Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-12-10 · Administracinė byla Nr. eI2-13109-952/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2024-07-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. eI2-13109-952/2024Sprendimas · 2024-12-10Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2025-02-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-12-10
Bylos Nr.
eI2-13109-952/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04707-2021-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jarūnė Sedalienė, Deimantė Andrulytė, Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Statega“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
Advokatai
Svietlana Baracevičienė
Administracinė byla Nr. eI2-13109-952/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04707-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 41.; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 10 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

sekretoriaujant Ritai Levickytei,dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei,atsakovės atstovui Konstantinui Tiažkijui,trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Daliai Kulienei, Marijui Dundai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Statega“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo; trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Statega“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti 2021 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl individualios karinės įrangos licencijos atnaujinimo (toliau – Sprendimas); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Nurodo, kad Sprendimu buvo nuspręsta, neišduoti karinės įrangos importo licencijos, vadovaujantis Strateginių prekių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kad licencijos išdavimas prieštarauja bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę kriterijams – antrajam (pagarba žmogaus teisėms galutinės paskirties šalyje ir tos šalies pagarba tarptautinei humanitarinei teisei), septintajam (pavojus, kad eksportuojamos prekės perkančioje šalyje bus naudojamos ne pagal paskirtį ar pakartotinai eksportuotos nepageidautinomis sąlygomis). Nurodo, jog kadangi kitų sprendimų, išskyrus Ministerijos Sprendimo, pareiškėja negavo, todėl priversta ginčyti tik šį Sprendimą. Su Sprendimu pareiškėja kategoriškai nesutinka, nes 2019 m. balandžio 23 d. pareiškėjai buvo išduota licencija Pusiaujo Gvinėjai priklausančių karinių laivų remontui, kuri buvo sustabdyta. 2019 m. spalio 28 d. Komisijos strateginių prekių eksporto, importo, tranzito ir tarpininkavimo licencijų išdavimo klausimams spręsti (toliau – Komisija) panaikino licencijos galiojimą. Pareiškėja dėl šios licencijos panaikinimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2020 m. spalio 19 d. sprendimu panaikino 2019 m. spalio 28 d. sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo apskųstas Ministerijos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2021 m. birželio 16 d. Ministerijos apeliacinį skundą atmetė. 2021 m. liepos 8 d. pareiškėjos atstovė kreipėsi į Ministerijos atstovą dėl licencijos pratęsimo. 2021 m. rugpjūčio 3 d. buvo gautas raštas, kuriuo Ministerija informavo, „kad atsižvelgdama į 2021 m. birželio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kuriuo įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimas, taip pat atsižvelgdama į tai, kad nuo individualios karinės įrangos eksporto licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo 2019 m. galėjo pasikeisti įvairios susijusios aplinkybės, prašo Jūsų pateikti šiuo metu aktualią informaciją – atnaujintą prašymą išduoti licenciją ir dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 patvirtintų Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklių 15.4 punkte. Taip pat galite pateikti paaiškinamąjį raštą“. 2021 m. rugpjūčio 16 d. Ministerijai buvo išsiųsti visi pareikalauti dokumentai. Pareiškėja mano, kad Ministerija po įsiteisėjusio sprendimo nenorėdama vykdyti teismo sprendimo, pakeitė pagrindą atsisakyti atnaujinti licenciją abstrakčiais sakiniais, kurių pareiškėja negali nei patvirtinti, nei nuginčyti, todėl pareiškėja teigia, jog atsisakymas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas. Pareiškėja pažymi, jog Pusiaujo Gvinėja yra viena iš stabiliausių Afrikos šalių, neturi jokių žymių teroristinių grupuočių. Pagal Ministerijos duomenis, Pusiaujo Gvinėjos atžvilgiu nėra taikytos jokios sankcijos. Pagal informaciją viešojoje erdvėje Pusiaujo Gvinėja nėra įtraukta į sąrašą šalių nebendradarbiaujančių su Finansinių veiksmų darbo grupe kovoje su pinigų plovimu bei terorizmo finansavimu. Taip pat pažymi, kad Pusiaujo Gvinėja neįtraukta nei į vieną ofšorinių zonų sąrašą. Pareiškėja pabrėžia, jog kaip Lietuvos ūkio subjektas, nesikiša į Pusiaujo Gvinėjos politinį gyvenimą ir neturi tam jokios įtakos, o veikia tik savo įstatuose įtvirtinta nuostata gauti pelną iš ūkinės veiklos, nes bendrovėje dirba apie 100 žmonių. Be to, kaip ūkinis subjektas, pareiškėja ir Lietuvoje negali spręsti politinio lygio klausimų, nustatinėti valstybės politiką kitų šalių atžvilgiu, bet pareiškėja nori atkreipti dėmesį į tai, kad kaip dabar paaiškėjo, jog Pusiaujo Gvinėja yra svarbi Lietuvai, nes, kaip informavo 2021 m. lapkričio 30 d. Lietuvos žiniasklaida, būtent iš Pusiaujo Gvinėjos į Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą atgabenta 138 tūkst. kub. metrų SGD. Pareiškėja taip pat nurodo, jog jai nėra suprantama, kodėl Lietuvos darbuotojų teisę užsidirbti kaip pagarba žmogaus teisėms yra menkesnė, nei neapčiuopiama pagarba žmogaus teisėms galutinės paskirties šalyje.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 16 d. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti individualią karinės įrangos eksporto licenciją buvo svarstytas Komisijos 2021 m. spalio 28 d. posėdyje. Komisijos protokole Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Komisijos nariai bendru sutarimu nepritarė karinės įrangos eksporto licencijos išdavimui, pagal pareiškėjos prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) į Pusiaujo Gvinėją, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kad licencijos išdavimas prieštarauja Bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę kriterijams - antrajam (pagarba žmogaus teisėms galutinės paskirties šalyje ir tos šalies pagarba tarptautinei humanitarinei teisei) ir septintajam (pavojus, kad eksportuojamos prekės perkančioje šalyje bus naudojamos ne pagal paskirtį ar pakartotinai eksportuotos nepageidautinomis sąlygomis). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) pagal kompetenciją išvadoje, be kita ko, nurodė, kad: „<...> sandoris vyksta su Pusiaujo Gvinėja - šalimi, su kuria Lietuva neturi užmezgusi diplomatinių santykių, neturi diplomatinės atstovybės. Dėl šios priežasties praktiškai nėra galimybių patikrinti, ar sandoryje numatyti laivų remonto darbai iš tikrųjų bus atlikti, kad tai nėra fiktyvus sandoris. Užsienio reikalų ministerija atkreipė dėmesį į kylančias grėsmes dėl paslaugų nukreipimo rizikos, susijusios su karinės įrangos eksporto kryptimi. Pažymėtina, kad Pusiaujo Gvinėja nepriklauso svarbiausiems tarptautiniams eksporto kontrolės susitarimams ir režimams (pvz. Sutartis dėl prekybos ginklais, Vasenaro susitarimas), neturima informacijos apie šalyje taikomus eksporto kontrolės apribojimus ir naudojamus instrumentus. Jungtinių Tautų konvencinės ginkluotės registre (UNROCA) Pusiaujo Gvinėja yra viena iš valstybių neteikianti ataskaitų dėl ginklų prekybos apyvartos – nėra informacijos apie valstybės turimus karinius pajėgumus (įskaitant karinius laivus, kurie yra nagrinėjamo sandorio objektas), importo ir eksporto apimtis. <...>“. Ministerija, įvertinusi institucijų pagal kompetenciją pateiktas išvadas, galimas rizikas, susijusias su karinės įrangos eksporto licencijos išdavimu, priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjai karinės įrangos eksporto licencijos. Pažymi, kad Ministerija dėl strateginių prekių kontrolės neturi absoliučios diskrecijos teisės (t. y. galios, suteikiančios administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinančios jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias1), t. y., Ministerija negali veikti ir priimti sprendimus, ignoruodama, oponuodama ar kitaip neatsižvelgdama į strateginių prekių kontrolę atsakingų institucijų išvadas (sprendimus), pati savarankiškai nuspręsti dėl Ministerijos kompetencijai įstatymais nepriskiriamų klausimų, pvz., – dėl prašymo išduoti licenciją (ne) atitikties tarptautinių sankcijų rėžimui, galimo išlygų (ne) taikymo, įrangos priskyrimo (ne) karinei, ar dėl valstybės saugumo interesų, ir kt. Priešingu atveju, Ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, veiktų ultra vires, tuo pažeisdama minėtą viešosios teisės principą – „galima tai, kas leista“. Skundžiamas Ministerijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įgaliotų institucijų, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, atitinka individualiam administraciniam aktui nustatytus reikalavimus, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo URM atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad URM, kaip viena iš strateginių prekių kontrolę atliekančių valstybės institucijų, gavo Ministerijos 2021 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Statega“ prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti karinės įrangos eksporto licenciją“ , kuriame URM prašoma išnagrinėti ir pateikti išvadą dėl pareiškėjos prašymo dėl karinės įrangos (karinių laivų remonto darbų) eksporto licencijos išdavimo. Nagrinėdama šį Ministerijos prašymą ir atlikdama pirminį vertinimą, URM žodžiu konsultavosi su Ministerijos atstovais ir paprašė papildomos informacijos apie dėl pareiškėjos atliekamus ikiteisminius tyrimus. Atsakydamas į minėtąjį URM prašymą, atsakovė 2021 m. spalio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Statega“ prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti karinės įrangos eksporto licenciją“ pateikė iš Klaipėdos apygardos prokuratūros gautą papildomą informaciją apie dėl pareiškėjos atliekamus ikiteisminius tyrimus. URM, vertindama Ministerijos prašymą išduoti karinės įrangos eksporto licenciją, nustatė, kad prašyme ir jo prieduose deklaruojami tik planuojamų remontuoti laivų pavadinimai, taisomų laivo dalių sąrašas ir laivų skaičius. Su prašymu nebuvo pateikta paslaugų pirkimo?pardavimo sutarties, detalaus darbų sąrašo, nenurodoma, ar atliekant darbus bus naudojama naujų detalių, importuojama komponentų ar kitos karinės įrangos. Su prašymu pateikta informacija yra nepakankama įsitikinti, kad deklaruojama veikla bus tikrai įvykdyta. Nagrinėdama atsakovės prašymą dėl išvados pateikimo, URM pagal kompetenciją kartu vertino, ar nėra kitų Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų licencijos neišdavimo pagrindų, ir prašymo atitiktį kriterijams, nurodytiems Bendrojoje pozicijoje, kurioje nustatytos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę. Bendrosios pozicijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad kiekviena valstybė narė pagal 2 straipsnyje nustatytus kriterijus atskirai įvertina kiekvieną jai pateiktą gaminių, įtrauktų į 12 straipsnyje nurodytą ES bendrąjį karinės įrangos sąrašą, eksporto licencijos paraišką. URM, siekdama įvertinti pareiškėjos prašymo atitiktį nustatytiems kriterijams, atliko padėties eksportuojamų prekių galutinio naudojimo šalyje (Pusiaujo Gvinėjoje) analizę, kuri, be kita ko, rėmėsi ir Ministerijos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento pateikta pažyma „Dėl santykių su Pusiaujo Gvinėja ir situacijos šalyje“. Vadovaudamasis URM Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2021 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-80 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento nuostatų patvirtinimo“, 8.1 papunkčiu, URM Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamentas analizuoja, apibendrina ir teikia informaciją apie šių regionų valstybėse vykstančius ir su jais susijusius procesus, darančius tiesioginę ir netiesioginę įtaką Lietuvos nacionaliniams interesams ir dvišalių santykių būklei. Įvertinusi atsakovės pateiktą papildomą informaciją ir padėtį eksportuojamų prekių galutinio naudojimo šalyje, URM 2021 m. spalio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo išduoti licenciją“ pasiūlė atsakovei galutinį sprendimą dėl licencijos išdavimo priimti Komisijos posėdyje. URM vertinimas buvo pristatytas žodžiu 2021 m. spalio 28 d. Komisijos posėdyje ir užfiksuotas Komisijos 2021 m. spalio 28 d. posėdžio protokole Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog pareiškėjos skunde pateiktas padėties Pusiaujo Gvinėjoje vertinimas yra selektyvus, nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Objektyvus, argumentais pagrįstas URM vertinimas buvo pristatytas minėtame Komisijos posėdyje. Pabrėžta, kad sandoris vyksta su Pusiaujo Gvinėja ? šalimi, su kuria Lietuva nėra užmezgusi diplomatinių santykių, neturi joje diplomatinės atstovybės, taigi ir galimybių patikrinti, ar sandoryje numatyti laivų remonto darbai iš tikrųjų bus atlikti. Kaip svarbiausias rizikos faktorius įvardyta žmogaus teisių padėtis ir pagarba tarptautinei teisei galutinio naudojimo valstybėje. Svarbiausių tarptautinių nevyriausybinių žmogaus teisių gynimo organizacijų duomenimis, šalį kontroliuojančio diktatoriaus O. N. režimas yra vienas žiauriausių žmogaus teisių pažeidimų požiūriu. Žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ 2020 m. publikuotoje ataskaitoje pateikiami duomenys apie šioje valstybėje įvykdytus ir toliau vykdomus žmogaus teisių pažeidimus: žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos yra nuolat persekiojamos, valstybės institucijos blokuoja jų veiklą nesuteikdamos teisinio statuso ir neleisdamos įsisteigti; šalyje varžoma teisė į išraiškos laisvę; stipriai apribotos pilietinės ir politinės žmogaus teisės; itin paplitęs valstybės saugumo struktūrų smurtas prieš civilius, dažni savavališki sulaikymai, valstybės institucijų toleruojami grobimai. Kitas svarbus rizikos faktorius, kurį savo vertinime nurodė URM, yra eksportuojamų prekių nukreipimo rizika. Pabrėžia, kad Pusiaujo Gvinėja nėra prisijungusi prie svarbiausių tarptautinių eksporto kontrolės susitarimų ir režimų (Sutarties dėl prekybos ginklais, Vasenaro susitarimo), nėra informacijos apie šalyje taikomus eksporto kontrolės ribojimus ir atitinkamus instrumentus. Jungtinių Tautų konvencinės ginkluotės registre (UNROCA) Pusiaujo Gvinėja yra įvardyta kaip viena iš valstybių, neteikiančių ataskaitų dėl ginklų prekybos apyvartos, taigi nėra informacijos apie valstybės turimus karinius pajėgumus (įskaitant karo laivus, kurie yra nagrinėjamo sandorio objektas), atitinkamai apie importo ir eksporto apimtis. Nėra duomenų, kad Pusiaujo Gvinėjoje būtų vykdoma efektyvi strateginių prekių kontrolė. Trečiasis rizikos faktorius, kurį vertino URM, buvo gauta papildoma informacija apie pareiškėjai ir jos savininkui pareikštus įtarimus bei vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, įskaitant užsienio valstybėje įsteigtos įmonės neteisėtą vertimąsi komercine, finansine veikla, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą, neteisėtą tarpininkavimą perduodant karinę įrangą. Atsižvelgdama į tai, kad eksportuojančiajai įmonei yra pareikšti įtarimai dėl specifinių veikų, įskaitant neteisėtą prekybą karine įranga ir galbūt per trečiosiose šalyse veikiančius fiktyvias įmones įvykdytus finansinius nusikaltimus, o sandoryje numatyta eksporto kryptis yra valstybė, kurioje itin išplitusi korupcija ir kurioje nėra skaidrios strateginių prekių kontrolės sistemos, URM pasiūlė nepritarti licencijos išdavimui. Paaiškina, kad URM, pagal kompetenciją įvertinusi visas su sandoriu susijusias aplinkybes, daro išvadą, kad licencijos išdavimas prieštarautų Bendrosios pozicijos 2 straipsnyje nustatytiems antrajam (pagarba žmogaus teisėms galutinės paskirties šalyje ir tos šalies pagarba tarptautinei humanitarinei teisei) ir septintajam (pavojus, kad karinės technologijos arba įranga perkančiojoje šalyje bus naudojamos ne pagal paskirtį ar pakartotinai eksportuotos nepageidautinomis sąlygomis) kriterijams. Svarbu tai, kad nagrinėjant įmonių prašymus ir vertinant sandorių atitiktį Bendrosios pozicijos kriterijams vadovaujamasi ir ES Tarybos nuolat atnaujinamu Bendrosios pozicijos naudotojo gidu (toliau ? Gidas). Gide pateikiamas išsamus sąrašas rekomendacijų ir sąlygų, į kurias valstybių narių kompetentingoms institucijoms reikia atsižvelgti priimant sprendimus dėl licencijų išdavimo. Vadovaujantis Gidu, antrasis kriterijus yra taikomas vertinant galutinio naudojimo valstybės požiūrio į žmogaus teises ir konkrečių įrodymų apie žmogaus teisių pažeidimus aspektus, o septintasis kriterijus taikomas vertinant galutinio naudojimo valstybės gebėjimus taikyti efektyvią strateginių prekių kontrolę. Šie vertinimo aspektai ir buvo išsamiai įvertinti, naudojantis Gide rekomenduojamais viešaisiais šaltiniais bei remiantis papildoma informacija. Pareiškėja skunde nurodė ir kitų argumentų (pareiškėja nesikiša į Pusiaujo Gvinėjos politinį gyvenimą, veikia vadovaudamasis tik savo įstatuose įtvirtinta nuostata gauti pelno, nenustato valstybės politikos kitų šalių atžvilgiu, pabrėžia Pusiaujo Gvinėjos ekonominę svarbą Lietuvai, priešpriešina darbuotojų „teisę uždirbti“ „neapčiuopiamai pagarbai“ žmogaus teisėms Pusiaujo Gvinėjoje). URM vertinimu, šie argumentai yra visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs, nedaro ir negali daryti jokios įtakos priimant sprendimą dėl licencijos išdavimo ir nėra susiję su ginčo objektu. URM vertinimu, nagrinėjant prašymą buvo surinkta išsami vertinimui būtina informacija ir gauta pakankamai duomenų. Turimų faktų, argumentų ir teisinio pagrindo visuma leido objektyviai priimti motyvuotą ir teisiškai argumentuotą sprendimą netenkinti prašymo dėl karinės įrangos (karinių laivų remonto darbų) eksporto licencijos išdavimo.

4. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Šalies argumentai

Atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti individualią karinės įrangos eksporto licenciją.

2021 m. rugpjūčio 23 d. Ministerija pateikė 2021 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Statega“ prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti karinės įrangos eksporto licenciją“ URM, kuriame URM prašoma išnagrinėti ir pateikti išvadą dėl pareiškėjos prašymo dėl kartinės įrangos (karinių laivų remonto darbų) eksporto licencijos išdavimo.

Nagrinėjant Ministerijos prašymą ir atlikdama pirminį vertinimą, URM žodžiu konsultavosi su Ministerijos atstovais ir paprašė papildomos informacijos apie dėl pareiškėjos atliekamus ikiteisminius tyrimus. Atsakovė 2021 m. spalio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Statega“ prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti karinės įrangos eksporto licenciją“ pateikė iš Klaipėdos apygardos prokuratūros gautą papildomą informaciją apie dėl pareiškėjos atliekamus ikiteisminius tyrimus.

URM 2021 m. spalio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo išduoti licenciją“ nurodė, kad įvertinusi UAB „Statega“ prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) (karinės įrangos (laivų remontas) eksportas į Pusiaujo Gvinėją) ir gautą papildomą informaciją iš Klaipėdos apygardos prokuratūros, URM sprendimą dėl licencijos išdavimo siūlo priimti Komisijos posėdyje.

Ministerija, įvertinusi institucijų pagal kompetenciją pateiktas išvadas, galimas rizikas, susijusias su karinės įrangos eksporto licencijos išdavimu, priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjai karinės įrangos eksporto licencijos. Sprendime nurodyta, kad Ministerija, atsižvelgdama į Komisijos posėdžio išvadas, priėmė sprendimą neišduoti karinės įrangos importo licencijos, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, nes licencijos išdavimas prieštarauja Bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę kriterijams – antrajam (pagarba žmogaus teisėms galutinės paskirties šalyje ir tos šalies pagarba tarptautinei humanitarinei teisei), septintajam (pavojus, kad eksportuojamos prekės perkančioje šalyje bus naudojamos ne pagal paskirtį ar pakartotinai eksportuotos nepageidautinomis sąlygomis).

7. Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad įstatymo paskirtis – užtikrinti veiksmingą strateginių prekių kontrolę, įgyvendinant tarptautinius susitarimus ir priemones, draudžiančius masinio naikinimo ginklų ir jų siuntimo į taikinį sistemų platinimą; užtikrinti tarptautinių įsipareigojimų vykdymą, Lietuvos Respublikoje kuriant kontrolės sistemą, integruotą į Europos Sąjungos ir tarptautinių neplatinimo susitarimų eksporto kontrolės sistemą, skatinti atsakingą modernių technologijų eksportą, siekiant užtikrinti Lietuvos saugumo ir užsienio politikos interesus.

Įstatymo (redakcija galiojusi Sprendimo priėmimo metu - 2020-07-01 - 2023-03-31) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministerija vadovauja dvejopo naudojimo prekių eksporto, tarpininkavimo paslaugų teikimo, tranzito kontrolės darbams ir karinės įrangos eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje kontrolės darbams ir juos vykdo kartu su kitomis valstybės institucijomis bei įstaigomis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 313 redakcija) (toliau – Taisyklės), 44 punktas nustato, kad Ministerija, gavusi valstybės institucijos ir įstaigos, kurioms pagal Taisyklių 19 punktą buvo pateikusi medžiagą išvadoms parengti, pasiūlymą dėl būtinumo pateiktą prašymą svarstyti Komisijos posėdyje ar neigiamą išvadą dėl pateikto prašymo, sušaukia komisijos posėdį. Atsižvelgdama į valstybės institucijų ir įstaigų ir komisijos išvadą, Ministerija per Taisyklių 22–27 punktuose nustatytus terminus priima motyvuotą sprendimą ir praneša apie atsisakymą išduoti licenciją ir galutinį panaudojimą patvirtinantį dokumentą prašymą pateikusiam juridiniam ar fiziniam asmeniui arba užsienio juridinio asmens ir kitos organizacijos filialui. Jeigu sprendimas neišduoti licencijos susijęs su įslaptinta informacija, licencijos neišdavimo motyvai nenurodomi.

Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad Valstybės institucijos ir įstaigos išnagrinėja prašymą ir gautus dokumentus ir pagal kompetenciją pateikia Ekonomikos ir inovacijų ministerijai išvadas per 12 darbo dienų nuo dokumentų gavimo, o išvadas, kurių reikia tranzito licencijai gauti, – per 7 darbo dienas nuo dokumentų gavimo, įskaitant tai, kad: 20.2. Užsienio reikalų ministerija vertina pateiktų prašymų išduoti licencijas atitiktį kriterijams, nurodytiems Sutartyje dėl prekybos ginklais ir Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP.

8. Pareiškėja savo skunde nurodo, kad 2019 m. balandžio 23 d. pareiškėjai buvo išduota licencija, tačiau Komisija 2019 m. spalio 28 d. panaikino licencijos galiojimą. Pareiškėja kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 19 d. sprendimu panaikino 2019 m. spalio 28 d. Komisijos sprendimą. Ministerija apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 16 d. Ministerijos apeliacinį skundą atmetė. Pareiškėja nurodo, kad po priimto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, ji kreipėsi į Ministeriją su prašymu pratęsti licenciją. Pareiškėjos vertinimu, Ministerija nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo. Tuos pačius argumentus pareiškėja išsakė ir teismo posėdžio metu.

Byloje pateiktas pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 16 d. prašymas išduoti karinės įrangos eksporto licenciją, todėl šis pareiškėjos prašymas ir buvo vertintas bei priimtas skundžiamas Sprendimas. Ministerijos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo atliekama nauja procedūra, pagal naują prašymą. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo vertinamas pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 16 d. prašymas bei pateikti duomenys. Teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 spalio 19 d. sprendimu panaikino Komisijos sprendimą, kuriuo buvo panaikintas karinės įrangos eksporto licencijos galiojimas, todėl Ministerija atliko atskirą procedūrą, pagal 2021 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjos prašymą, o ne anksčiau priimto teismo sprendimo vykdymą. Kadangi Komisijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimu buvo panaikintas licencijos galiojimas, teismui panaikinus minėtą Komisijos sprendimą, turėjo būti atliekama nauja procedūrą dėl licencijos išdavimo.

9. Pareiškėja savo skunde taip pat nurodo, kad Ministerija po įsiteisėjusio sprendimo nenorėdama vykdyti teismo sprendimo pakeitė pagrindą atsisakyti atnaujinti licenciją abstrakčiais sakiniais, kurių pareiškėja negali nei patvirtinti, nei nuginčyti, todėl pareiškėja teigia, jog atsisakymas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas.

Teismo vertinimu, šie pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjos prašymas išduoti individualią karinės įrangos eksporto į Pusiaujo Gvinėją licenciją buvo svarstytas Komisijos posėdyje. Komisijos posėdžio protokole yra aiškiai ir išsamiai išdėstyti priimto Sprendimo argumentai. Svarstant klausimą dėl licencijos pareiškėjai išdavimo buvo įvertinta nauja aktuali informacija, taip pat vadovautasi kompetetingų institucijų pateikta informacija bei aptartos gautos išvados. Ministerijos atstovas Komisijos posėdžio metu pakomentavo situaciją ir pažymėjo, kad ji skiriasi nuo buvusios 2019 metais. Nurodė, kad šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas UAB „Statega“ atžvilgiu ir pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų finansų sistemai. Ministerija atsižvelgė į tai, kad, kaip nurodo URM, sandoris vyksta su Pusiaujo Gvinėja – šalimi, su kuria Lietuva neturi užmezgusi diplomatinių santykių, neturi diplomatinės atstovybės. Dėl šios priežasties praktiškai nėra galimybių patikrinti, ar sandoryje numatyti laivų remonto darbai iš tikrųjų bus atlikti, kad tai nėra fiktyvus sandoris. Be kita ko, URM pažymėjo, kad Pusiaujo Gvinėjoje yra labai sudėtinga žmogaus teisių padėtis, šalį valdančio diktatoriaus O. N. režimas yra vienas žiauriausių žmogaus teisių pažeidimų požiūriu. Pusiaujo Gvinėja nėra prisijungusi prie svarbiausių tarptautinių eksporto kontrolės susitarimų ir režimų (Sutarties dėl prekybos ginklais, Vasenaro susitarimo), nėra informacijos apie šalyje taikomus eksporto kontrolės ribojimus ir atitinkamus instrumentus. Nėra duomenų, kad Pusiaujo Gvinėjoje būtų vykdoma efektyvi strateginių prekių kontrolė. Papildomu rizikos faktoriumi URM įvardijo tai, kad UAB „Statega“ ir jos savininkui yra pareikšti įtarimai bei vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl nuskalstamų veikų, įskaitant užsienio valstybėje įsteigtos įmonės neteisėto vertimosi komercine, finansine veikla, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo, neteisėto tarpininkavimo perduodant karinę įrangą. URM siūlė nepritarti licencijos išdavimui, nes būtina atsižvelgti į tai, kad eksportuojančiajai įmonei yra pareikšti įtarimai dėl specifinių veikų, įskaitant neteisėtą prekybą karine įranga ir galbūt per trečiosiose šalyse veikiančius fiktyvias įmones įvykdytus finansinius nusikaltimus, o sandoryje numatyta eksporto kryptis yra valstybė, kurioje itin išplitusi korupcija ir kurioje nėra skaidrios strateginių prekių kontrolės sistemos. Ministerija, priimdama Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti karinės įrangos eksporto licenciją, vertino susijusias aplinkybes, rizikas dėl situacijos gavėjo šalyje, taip pat pažymėjo svarbią aplinkybę dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros pateiktos informacijos dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, vertino technines kliūtis, tokias kaip rizika, kad vykdomo remonto metu gali būti tarpininkaujama dėl A kategorijos ginklų.

Teismo vertinimu, Ministerija, įvertinusi institucijų pagal kompetenciją pateiktas išvadas, galimas rizikas, susijusias su karinės įrangos eksporto licencijos išdavimu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neišduoti pareiškėjai karinės įrangos eksporto licencijos.

10. Pareiškėja taip pat nurodo, kad nesikiša į Pusiaujo Gvinėjos politinį gyvenimą, veikia vadovaudamasi tik savo įstatuose įtvirtinta nuostata gauti pelno, nenustato valstybės politikos kitų šalių atžvilgiu, pabrėžia Pusiaujo Gvinėjos ekonominę svarbą Lietuvai ir kt. Teismo nuomone, šie pareiškėjos teiginiai nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ir negali daryti įtakos priimant Sprendimą dėl licencijos išdavimo.

11. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.).

Teismas pažymi, kad skundžiamame Sprendime yra išdėstyti pagrindiniai argumentai, išvados, nurodytas teisinis bei faktinis Sprendimo priėmimo pagrindas. Pareiškėja taip pat galėjo susipažinti ir su Komisijos protokolu, paprašyti Komisijos jį pateikti (Komisijos posėdžio protokolas yra sudėtinė Sprendimo dalis, kadangi pačiame Sprendime nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Komisijos posėdžio protokolą). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisijos protokole yra išsamiai pateikti Komisijos priimto sprendimo motyvai. Teismas pažymi, kad nors Komisijos protokolas kartu su Sprendimu pareiškėjai nebuvo pateiktas, nes to, kaip nurodė atsakovės atstovas, nenumato teisės aktai, tačiau, kaip minėta anksčiau, pareiškėja galėjo prašyti atsakovės jį pateikti ir susipažinti su Komisijos posėdžio protokolu.

12. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad ginčijamas atsakovės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

13. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

14. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nors pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėja yra sumokėjusi 23 EUR žyminio mokesčio.

Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, todėl pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Statega“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Deimantė AndrulytėTeisėjas Arvydas MartinavičiusTeisėja Jarūnė Sedalienė