Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant atsakovei D. P. ir jos bei atsakovo D. P. atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-464-555/2010 pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovams D. P. ir D. P. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2003 m. birželio 1 d., apie 22.15 val., Kaune, Aušros gt. esančio 79-to namo kieme, abipusio konflikto, kilusio tarp atsakovo D. P., jo tėvo A. P. bei įsijungusių į jį atsakovės D. P. ir ieškovės D. B., sužalojimus patyrė ieškovė ir atsakovai. Ieškovei įvairiose kūno vietose buvo padarytos kraujosruvos, nubrozdinimai, galvos smegenų sukrėtimas ir dėl to nežymiai sutrikdyta sveikata. Dėl to ieškovė D. B. prašė priteisti iš atsakovų D. P. ir D. P. solidariai 54 069,80 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat nurodė, kad jos skundo pagrindu dėl šio įvykio Kauno miesto apylinkės teisme buvo iškelta privataus kaltinimo byla, kuri 2003 m. spalio 31 d. teismo nutartimi nutrunka, šalims susitaikius. Ieškovė pažymėjo, kad tuo pat metu pagal atsakovų pareikšimus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo atsakovui D. P. ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo atsakovei D. P.. Šioje byloje įtarimai buvo pareikšti jai (ieškovei). Atsakovai minėtoje privataus kaltinimo byloje buvo pažadėję, susitaikius su ieškove, nutraukti šią jų iniciatyva pradėtą baudžiamąją bylą. Tačiau savo pažado neištesėjo. Ikiteisminis tyrimas tęsėsi, jai (ieškovei) buvo skirtos kardomosios priemonės, byla perduota teismui ir 2005 m. gruodžio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ji (ieškovė) buvo pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad sužalojo atsakovus. Tik 2007 m. gegužės mėn. 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ši baudžiamoji byla buvo nutraukta, teismui nusprendus, kad ne ji (ieškovė) buvo konflikto iniciatorė, o atsakovas D. P., todėl ji (ieškovė) turėjo teisę gintis nuo ją užpuolusių D. P. bei jam padėjusios D. P..

Neturtiną žalą (fizinį skausmą, nepatogumus, be pagrindo inicijuotą ikiteisminį tyrimą ir dėl to patirtą pažeminimą, pablogėjusią reputaciją, bendravimo galimybę, patirtus nepatogumus) ieškovė įvertino 100 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismo išvada, kad atsakovai kreipdamiesi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl jos (apeliantės) baudžiamojo persekiojimo veikė teisėtai – nepagrįsta, nes tai paneigia byloje esantys įrodymai: 2007 m. gegužės 4 d. Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje, kurioje konstatuota, jog daugiau įvairių sužalojimų patyrė ji (D. B.), nebuvusi konflikto bei grumtynių iniciatorė, viena grumdamasi su daug jaunesniu ir fiziškai stipresniu D. P. bei jo motina D. P., gynėsi ir būtinosios ginties ribų neviršijo. Toje pačioje nutartyje nurodyta, kad savo kaltę dėl 2003 m. birželio 1 d. D. B. padarytų kūno sužalojimų D. P. ir D. P. faktiškai iš dalies pripažino baudžiamojoje byloje Nr. 46-2003. Taip pat nurodyta, kad atsakovų parodymai nenuoseklūs ir netgi prieštaringi, todėl beatodairiškai jais tikėti ir vadovautis nebuvo objektyvaus pagrindo. Be to, 2003 m. spalio 31 d. Kauno miesto apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad D. P. ir D. P. pareiškė, kad baudžiamąją bylą nutrauks ir ieškinio D. B. atžvilgiu atsisakys. Priešingai nei nurodė teismas, bylos aplinkybės liudija, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, tokioje situacijoje teisminės gynybos turėjo nesikreipti. Atsakovai pasielgė priešingai, davė melagingus parodymus baudžiamojoje byloje, pažeisdami priesaiką, todėl jų veiksmai laikytini neteisėtais.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad būtent per baudžiamosios bylos nagrinėjimą ar dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo ji (apeliantė) prarado galimybę gauti pajamas dirbdama užsienyje. Iš rašytinių įrodymų, o konkrečiai baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jos (apeliantės) atžvilgiu buvo pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (BPK 136 str.). Tai, kad ji tris mėnesius buvo išvykusi į Italiją, nereiškia, kad turėjo galimybę nuolatos dirbti užsienyje. Išvykstant į Italiją buvo pažeista jai paskirta kardomoji priemonė, kuri buvo panaikinta tik įsiteisėjus 2007 m. gegužės 4 d. Kauno apygardos teismo nutarčiai.

3. Tai, kad dėl patirto sveikatos sužalojimo buvo prarasta galimybė dirbti užsienyje ir gauti pajamas, įrodo kiti rašytiniai įrodymai: 2003 m. birželio 3 d. Teismo medicinos specialisto išvada, 2004 m. rugpjūčio 20 d. ekspertizės aktas, išrašas iš medicininių dokumentų.

4. Neturtinė žala pagrįsta rašytiniais įrodymais, t. y. apkaltinamuoju nuosprendžiu, nutarimu skirti rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentais apie padarytus sveikatos sutrukdymus ir gydymąsi. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįvykdyta pareiga įrodyti ieškinio aplinkybes (CPK 178 str.). Nors atsakovai nėra patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet įsiteisėjusių nutarčių baudžiamojoje byloje pagrindu yra pakankamai duomenų išvadai, kad jų veiksmai atitinka nusikaltimų požymius.

5. Nepagrįstos teismo išvados, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Akivaizdu, kad kol vyko ikiteisminis tyrimas, nebuvo pagrindo civilinio proceso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas kitą dieną tuoj po įvykio, o 2005 m. gruodžio 22 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Todėl teisė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo atsirado tik 2007 m. gegužės 4 d. Kauno apygardos teismui nutraukus baudžiamąją bylą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Ginčo esmė – žalos (turtinės ir neturtinės), padarytos atsakovų veiksmais – nežymiu apeliantės sveikatos sutrikdymu ir nepagrįstai, dėl atsakovų melagingų parodymų apie faktines įvykio aplinkybes, pradėtu apeliantės atžvilgiu baudžiamuoju persekiojimu.

CK 6.263 straipsnis nustato kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, tiek fizinis, tiek juridinis, turi pareigą elgtis rūpestingai, o pažeidęs šią pareigą ir padaręs žalos, privalo ją (žalą) atlyginti, jei neįrodo, kad egzistavo aplinkybės, dėl kurių tokia civilinė atsakomybė negalima. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 22 val. 15 min., ieškovė ir atsakovai, buitinio konflikto metu, kilusio tarp šalių ir byloje nedalyvaujančio asmens, patyrė sveikatos sutrikdymus: D. P. ir D. B. – nežymius, o D. P. – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl atsakovų patirtų sveikatos sutrikdymų 2003 m. birželio 3 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o 2003 m. spalio 1 d. – iškelta privataus kaltinimo byla pagal apeliantės D. B. skundą dėl jai padaryto kūno sužalojimo. 2003 m. spalio 31 d. pastaroji byla buvo nutraukta, nukentėjusiajai D. B. ir kaltinamiesiems (atsakovams) D. ir D. P. susitaikius. Nors 2005 m. gruodžio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu apeliantė D. B. buvo pripažinta kalta, padariusi tyčinį nusikaltimą (sužalojusi atsakovus) ir nuteista laisvės apribojimu, tačiau 2007 m. gegužės 4 d. Kauno apygardos teismas minėtą nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė, nustatęs D. B. atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Minėta apeliacinės instancijos teismo, išsprendusio bylą iš esmės, nutartis įsiteisėjusi (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino šią teismo nutartį tesėta ir pagrįsta). Joje vertintos ir nustatytos faktinės aplinkybės dėl šalių (kaltinamosios ir nukentėjusiųjų) veiksmų bei sveikatos sutrikdymo įrodinėjamos ir vertinamos ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl minėta teismo nutartimi nustatyti reikšmingi faktai pripažįstami prejudiciniais faktais civilinėje byloje (CPK 182 str. 3 p.), t. y. tai, kad ir ieškovė ir atsakovai abipusio konflikto metu patyrė byloje nustatytus sužalojimus, tai, kad konflikto iniciatorius buvo atsakovas D. P., pradėjęs mušti ir mušęs apeliantę kartu su prie jo prisijungusia atsakove D. P.. Šios faktinės aplinkybės nepaneigtos ir nagrinėjamoje byloje. Taigi byloje įrodyta, kad apeliantė ginčo konflikto metu buvo sužalota – jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bendrais atsakovų neteisėtais veiksmais (CK 6.245, 6.246, 6.247 str.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl kūno sužalojimo apeliantė patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu ji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau teismas šio apeliantės reikalavimo netenkino, konstatavęs, kad ji (apeliantė) yra praleidusi sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str.8 d.). Reikalavimą taikyti ieškinio senatį pareiškė atsakovai (CK 1.126 str. 2 d.).

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Jos (ieškinio senaties) socialinė paskirtis – garantuoti turtinių santykių stabilumą, aiškumą, teisėtų interesų apsaugą ir gynimą nuo kitų asmenų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, skatinti operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, t. y. ar šis terminas praleistas, ar atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį – pagrįstas, privalo nustatyti ieškinio senaties pradžią ir pabaigą, išsiaiškinti, ar nebuvo šį terminą sustabdančių ar nutraukiančių aplinkybių (CK 1.126, 1.127, 1.129, 1.130 str.). Nors ieškinio senaties termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo konstatavimas – pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str.), tačiau CK 1.131 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą svarstyti ir ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, vertinti jų (priežasčių) svarbą, spręsti, ar yra galimybė atnaujinti šį terminą ir ginti pažeistą teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl, siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą, itin svarbu ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikyti tinkamai ir tiksliai. Taip pat pabrėžė, kad ,,negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu tuo būtų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injura jus non oritus), taip pat priešingas teisei tikslas – užtikrinti veiksmingą ekonominių santykių reglamentavimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2007 (S), 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Taigi akivaizdu, kad ieškinio senaties termino taikymui reikšmingas ir ieškovo reikalavimo teisėtumas. Galima ieškinį atmesti vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008), tačiau, kaip reikalauja ieškinio senatį reglamentuojančių normų visetas, tokia situacija galima tik ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantei kūno sužalojimas padarytas 2003 m. birželio 1 d. Kūno sužalojimai, jų lokalizacija, padarymo laikas ir būdas, sveikatos sutrikdymo laipsnis nustatyti 2003 m. birželio 3 d. Teismo medicinos specialisto išvadoje, kuri baigta surašyti 2003 m. rugpjūčio 1 d., pateikta ikiteisminio tyrimo (tyrimas pradėtas apeliantės D. B. pareiškimo pagrindu) institucijai 2003 m. rugpjūčio 19 d. (Baudž. byla, 2 t., b. l. 50-51). Iš šių duomenų galima būtų teigti, kad būtent ši diena yra ta diena kai apeliantė turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantė apie specialisto išvados turinį sužinojo šią dieną, nes duomenų jos susipažinimą su bylos medžiaga, nėra. Apie nutarimą, kuriame nurodytas apeliantės kūno sužalojimo laipsnis, nutraukti baudžiamą bylą, apeliantei pranešta 2003 m. rugsėjo 25 d. (Baudž. byla Nr. 54 55). Tik iš apeliantės 2003 m. spalio 1 d. skundo Kauno miesto apylinkės teismui dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo atsakovams matyti, kad apie minėtą Teismo medicinos specialisto išvadą ir jos turinį jai (apeliantei) buvo žinoma tą (2003 m. spalio 1 d.) dieną (Baudž. byla, 2 t., b. l. 2-3). Duomenys apie sužalojimą nepakito ir vėliau, t. y. 2004 m. rugpjūčio 20 d. atlikus teismo medicinos ekspertizę (Ekspertizės aktas, 1 t., b. l. 12). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė subjektyviai suvokė apie savo teisės pažeidimo aplinkybes (sužalojimo aplinkybes, tikslų sužalojimo laipsnį) ne vėliau kaip 2003 m. spalio 1 d., todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia yra 2003 m. spalio 1 d., o pabaiga – 2006 m. spalio 2 d. Apeliantė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2009 m. vasario 20 d., t. y. beveik po 2,5 metų po ieškinio senaties termino pabaigos. Taigi apeliantės teiginys, kad ji nepraleido ieškinio senaties termino reikalauti žalos atlyginimo – nepagrįstas. Ieškinio senaties sustabdymo ar nutrakimo pagrindų nenustatyta (CK 1.129, 1.130, 1.132 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, sprendžia, kad atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti apeliantės pažeistą teisę į neturtinės žalos atlyginimą (ta pati situacija būtų ir įrodžius turinę žalą) taip pat nėra pagrindo (CK 1.131 str. 2 d.). Apeliantė teigia, kad ji neturėjo faktinio pagrindo (atsakovų kaltę pagrindžiančių įrodymų) laiku kreiptis į teismą civilinės gynybos kol jos atžvilgiu vyko ikiteisminis tyrimas ir teismų procesai. Su šia apeliantės pozicija galima būtų sutikti ir pateisinti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo visų instancijų teismuose laikotarpį iki baudžiamosios bylos nutraukimo, t. y. iki 2007 m. gegužės 4 d. Tačiau apeliantė, jau turėdama pagrįstų duomenų apie įvykį ir jo dalyvių veiksmus, šių veiksmų teisminį įvertinimą, ir po to nepagrįstai ilgai (1 metus ir 8 mėnesius) delsė ginti savo pažeistą teisę. Jokių svarbių trukdžių ji (apeliantė) nenurodė. Byloje yra duomenys, kad apeliantė pirmą kartą į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2008 m. kovo 19 d., t. y. po 10 mėnesių nuo nutarties baudžiamojoje byloje priėmimo (1 t., b. l. 62-64). Tačiau ieškinys 2008 m. balandžio 21 d. teismo nutartimi grąžintas, nes apeliantė neįvykdė pareigos pašalinti ieškinio trūkumus (CK 1.130 str. 4 d., 1 t., b. l. 66-67). Ir po to ji nesiekė operatyvaus pažeistos teisės gynimo. Bylos duomenys įrodo, kad apeliantė yra jauno amžiaus, pakankamai išprususi, studijuoja Vytauto Didžiojo universitete, gerai orientuojasi situacijoje, buvo pakankamai aktyvi siekdama ginti savo pažeistą teisę baudžiamojo proceso tvarka, inicijuodama ikiteisminį tyrimą dėl atsakovų veiksmų, kreipdamasi į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jokia kita priežastis, o tik pačios apeliantės akivaizdus ilgalaikis neveikimas sąlygojo tai, kad ji laiku negynė savo pažeistos teisės, todėl praleistas ieškinio senaties terminas neatnaujinamas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė prašė žalos atlyginimo iš atsakovo ne tik dėl jos sužalojimo, bet ir dėl to, kad atsakovai pateikė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jų (atsakovų) sužalojimo, davė melagingus parodymus ir dėl šių neteisėtų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, baudžiamoji byla perduota į teismą ir ne kartą nagrinėta teisme. Atsakovų veiksmų (kreipimąsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, baudžiamosios bylos iniciavimą, melavimą) neteisėtumą apeliantė grindžia 2007 m. gegužės 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria nutraukta baudžiamoji byla, nustačius, kad ji (apeliantė) sužalojo atsakovus neperžengdama būtinosios ginties ribų. Apeliantės nuomone, jei atsakovai būtų davę teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes, baudžiamoji byla nebūtų iškelta.

Pirmosios instancijos teismas nepripažino tokių atsakovų veiksmų neteisėtais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas, reikalauti atlyginti žalą civilinio, administracinio ar baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str., CPK 5 str., ABTĮ 5 str., BPK 1 str.). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad abipusio buitinio konflikto metu buvo sužalotos abi ginčo pusės – ieškovė ir atsakovai, taip pat ir tai, kad atsakovė D. P. patyrė sunkesnį nei ieškovė kūno sužalojimą. Todėl abi ginčo pusės dėl patirtų sužalojimų, padarytos žalos (turtinės ir neturtinės), savaip suvokdamos ir vertindamos situaciją, manydamos, kad jų teisės pažeistos, turėjo teisę jas ginti, pasirinkdamos, jų nuomone, labiausiai tinkamą įstatymų nustatytą pažeistų teisių gynybos būdą (ikiteisminio tyrimo instituciją, teismą). Todėl pasinaudojimas įstatyme įtvirtinta teise nėra neteisėtas veikimas (neveikimas). Be to, ikiteisminį tyrimą pradeda, jį atlieka ir priima atitinkamą sprendimą ne asmuo, kuris kreipėsi gynybos, pateikdamas atitinkamą informaciją apie galbūt padarytą nusikaltimą, o ikiteisminio tyrimo institucija, prokuroras, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso normomis, kurie ir atsako už tyrimo eigą. Apeliantė neįrodinėjo ikiteisminio tyrimo, prokurorų, o taip pat ir teismų, nagrinėjusių baudžiamąją bylą, veiksmų neteisėtumo, ieškinio dėl šių institucijų veiksmais (neveikimu) padarytos žalos nepareiškė. Be to, apeliantė reikalauja iš atsakovų žalos, patirtos dėl ikiteisminio tyrimo institucijai pateikto melagingo pareiškimo ar įskundimo apie apeliantės nusikalstamą veiką ir baudžiamojoje byloje davus melagingus parodymus. Tokie veiksmai apibrėžti Baudžiamojo kodekso 235 ir 236 straipsniuose kaip nusikaltimai. Tačiau nusikaltimo faktas turi būti patvirtintas teismo nuosprendžiu. Į bylą toks nepateiktas, o tirti nusikalstamą veiką (ją patvirtinant ar paneigiant) civilinio proceso tvarka teismui nepriskirta (CPK 1 str., 177, 178 str.).

Dėl įrodymų turtinei žalai pagrįsti

Apeliantė teigia, kad dėl jai atsakovų padaryto sveikatos sutrikimo ir dėl ikiteisminio tyrimo proceso baudžiamojoje byloje bei paskirtos kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti, sutrukdžiusio išvykti dirbti, ji prarado darbo užsienyje pajamas. Kaip jau minėta, apeliantė nekėlė valstybės civilinės atsakomybės dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų ir nereikalavo atlyginti jų neteisėtais veiksmais (neveikimu) atsiradusią žalą. Todėl procesinių veiksmų, atliktų baudžiamojoj byloje dėl atsakovų sužalojimo, teisėtumo, tirti nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė turtinės žalos. Šios žalos ji nepagrindė ir apeliacinės instancijos teisme, nors sąlygos teikti papildomus įrodymus buvo sudarytos, atidedant bylos nagrinėjimą (CPK 179 str.).

Apeliantė teigė, kad ji dėl sužalojimo gydėsi ir neturėjo galimybių išvykti dirbti į Italiją nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2005 m. kovo 22 d. Darbo pajamas įrodinėja sutartimis: Gyvenamosios vietos sutarties rekomendacijomis, sudarant nepriklausomus darbo santykius laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2003 m. lapkričio 30 d. (1 t., b. l. 30-32) (toliau-Sutartis I) ir Apgyvendinimo sutarties projektu darbui nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. (1 t., b. l. 33-35) (toliau-Sutartis II). Teisėjų kolegijos nuomone, į nagrinėjamą bylą pateikta tik dalis Sutarties I su vertimu, nes joje nėra šią sutartį pasirašiusių asmenų parašų, ji nepatvirtinta antspaudu. Visa sutartis yra baudžiamojoje byloje (1 t., b. l. 161-164) iš kurios turinio sprendžiama, kad tokia Sutartis yra tik konkretaus darbo ir darbo sąlygų pasiūlymas, nes šia Sutartimi I įdarbinamas asmuo tik patvirtina norą, atvykus į Italiją, sudaryti su užsienio darbdaviu darbo ir gyvenamosios vietos sutartį, o darbdavys įsipareigoja suteikti tokiam įdarbinamam asmeniui gyvenamąją vietą, apmokėti asmens kelionės išlaidas. Tam, kad būtų sudaryta darbo sutartis ir tarp Sutarties I šalių atsirastų darbo santykiai, nurodytos ir kitos būtinos sąlygos: policijos pažyma apie gyvenamąją vietą ir leidimas dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės pateikta Sutartis I nėra darbo santykius Italijoje patvirtinti darbo sutartis. Tai, kad apeliantė nuo 2003 m. kovo 11 d. iki 2003 m. balandžio 8 d. buvo išvykusi iš Lietuvos, taip pat neįrodo, kad ji buvo sudariusi su užsieniečiu darbdaviu darbo sutartį, ten dirbo ir gavo darbo pajamas. Apeliantė prieštaringai aiškina įsidarbinimo, darbo, sugrįžimo į Lietuvą aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme ji teigė, kad grįžo į Lietuvą 2003 m. gegužės mėnesį (nors rašytinai įrodymai patvirtina, kad apeliantė atvyko balandžio 8 d.) kelioms dienoms atostogų ir pajamų negavo jau nuo 2003 m. birželio 1 d. dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (sužalojimo), o apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad atlyginimas jai buvo sumokėtas iki liepos mėnesio. Apeliantė negalėjo paaiškinti konkrečiai, kokiu pagrindu, kiek laiko dirbo, kokį atlyginimą gavo, kokio dydžio pajamas prarado. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas pasiūlė ir sudarė galimybę apeliantei pateikti papildomus jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, tačiau ji šia galimybe nepasinaudojo ir CPK 178 straipsnyje nustatytos pareigos teikti įrodymus neįvykdė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išrašuose iš asmens sveikatos istorijos užfiksuota, kad apeliantė kreipėsi į gydytojus dėl sužalojimo ir gydėsi nuo 2003 m. birželio 2 d. iki 2003 m. birželio 6 d. Ten pat nurodyta, kad ji – bedarbė, registruota Darbo biržoje. Nedarbingumo pažymėjimas neišrašytas, ligoninės stacionare nurodomu laikotarpiu negydyta. Byloje esančiose Asmens sveikatos istorijos ir Gydymo stacionare istorijos originaluose įrašų apie apeliantės gydymą jos nurodomu laikotarpiu nėra (pirmoje istorijoje nurodomas kreipimosi į gydytoją laikas nuo 2007 metų, o gydymo stacionare laikas 1999-2000 m.) Kauno darbo biržos duomenimis apeliantė nuo 2003 m. liepos 7 d. iki 2003 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2003 m. lapkričio 19 d. iki 2003 m. gruodžio 21 d. dalyvavo profesinio mokymo programoje – dirbo UAB ,,Sulivesta“ apskaitininke (1 t., b. l. 102). Taigi šie duomenys paneigia apeliantės teiginį apie priežastis (gydimąsi dėl patirto sužalojimo), dėl kurių ji, kaip teigia, negalėjo išvykti dirbti į užsienį.

Apeliantės pateikta Sutartis II dėl darbo santykių viešbutyje Ditta Hotel Castel KG Tirolio kaime nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. taip pat vertinama tik kaip darbdavio įsipareigojimas, esant aptartoms sąlygoms, sudaryti su užsienio darbuotoju darbo ir gyvenamosios vietos sutartį po užsienio darbuotojo atvykimo į Italiją (1 t., b. l. 33-35). Kaip ir pirmuoju atveju, apeliantė nepateikė darbo sutarties, o taip pat ir negauto darbo užmokesčio. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad ji tuo laikotarpiu taip pat negalėjo išvykti dirbti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme. Byloje esantys duomenys įrodo, kad apeliantė 2007 m. kovo 29 d. buvo išvykusi į Italiją, kaip teigia, trims mėnesiams, tačiau, kaip jau minėta, darbo santykius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ši aplinkybė taip pat paneigia apeliantės teiginius apie jos nurodytus trukdžius (gydimąsi bei teismo procesą baudžiamojoje byloje) išvykti į užsienį dirbti.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė turtinės žalos. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei tokia žala ir būtų pagrįsta, tai ją priteisti iš atsakovų nebūtų pagrindo dėl praleisto ieškinio senaties termino. Apie tai jau pasisakyta šioje nutartyje.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija iš ieškovės (apeliantės) priteisia atsakovės D. P. naudai bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 750 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.). Bylinėjimosi išlaidos įrodytos, nėra didelės, įvertinus ginčo pobūdį ir bylos sudėtingumą. Ieškovė taip pat turi sumokėti išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str., 2 t., b. l. 135), todėl iš jos priteistini valstybei 4 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. B. atsakovei D. P. 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir valstybei 4 Lt (keturis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.