Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Ramūno Bačiulio apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį buvo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. buvo išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2017 m. birželio 24 d. apie 12.45 val., (duomenys neskelbtini), 137,800 km, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviam, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,94 prom. alkoholio, vairavo automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį D. F. R..Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras Ramūnas Bačiulis prašo : panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – D. R. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir paskirti jam 90 MGL (3398,4 Eur) baudą; pagal BK 68 straipsnį, uždrausti jam naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams; išieškoti iš jo 380 Eur valstybei. Jis skunde nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl D. R. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vien išteisintojo parodymais, nors jis iš esmės visų apklausų metu skirtingai nurodė įvykio aplinkybes, vis pateikdamas naujas įvykio versijas ir detales. Cituodamas D. R. parodymus viso proceso metu, t. y. užfiksuotus 2017 m. birželio 25 d., 2017 m. rugpjūčio 17 d. apklausos protokoluose, teisiamajame posėdyje, prokuroras tvirtina, kad D. R. parodymai apie esmines bylos aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o pirminės apklausos metu jo duoti parodymai neatitiko kitų byloje surinktų duomenų, t. y. liudytojų D. G., F. L., M. P. parodymų, dėl ko galutinio įtarimo metu jis pripažino savo kaltę visiškai. Pasak prokuroro, toks D. R. parodymų keitimas rodo jo nenuoširdumą, todėl pirmosios instancijos teismas tokius išteisintojo parodymus turėjo pripažinti nepatikimais ir atmesti juos kaip pasirinktą gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.Prokuroras nurodo, kad išteisintojo D. R. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, ir pateikia savo nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo. Skunde dėsto, jog iš pareigūno M. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad pranešimas apie tai, jog pastebėtas automobilis, kurį vairuoja galimai neblaivus asmuo, buvo gautas 2017 m. birželio 24 d. 12.45 val. Pagal liudytojo D. G. parodymus, po to, kai jis rado automobilį šalikelėje, D. R. į įvykio vietą pareigūnų buvo atvežtas po 30 – 45 min. Liudytojai M. P. ir F. L. parodė, kad D. R. alkotesteriu 3,62 prom. girtumas buvo nustatytas nedelsiant jį sulaikius. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus eksperto konsultacijoje nurodyta, kad išgėrus 2,5 litro 7,5 prom. stiprumo alaus kraujyje etilo alkoholio koncentracija būtų apie 1,8 prom. Tačiau, kad įvyktų pilna su alumi (kaip ir su bet kuriuo kitu alkoholiniu gėrimu išgerto etilo alkoholio) rezorbcija, reikia laiko. Nustatyta, kad tai gali tęstis iki 2 val. Taigi, šiuo atveju iki paimant kraują alkoholio nustatymui (14.30 val.) pilnos rezorbcijos dar negalėjo būti ir etilo alkoholio koncentracija kraujyje tikėtina buvo ženkliai mažesnė nei 1,8 prom. Tokiu būdu, kad D. R. kraujyje 2017 m. birželio 24 d. 14.30 val., būtų 2,94 prom. etilo alkoholio iki išgeriant nurodytą alų, jo kraujyje jau turėjo būti gana daug alkoholio, neabejotinai daugiau kaip 1,14 prom. etilo alkoholio, tačiau, kiek tiksliai, nustatyti negalima. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, prokuroras nurodo, kad negalima tikėti D. R. parodymais, jog jis išgėrė 2,5 l alaus po automobilio vairavimo, kadangi šis alkoholis visiškai turėjo rezorbuotis per 2 valandas ir jo kraujyje būtų 1,8 prom. etilo alkoholio, tačiau toks laikas praėjęs nebuvo. D. R. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad jis prieš vairuodamas automobilį, apie 11 val., išgėrė 0,5 l alaus, prieštarauja eksperto konsultacijai, nes neaišku, kokiu būdu D. R. organizme buvo 1,14 prom. etilo alkoholio.Teigia, kad eksperto konsultacijoje nurodytą aplinkybę, jog 2017 m. birželio 24 d. 14.30 val. D. R. kraujyje būtų 2,94 prom. etilo alkoholio iki išgeriant nurodytą alų, jo kraujyje jau turėjo būti gana daug alkoholio, neabejotinai daugiau kaip 1,14 prom. etilo alkoholio, patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Liudytojas D. G. parodė, kad D. R. vairuojamas automobilis mėtėsi po kelią nuo žvyruoto kelkraščio iki išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą. Liudytojai F. L. ir M. P. parodė, kad automobilis buvo nuvažiavęs nuo kelio, dešinės pusės ratų padangos buvo tuščios, ratlankiai sulankstyti, automobilis nerakintas, priekiniai durų langai atidaryti. Jie parodė, kad D. R. rado einantį šalikele, jis buvo sunkiai orientuotas, griuvinėjo, vos pastovėjo ant kojų. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilis nuvažiavęs nuo kelio, stovi su dešinės pusės nuleistomis padangomis. Pasak prokuroro, būtent šie duomenys paneigia D. R. versiją, kad jis po automobilio vairavimo iki jį sulaikant policijos pareigūnams gėrė alkoholį, nes automobilio vairavimas su vienoje automobilio pusėje tuščiomis padangomis, pavojingas manevravimas kelyje, nuvažiavimas nuo kelio, tuoj po įvykio alkotesteriu nustatytas 3,62 prom. girtumas įrodo, kad jis, būdamas sunkaus girtumo, vairavo automobilį.Skiriant D. R. bausmę, prokuroras prašo atsižvelgti į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, baustas administracine tvarka, psichiatrinėse ligoninėse negydytas, į narkologinę įskaitą neįrašytas, ir paskirti jam bausmę – baudą. Atsižvelgiant į tai, kad D. R. nusikaltimą padarė vairuodamas transporto priemonę ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tikslinga pagal BK 68 straipsnį jam uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones. Cituodamas BK 72 straipsnį, prokuroras nurodo, kad automobilis, kurį D. R. vairavo, šiuo metu priklauso trečiajam asmeniui – D. F. R.. BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių byloje nenustatyta, todėl iš D. R. konfiskuotina automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, kur automobilio rinkos vertė nustatyta pagal techninius automobilio parametrus.Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje prokuroras skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti D. R. iš kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, nes prokuroro nuomone, byloje yra pakankamai jo skunde nurodomų įrodymų D. R. kaltei pagrįsti. Tuo remdamasis prokuroras prašo D. R. nuteisti pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nepritaria prokuroro apeliacinio skundo motyvams ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo bei bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad D. R. automobilį vairavo būdamas neblaivus, kai alkoholio koncentracija jo kraujyje viršijo 1,5 prom., todėl visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai, yra motyvuota, teisinga ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje surinktus duomenis vertino atsižvelgdamas į jų visumą, o išvadas padarė remdamasis išsamia ir pakankama jų analize.Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016).Byloje nustatyta, kad 2017 m. birželio 24 d. 12.45 val. Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas pranešimas apie magistraliniame kelyje (duomenys neskelbtini), nuo kelio nuvažiavusį automobilį VW Passat. Apie šį įvykį pranešė D. G.. Pastarasis į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, jog važiuodamas minėtu keliu nuo Utenos, matė po visą važiuojamąją kelio dalį pavojingai manevruojantį automobilį VW Passat; pralenkdamas šį automobilį, jis pastebėjo, kad jį vairavo stambaus kūno sudėjimo vyras, vilkintis džinsinį švarką; po to jis trumpam užsuko į namus ir važiavo atgal į Uteną tuo pačiu keliu, kai pamatė tą patį automobilį VW Passat nuvažiavusį nuo kelio, prie šio automobilio jokių žmonių jau nebebuvo, automobilis buvo paliktas neužrakintas, pravirais langais. Aiškindamiesi įvykio aplinkybes, policijos pareigūnai važiavo link D. R. deklaruotos gyvenamosios vietos ir bevažiuodami pastebėjo jį einantį pėsčiomis. Pasak policijos pareigūnų, D. R. buvo akivaizdžiai neblaivus – nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, akys paraudusios, judesių koordinacija sutrikusi, jis sunkiai orientavosi aplinkoje. Jie iš karto patikrino D. R. neblaivumą alkotesteriu ir jam 13.58 val. buvo nustatytas 3,62 prom. girtumo laipsnis. Tos pačios dienos 14.30 val. buvo paimtas D. R. kraujas etilo alkoholio kiekiui jame nustatyti ir jo kraujyje buvo nustatyta mažiausia koncentracija 2,94 prom. etilo alkoholio. Šios faktinės aplinkybės byloje proceso dalyvių nėra ginčijamos. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo argumentų, prokuroro manymu, galima daryti išvadą, kad išteisintasis D. R. automobilį VW Passat 2017 m. birželio 24 d. apie 12.45 val. vairavo neblaivus, kai jo kraujyje buvo 2,94 prom. alkoholio. Prokuroras skunde nurodo tokius argumentus : 1) vairuodamas minėtą automobilį, D. R. manevravo po visą kelio važiuojamąją dalį ir jį policijos pareigūnams suradus netrukus po įvykio jis buvo akivaizdžiai neblaivus; 2) D. R. nenuoseklūs parodymai proceso metu sudaro pagrindą jo nurodomą aplinkybę, kad jis po automobilio vairavimo išgėrė 2,5 l stipraus alaus, vertinti kritiškai ir ja netikėti; 3) šią jo aplinkybę paneigia liudytojų parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai. Kolegijos vertinimu, šie prokuroro skundo argumentai yra svarūs, tačiau jie negali paneigti išteisintojo parodymų, ir gali būti vertinami tik kaip prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį baudžiamas kelių transporto priemonės vairavimas arba mokymas praktinio vairavimo asmeniui būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 prom. alkoholio. Kaip teisingai pažymima skundžiamame teismo nuosprendyje, konstatuojant, jog buvo padarytas nusikalimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, būtina nustatyti, jog asmuo vairavo būdamas neblaivus, t. y. turi būti nustatytas konkretus ir nekeliantis abejonių neblaivumo laipsnis automobilio vairavimo metu arba netrukus po jo. Prokuroras apeliaciniame skunde akcentuoja D. R. parodymų nenuoseklumą, įvairių versijų kėlimą, tokiu būdu, jis siekia, kad išteisintojo parodymai būtų vertinami kritiškai kaip pasirinkta jo gynybos taktika, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, viena vertus, išteisintojo D. R. parodymai nėra vienintelis įrodymas jo kaltei pagrįsti. Priešingu atveju būtų aiškiai supainioti baudžiamojo proceso subjektų vaidmenys įrodinėjimo procese. Ne įtariamieji ir kaltinamieji, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti bylai reikšmingus duomenis, o teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis ir spręsti, ar jie yra įrodymai, taip pat privalo juos įvertinti. Šioje vietoje būtina pažymėti ir tai, kad BPK 21 ir 22 straipsniai be kitų įtariamojo ir kaltinamojo teisių numato ir teisę, bet ne pareigą duoti parodymus ir paaiškinimus apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes. Įstatymas nenumato įtariamojo ir kaltinamojo atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą. Tai reiškia, kad įtariamas ir kaltinamas asmuo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu turi teisę ir neduoti jokių parodymų, ir duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra, priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo ir taktikos. Vadinasi, D. R., kaip baudžiamojo proceso dalyvis, žinodamas savo teises, galėjo laisvai pasirinkti, kaip jam elgtis : ar laikytis aktyvios pozicijos (duoti parodymus, pačiam pateikti naujus duomenis ar prašyti, kad tokie būtų surinkti), ar pasyvios – atsisakyti duoti bet kokius parodymus. Iš bylos matyti, kad išteisintasis nuo pat pradžių buvo aktyvus ir įteikus pranešimą apie įtarimą davė parodymus, kur neigė 2017 m. birželio 24 d. apie 12.45 val. vairavęs automobilį VW Passat, po to savo kaltę pripažino bei prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis parodymus davė ir teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju galima suprasti, jog išteisintasis savo parodymus keitė su labai konkrečiu tikslu – tikėdamasis būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Iš policijos pareigūno M. P. tarnybinio pranešimo (8-9 b. l.), liudytojų D. G. bei F. L. parodymų (113-114 b. l.) seka, kad suradus D. R., jis iš pradžių neigė vairavęs automobilį VW Passat, po to pripažino, kad būdamas neblaivus, vairavo automobilį ir dėl pradurtų padangų nuvažiavo nuo kelio. Kadangi D. R. įvykio dieną buvo labai girtas, išsamiau jis buvo apklaustas 2017 m. birželio 25 d. 7.28 – 8.12 val., kur jis parodė, kad 2017 m. birželio 24 d. automobilio nevairavo, nes jo padangos buvo pradurtos dar 2017 m. birželio 23 d. jam grįžtant iš darbo į namus ir šį automobilį jis paliko kelkraštyje; eidamas namo, užsuko į parduotuvę, kur nusipirko 3 l 7,5 prom. stiprumo alaus ir jį išgėrė šalia parduotuvės esančioje pavėsinėje; kitą dieną, t. y. 2017 m. birželio 24 d., apie 10 val. jis nuėjo iki kelkraštyje palikto automobilio, tačiau jis neužsivedė ir, pasiėmęs iš automobilio alų, ėjo atgal į namus, kol policijos pareigūnai jį surado (54-55 b. l.). Vėliau 2017 m. rugpjūčio 17 d. apklausos metu D. R. parodė, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus, prieš tai vykusioje apklausoje sakė, kad gėrė alkoholį po to, kai automobilis nuvažiavo į kelkraštį, nes bijojo, kad jo tėvui negrąžins automobilio. Šios apklausos metu jis taip pat prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal laidavimą (59-60 b. l.). Tuo tarpu apklausiamas teisiamajame posėdyje D. R. parodė, kad 2017 m. birželio 23 d. vakare išgėrė apie 3 l stipraus alaus; kitos dienos ryte važiavo žvejoti ir žvejybos metu išgėrė apie 0,5 l to paties alaus; važiuojant keliu į kitą žvejybos vietą, automobilio dešinės pusės padangos buvo pradurtos ir automobiliu jis nuvažiavo į kelkraštį; jis iš automobilio pasiėmė tą neišgertą butelį alaus bei dar du alaus butelius ir eidamas namo juos išgėrė, butelius išmetė ir tada policijos pareigūnai jį surado (103-104 b. l.). Taigi, iš bylos matyti, kad išteisintasis D. R. proceso metu išties nebuvo nuoseklus aiškindamas įvykio aplinkybes, tačiau jo parodymų esmė buvo ta, kad jis iš esmės neneigė, jog vairavo automobilį VW Passat būdamas neblaivus, tačiau, jo teigimu, tuo metu jis negalėjo būti tokio girtumo laipsnio, koks buvo nustatytas paėmus jo kraują, kadangi alkoholį jis gėrė ir iš vakaro, taip pat ryte dar išgėrė apie 0,5 l alaus bei po to, kai nuvažiavo nuo kelio ir iki kol jį policijos pareigūnai surado, jis dar išgėrė apie 2,5 l stipraus alaus. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ši D. R. nurodyta aplinkybė byloje esančiais įrodymais nebuvo ir nėra visiškai paneigta. Kaip minėta, pranešimas apie nuo kelio nuvažiavusį automobilį VW Passat policijos komisariate buvo gautas 2017 m. birželio 24 d. apie 12.45 val. Taigi, D. R. nuo kelio dėl pradurtų padangų nuvažiavo ne vėliau nei 12.45 val. Pagal liudytojo F. L. parodymus, D. R. girtumas alkotesteriu buvo patikrintas nedelsiant jį suradus. Iš alkoholio kiekio matuoklio išrašo matyti, kad 3,62 prom. girtumo laipsnis D. R. buvo nustatytas 2017 m. birželio 24 d. 13.58 val. (15-17 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima teigti, kad D. R. po automobilio palikimo kelkraštyje policijos pareigūnų buvo surastas po daugiau nei vienos valandos laiko. Ką D. R. veikė per šį laiką, be paties jo parodymų byloje nėra jokių kitų duomenų. Pagal liudytojo D. G. parodymus, jis matė tik D. R. vairuojantį automobilį VW Passat bei po to šį automobilį nuvažiavusį nuo kelio, tačiau vairuotojo šalia automobilio jau nebebuvo, ir D. R. po to jis pamatė tik tada, kai jį į įvykio vietą atvežė policijos pareigūnai, t. y. po daugiau nei vienos valandos laiko. Policijos pareigūnai D. R. taip pat matė tik praėjus minėtam laikotarpiui nuo gauto pranešimo apie nuo kelio nuvažiavusį automobilį VW Passat. Dėl šių priežasčių liudytojai D. G. ir F. L. negalėjo pateikti jokios informacijos apie tai, ką D. R. veikė nuo 12.45 val. iki 13.58 val. Pagal paties D. R. parodymus, palikęs automobilį kelkraštyje, jis ėjo namo ir taip beeidamas išgėrė apie 2,5 l stipraus alaus. Akivaizdu, kad per daugiau nei vieną valandą laiko, tai yra realu. Juolab, iš liudytojų D. G. ir F. L. parodymų matyti, kad automobilio VW Passat bagažinėje buvo šešių alaus butelių po 1 l pakuotė, tačiau joje dviejų butelių jau nebebuvo, automobilio salone taip pat buvo tuščių alaus butelių. Jokių objektyvių duomenų, kiek iki atvykstant policijos pareigūnams alkoholio jau buvo išgėręs D. R., byloje nėra surinkta, lieka tik jau minėti paties išteisintojo parodymai. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas minėtą išteisintojo versiją bei siekdamas nustatyti, ar D. R. iš tikrųjų automobilį vairavo jau būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 prom. alkoholio, teismo posėdyje apklausė ne tik išteisintąjį, bet ir apie galimai padarytą pažeidimą pranešusį asmenį D. G., liudytoją F. L., kreipėsi į ekspertą dėl konsultacijos pateikimo bei ištyrė kitus rašytinius bylos įrodymus. Apklaustų proceso dalyvių parodymus pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizavo, palygino juos tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų aplinkybę, jog D. R. automobilį vairavo būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 prom. alkoholio, byloje nėra. Kaip minėta, fakto, kad iš vakaro ir tądien gėrė alkoholį, D. R. neginčijo, ši aplinkybė buvo nustatyta ir objektyviai – alkoholio matavimo prietaisu bei etilo alkoholio kiekiui kraujyje nustatyti tyrimu, tačiau, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokios galimybės objektyviai nustatyti, kokia alkoholio koncentracija buvo D. R. kraujyje būtent jam vairuojant automobilį kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Priešingai nei skunde teigia prokuroras, teismo medicinos eksperto konsultacija neįrodo D. R. kaltės vairavus automobilį neblaiviam, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 prom. alkoholio. Pagal šią teismo medicinos eksperto konsultaciją, kad 2017 m. birželio 24 d. 14.30 val. D. R. kraujyje būtų 2,94 prom. alkoholio, iki išgeriant nurodytą alų (2,5 l 7,5 prom. stiprumo), jo kraujyje jau turėjo būti gana daug alkoholio, neabejotinai daugiau kaip 1,14 prom., tačiau kiek tiksliai, esamais duomenimis negalima nustatyti (122 b. l.). Taigi, remiantis ir teismo medicinos eksperto konsultacija, savaime negalima spręsti, kad automobilio vairavimo metu D. R. kraujyje buvo daugiau nei 1,5 prom. alkoholio, kadangi jo galėjo būti ir mažiau ir tokiu atveju apie baudžiamosios atsakomybės taikymą negalima būtų kalbėti.Iš ties, galima sutikti, jog tam tikros jo parodymų detalės gali kelti klausimų ar yra mažiau įtikinamos, tačiau jos negali būti vertinamos išimtinai jo nenaudai ir lemti jo pripažinimą kaltu. Esminė aplinkybė yra ta, kad objektyviais ir neginčytinais įrodymais D. R. iškelta versija nebuvo paneigta. Prokuroro skunde dėstomi svarstymai šios išvados nepaneigia. Kolegija tokios kategoriškos išvados, kaip kad skunde prašo prokuroras, daryti negali ir įvertinusi, jog byloje nėra tiesioginių D. R. kaltę patvirtinančių įrodymų, pripažįsta, kad išteisintojo versija apie išgertą gan didelį kiekį alkoholio po automobilio vairavimo nėra neginčytinai paneigta ir įrodyta kaip objektyviai neįtikinama. Todėl kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad vien tik fakto, jog D. R. automobilio vairavimo metu buvo girtas nepakanka jo kaltei pagal BK 281 straipsnio 7 dalį pagrįsti, kadangi tikslaus alkoholio kiekio jo kraujyje tuo metu nagrinėjamoje byloje nepavyko objektyviai ir neginčijamai nustatyti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, asmens kaltė turi būti nustatyta tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltumą bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-476/2013).Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikalstamą veiką tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-429/2013).Nagrinėjamoje byloje kolegija kaip ir pirmosios instancijos teismas mano esant pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad byloje yra nepašalintų abejonių, kategoriškai nepaneigta D. R. versija, jog alkoholį jis gėrė ir po automobilio vairavimo. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės turi būti vertinamos išteisintojo naudai, nes, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, negalima daryti patikimų išvadų apie tai, kad D. R. padarė nusikaltimą pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Dėl šių priežasčių laikytina, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti motyvai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo šį nuosprendį naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Ramūno Bačiulio apeliacinį skundą atmesti.