- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-493-487/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20260-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Jolanta Čepukėnienė, Regina Pocienė
- Nuteistasis
- B. J.
- Advokatai
- Edmundas Jonušas, Virginija Pargaliauskienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. J. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:
B. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą pripažinta kalta ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteista laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.
Į paskirtos bausmės laiką, B. J. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. (dvi dienos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. B. J. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2018 m. gegužės 1 d., apie 8 val., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio (1,74 prom.), tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu dūrė savo šeimos nariui sugyventiniui S. Š. į nugarą, padarydama kiaurinę durtinę-pjautinę krūtinės ląstos žaizdą (nugaros tarpumentėje prie stuburo kairio krašto) su kairiojo plaučio pažeidimu ir kairės pusės pneumohemotoraksu – oro patekimu ir nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistosios B. J. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės prašoma Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nuosprendį dalyje dėl B. J. skirtos bausmės pakeisti ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę, nustatant BK 48 straipsnyje numatytus draudimus ir įpareigojimus.
2.1. Nurodoma, kad, nors teismas pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, tačiau B. J. paskyrė bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu neatitinka BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų ir paskirties.
2.2. Aptardama bausmės skyrimo institutą, BK 54 straipsnio 3 dalies normos taikymą, pirmosios instancijos teismo pateiktą vertinimą dėl bausmės B. J., apeliantė nurodo, kad šioje byloje nepagrįstai nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką ji padarė, peržengdama būtinos ginties ribas, kadangi tai taip pat turi didelę reikšmę individualizuojant bausmę.
2.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad įvykio metu nukentėjusysis S. Š. nuteistosios B. J. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, t. y. atėmęs iš rankų alaus butelį, trenkė pastarajai kelis kartus per veidą ir vadino necenzūriniais žodžiais. 2018 m. gegužės 10 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad B. J. buvo nustatyti sužalojimai, įvertinti, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų baudžiamuoju įsakymu S. Š. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dal, dėl smurto B. J. atžvilgiu 2018 m. gegužės. 1 d. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistoji po jos atžvilgiu nukentėjusiojo panaudoto smurto gindamasi sudavė smūgį peiliu S. Š. į nugarą. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis įvykio metu atliko smurtinius veiksmus prieš B. J., dėl kurių kilo būtinosios ginties situacija. S. Š. atlikti smurtiniai veiksmai prieš sugyventinę B. J. turi būti vertinami kaip baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių pažeidimas, nuo kurio pastaroji turėjo BK 28 straipsnyje įtvirtiną teisę gintis. Remiantis BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktu, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tais atvejais, kai veika padaryta, peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą.
2.4. Atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad bausmės nuteistajai individualizavimo procese svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatas ir konkrečiai BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Teigiama, kad nusikaltimas buvo padarytas, peržengus būtinosios ginties ribas, B. J. ginantis nuo S. Š. panaudoto smurto, t. y. nukentėjusiojo elgesys turėjo įtakos susidariusiai situacijai. Įvykis kilo tarp sugyventinių, kurie apie 12 metų kartu gyveno ir tvarkė bendrą ūkį. Mano, kad šiuo atveju didelę reikšmę bausmės skyrimui turi tai, kad padarytas sveikatos sužalojimas nesukėlė liekamųjų reiškinių, ką patvirtino ir pats nukentėjusysis. Svarbi nukentėjusiojo nuostata dėl bausmės nuteistajai – prašė neskirti laisvės atėmimo bausmės, nereiškė civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Įvertintina ir nuteistosios asmenybė – B. J. neįrašyta į sergančiųjų psichikos ir priklausomybių ligomis įskaitas, ji nėra teista, nusikaltimą padarė pirmą kartą, gyvena normalų gyvenimo būdą, visiškai prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos ir labai gailisi, prižiūri senyvo amžiaus neįgalią motiną, kuri serga (duomenys neskelbtini) ir kuriai nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Neįgalią mamą prižiūrinti B. J. tvarko visus jos buitinius ir asmeninius reikalus, o nuteistosios brolis tik aprūpina maistu, tačiau neturi galimybės ja nuolat rūpintis, nes turi pastovų darbą.
2.5. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, vertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (nebus kam prižiūrėti neįgaliuosius). Teismų praktikoje kaip išimtinės aplinkybės vertinamos nuteistojo šeimos prigimtiniai ir socialiniai interesai. B. J. nėra linkusi daryti nusikalstamas veikas, o padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio, nulemta paties nukentėjusiojo elgesio, t. y. ilgą laiką jo vartotų nuteistosios atžvilgiu moralės normų neatitinkančių veiksmų ir tai patvirtina teismo baudžiamieji įsakymai priimti 2015, 2016, 2018 m., kuriais S. Š. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas B. J.), padarymo. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės taip pat iš dalies sumažina B. J. asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.
2.6. Esant visoms pirmiau nurodytoms bylos aplinkybėms, kurios pripažintinos išimtinėmis, apeliantė sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, net ir skiriant įstatymo numatytą minimalų dydį, aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnyje, todėl byloje pagrįstai taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis.
2.7. Apeliantės akcentuojama, kad teisės aktai skatina taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, o laisvės atėmimo bausmės taikymas yra kraštutinė priemonė. Nors minėtos aplinkybės ir nešalina nuteistosios padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jos kaltės, esminį teigiamą poveikį nuteistosios elgesiui gali padaryti ne jos izoliavimas nuo visuomenės, o teismo skiriami apribojimai, darbas visuomenės labui ir kiti paskirti įpareigojimai, neskiriant bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu. Paskyrus švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę, teismo išreikštas pasitikėjimas nuteistąja parodo, kad ateityje, nepakeitus savo elgesio ir toliau darant nusikalstamas veikas, teisiniai padariniai gali būti griežtesni, ir sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai, nukentėjusiojo interesai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, taikant BK 53 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant laisvės apribojimo maksimaliam laikotarpiui su nusikalstamą veiką atitinkančiais draudimais ir įpareigojimais bausmę. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laisvės apribojimo bausmės skyrimas už BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nėra retas ir yra taikomas. Tokia laisvės apribojimo bausmė B. J. leis įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintas bausmės paskirties nuostatas (bendrąją prevenciją, nusikalstamą veik padariusio asmens nubaudimą, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimą ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimą).
2.8. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu B. J. paskirtą penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę laiko nederančia su teisingumo principo reikalavimais, todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistosios B. J. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinis skundas atmetamas.
5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo prašoma švelninti B. J. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje nepripažino B. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 2 dalies 9 punkte – kad veika padaryta, peržengus būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnio 3 dalis). Todėl teismas, nors pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė nuteistajai aiškiai per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendį B. J. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad, kilus konfliktui, B. J. savo sugyventiniui S. Š., vieną kartą peiliu dūrė į nugarą, taip šiam padarydama specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotus sužalojimus, kurie vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 59-60). Byloje ginčo, kas ir kokiu būdu sužalojo S. Š., nėra, t. y. B. J. pripažįsta peiliu sužalojusi nukentėjusį, tačiau apeliaciniame skunde keliamas būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas.
7. Teisėjų kolegija šią gynybos versiją atmeta kaip nepagrįstą, kadangi ji prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms.
7.1. Būtina pažymėti, kad pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo sampratą bei susiformavusią teismų praktiką būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, jog egzistavo būtinosios ginties situacija. Tai reiškia, kad nesant šios situacijos, negali būti ir būtinosios ginties peržengimo.
7.2. Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Be to, būtinosios ginties teisėtumo sąlygos neapsiriboja vien tik kėsinimosi pavojingumu, realumu ir akivaizdumu. Ne mažiau svarbi sąlyga yra ir būtinosios ginties ribų laikymasis (neperžengimas). BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Ir vis dėlto, jeigu asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.) nėra laikoma būtinąja gintimi ir jos ribų peržengimu. Tokiu atveju BK 28 straipsnio numatytos nuostatos netaikomos. Šioje dalyje pastebėtina, kad teismų praktika orientuojama į tai, jog itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Be to, kaip jau minėta, laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.
7.3. Byloje nuteistoji B. J. kalta prisipažino visiškai ir parodė, jog įvykio dieną, nukentėjusysis S. Š. ir dar keli asmenys (M. K., V. K. ir S. K.) gėrė alų. Paprašius duoti atsigerti ir jai, jos kaimynė S. K. padavė jai plastikinį butelį su alumi. Tačiau S. Š. iš jos butelį atėmė ir ranka jai trenkė kelis kartus per veidą, tuo pačiu išvadindamas ją įvairiais necenzūriniais žodžiais. Supykusi dėl tokio elgesio, ji paėmė peilį ir būdama (sėdėdama) S. Š. už nugaros, peiliu vieną kartą dūrė šiam į nugarą (t. 2, b. l. 53-54). Taigi, kaip teigia pati B. J., ji nukentėjusiajam S. Š. dūrė peiliu po to, kai šis jai nedavė alaus ir po šio pavartoto smurto prieš ją. Analogiškas aplinkybes – kad, kai iš nuteistosios B. J. buvo atimtas alaus butelis, neleidžiant jai girtauti, ši, sėdėdama už S. Š., peiliu dūrė jam į nugarą, byloje patvirtino ir pats nukentėjusysis bei liudytoju apklaustas M. K. (t. 2, b. l. 54-55). Tokiu būdu, iš chronologinės nuteistosios, nukentėjusiojo ir liudytojo nurodytų nuteistosios veiksmų eigos matyti, kad B. J. peiliu dūrė S. Š. po to, kai jos atžvilgiu smurtiniai veiksmai jau buvo pasibaigę, t. y. kuomet iš nukentėjusiojo pusės galimas kėsinimasis į nuteistosios sveikatą ar gyvybę buvo nutrauktas. Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad dūrį peiliu, kaip nustatyta, nuteistoji atliko tuomet, kai nukentėjusysis sėdėjo į ją nugara. Taigi, tuo metu prieš B. J. jau nebebuvo atliekami smurtiniai veiksmai, todėl nuteistajai nuo jų gintis - smurtauti prieš nukentėjusįjį S. Š. nebebuvo jokios objektyvios būtinybės. Nustatytos aplinkybės taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šioje situacijoje B. J. veiksmai buvo ne gynybinio pobūdžio, o sąlygoti jos pykčio dėl nukentėjusiojo S. Š. veiksmų – neleidimo gerti, atimant alaus butelį, ir pavartoto smurto. Šią aplinkybę ji iš esmės patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu.
7.4. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad įvardintas paties nukentėjusiojo elgesys turėjo reikšmės nuteistosios veiksmams, t. y. nuteistoji nurodė įpykusi, tačiau nepateisina smurtinių B. J. veiksmų prieš S. Š.. Pastarojo veiksmai, kaip skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vertinami kaip provokuojantis elgesys, todėl tai teismas laikė nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė, skirdamas jai bausmę. Nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, kaip tai argumentuojama apeliaciniame skunde. Smurtą prieš S. Š. B. J. pavartojo dėl pykčio, iššaukto paties nuteistojo veiksmų, tačiau ne ginantis nuo nukentėjusiojo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo panaudotu smurtu nuteistosios atžvilgiu (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad įvykio metu ir nurodytomis aplinkybėmis B. J. buvo padaryti sužalojimai, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu), įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, nesudaro pagrindo pripažinti buvus būtinosios ginties situacijai. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo S. Š. sveikata buvo sunkiai sutrikdyta ne ginantis nuo pavojingo jo kėsinimosi, o B. J. dėl jos girtumo neadekvačiai įvertinus pačią situaciją. Todėl, nagrinėjamu atveju, teisinio pagrindo nuteistosios veiksmus vertinti, kaip veikimą būtinosios ginties situacijoje, nėra. Nenustačius būtinosios ginties sąlygų, negalimas ir jos ribų peržengimas, dėl to nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnio 3 dalį ir B. J. atsakomybę lengvinančia pripažinti aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 2 dalies 9 punkte.
8. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma pakeisti skundžiamu nuosprendžiu B. J. paskirtą bausmę. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymas nėra laikomas netinkamu, tačiau nesutinkama su B. J. parinkta bausmės rūšimi. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kuriomis remiantis teigiama, kad bausmės tikslai, nukentėjusiojo interesai šioje byloje gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas, B. J. paskyrus kitos rūšies bausmę, o būtent laisvės apribojimą maksimaliam laikotarpiui su nusikalstamą veiką atitinkančiais draudimais ir įpareigojimais.
8.1. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo B. J. motyvais.
8.2. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju negalima išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu B. J. paskirta bausmė pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, yra neteisinga, neproporcinga, neatitinkanti kaltininkės padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio, bei per griežta. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą ir bausmės paskirtį atitinkančią bausmę. Atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, padarytos nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą, B. J. asmenybę, nustatytas jos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes, tiek į kitas aplinkybes, visoms šioms aplinkybėms skiriant vienodą dėmesį, jas vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.
8.3. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes skundžiamu nuosprendžiu B. J. pripažinta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuri pagal savo pobūdį priskiriama labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 6 dalis). Labai sunkios nusikalstamos veikos pasekmė – sunkus savo šeimos nario sveikatos sutrikdymas. Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Visgi, vertinant nuteistosios atliktų veiksmų intensyvumą ir pobūdį, vertinta ir tai, kad B. J. nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį peiliu, tokie jos veiksmai buvo daugiau spontaniški, atlikti netrukus po nukentėjusiojo jos atžvilgiu pavartoto smurto. Atsižvelgta ir į nuteistosios veiksmus po padaryto nusikaltimo, t. y. po įvykio ji nebuvo abejinga nukentėjusiojo atžvilgiu ir supratusi, ką padarė, tvarstė nukentėjusįjį, tokiu būdu siekdama išvengti neigiamų pasekmių pastarojo sveikatai. Byloje taip pat buvo konstatuotos dvi nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 6 punkte, t. y. pripažino padariusi veiką ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi bei tai, kad šios veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo elgesys. Pastaroji aplinkybė pagrįstai nustatyta, įvertinus tai, kad peiliu nuteistoji smūgiavo nukentėjusiajam po to, kai šis prieš ją buvo pavartojęs smurtą. Šiuo aspektu yra reikšmingi duomenys ir apie ilgalaikius netinkamus paties nukentėjusiojo S. Š. veiksmus prieš B. J.. Tą pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti, nukentėjusysis pats dažnai prieš nuteistąją naudojo smurtą, ką patvirtina ir baudžiamosios bylos duomenys apie 2015 m., 2016 m. ir 2018 m. S. Š. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už fizinio skausmo sukėlimą B. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Byloje taip pat buvo nustatyta B. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką ji padarė, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad apsvaigimas nuo alkoholio susilpnino B. J. savikontrolę, todėl tai turėjo įtakos jos nusikalstamos veikos padarymui. Individualizuojant bausmę, įvertinti ir duomenys, apibūdinantys nuteistosios asmenybę. Sprendžiant iš baudžiamosios bylos duomenų, B. J. anksčiau neteista (t. 1, b. l. 115), tačiau buvo bausta administracine tvarka iš esmės už teisės pažeidimus, susijusius su alkoholio vartojimu, t. y. neblaivios pasirodymą viešojoje vietoje ir naminės degtinės gabenimą (t. 1, b. l. 116-117), į psichiatrijos ir narkologijos įskaitą įrašyta nebuvo (t. 1, b. l. 123). Dėl nuteistosios šeiminės padėties ir socialinių ryšių nustatyta, kad ji yra išsituokusi, nedirba, buvo registruota darbo biržoje (t. 1, b. l. 118-119, 120; t. 2, b. l. 51), kartu su savo broliu prižiūri neįgalią mamą. Ne ką mažiau reikšminga byloje yra ir paties nukentėjusiojo S. Š. pozicija, t. y. kad jis su nuteistąja susitaikęs ir nenori, kad jai būtų skirta griežta bausmė (t. 2, b. l. 55).
8.4. Taigi, įvertinus visas šias byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančias B. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog net ir minimalios BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas B. J. bus neproporcingas padarytam nusikaltimui ir jos asmenybei, prieštaraus teisingumo principui ir neužtikrins bausmės paskirties. Teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju ilgalaikis B. J. izoliavimas nuo visuomenės nėra tikslingas.
8.5. Apeliaciniame skunde kaip pagrindas skirti kitos rūšies bausmę akcentuojamos aplinkybės, susijusios su padaryto nusikaltimo pobūdžiu, kaltės pripažinimu ir gailėjimusi, jau buvo vertintos pirmosios instancijos teismo, todėl teisinio pagrindo dar kartą į jas atsižvelgti ir tuo pačiu keisti B. J. bausmę nėra. Nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir skunde nurodomos aplinkybės dėl nukentėjusiojo pozicijos, šiam po padaryto sveikatos sužalojimo liekamųjų reiškinių nebuvimo ar aplinkybės, susijusios su neįgalios motinos priežiūra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šių aplinkybių reikšmė skiriamai bausmei negali būti suabsoliutinama, t. y. jos turi būti vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui iš esmės buvo žinomos ir jos vertintos kitų reikšmingų aplinkybių visumoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vis tik nuteistoji padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. Todėl aplinkybė dėl rūpinimosi neįgalia mama, negali būti vertinama kaip prioritetinė. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistosios mama gyvena ne kartu su nuteistąja, o B. J. nėra vienintelė, besirūpinanti neįgalios mamos priežiūra, tą daro ir jos brolis. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo principus, paskiriant B. J. mažesnės trukmės, nei sankcijoje numatyta minimali, tačiau realią laisvės atėmimo bausmę.
8.6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, gi apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (sušvelninti ar pagriežtinti) tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tačiau tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė.
9. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo B. J. paskirta bausmė negali būti vertinama nei kaip neteisinga, nei kaip pernelyg griežta, ji iš esmės atitinka teisingumo principus. Teismas atsižvelgė ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų faktinių bylos aplinkybių kontekste. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmę skundžiamu nuosprendžiu yra pakankamai motyvuotas. Švelninti bausmę dėl kokių nors naujai nurodytų aplinkybių pagrindo taip pat nėra, kadangi faktiškai jau buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistajai taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jos įvykdytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus.
10. Remiantis išdėstytu, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nuteistosios B. J. gynėjos advokatės V. Pargaliauskienės apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios B. J. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinį skundą atmesti.