsienio kalbų mokymo centrą, todėl sutiktina su atsakovu, kad išsamesnės informacijos apie pažeidimo pobūdį gavimui atsakovui reikėjo papildomo laiko. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad drausminė nuobauda paskirta vėliau kaip po vieno mėnesio nuo darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo.
Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai ir dėl DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo. Atsakovas 2010 m. gegužės 25 d. pareikalavo pateikti raštišką pasiaiškinimą (b.l. 5), ieškovė jį gavo, sekančią dieną pateikė pasiaiškinimą (b.l. 8). Reikalavime dėl pasiaiškinimo yra nurodytos aplinkybės, kurias darbdavys nori išsiaiškinti, pasiaiškinime irgi išdėstytos aplinkybės aktualiu klausimu. Taigi, akivaizdu, kad ieškovei buvo suprantama tiek tai, dėl kokių jos veiksmų jai grėsė drausminė atsakomybė, tiek tai, už ką jai paskirta nuobauda (ieškinyje ji ir pati nurodo, kad papeikimas buvo paskirtas už kalbos kursų vedimą). Nors įsakyme dėl drausminės nuobaudos paskyrimo nėra įvardinta konkreti veika, už kurią nuobauda skiriama, tačiau yra nurodytas įstatyminis pagrindas. Todėl, esant paminėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti darbuotojo teisių pažeidimą. Aplinkybė, kad ieškovo reikalavime nėra nurodyta data, iki kurios turėjo būti pateiktas pasiaiškinimas, taip pat esminės reikšmės neturi, nes dėl to ieškovės teisė teikti paaiškinimus nebuvo apribota.
Dėl virš paminėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė drausmines nuobaudas ir jų skyrimo tvarką reglamentuojančias darbo teisės normas, dėl ko padarė netinkamas išvadas. Todėl priimtas sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.