- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-24
- Bylos Nr.
- I-493-739/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02038-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 51.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. V. (toliau – pareiškėjas) 2018 m. rugsėjo 14 d. skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad skundu jis kreipiasi dėl jam nesuteikiamos galimybės naudotis internetine telefonija. Nurodė, kad jis 2018 m. liepos 3 d. rašytiniu prašymu prašė Marijampolės PN administraciją suteikti jam video skambutį per „Skype“ programą, tačiau ši 2018 m. liepos 13 d. raštu jam atsakė, kad šiuo metu sprendžiami klausimai dėl prieigų įrengimo, programinės įrangos ir apskaitos vykdymo su internetinės telefonijos paslaugas teikiančia įmone, ir kol nebus išspręsti šie klausimai, jis turi galimybę skambinti telefonu. 2018 m. liepos 23 d. jis apskundė šį atsakymą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau šis jam atsakė, kad Marijampolės PN sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėjas skunde (b. l. 2), atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 48) ir teismo posėdžio metu teigė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir Taisyklės) 124 punktas nustato, kad nuteistiesiems turi būti užtikrinta teisė skambinti internetine telefonija. Teigė, kad nuo teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 priėmimo praėjo daugiau nei dveji metai, tai pakankamas laikas išspręsti problemą dėl internetinės telefonijos, o Marijampolės PN iki šiol tokios galimybės pasiskambinti artimiesiems internetine telefonija jam negali suteikti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis atlieka bausmę kamerų tipo patalpoje nuo 2017 m. balandžio mėn. iki šiol, ir jam nėra suteikta galimybė pasimatyti su artimaisiais, jam leidžiama pasiskambinti tik taksofonu, kaip numatyta pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėse (b. l. 2). Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis turi aštuonerių metų dukterį, kuri su savo motina gyvena Anglijoje, ir esant tokiai situacijai, jis negali palaikyti visaverčių socialinių ryšių su dukterimi, nes taksofonu ji mažai bendrauja. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namų parduotuvėje ne visada yra galimybė įsigyti taksofono kortelių ar Tele+ kortelių, su kuriomis irgi galima pasiskambinti taksofonu (b. l. 2), atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą teigė, kad jis atlieka bausmę kamerų tipo patalpoje (nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių), todėl pats nueiti į parduotuvę negali, prekės jam yra atnešamos, ir kad Marijampolės PN pareiga yra užtikrinti, kad nuteistiesiems parduotuvėje būtų būtinų prekių (b. l. 48). Tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad jis nesiskundžia dėl to, kad negali įsigyti taksofono kortelių ir jam yra leidžiama pasiskambinti taksofonu, tačiau skundžiasi dėl to, kad jam neleidžia pasiskambinti internetine telefonija (vaizdo skambučiu). Pareiškėjas skunde (b. l. 3) teigė ir teismo posėdyje paaiškino, kad esant pataisos namuose internetinei telefonijai, jis galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į pokalbius internetine telefonija su savo dukterimi, kadangi nori ją matyti ir tikisi, kad tokiu būdu geriau užsimegztų kontaktas su vaiku, negu telefonu. Skunde nurodė, kad nesant internetinės telefonijos, ir jam esant kamerų tipo patalpos sąlygomis, jis negali matytis su savo artimaisiais, nesimatydamas su jais, jis jaučiasi diskriminuojamas, patiria neigiamus išgyvenimus, psichologines traumas, emocinius sukrėtimus, bejėgiškumo jausmą ir pyktį. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 1500 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės (b. l. 3). Atsikirtime į trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimą pareiškėjas (b. l. 50) nurodė, kad šis turėjo nemažai laiko įgyvendinti teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. 1R-107, kadangi dar nepriėmus šio įsakymo žinojo, kad toks projektas yra. Teigė, kad Kalėjimų departamento teiginys, kad skambinimas telefonu yra prilyginama internetinei telefonijai, yra neteisingas, nes skambindamas telefonu jis negali matyti savo dukters ir su ja visaverčiai bendrauti.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Marijampolės pataisos namų atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą Marijampolės pataisos namams pranešta tinkamai (b. l. 93). Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 21). Byla išnagrinėta nedalyvaujant Marijampolės PN atstovui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą (b. l. 18–21) į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjui yra užtikrinama teisė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 102 straipsnyje įtvirtinta teisė paskambinti telefonu ir ginčo dėl to nėra, tačiau pareiškėjas netinkamai aiškina Taisyklių 124 punktą, teigdamas, kad jame numatytos dvi teisės – skambinti telefonu ir skambinti internetine telefonija. Nurodė, kad šiame punkte numatyta, jog skambinimas internetine telefonija yra prilyginamas skambučiui, todėl paskambinus paprastu telefonu, dar vienas skambutis internetine telefonija nepriklauso. Pažymėjo, kad nėra teisės akto, kuris numatytų pareigą pataisos įstaigai užtikrinti teisę nuteistiesiems skambinti internetine telefonija. Teigė, kad pareiškėjo teiginys, kad parduotuvėje ne visada galima įsigyti taksofono kortelių, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Psichologinę tarnybą dėl to, kad jam nesuteikiama galimybė bendrauti su artimaisiais kompiuterinėmis pokalbių programomis, tačiau remiantis šios tarnybos pažyma, daroma išvada, kad jis išsakė tik nepasitenkinimą, tačiau nėra išsakęs, kokias neigiamas pasekmes dėl to galimai yra patyręs. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas nurodė, kad Marijampolės PN nepažeidė teisės aktų reikalavimų, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą (b. l. 18–21). 2018 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 9/07-13971 atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas šiais laikotarpiais: 2017 m. kovo 21 d., 2017 m. gegužės 5 d., 2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. birželio 4 d. jam buvo paskirta po 15 parų, 2017 m. birželio 20 d. – 7 paros, 2017 m. birželio 28 d. – 6 mėnesiai, 2017 m. gruodžio 28 d. – 10 parų, 2018 m. sausio 8 d. – 15 parų, 2018 m. sausio 24 d. – 3 mėnesiai, 2018 m. balandžio 24 d. – 6 mėnesiai. Nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d. ir 2018 m. sausio 23 d. įsakymais buvo perkeltas į 203 brigadą (į drausmės grupę). Remdamasis BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darė išvadą, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę kamerų tipo patalpoje, neturėjo teisės skambinti telefonu ir apsipirkti parduotuvėje, nepaisant to, kuriam būriui ar grupei buvo priskirtas, todėl jo skundas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2017 m. birželio 27 d., ir nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (t. y. tuo metu, kai jis atliko BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą) yra nepagrįstas. Remdamasis BVK 145 straipsnio 2 dalimi, 86 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nurodė, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Dėl taksofono kortelių įsigijimo iš parduotuvės paaiškino, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė apsipirkti parduotuvėje, tačiau pareiškėjas į savo pirkinių sąrašą jų neįtraukdavo (b. l. 55–57).
Trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą Kalėjimų departamentui pranešta tinkamai (b. l. 93). Byla išnagrinėta nedalyvaujant Kalėjimų departamento atstovui (ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis). Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad jam pavaldžiose įstaigose laisvės atėmimo vietose visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra taikomi vienodi režimo reikalavimai, atitinkamai atsižvelgus į jų priežiūros ypatumus. Marijampolės PN įdiegus internetinę telefoniją, nebus taikomas lygiateisiškumo principas, lyginant su kitais nuteistaisiais, esančiais kituose pataisos namuose, kuriuose nėra galimybės šiuo metu įdiegti internetinę telefoniją. Nurodė, kad minėta naujovė, kai bus baigti jai įgyvendinti reikalingi techninio parengimo darbai, turėtų būti diegiama visose laisvės atėmimo vietų įstaigose centralizuotai, o šiuo metu pataisos įstaigos direktorius užtikrina, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu, kas prilyginama internetinei telefonijai, todėl pareiškėjo teisė skambinti nėra pažeidžiama.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 3 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, prašydamas suteikti jam video skambutį per „Skype“ programą, o Marijampolės PN 2018 m. liepos 13 d. raštu-atsakymu Nr. 20/07-875 jam atsakė, kad šiuo metu sprendžiami klausimai dėl prieigų įrengimo, programinės įrangos ir apskaitos vykdymo su internetinės telefonijos paslaugas teikiančia įmone, ir kol jie nebus išspręsti, pareiškėjas turi galimybę skambinti telefonu (b. l. 6).
Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Marijampolės PN atsakymo, 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 2S-2631 nurodė, kad internetinė telefonija, kai bus baigti jai įgyvendinti reikalingi techninio parengimo darbai, turėtų būti diegiama visose laisvės atėmimo vietų įstaigose centralizuotai, laikantis lygiateisiškumo principo, o šiuo metu pataisos įstaigos direktorius užtikrina, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu, kas prilyginama internetinei telefonijai, todėl pareiškėjo teisė skambinti nėra pažeidžiama. Nurodė, kad Marijampolės PN raštas priimtas vadovaujantis teisės aktais (b. l. 4–5).
Pareiškėjas nepateikė skundo administraciniam teismui šio Kalėjimų departamento sprendimo BVK nustatyta tvarka, prašydamas jį panaikinti. Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią pareiškėjas nurodo patyręs dėl to, kad jam Marijampolės pataisos namuose nebuvo leidžiama paskambinti internetine telefonija (vaizdo skambučiu).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nuo 2017 m. balandžio mėn. iki šiol nebuvo leidžiama paskambinti internetine telefonija (b. l. 2), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas ginčą kelia dėl minėtos teisės neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d. (t. y. iki skundo datos). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose minėtu laikotarpiu (b. l. 55–56, 64–65). Todėl byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, Marijampolės PN administracijos veiksmai (neveikimas) nesuteikiant galimybės pareiškėjui paskambinti internetine telefonija vertintini CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. ar Marijampolės PN darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Ginčui aktualiu laikotarpiu nuteistųjų teisę paskambinti telefonu įtvirtino BVK 102 straipsnis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.), kuris nustatė: Nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių (straipsnio 1 dalis). Nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis (straipsnio 2 dalis). Skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (straipsnio 5 dalis).
Taisyklių 124 punktas (teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu; skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija; nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Minėta nuostata dėl internetinės telefonijos atsirado pakeitus Taisyklių 124 punktą teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1R-107, kuris įsigaliojo nuo 2016 m. balandžio 1 d., iki tol Taisyklių 124 punkte jos nebuvo: buvo numatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas BVK 102 straipsnyje ir Taisyklių 124 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad: skambinimas internetinės telefonijos būdu nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų; Taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia spręsti, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams; pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija; aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK, neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu; toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2521-968/2018, 2018 kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018).
Nustatytina, ar pareiškėjo teisė skambinti telefonu, įtvirtinta BVK 102 straipsnyje, nebuvo suvaržyta.
Pareiškėjas skunde nurodė (b. l. 2) ir iš bylos medžiagos (b. l. 55–56) matyti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose.
BVK 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji, atliekantys BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą (t. y. perkelti į kamerų tipo patalpas iki 15 parų), kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami; perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, [...], taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. [...]. Remiantis nurodytomis BVK nuostatomis, pareiškėjas tuo metu, kai buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas iki 15 parų (2017 m. kovo 21 d., 2017 m. gegužės 5 d., 2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. birželio 4 d. jam buvo paskirta 15 parų, 2017 m. birželio 20 d. – 7 paros, 2017 m. gruodžio 28 d. – 10 parų, 2018 m. sausio 8 d. – 15 parų) (b. l. 55–56), t. y. nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. birželio 27 d., ir nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 23 d., neturėjo teisės paskambinti telefonu (nors pareiškėjas skunde to ir nenurodė). Pareiškėjas skunde teigė, kad jam kamerų tipo patalpose nuo 2017 m. balandžio mėn. buvo leidžiama paskambinti telefonu (b. l. 2), ir minėtų laikotarpių, kai jam buvo neleidžiama paskambinti telefonu, neišskyrė. Remiantis nurodytomis BVK nuostatomis, pareiškėjas minėtais laikotarpiais taip pat neturėjo teisės nusipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje taksofono kortelių
BVK 145 straipsnio 2 dalis nustato, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą (t. y. kai pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji perkeliami į kamerų tipo patalpas nuo 15 parų iki 6 mėnesių) nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. [...]. BVK 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad: drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (1 punktas), du kartus per mėnesį paskambinti telefonu (4 punktas). Remiantis nurodytomis BVK nuostatomis, pareiškėjas tuo metu, kai buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas iki 6 mėnesių (2017 m. birželio 28 d. jam paskirta 6 mėnesiai, 2018 m. sausio 24 d. – 3 mėnesiai, 2018 m. balandžio 24 d. – 6 mėnesiai) (b. l. 5–6), t. y. nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d., ir nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d., turėjo teisę paskambinti telefonu du kartus per mėnesį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui dalį ginčo laikotarpio buvo suteikiama teisė paskambinti telefonu tik du kartus per mėnesį, kadangi pats pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodė, kad jis turėjo teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu (b. l. 48). Remiantis nurodytomis BVK nuostatomis, pareiškėjas minėtais laikotarpiais turėjo teisę nusipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje taksofono korteles (kaip numato Taisyklių 79 punktas, pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpose, jį aprūpinti taksofono kortelėmis galėjo pataisos įstaigos personalas, pareiškėjui užpildžius prašymą).
Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namų parduotuvėje ne visada yra galimybė įsigyti taksofono kortelių ar Tele+ kortelių (b. l. 2), tačiau teismo posėdžio metu jis paaiškino, kad jis nesiskundžia dėl to, kad jam parduotuvė neleidžia įsigyti taksofono kortelių, ir neneigia to, kad jam buvo sudaroma galimybė pakalbėti taksofonu. Dėl to darytina išvada, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad jis negalėjo įsigyti parduotuvėje taksofono kortelių. Iš pareiškėjo prašymų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ir prašymo leisti pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kopijų (b. l. 72–82) (Taisyklių 79 punktas, 20 priedas) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (tuo metu, kai turėjo teisę apsipirkti parduotuvėje) neįtraukdavo taksofono kortelių į savo pirkinių sąrašus, pateikiamus minėtuose prašymuose. Atsakovės atstovas patvirtino, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (b. l. 57).
Iš nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės kopijos (b. l. 64–65), pareiškėjo prašymų Marijampolės PN direktoriui dėl papildomų skambučių suteikimo kopijų (b. l. 66–71) ir Marijampolės PN direktoriaus nutarimų dėl papildomo telefoninio paskambinimo suteikimo nuteistajam kopijų (b. l. 83–88) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu naudojosi teise paskambinti telefonu. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis nesiskundžia dėl to, kad jam neleidžiama pasiskambinti taksofonu, ir neneigia to, kad jam buvo sudaroma galimybė paskambinti taksofonu, jis skundžiasi dėl to, kad jam neleidžia pasiskambinti internetine telefonija (vaizdo skambučiu).
Dėl nurodyto, teismas pripažįsta, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė nusipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje taksofono kortelių ir užtikrinta teisė paskambinti telefonu tiek, kiek numatė aptartos BVK nuostatos, t. y. nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d., ir nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas turėjo teisę nusipirkti taksofono kortelių (pateikiant prašymą pataisos įstaigos personalui) ir paskambinti telefonu du kartus per mėnesį, o kitais laikotarpiais pareiškėjas minėtų teisių neturėjo (nors pareiškėjas ir nenurodė tam tikrų laikotarpių, kai jam buvo neleidžiama paskambinti telefonu; pareiškėjas teigė, kad jam nuo 2017 m. balandžio mėn. buvo leidžiama paskambinti telefonu). Teisės paskambinti telefonu užtikrinimas yra imperatyvi BVK ir Taisyklių 124 punkte nustatyta Marijampolės pataisos namų pareiga, šią pareigą Marijampolės PN įvykdė tinkamai.
Remiantis bylos faktinėmis aplinkybėmis matyti, kad pareiškėjo teisė paskambinti telefonu nebuvo apribota. Tai, kad pareiškėjui nebuvo leista skambinti internetine telefonija, kaip vienu iš skambinimo būdų, nereiškia, kad jo teisė paskambinti apskritai nebuvo užtikrinta. Marijampolės pataisos namai neprivalėjo užtikrinti pareiškėjui teisės skambinti išimtinai internetinės telefonijos būdu, kaip jau rašyta, toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2521-968/2018, 2018 kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018). Todėl konstatuotina, kad Marijampolės pataisos namai neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Kalėjimų departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 2S-2631 nurodytais duomenimis, internetinė telefonija, kai bus baigti jai įgyvendinti reikalingi techninio parengimo darbai, turėtų būti diegiama visose laisvės atėmimo vietų įstaigose centralizuotai, laikantis lygiateisiškumo principo (b. l. 4–5).
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės Marijampolės PN ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų Marijampolės PN ir jų pareigūnų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.