- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-14
- Bylos Nr.
- I1-2475-811/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00664-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, kad 2017 m. spalio 27 d. periodiškai buvo atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K) 2018 m. rugpjūčio 10 d., 2018 m. spalio 3 d., 2018 m. gruodžio 21 d. Lukiškių TI-K administracija uždarė pareiškėją į kamerų tipo patalpas. Kamerų tipo patalpose, kurių numerių neprisimena periodiškai jis buvo apie mėnesį (iki 30 dienų). Gyvenimo sąlygos kamerų tipo patalpose neatitiko teisės aktų reikalavimų. Gyveno kankinančiomis ir žeminančiomis sąlygomis (dėl sanitarinio mazgo ir gyvenamojo ploto).
Paaiškina, kad kameros, kuriose gyveno buvo vienodo dydžio. Kameros buvo keturvietės su dviemis dviaukštėmis lovomis buvo prie sienos dvivietis reguliuojamas stalas, kamerose buvo ir sanitarinis mazgas, kuris buvo atitvertas tik viena sienele iš vienos pusės, sienelės aukštis buvo 1,5 metro. Kamerų tipo patalpose buvo nuo dviejų iki keturių asmenų. Vienam asmeniui tekdavo iki 0,5 kv. m. dėl didelio žmonių skaičiaus nuolat kildavo psichologinė įtampa, teko gyventi nuolatiniame konfliktų sukūryje. Tai sukėlė nepatogumus ir buvo žeminamas pareiškėjo orumas. Jautė emocinę depresiją, kreipėsi pas psichologus, o jie atsakydavo, kad gyvenimo sąlygų nenagrinės. Lukiškių TI-K administracija atsakydavo, kad „čia jums ne namai“. Sanitarinio mazgo įrengimas visiškai neatitiko higienos normų reikalavimų. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas šalia kameros durų, kai kameros duris atidarydavo pareigūnai jie pareiškėją matydavo sėdintį ant sanitarinio mazgo arba atliekantį gamtinius reikalus. Visą buvimo laikotarpį buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis ir mano, kad tai yra pasibaisėtina. Kamerose buvę nuteistieji taip pat matydavo pareiškėją, kai tekdavo atlikti jam gamtinius reikalus. Dėl to buvo stipriai suvaržytas, kartais neišeidavo atlikti gamtinių reikalų. Nuo sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonus kvapas, nes ventiliacijos įrenginiai buvo įrengti netvarkingai. Nemalonus kvapas sklisdavo net kameroje valgant, nes sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai aptvertas. Dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų patyrė baisiausius psichologinius išgyvenimus. Jautėsi kaip gyvendamas karo laikais, koncentracijos stovykloje ir visa tai vienareikšmiškai buvo daroma tyčia. Kamerų tipo patalpose nebuvo jokios bent minimalios oro kondicionavimo sistemos. Tai yra nebuvo nei natūralios, nei mechaninės ventiliacijos. Dėl oro trūkumo naktimis negalėjo tinkamai išsimiegoti. Miegas yra svarbus kasdieniniam gyvenimui. Po bemiegių naktų dienomis negalėjo susikaupti, sumažėdavo bendravimo galimybės.
Atkreipia dėmesį, kad yra sirgęs ir serga (duomenys neskelbtini). Nenori detalizuoti gryno oro svarbos, jo organizmui. Oro trūkumas paliko pėdsakus pareiškėjui iki šių dienų. Visa, tai sieja su sveikatos sutrikdymu dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Valstybės įkalinimo įstaigos laikydami tokiomis nežmoniškomis sąlygomis nuolat pažeidinėja teisės aktus, net kiaulės laikomos ne mažiau kaip 0,5 kv. m. Net kiaulidės turi būti švarios bei tinkamai prižiūrėtos. Tai mano, kad sudaro pagrindą teigti, kad su pareiškėju elgiasi žemiau nei su gyvuliu. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didžiausią garbės ir orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus, emocinę depresiją, didžiausius nepatogumus. Jautė pyktį buvo iškreiptas psichologinis mastymas, kurio pasekmė skatino daryti naujus nusikaltimus, kadangi administracija nerodė tinkamo kelio į gyvenimą.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį, kad apie tai, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės sužinojo prieš rašant šį skundą. Kaip tik sužinojo apie pažeistas teisės, nedelsiant kreipėsi į teismą. Nežinojimo priežastis buvo Lukiškių TI-K administracija nesuteikdavo jokios informacijos apie galiojančius teisės aktus, taip pat nedavė administracija pareiškėjui pasirašyti, kad jis yra susipažinęs su galiojančiais teisės aktais. Lukiškių TI-K bibliotekoje nebuvo jokios teisinės literatūros ir nebuvo prieigos prie interneto. Anksčiau net negalėjo pagalvoti, kad valstybės institucijų tarnautojai galėtų taip šiurkščiai pažeidinėti įstatymus. Mano, kad valstybės pareigūnai turi elgtis atsakingai ir sąžiningai. Nurodo, kad yra pasibaisėjęs tokiomis gyvenimo sąlygomis. Be to, pažymi, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio. Teigia, kad periodiškai nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K ir teisės dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t.y. nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis yra nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2019 m. sausio 15 d. Skundas teismui parašytas 2021 m. vasario 26 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Iš kamerų ir judėjimo išrašų matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Skundžiamuoju laikotarpiu pareiškėjas važiavo per Lukiškių TI-K į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir buvo įstaigoje trumpais laikotarpiais.
Pažymi, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m2). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. PĮĮET 16.5 p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus bei tik patvirtina, kad laikantis galiojančių LR higienos normų reikalavimų HN 76:2010, įstaigos gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele, kuri buvo ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K (nuo 2019-04-01) neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą galėjome nurodyti apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pažymėtina, kad TIĮET ir PĮĮET nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietą ir plotą, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Kaip jau buvo aukščiau paminėta, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtintų 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-176, III skyriuje yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę tieks elgesio, tiek saugumo kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pažymi, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pažymi, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriuo jis buvo įstaigoje dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Nacionalinio visuomenės sveiktos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas atlieka gyvenamųjų kamerų patikrinimus pagal gautus suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skundus, savarankiškai atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pažymi, kad ginčo aktualiu laikotarpiu ne visose gyvenamosiose kamerose buvo atliekami Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai, atsižvelgiant į tai, pateikiami turimi visuomenės sveikatos saugos kontrolės aktai. Pareiškėjas aukščiau paminėtais laikotarpiais periodiškai važiavo per Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) tranzitu ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais. Pareiškėjo skundo argumentai dėl kilusios neturtinės žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis, atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Atsakovė prašo taikyti pareiškėjo reikalavimams 3 m. ieškinio senatį. Pareiškėjas nesutinka, nurodo, kad, kai sužinojo apie pažeistas teises kreipėsi į teismą. Nežinojimo priežastis buvo, kad Lukiškių TI-K administracija nesuteikdavo jokios informacijos apie galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K bibliotekoje nebuvo jokios teisinės literatūros ir nebuvo prieigos prie interneto.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.
Apie skunde nurodytus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią.
Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinęs administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas taip pat pripažįsta, kad nėra pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises, todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė.
Pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo išsiuntė 2021 m. kovo 2 d. (b. l. 4), taigi praleido 3 metų ieškinio senaties terminą priteisti laikotarpyje nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovo prašymu, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrmpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl toliau byla nagrinėtina dėl pareiškėjo laikotarpyje nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameros tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teko mažesnis gyvenamasis plotas nei garantuoja teisės aktai. Vienam asmeniui tekdavo apie 0,5 kv. m.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau –Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.2 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nagrinėjamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d., buvo nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. (4 dienas), nuo 2018 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (1 dieną), nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2018 m. spalio 4 d. (1 dieną), 2018 m. gruodžio 21 d. (1 dieną) (b. l. 6). Visas šias dienas pareiškėjas kamerose, kurių plotas nuo 7,28 kv. m. iki 7,31 kv. m. buvo vienas.
Atsvelgiant į tai, pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas.
Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko higienos reikalavimų. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
Atsakovės atstovas nurodė, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) kalinimo sąlygas, asmens privatumui užtikrinti papildomai kamerose įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo ir vertintinas kaip papildomas (komuliatyvus) veiksnys vertinant, ar kalinimo sąlygos nėra kankinančios (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją). EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Pastebėtina, kad tokiu būdu teisminėje praktikoje yra akcentuojamas privatumo trūkumas tuo atveju, jeigu kartu būna kalinami keli asmenys.
Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, t. y. 7 dienas, kamerose buvo laikomas vienas. Ir nors sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, dėl minėtų priežasčių negalima daryti išvados, kad esant tokiai situacijai pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokiu būdu asmens privatumas nepažeidžiamas daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.
Pareiškėjo teigimu, nebuvo nei natūralios, nei mechaninės ventiliacijos.
Pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Taisyklės, kurių 16 punkte įtvirtinti kameros įrengimo reikalavimai: kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (16.7 papunktis); kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas (16.9 papunktis); kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais (16.10 papunktis).
Pagal HN 134:2015 nuostatas, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas); natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie ventiliaciją. Atstovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina nuteistiesiems tinkamas sąlygas, numatytas teisės aktuose.
Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose (ventiliacijos) nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodami apie tam tikrus kameros neatitikimus higienos normų ar Taisyklių reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Lietuvos higienos normų bei Taisyklių reikalavimų neatitinkančios kameros, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos patalpos ventiliacijos, nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Todėl pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjui raštu nesikreipus į Lukiškių TI-K pareigūnus, administraciją ir (ar) kompetentingas patikrinimus įgaliotas atlikti tarnybas dėl kamerų tipo patalpų ventiliacijos, teismas neturi pagrindo pripažinti anksčiau nurodytų Taisyklių ir HN 134:2015 normų nuostatų pažeidimų.
Valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo teismas plačiau nepasisako, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.