Vilniaus apygardos teismo nutarimas

2014-01-16 · Byla Nr. ATP-46-200/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. A2.6.-10520-843/2013Nutarimas · 2013-11-05Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ATP-46-200/2014Nutarimas · 2014-01-16Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2014-01-16
Bylos Nr.
ATP-46-200/2014
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-09817-2013-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Angelė Ikasalienė
Pažeidėjas
R. I.
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Adm. byla Nr. ATP-46-200/2014Teisminio proceso Nr. 4-68-3-09817-2013-2Procesinio sprendimo kategorija: 79.1; 62; 39.2; 45.4.4.; 45.4.5.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARIMAS2014 m. sausio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos R. I. atstovės advokatės V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimo, kuriuo R. I. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., nubausta 100 Lt bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., nubausta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams; vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. I. nubausta už tai, kad ji 2013 m. rugpjūčio 21 d. apie 18.03 val. Trinapolio g. 9, Vilniuje, vairuodama automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neatidi, nepaliko tarpo iš šono ir kliudė šalia stovėjusį automobilį „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu apgadino abu automobilius ir pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 132 p. reikalavimus, t. y. padarė ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą. Be to, ji iš šio eismo įvykio vietos išvažiavo nepranešusi policijai, taip pažeisdama KET 234 p. reikalavimus, t. y. padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktos R. I. atstovė advokatė V. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu pagal ATPK 130 str. 1 d. R. I. paskirtą administracinę nuobaudą ir bylą šioje dalyje nutraukti arba panaikinti minėtu nutarimu paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Skunde nurodoma, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. apie 18.03 val. R. I. bandė išvažiuoti iš automobilio parkavimo vietos, esančios prie sporto klubo „Victoria Gym“, esančio Trinapolio g. 9, Vilniuje. To padaryti jai nepavyko, nes iš abiejų automobilio pusių buvo itin arti pastatyti automobiliai. Atkreiptinas dėmesys, kad R. I. parkuojant automobilį greta jo, iš abiejų pusių buvo pakankamai vietos saugiu atstumu parkuoti automobilius. Nepavykus išvažiuoti iš parkavimo vietos, R. I. grįžo į buvusią vietą. Prie jos priėjo kairėje automobilio pusėje stovėjusio automobilio vairuotojas, kurio nei vardo, nei pavardės apeliantė nepaklausė, tik įsidėmėjo jo nedidelį raudonos spalvos automobilį, ir pasakė, kad jis tuoj išvažiuos ir vairuotoja galės taip pat išvažiuoti. Apie jokį automobilių kliudymą pastarasis neužsiminė. Šią aplinkybę R. I. nurodė savo paaiškinime policijai, iš pareigūnų jau žinodama, kad yra įvykio liudininkų, bei tikėdamasi, kad pastarieji paliudys apie kito automobilio vairuotojo veiksmus. Ir tik minėtam asmeniui išvažiavus ir R. I. iš kairės pusės likus pakankamai vietos saugiai išvažiuoti ji galėjo tai padaryti. Turinti 15 metų kasdienio vairavimo stažą, esant objektyviai galimybei, R. I. būtų sėkmingai išvažiavusi iš parkavimo vietos. Liudytojos Loritos A. B. teigimu, ji mačiusi, kaip R. I., bandydama išvažiuoti, kliudė šalia stovėjusį „Subaru Legacy“ automobilį du kartus. Akivaizdu, kad vieną kartą pajutusi kontaktą su šalia stovėjusiu automobiliu R. I., būdama sąmoninga ir atidi vairuotoja, nebūtų vėl kartojusi to paties manevro ir sąmoningai atsitrenkusi į automobilį antrą kartą. Atkreiptinas dėmesys, kad automobilis „Subaru Legacy“ yra apgadintas tik vienoje vietoje, todėl sunkiai tikėtina, kad R. I. būtų kliudžiusi jį du kartus. Be to, R. I. išvažiavo pasukdama į kairę, o ne į dešinę – priešingai, nei paliudijo L. A. B.. Tai verčia vertinti kritiškai ir kitus liudytojos parodymus. Šios aplinkybės teismas, priimdamas nutarimą, neįvertino bei neatsižvelgė į tai, jog nuo įvykio praėjo daugiau kaip du mėnesiai ir liudytoja nurodė neatsimenanti, kada jis įvyko. Pastaroji neturėjo priežasties tiksliai įsiminti įvykio aplinkybes, nes jis jos interesų nelietė. Liudytoja parašytame raštelyje, kuriame nurodė mačiusi įvykio aplinkybes, paliktame nukentėjusiajam, nei savo vardo, nei kitų duomenų nenurodė bei negalėjo tikėtis liudyti įvykio aplinkybes. Priešingai – R. I. puikiai prisiminti įvykio aplinkybes vertė žinomai būsimas teismo procesas.

Taigi, R. I. išvažiavo iš parkavimo vietos, nepajutusi, kad jos automobilis užkliudė greta stovėjusį automobilį. Išvažiavusi iš sporto klubo R. I. nuvažiavo namo ir automobilį kaip visada pastatė jai nuosavybės teise priklausančioje parkavimo vietoje požeminėje aikštelėje. Kaip matyti iš į bylą pateiktos nuotraukos, automobilis parkuojamas greta sienos, apgadintu šonu į ją, todėl vairuotoja, išlipusi iš automobilio ir specialiai jo neapžiūrėjusi, negalėjo pamatyti apgadinimo. Apie tai, kad galimai dalyvavo eismo įvykyje, R. I. sužinojo iš policijos pareigūno, atvykusio pas ją į namus tą pačią dieną – rugpjūčio 21 d. apie 20.30 val. Ir tik kartu su pareigūnu apžiūrėjusi vairuotą automobilį ji pamatė pastarojo apgadinimą.

R. I. kaltės dėl jai inkriminuojamo pasišalinimo iš įvykio vietos nebuvimą netiesiogiai patvirtina faktas, kad ji pati, būdama advokate bei turinti 23 metų teisinio darbo stažą, iš kurių – 15 metų besiverčiant advokato praktika, tiksliai žinojo už pasišalinimą iš įvykio vietos numatytą labai griežtą administracinę atsakomybę bei kitas galimas neigiamas pasekmes – pasišalindamas iš įvykio vietos, asmuo rizikuoja dar ir tuo, kad CA draudimo išmokos bus išieškotos iš jo, jo automobilio remonto išlaidos draudimo nebus atlygintos. Todėl R. I. sąmoningai iš įvykio vietos nebūtų pasišalinusi. Be to, aptariamas įvykis įvyko prie sporto klubo „Victorija Gym“, kuriame R. I., sutinkamai su į bylą pateiktais įrodymais – pinigų priėmimo kvitais, reguliariai lankėsi nuo vasario mėn. ir turėjo abonementą iki 2013 m. spalio pabaigos, todėl ji puikiai žinojo, kad ją bent iš matymo pažįsta sporto klubo darbuotojai. Sporto klubo pastato siena, nukreipta į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, kaip matyti iš pateiktų nuotraukų, yra stiklinė. Patalpoje, esančioje priešais įvykio vietą yra sporto klubo registratūra, kurioje nuolat dirba klubo darbuotojai. Todėl tikimybė, kad kas nors iš klube ar kieme esančiųjų esant ryškiai dienos šviesai pamatys eismo įvykį aikštelėje, yra labai didelė ir to nesuvokti sąmoningai pasišalindama iš įvykio vietos R. I. nebūtų galėjusi. Be to, R. I. jau pasiaiškinime policijai nurodė faktą, kad bandymo išvažiuoti iš aikštelės metu šį procesą stebėjo ir bandė pagelbėti kitas vairuotojas, kuris buvo priėjęs prie apeliantės ir su ja kalbėjosi, bet apie jokį automobilio kliudymą neminėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad nei įvykio liudytoja, nei joks kitas asmuo R. I. apie kliudytą automobilį neinformavo. Pastaroji iš automobilio išlipusi nebuvo ir jo neapžiūrėjo, iš įvykio vietos išvažiavo lėtai.

Be to, R. I. neturėjo jokių priežasčių ir motyvų pasišalinti iš įvykio vietos: byloje nėra duomenų, kad ji įvykio metu buvo neblaivi (ji pati paprašė policijos pareigūno patikrinti jos blaivumą, tačiau šis atsisakė tai daryti, motyvuodamas, kad jam dėl to abejonių nekyla) ir jai dėl to būtų reikėję pasišalinti iš įvykio vietos. Į bylą pateikti įrodymai, kad ji yra apdraudusi automobilį tiek Kasko draudimu, tiek CA draudimu. Taigi, eismo įvykio metu padaryta tiek jos, tiek kitam automobiliui žala būtų atlyginta draudimo. R. I. automobilis yra techniškai tvarkingas ir turi tai patvirtinantį dokumentą – Techninės apžiūros rezultatų kortelę.

R. I. pajusti ir išgirsti įvykį akivaizdžiai sutrukdė ir tai, kad jos automobilio salone įvykio metu veikė variklis ir grojo muzika. Automobilių kontaktas buvo ne vairuotojo, o kitoje automobilio pusėje. Be to, apeliantės automobilis yra pakankamai naujas, pagamintas 2008 m., taigi pasižymintis gera garso izoliacija.

Skunde atkreiptinas dėmesys, kad vertinant tolesnius R. I. veiksmus darytina neabejotina išvada, kad ji nesijautė padariusi kokį nors pažeidimą: R. I. po įvykio nesiėmė jokių veiksmų, bandydama jį nuslėpti bei išvengti atsakomybės, kas būtų logiška žinant apie dalyvavimą įvykyje bei iš jo neteisėtai pasišalinus, t. y. nesikreipė į draudimo kompaniją dėl savo automobilio apgadinimo, nepradėjo jo remontuoti, nepaslėpė, o priešingai – po įvykio važiavo tiesiai namo, pastatė automobilį įprastoje vietoje. Ji visapusiškai bendradarbiavo su pareigūnais tiriant įvykį: įsileido policijos pareigūną į namus, nuo pat tyrimo pradžios neneigė buvusi įvykio adresu, pati parodė, kur yra automobilis ir leido jį apžiūrėti. Be to, ji pati aktyviai bandė išsiaiškinti įvykio aplinkybes: byloje pateiti rašytiniai įrodymai apie tai, kad ji kreipėsi į sporto klubo administraciją, prašydama suteikti informaciją apie teritorijos filmavimą ir galimai turimų įrašų pateikimą, teismui pati pateikė draudimo bendrovės darytas nukentėjusiojo automobilio apgadinimo nuotraukas.

Apeliantė remontavo savo automobilį gamintojo servise „Tokvila“, kuriame yra įpratusi vykdyti automobilio techninę priežiūrą, nesiekdama sąmoningai sumažinti remonto išlaidas, ką galima buvo padaryti remontą atliekant ne tokiame kvalifikuotame servise. R. I. žinojo, kad jai inkriminuojamo ATPK 130 str. pažeidimo nepadarė ir todėl tikėjosi, kad remonto išlaidas padengs draudimo kompanija, kurioje yra apdraudusi automobilį Kasko draudimu.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino R. I. parodymus bei byloje surinktus įrodymus ir, padaręs išvadą, kad pastaroji pajuto kliudžiusi kitą automobilį, pasišalino iš įvykio vietos, rėmėsi liudytojos Loritos A. B. subjektyviu manymu, jog R. I. automobilių kontaktą „<...> neabejotinai turėjo pajusti“. Teismas savo nutarime vadovavosi šiuo liudytojos teiginiu net neišsiaiškinęs pačios liudytojos patirties nei vairuojant automobilį apskritai, nei dalyvaujant panašiame autotransporto įvykyje. Be to, liudytoja aiškiai pasakė, kad nėra „automobilių ekspertė“ (b. 1. 45). Jau vien tai, kad ji įvykio metu buvo sporto klubo „Victoria Gym“ pastate, o ne automobilyje, t. y. visai kitoje vietoje nei R. I., leidžia kritiškai vertinti jos nuomonę dėl vairuotojos galėjimo pajusti automobilių susilietimus. Tai, kad liudytoja matė įvykį, pagrindžia objektyviąją pažeidimo pusę, tačiau neatskleidžia pažeidimo subjektyviosios pusės – R. I. kaltės dėl pasišalinimo iš įvykio vietos. Taigi, teismo nutarimo teiginys, jog R. I. tokį kontaktą juto, yra neobjektyvus bei paremtas tik spėjimais bei subjektyvia liudytojos nuomone.

Priešingai teismo vertinimui, į bylą pateikti abiejų įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimo pobūdį ir mastą liudijantys įrodymai patvirtina, kad automobilių apgadinimai yra nežymūs bei automobilių kontakto R. I. galėjo nepajusti: tai patvirtina nuotraukos bei R. I. automobilio remonto sąmata, iš kurios matyti, kad buvo atlikti tik automobilio dažymo darbai, o jokių kitų kėbulo remonto darbų nebuvo atlikta, jokių įlenkimų, o tik įbrėžimai ant automobilio dešinės pusės durelių, kurių beveik nematyti. Nukentėjusiojo automobilis taip pat apgadintas nežymiai – yra matomos kontakto žymės ant dešinės pusės užpakalinio bamperio. Dažų likučių nei vieno automobilio kėbule nematyti. Tai liudija nežymų bei tikėtinai nejuntamą kontaktą. Be to, visiškai neaiškus ir neturintis objektyvių vertinimo kriterijų teismo nutarime įvardintas automobilių kontaktas kaip braukiamasis, kokiais ir kur įtvirtintais kriterijais teismas vadovavosi, nustatydamas kontakto pobūdį ir kokios tai turėjo įtakos jo suvokimui.

Vertintinas kaip neobjektyvus ir teismo nutarimo teiginys, jog automobilio apgadinimo pajutimą turėjo įrodyti jo sujudėjimas. Akivaizdu, kad R. I. bandant išvažiuoti iš parkavimo vietos iš abiejų pusių stovint automobiliams, ji turėjo stebėti vaizdą iš visų pusių bei abiejuose automobilio veidrodėliuose. Kliudytam automobiliui galimai sujudėjus, vairuotoja objektyviai galėjo to nepastebėti, jei tuo metu buvo nukreipusi dėmesį į priešingą automobiliui pusę ar veidrodėlį. Be to, abu automobiliai yra panašaus dydžio, todėl, atsižvelgiant į minimalų judėjimo greitį bei automobilių sugadinimus, akivaizdu, kad „Subaru Legacy“ negalėjo sujudėti reikšmingai.

Taip pat teismas savo nutarimą grindžia nukentėjusiojo J. S. parodymais, kad jam atėjus prie automobilio jo signalizacija „pypsėjo tris kartus“. Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio dieną rašytame paaiškinime nukentėjusysis šios reikšmingos bylai aplinkybės nenurodė, o pirmą kartą versiją apie įsijungusią signalizaciją pateikė teismo posėdžio metu. Be to, nukentėjusiojo išsakyti teiginiai dėl įsijungusios signalizacijos yra prieštaringi: vienu atveju nukentėjusysis teigė, jog išėjęs iš sporto klubo pastebėjo, kad buvo įsijungusi jo automobilio signalizacija, be to, „Victoria Gym“ administracijoje jam taip pat buvo pasakyta, kad „įsijungė signalizacija“ (b. 1. 36), tačiau kitu atveju J. S. nurodė, kad „administracijoje jam nesakė, kad buvo įsijungusi jo automobilio signalizacija“ (b. 1. 37). Nukentėjusiojo teiginiai apie įvykio metu galėjusią suveikti signalizaciją ne tik prieštaringi, bet jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, tarp jų ir liudytojos Loritos A. B. parodymai: pastaroji patvirtino signalizacijos įsijungus negirdėjusi (visuotinai žinoma, kad ji yra girdima ir būnant patalpoje), bei ją lydinčių šviesų blyksnių neprisimenanti. R. I., kaip ir liudytoja, nurodė, kad įsijungusios signalizacijos negirdėjo. Bet teismas daro išvadą, kad nurodyti parodymai patvirtina signalizacijos suveikimą būtent aptariamo įvykio metu. Tokią išvadą teismas daro, neturėdamas jokios objektyvios informacijos apie tai, kokio gamintojo, tipo bei lygio automobilio apsaugos sistema yra įrengta automobilyje „Subaru Legacy“ bei jos veikimo principą (ar signalizacija apskritai įsijungia nuo tokio kontakto, koks buvo įvykio metu, kokie požymiai parodo, kad signalizacija buvo įsijungusi). Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jei J. S. nurodyti požymiai ir patvirtintų signalizacijos suveikimą, laikas, kada tai galėjo įvykti, nėra fiksuotas jokiais objektyviais įrodymais, o tik nukentėjusiojo subjektyvia nuomone. J. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad į klubą jis atvažiavo apie 17 val., policijai apie įvykį jis pranešė 18.45, t. y. praėjus apie 1.45 val. po automobilio palikimo parkavimo vietoje ir apie 45 min. po įvykio. Taigi signalizacija galėjo suveikti bet kuriuo metu, automobiliui stovint prie klubo. Nurodytų prieštaravimų teismas neįvertino, o savo nutarime nemotyvuotai bei nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais. Darytina išvada, jog teismas aplinkybę, kad eismo įvykio metu buvo įsijungusi automobilio signalizacija nustatė bei R. I. kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos konstatavo netinkamai įvertinęs įrodymus.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teikiant paaiškinimus teismui J. S. nurodė, jog toks atvejis, kai pasišalinama iš įvykio vietos apgadinus jo automobilį, jau yra nutikęs, kas akivaizdžiai galėjo turėti įtakos nukentėjusiojo pozicijos formavimui tokiam įvykiui pasikartojus.

Visuma išdėstytų aplinkybių patvirtina, kad R. I. iš įvykio vietos nuvažiavo nepajutusi savo automobilio kontakto su kitu automobiliu, todėl jos veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, kuri yra būtina patraukimo administracinėn atsakomybėn už ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą sąlyga. Nubaustoji neatmeta galimybės, kad kontaktas su kitu automobiliu galėjo būti, tačiau ji to nepajuto. Konstatuoti tam tikro fakto, tame tarpe ir pasišalinimo iš eismo įvykio, buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teismas neišsiaiškino R. I. pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo bei tikslo.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad R. I. veikoje yra ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtis, apeliantė prašo teismą atsižvelgti ir į aplinkybę, jog vairavimo pažymėjimas jai yra būtinas dėl turimų sveikatos problemų: nuo 2007 m. R. I. yra diagnozuotas lėtinis susirgimas vestibulopatija. Tai susirgimas, kuriam būdingas galvos svaigimas, lydimas pykinimo ir vėmimo esant jutimo organams (akims, ausims, odos receptoriams ir kt.) neįprastoje padėtyje, ypač važiuojant autotransporto priemone, kurios nevairuoja pats asmuo. R. I. diagnozuoti pakitimai vestibuliniame aparate, kurie yra negrįžtami, sąlygoja neregresuojantį galvos svaigimą.

R. I. buvo skirtas medikamentinis gydymas. Jo esmė – tik simptomų šalinimas, t. y. patologija yra neišgydoma. Efekto taikytas gydymas nedavė. Advokatės R. I. darbinė veikla, kaip žinoma, yra susijusi su vykimu į teismo posėdžius. Neturint teisės vairuoti autotransporto priemonę apeliantės darbinė veikla būtų apsunkinta. Be to, esant nurodytiems simptomams – pykinimui ir vėmimui, važiavimas autotransportu, kurio pati R. I. nevairuoja, jai būtų apsunkintas. Tai ne tik darytų probleminiu nuvykimą į reikiamą vietą, bet ir žymiai pablogintų R. I. gyvenimo kokybę.

Sukeltas įvykis yra mažareikšmis, eismo įvykio metu kitas automobilis apgadintas labai nežymiai, nukentėjusiajam nebuvo apribota galimybė naudotis automobiliu, apeliantė neatmeta galimybės, kad ji galėjo apgadinti J. S. valdomą automobilį, ir nuoširdžiai dėl to gailisi, po įvykio teiravosi dėl padarytos žalos dydžio ir išreiškė pasiryžimą ją atlyginti, tačiau nukentėjusysis išreiškė norą, kad žalą jam atlygintų draudimo kompanija. Apeliantė turi ilgametį vairavimo stažą ir tokį pažeidimą padarė pirmą kartą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, yra bausta tik kartą už mažareikšmį kelių eismo taisyklių pažeidimą, jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjęs asmuo J. S. jokių pretenzijų apeliantei neturėjo, paaiškino, kad neturtinės žalos nepatyrė.

Skunde teigiama, kad teismo paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda, o bausmės tikslai gali būti pasiekti, šios nuobaudos netaikant. Apeliantės manymu, pagal nagrinėjamoje byloje padarytos žalos dydį ir veikos pavojingumą paskirta nuobauda neatitinka nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. numatytos teisės į teisingą teismą, nei 109 str. 2 d. įtvirtinto teisingumo principo. Atsižvelgiant į nubaustosios asmenybę, laikantis teisingumo bei protingumo kriterijų, už pasitraukimą iš įvykio vietos po šio mažareikšmio įvykio, paskyrus pakankamai didelę piniginę nuobaudą, skyrimas netgi mažesnės nei ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytos papildomos nuobaudos yra akivaizdžiai neteisingas, todėl laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju aukščiau išdėstytos aplinkybės yra ta aplinkybių visuma, kuri sudaro galimybes taikyti nubaustosios atžvilgiu ATPK 30¹ str. ir ATPK 130 str. 1 d. numatytos papildomos nuobaudos neskirti arba ją sumažinti.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

R. I. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. apie 18.03 val. Trinapolio g. 9, Vilniuje, vairuodama automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neatidi, nepaliko tarpo iš šono ir kliudė šalia stovėjusį automobilį „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu apgadino abu automobilius ir pažeidė KET 9, 132 p. reikalavimus, be to, ji iš šio eismo įvykio vietos išvažiavo, nepranešusi policijai, taip pažeisdama KET 234 p. reikalavimus.

Ginčo dėl ATPK 127 str. 2 d. padaryto pažeidimo nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtą pažeidimą. Apeliaciniame skunde keliamas ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo įrodymo klausimas, teigiama, kad R. I. dėl minėto pažeidimo padarymo nėra kalta, kadangi nepajuto kontakto su kitu automobiliu.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. turinio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 130 str. 1 d. užtraukia atsakomybę už pasišalinimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

ATPK 130 str. 1 d. nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padarytas tik tyčia, t. y. kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją sąmoningai ignoruodamas pasišalino, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą.

R. I. tiek tyrimo metu (b. l. 6), tiek bylos nagrinėjimo teisme metu (b. l. 34 – 37) paaiškino, kad sąlyčio su kitu automobiliu ji nepajuto. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nėra pažeidimo subjektyviosios pusės – R. I. kaltės dėl pasišalinimo iš įvykio vietos.

Pažymėtina, kad kai yra sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens subjektyvių vertinimų, jog jis kontakto nepajuto, nepakanka, ypač svarbus yra eismo įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis, eismo įvykį sukėlusio automobilio vairuotojo veiksmai po eismo įvykio, kitos aplinkybės. Šias aplinkybes nustatęs ir įvertinęs, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad, atvirkščiai nei nurodoma apylinkės teismo nutartyje, byloje nepatvirtinta, kad R. I. suvokė buvus eismo įvykiui, tačiau jo vietoje sąmoningai nepasiliko, iš jos pasišalino nesilaikydama KET 234 p. reikalavimų.

Iš byloje pateiktų automobilių „Toyota Avensis“ (b. l. 29 – 30) ir „Subaru Legacy“ (b. l. 38 – 39) fotonuotraukų, R. I. automobilio remonto sąmatos matyti, kad minėtų transporto priemonių apgadinimai nėra labai pastebimi ar žymūs (ypač automobilio „Toyota Avensis“), įlenkimų nėra, tik nubrozdinimai. Pagal R. I. automobilio remonto sąmatą buvo atlikti tik automobilio dažymo darbai, jokių kitų kėbulo remonto darbų nebuvo atlikta, neužfiksuota jokių įlenkimų, o tik įbrėžimai ant automobilio dešinės pusės durelių, kurių beveik nematyti. Nukentėjusiojo automobilis taip pat apgadintas nežymiai – yra matomos kontakto žymės ant dešinės pusės užpakalinio bamperio. Dažų likučių nei vieno automobilio kėbule nematyti. Tai liudija nežymų automobilių kontaktą, kurio R. I. galėjo nepajusti. Teismas vertina ir tas aplinkybes, kad tarp apeliantės ir nukentėjusiojo automobilių, o taip pat ir iš kitos R. I. automobilio pusės, išvažiavimui buvo palikta labai mažai vietos, ji automobiliu judėjo lėtai, automobilių kontaktas buvo ne vairuotojo, o kitoje automobilio pusėje, kas tik patvirtina išvadą dėl susidūrimo garso menkumo.

Byloje objektyvių duomenų, kad automobilių kontakto pobūdis būtų buvęs toks, kad vairuotoja negalėjo jo nepajusti, nėra. Atvirkščiai, minėti menki automobilių apgadinimai liudija, kad kontaktas buvo nežymus, todėl R. I., vairuodama automobilį, galėjo kontakto nepajusti.

Sprendžiant klausimą, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, būtina įvertinti ir jo veiksmus po eismo įvykio, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime šių aplinkybių nesiaiškino ir nevertino. Pagrįsta teigti, kad R. I. po įvykio nesiėmė jokių veiksmų, bandydama jį nuslėpti bei išvengti atsakomybės. Kaip nurodo R. I., ji iš buvusios parkavimo vietos išvažiavo lėtai, priešingų įrodymų nėra. Tiek apeliantės parodymais, tiek ir patrulio tarnybiniu pranešimu (b. l. 3) patvirtinta, kad patruliui, nuvykusiam pas R. I. į namus, ji neneigė aplinkybės, kad buvo įvykio vietoje, sutiko, kad būtų apžiūrėtas jos automobilis, taip pat nuvykti į įvykio vietą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, visą laiką tvirtindama, kad kontakto su kitu automobiliu ji nepajuto. Be to, kaip parodė ir pats nukentėjusysis J. S. (b. l. 37), apeliantė pati jam skambino, teiravosi, ar jam atlygino žalą, siūlėsi pati atlyginti žalą. Pažymėtina ir tai, kad R. I. automobilis eismo įvykio metu buvo draustas tiek transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b. l. 17), tiek ir „Kasko“ draudimu (b. l. 19), ji galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo (b. l. 9), todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, kad R. I. veiksmai negali būti vertinami kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės ar žalos apgadintam automobiliui atlyginimo.

Apylinkės teismas skundžiamame nutarime rėmėsi liudytojos L. A. B. parodymais, tačiau, apygardos teismo nuomone, jų nepakanka išvadai, kad R. I. yra kalta padariusi ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, minėtos liudytojos teiginys, kad apeliantė galėjo pajusti automobilių susilietimus, yra subjektyvus ir vertinamojo pobūdžio, kuris savaime nepatvirtina pažeidimo subjektyviosios pusės nustatymo fakto. Tai, kad liudytoja matė, jog nukentėjusiojo automobilis po susidūrimo sujudėjo, nereiškia, kad tai pastebėjo ir R. I.. Taip pat vertinamas ir tas argumentas, kad buvo įsijungusi nukentėjusiojo automobilio signalizacija. Skundžiamame nutarime neteisingai nustatyta, kad liudytoja neatsiminė, ar kontakto metu suveikė signalizacija. Tiek apeliantė, tiek minėta liudytoja patvirtino, kad įsijungusios automobilio signalizacijos jos negirdėjo. Taigi byloje nenustatyta, kad nukentėjusiojo automobilio signalizacija suveikė būtent susidūrimo metu, juolab, kad J. S. iš sporto klubo išėjo vėliau, todėl neatmetama galimybė, kad signalizacija galėjo suveikti kitu metu.

Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismo nutarimo dalis, kuria R. I. pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., ir nubausta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams, naikintina. Administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 130 str. 1 d. R. I. atžvilgiu nutrauktina, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

administracinėn atsakomybėn patrauktos R. I. atstovės advokatės V. P. apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimo dalį, kuria R. I. pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., ir už šį pažeidimą jai paskirta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams. Administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 str. 1 d. R. I. atžvilgiu nutraukti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimą dalyje dėl paskirtų nuobaudų subendrinimo.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas neskundžiamas.

Teisėja Angelė Ikasalienė