- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-143-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-01394-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- A. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Timo verslas”
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 52.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 54.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. P. įmonės apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1699-813/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Timo verslas” ieškinį atsakovei A. P. įmonei dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 3 970,46 Lt skolą, 468,06 Lt palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių buvo rangos santykiai, atsakovė užsakė, o ieškovė pagamino baldus. Ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, jas pateikė atsakovei apmokėti, tačiau atsakovė visų jų neapmokėjo. Įskaičius priešpriešinius piniginius reikalavimus, atsakovės sumokėtą 7 500 Lt avansą bei ieškovei pačiai atsiėmus vieną pagamintą baldą 1 501,76 Lt vertės, ieškovė apskaičiavo skolos sumą 3 970,46 Lt ir prašė ją priteisti iš atsakovės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 3 763,01 Lt skolą, 468,06 Lt palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, 6 proc. procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 4231,07 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014-06-11 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 617 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismas byloje nustatė, kad šalys 2012 m. (konkreti data nenustatyta) sudarė žodinę rangos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pagaminti lovugalį–dekorą 3 vnt., spintelę prie lovos 6 vnt., rašomąjį stalą 3 vnt., komodą 1 vnt., spintą 3 vnt., lagamino stalą 3 vnt., ažūrinę spintą 1 vnt., virtuvę 2400 mm. 2 vnt., spintą „E“ 1 vnt., staliuką–komodą 2 vnt. ir pateikti kriauklę SR100 2 vnt., šiuos baldus pristatyti į atsakovės nurodytą vietą ir juos sumontuoti, o atsakovė įsipareigojo už juos sumokėti apie 11 000 Lt, įmokėjo 7 500 Lt avansą. Šalys pripažino faktą, kad ieškovė užsakytus baldus pagamino pagal atsakovės atstovo A. P. nubraižytus eskizus, juos pristatė į atsakovės nurodytą vietą ir sumontavo. Ieškovė elektroniniu būdu atsakovei pateikė PVM sąskaitas faktūras serija TMV Nr. 00198 ir serija TMV Nr. 00204. Vieną pagamintą baldą – ažūrinę spintą, 1501,76 Lt vertės, ieškovė pasiėmė, nes atsakovei ji netiko, todėl ieškovė pateikė debetinę PVM sąskaitą faktūrą serija TMV 00004, išminusuodama ažūrinės spintos vertę iš bendros atliktų darbų sumos, todėl bendra atsakovei pateikta sąskaita apmokėjimui yra 11 776,06 Lt. Ieškovė į šią sumą įskaitė atsakovės jau įmokėtą 7 500 Lt avansą bei savo skolą atsakovei pagal jos išrašytas PVM sąskaitas faktūras serija TS 14 Nr. 0006 dėl 18,43 Lt, serija TS 14 Nr. 0369 dėl 141,65 Lt, serija TS 14 Nr. 0237 dėl 180,83 Lt, o teismo posėdžio metu pripažino ir skolą atsakovei pagal jos išrašytas papildomas PVM sąskaitas faktūras serija TS 14 Nr. 0507 dėl 148,25 Lt ir serija TS 17 Nr. 0894 dėl 23,89 Lt (bendra ieškovės skola – 513,05 Lt). Tokiu būdu ieškovė teismo posėdžio metu reikalavo iš atsakovės priteisti 3 763,01 Lt skolą (11 776,06 Lt – 7 500 Lt – 513,05 Lt), su ja susijusias palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas, remdamasis bylos rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, konstatavo, kad ieškovė atliko sutartus darbus ir juos perdavė atsakovei, kuri juos priėmė ir pretenzijų dėl jų kokybės nepateikė, o tik nurodė kai kuriuos baldus perdaryti pagal patikslintus atsakovės nubraižytus eskizus. Atsakovė pageidavo, kad ieškovė pakeistų pagaminto rašomojo stalo, spintos, lagamino staliuko dydžius ir ieškovė tai padarė, o tai sąlygojo darbų kainos padidėjimą, kam atsakovė neprieštaravo. Ieškovė išsiuntė 2012-08-02 pretenziją dėl skolos, atsakovė PVM sąskaitose faktūrose nurodytos rangos darbų kainos nesumokėjo, skolos dydžio mažinti taip pat neprašė, todėl teismas vertino, kad nurodyta suma iš esmės atitinka šalių susitarimu suderintą kainą – apie 11 000 Lt, todėl konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta kaina yra per didelė. Atsakovė ginčijo ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų teisėtumą, remdamasi netinkama jų elektronine forma, tačiau teismas elektroninės formos PVM sąskaitas faktūras laikė tinkamais rašytiniais įrodymais, kadangi tokia forma tarp šalių buvo naudojama ir anksčiau, o sąskaitos faktūros forma negali panaikinti pareigos sumokėti už atliktą darbą.
Ieškovė į reikalaujamą priteisti skolą įskaitė ne tik atsakovės įmokėtą 7 500 Lt avansą, bet ir savo skolinius įsipareigojimus atsakovei 513,05 Lt sumai, tačiau atsakovė su įskaitymu nesutiko. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iš esmės prašė įskaityti priešpriešinius vienarūšius piniginius reikalavimus, ieškovei įsigijus iš atsakovės įvairių smulkių statybinių reikmenų ir atsakovei išrašius PVM sąskaitas faktūras. Teismas nenustatė CK 6.134 str. numatyto įskaitymo draudimo, todėl sprendė, kad ieškinyje nurodytas ir teismo posėdyje žodžiu papildytas priešpriešinių prievolių įskaitymas yra pagrįstas, o atsakovės sutikimo dėl prievolių įskaitymo nereikia. Tačiau teismas nustatė, kad ieškovės priešpriešinių prievolių įskaitymo skaičiavimai yra netikslūs, nes į ieškinio sumą ieškovė neįtraukė dar dviejų savo piniginių įsipareigojimų pagal atsakovės jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras serija TS 14 Nr. 0507 dėl 148,25 Lt ir serija TS 17 Nr. 0894 dėl 23,89 Lt, o pagal PVM sąskaitą faktūrą serija TS 14 Nr. 0237 ieškovė neteisingai įtraukė 145,52 Lt, o ne 180,83 Lt. Ieškovės atstovas teismo posėdyje tai įvertino kaip klaidas ir sutiko, kad šios sumos būtų išminusuotos iš bendros skolos, todėl teismas ieškinį patenkintino iš dalies ir prašomą priteisti 3 970,46 Lt skolos sumą sumažino 207,45 Lt dydžiu iki 3 763,01 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, jog sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl naikintinas. Skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių sudarytos žodinės sutarties esmę. Teismas sutartį turėjo vertinti taip: kad šalys žodžiu susitarė, jog ieškovė pagamins pagal atsakovės eskizus baldus, paruoš brėžinius, persimatuos vietas būsimiems baldams stovėti ir paruoš tikslią sąmatą, baldus perduos pagal perdavimo priėmimo aktą ir suteiks garantiją bei pateiks atitinkamus sertifikatus. Ieškovė, siūlydama savo paslaugas, pasiūlė mažiausią kainą. Pagal ieškovės pasiūlytą kainą turėjo būti pagaminta: lovugalis–dekoras 4 vnt., kaina 266,72 Lt, spintelė 6 vnt., kaina 122,61 Lt, rašomasis stalas 3 vnt., kaina 193,72 Lt, komoda 2 vnt., kaina 347,12 Lt, spinta 3 vnt., kaina 425,62 Lt, lagamino stalas 3 vnt., kaina 162,88 Lt, virtuvė 2 vnt., kaina 793,38 Lt, valgomasis stalas 2 vnt., kaina 193,72 Lt, ažūrinė spinta 2 vnt., kaina 1 626,44 Lt. Tokiu būdu iš viso ieškovės pasiūlymo–sąmatos kaina turėjo sudaryti 10 068,53 Lt, o su PVM 12 182,92 Lt. Kadangi iš karto buvo aptarta, kad bus gaminama tik viena ažūrinė spinta, tai sąmatos suma arba visų gamintinų baldų kaina su PVM liko 10 214,93 Lt. Apeliantė nurodo, kad ieškovė nepagamino: ažūrinės spintos (atsiėmė kaip broką) kaina – 1 241,12 Lt, lovugalio–dekoro, kaina 266,72 Lt, komodos, kaina 347,12 Lt, dviejų valgomųjų stalų, kaina 193,72 Lt, iš viso už 2 713,30 Lt. Kadangi ieškovė sumokėjo 7 500 Lt avansą, o baldų pagaminta už 7 501,63 Lt, todėl skola ieškovei sudaro 1,63 Lt.
2) Teismas bylos aplinkybes vertino tik ieškovės naudai, padarė nepagrįstas išvadas dėl priėmimo–perdavimo aktų, baldų eskizų keitimo, sąmatos, elektroninės sąskaitos pateikimo. Teismas sprendime nurodo, kad ieškovė pagamino PVM sąskaitose faktūrose nurodytus baldus pagal A. P. nubraižytus eskizus ir šalia jų nurodytą sąmatą, kad šalys susitarė dėl baldų rūšies išmatavimų, kiekio ir kainos, tačiau byloje yra tik ieškovės pasiūlyme pateikti baldų kainų skaičiavimai, jokios sąmatos ieškovė neparuošė ir nepateikė. Teismas neatsižvelgė į CK 6.645 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikalingą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką.
3) Teismas klaidingai nustatė dalies atliktų darbų kainą sulygindamas ją su visa sutarties kaina, kadangi ieškovė neatliko visų suderėtų darbų. Teismas taip pat klaidingai konstatavo ir papildomus darbus, kadangi rėmėsi tik žodiniu ieškovės teigimu, kad eskizai buvo keičiami. Ieškovė dėl netinkamo savo požiūrio bei elgesio pati darė klaidas – užmiršo ar kitaip nepastebėjo, kad spintas pagamino be lentynų, spintas pagamino ne pagal eskizuose nurodytus išmatavimus, lovugalį turėjo perdaryti, nes pagamino per siaurą, savo nuožiūra pagamino platesnius lagamino stalelius nei nurodyta eskizuose, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus.
4) Teismas klaidingai vertino aplinkybes, susijusias su ieškovės 2012-08-02 pretenzija. Ieškovė, reikalaudama per dvi dienas sumokėti pagal sąskaitas faktūras – 9 339,92 Lt ir 3 937,9 Lt, iš viso 13 277,82 Lt, faktiškai reikalavo sumokėti per didelę sumą, nes atsakovė buvo sumokėjusi 7500 Lt avansą ir ieškovė buvo susigrąžinusi ažūrinę brokuotą spintą bei nepadariusi visų baldų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nepripažino ieškovės elektroniniu būdu perduotų PVM sąskaitų faktūrų ir jas ginčijo, tai patvirtina pateiktas elektroninis susirašinėjimas. Tačiau teismas šių įrodymų nevertino, tai pat nesirėmė PVM mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalimi, nustatančia, kad elektroninė PVM sąskaita faktūra gali būti naudojama tik tuo atveju, kai yra išankstinis pirkėjo sutikimas, suderinimas. Tačiau ieškovei dėl tokio sąskaitos faktūros perdavimo sutikimas nebuvo duotas.
5) Sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir dėl to, kad teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Atsakovei 2014-07-15 teismo įsakymu iš ieškovės priteista skola, delspinigiai bei kitos išlaidos, teismo įsakymas įsiteisėjo 2014-08-05, 2014-08-18 buvo perduotas vykdymui. Todėl teismui tapus žinoma apie kitą su šios bylos šalimis tiesiogiai susijusią bylą dėl piniginių reikalavimų, teismas sprendimo priėmimą turėjo atidėti ir atnaujinti procesą, nes šioje byloje padarytos ieškovės įskaitos jau buvo priteistos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurio panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismas kruopščiai ir dalykiškai išnagrinėjo bylą, įvertino šalių pateiktą medžiagą bei argumentus, sprendimą motyvavo bei pagrindė atitinkamomis įstatyminėmis normomis. Nurodo, kad atsakovė faktiškai priėmė atliktus darbus ir ginčo dėl to iš esmės nėra, o pretenzijų raštu dėl jų kokybės ieškovei nepateikė. A. P. buvo prašęs kai kuriuos baldus perdaryti pagal jo paties patikslintus ir nubraižytus eskizus: pakeisti pagaminto rašomojo stalo, spintos, lagamino staliuko dydžius ir ieškovės bendrovė tai padarė. Atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas nesurašytas, tačiau jo nebuvimas nepaneigia, kad prekės pagal šalių sudarytą žodinę rangos sutartį buvo perduotos, juo labiau, kad apeliantė pripažįsta, jog prekes faktiškai priėmė ir jos yra jos žinioje jau daugiau kaip dvejus metus. Vertindamas įrodymus teismas padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad pagal CK 6.662 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą atsakovė turėjo pareigą apžiūrėti ir priimti atliktus darbus (jų rezultatą), priimdama – apžiūrėti, ar perduodami daiktai neturi akivaizdžių trūkumų. Šalių suderinta sąmata gamybos proceso metu kito, todėl darbų kaina padidėjo, tačiau atsakovė PVM sąskaitose faktūrose nurodytos kainos neapmokėjo ir neprašė jos sumažinti, be to, kaina iš esmės atitiko šalių sutartą kainą – apie 11 000 Lt. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės jai pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta kaina yra per didelė, o atsakovės skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su teismo išvada. Laiko nepagrįstais skundo argumentus dėl elektroniniu būdu pateiktų PVM sąskaitų faktūrų. Nurodo, kad PVM įstatymo 79 straipsnio 11 dalis, nustatanti, kad elektroninė PVM sąskaita faktūra gali būti naudojama tik tuo atveju, kai yra išankstinis pirkėjo sutikimas, nagrinėjamai bylai nebuvo aktuali, nes PVM įstatymo paskirtis yra sureguliuoti asmenų prievoles, susijusias su PVM mokesčio mokėjimu valstybei. Todėl teismas ieškovės išrašytas ir atsakovei pateiktas elektroninės formos PVM sąskaitas faktūras visiškai pagrįstai įvertino kaip tinkamus rašytinius įrodymus kitų įrodymų visumoje. Ieškovė nurodo, kad prašė teismo įskaityti priešpriešinius vienarūšius piniginius reikalavimus, ieškovei iš atsakovės įsigijus įvairių smulkių statybinių reikmenų ir atsakovei išrašius PVM sąskaitas faktūras, todėl ieškinyje nurodytą ir teismo posėdyje žodžiu papildytą priešpriešinių prievolių įskaitymą teismas priėmė pagrįstai, o to nepadarius, ieškinio suma šių prievolių dydžiu 513,05 Lt būtų buvusi didesnė. Atsakovė, gavusi ieškinį su jame įtrauktais priešpriešiniais reikalavimais, vis tiek kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 454,84 Lt priteisimo, todėl atsakovė yra nesąžininga.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių rangos santykių pagrindu atsiradusio atsakovės, kaip darbų užsakovės, įsiskolinimo dydžio ir su rangos darbais susijusių faktinių aplinkybių nustatymu. Apeliacinis skundas grindžiamas teismo atliktu netinkamu įrodymu vertinimu.
Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka
Atsakovė pateikė atskirą prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi atsakovė siekia paneigti ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus argumentus, kurie prieštarauja bylos įrodymams. Tačiau apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja pagal apeliacinio skundo argumentus ir atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, todėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai neapibrėžia nei bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nei kaip nors įtakoja priimto ir skundžiamo teismo sprendimo įvertinimą. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Kadangi apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, nes jos ištirtos pirmosios instancijos teisme, todėl šio apeliantės prašymo netenkina (CPK 322 straipsnis).
Dėl teismo nustatytų su rangos santykiais susijusių aplinkybių pagrįstumo
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkretūs byloje pateikti įrodymai buvo netinkamai įvertinti, jame yra dėstoma tik apeliantės pozicija dėl rangos santykių, t. y., kokie tarp šalių buvo susitarimai, kaip vyko atsiskaitymai ir kokia, jos nuomone, yra skola. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertins tik atsakovės ginčijamų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių pagrįstumą byloje pateiktų įrodymų visumos aspektu.
Tarp šalių nėra ginčo, kad šalis siejo rangos santykiai dėl baldų atsakovei pagaminimo. Kadangi rangos sutartis nebuvo sudaryta raštu, todėl pirmosios instancijos teismas šalių susitarimo sąlygas nustatė, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šalys, sudarydamos žodinę rangos sutartį, dėl konkrečios darbų kainos nesusitarė (buvo numatyta apie 11 000 Lt). Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis duomenimis apie avanso 7 500 Lt sumokėjimą, taip pat ieškovės pateiktomis atsakovei apmokėti PVM sąskaitomis faktūromis (b. l. 18, 20–21) ir šalių atstovų paaiškinimais. Atsakovė, nurodydama kitokias susitarimo sąlygas (ir dėl baldų kiekio, ir dėl jų kainos) teigia, kad buvo susitarta dėl baldų pagaminimo už 12 182,92 Lt sumą (su PVM), o kadangi atsakovė atsisakė vienos ažūrinės spintos, tai bendra sąmatos suma liko 10 214,93 Lt (su PVM). Tokią savo poziciją atsakovė grindžia byloje pateiktais užrašais su juose nurodytomis tam tikromis baldų kainomis (b. l. 63–65), tačiau šie užrašai nepatvirtina, kad šalys susitarė būtent dėl tokių pagamintų baldų kainų, nes šiuose užrašuose nėra jokių ieškovės parašų ar suderinimų ir duomenų, kurie patvirtintų, kad tai yra būtent ieškovės pasiūlymas. Nors atsakovė teigia, kad tai ieškovės pasiūlymas, tačiau atsiliepime į ieškinį (b. l. 30–33) pati atsakovė teigė, kad ji ieškovei įteikė preliminarius baldų eskizus, kurie ir pateikti su ieškovės įvardinamu pasiūlymu. Kitokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės nurodytas susitarimo dėl baldų kainos sąlygas, atsakovė nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas šalių susitarimo dėl pagamintų baldų kainos sąlygas pagrįstai nustatė byloje pateiktų rašytinių įrodymų (sąskaitų faktūrų) pagrindu. Pažymėtina, kad ir atsakovė atsiliepime į ieškinį (b. l. 30–33) yra nurodžiusi, jog ieškovė susitarimo metu pasiūlė bendrą viso atsakovės poreikio kainą apie 11 000 Lt, kas patvirtina, jog ši suma, kaip užsakymo suma, nebuvo tiksli ir konkreti ir jos tiksli suma paaiškėjo, kai baldai buvo pagaminti. Šalims nenustačius tikslios ir konkrečios baldų pagaminimo kainos, buvo galimi tam tikri kainų pokyčiai tiek dėl atliktų baldų išpildymo pakeitimų, ką patvirtina vykęs tarp šalių susirašinėjimas (b. l. 42, 49–50, 57–59). Bendra atsakovei pateikta apmokėti sąskaitos suma 11 776,06 Lt faktiškai telpa į šalių sutartą rangos sutarties kainą (apie 11 000 Lt), todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta skolos suma laikytina pagrįsta. Todėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti paskaičiavimai, grindžiami tik pačios atsakovės nurodytomis pagamintų baldų kainomis, neturi įrodomosios reikšmės ir nepagrindžia atsakovės nurodytos aplinkybės, kad skola ieškovei tėra 1,63 Lt. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimui atsakovei buvo pateiktos 2012 m. balandžio 6 d. ir 2012 m. gegužės 7 d., atsakovė baldus priėmė ir naudoja daugiau kaip du metus, todėl spręstina, kad ją tenkino PVM sąskaitose faktūrose nurodyta baldų kaina, nes sutarties nenutraukė ir baldų ieškovei negrąžino, o susirašinėjimas tarp šalių vyko dėl tam tikrų baldų trūkumų, kuriuos ieškovė šalino, jų pakeitimo, bet ne dėl baldų pagaminimo kainos neatitikimo susitarimo sąlygoms (b. l. 42, 49–50, 57–59).
Pagrįstos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl darbų priėmimo ir perdavimo aktų nebuvimo, kadangi darbų perdavimo ir priėmimo aktas tik patvirtina sutartimi numatytų darbų atlikimo faktą, kas suteikia pagrindą rangovui reikalauti iš užsakovo vykdyti pareigą sumokėti už atliktus darbus (CK 6.655 straipsnis). Atsakovei neneigiant, kad baldai buvo jai perduoti ir yra jos žinioje, ši aplinkybė reiškia, kad darbai faktiškai buvo priimti, t. y. faktiniu baldų priėmimu (jų faktiniu naudojimu) yra patvirtintas darbų atlikimo faktas, todėl atsakovei atsiranda pareiga apmokėti už juos.
Atmestini ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl elektroninės PVM sąskaitos faktūros formos netinkamumo, kadangi atsakovė nepripažino elektroniniu būdu perduotų PVM sąskaitų faktūrų ir jas ginčijo. Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovės atsikirtimą, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalį elektroninė PVM sąskaita faktūra gali būti naudojama tik tuo atveju, kai yra išankstinis pirkėjo sutikimas, tačiau pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju esminę reikšmę turi tarpusavio prievolių įvykdymo tinkamumas, o ne PVM sąskaitos faktūros forma. Atsakovės prievolę sumokėti už atliktus darbus lemia šalių susitarimas dėl rangos darbų atlikimo ir jų apmokėjimo, o ne pateiktos apmokėti PVM sąskaitos faktūros forma. Atsakovė neneigė, kad šalių bendravimo, vykusio nuo 2008 m., eigoje ieškovė ne kartą teikė elektronines PVM sąskaitas faktūras ir tai netrukdė vykdyti atsiskaitymo pareigą. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino PVM sąskaitų faktūrų įrodomąją reikšmę atsakovės nustatytos prievolės apmokėti už atliktus darbus aspektu.
Dėl bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Apeliantės teigimu, byla turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, o būtent todėl, kad atsakovei 2014-07-15 teismo įsakymu iš ieškovės buvo priteista skola, delspinigiai ir kitos išlaidos, todėl teisėjui tapus žinomu apie kitą su šalimis susijusią bylą dėl piniginių reikalavimų jis turėjo atidėti teismo sprendimo priėmimą ir atnaujinti procesą, kadangi šioje byloje buvo padarytos įskaitos, kurios jau buvo priteistos. Tačiau atsakovės nurodyta aplinkybė, kurią patvirtina pateiktas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. įsakymo nuorašas (b. l. 82), nebuvo šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas. Atsakovė pati, žinodama apie priteistą iš ieškovės atsakovei skolos sumą, šios aplinkybės teismui nenurodė, kaip atsikirtimo ieškiniui argumento, todėl ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjama ir dėl jos teismo sprendimu nėra pasisakyta. Be to, iš atsakovės papildomai pateiktų duomenų (b. l. 108–109) matyti, kad dėl šio išduoto teismo įsakymo yra priimti ieškovės UAB „Timo verslas“ prieštaravimai, todėl galimas reikalavimų tapatumas bus išspręstas byloje, kurioje priimtas teismo įsakymas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis byla dėl teismo įsakymo išdavimo šiuo metu yra sustabdyta dėl šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos. Išnagrinėjus šią civilinę bylą, neliks kliūčių ginčijamus klausimus išspręsti byloje dėl teismo įsakymo išdavimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nenustačius pagrindų panaikinti ar pakeisti priimtą teismo sprendimą, apeliacinis skundas netenkinamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės prašymu, remiantis CPK 98 straipsnio 1–3 dalimis, priteistinos jos patirtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurios yra 600 Lt (173,77 Eur) (b. l. 97–98).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės A. P. įmonės (įmonės kodas 261396580) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Timo verslas“ (įmonės kodas 13505345) 173,77 Eur atstovavimo išlaidas.