- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-321-112/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-13810-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimvida Zubernienė, Raimonda Andrulienė, Aušra Maškevičienė
- Atsakovas
- A. G., E. G.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Pranešėja Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2A-321-112/2015
2015 m. kovo 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Rimvida Zubernienė, kolegijos teisėjai Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. G. (A. G.), E. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. G., E. G. dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 36 501,35 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-07-06 Danijoje dėl atsakovo A. G., vairavusio atsakovei E. G. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, ieškovas už eismo įvykio metu padarytą žalą Danijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 78685,30 DKK, t. y. 36 501,36 Lt ir įgijo teisę regreso tvarka reikalauti išmokėtos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-09-02 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui solidariai iš atsakovų A. G. ir E. G. 36 501,35 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 36 501,35 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-12-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovų A. G. ir E. G. po 953,32 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Biuras neaiškina kitų valstybių nacionalinių teisės aktų bei savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ir kitų su eismo įvykiu ir padaryta žala susijusių aplinkybių, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybių nacionalinių draudikų biurų pateikta informacija, konstatavo, kad šiuo atveju ieškovas eismo įvykio metu padarytos žalos neadministravo ir nebuvo atsakingas už Danijoje įvykusio eismo įvykio aplinkybių tyrimą, todėl neturėjo pareigos tikrinti Danijos nacionalinio draudikų biuro apskaičiuotų ir išmokėtų sumų dydžio ir jų pagrįstumo, o privalėjo vadovautis eismo įvykio vietos valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir duomenimis. Be to, teismas nurodė, kad atsakovams nebuvo užkirstas kelias dalyvauti žalos administravimo procedūroje ir eismo įvykio vietos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka ginti savo teises, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog atsakovai šia galimybe būtų pasinaudoję. Dėl senaties termino teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne iš draudiminių santykių, o iš deliktinių, todėl ieškinio senaties terminas yra ne vieneri metai, kaip teigia atsakovai, o treji (CK 1.125 str. 8 d.). Kadangi ieškovas reikalaujamas sumas sumokėjo 2012-06-04 ir 2012-08-29, o ieškinį pareiškė 2013-11-29, konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Šalies argumentai
Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-09-02 sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, siekiant išsiaiškinti, ar nacionaliniai draudikų biurai, vadovaujantis Nacionaliniais draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais, išmokėdami žalą, privalo išsiaiškinti visas žalos atsiradimo priežastis. Ar nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas regreso teisės taikymo pagal Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatus, privalo aplinkybes aiškintis taip lyg būtų sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas tarp tiesioginių teisinių santykių dalyvių. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
Atsakovai teigia, jog byloje kilo ginčas dėl to, ar prašoma priteisti suma yra susijusi su autoįvykiu. Teismas šios aplinkybės nevertino, o automatiškai taikė regresą nurodytai sumai. Mano, kad teismas turėjo vertinti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Pasak apeliantų, nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp žalos dydžio ir autoįvykio. Kadangi iš ieškovo pateiktų duomenų negalima nustatyti, kokie sužalojimai buvo fiksuoti autoįvykio įforminimo metu, todėl kyla klausimas ir dėl kaltės buvimo. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė deliktinę teisę reguliuojančių teisės normų, taip pat netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo naštą – visą įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovams. Teigia, jog teismas nepagrįstai sprendimą grindė automatiškai taikydamas LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostatą. Kadangi ieškovai remiasi Biuro bendradarbiavimo nuostatais, teismas privalėjo vadovautis tarptautinės teisės normomis, reguliuojančiomis teisių ir pareigų atsiradimą tarp skirtingų Europos Sąjungos draudikų biurų. Norint išsiaiškinti, kokios pareigos kyla ieškovui, o kokios apeliantui, mano, kad būtina taikyti Europos Sąjungos teisės aktus. Vien dėl to, kad būtų išaiškinta, kokiais pagrindais bei atsakomybe nacionaliniai draudikų biurai atlygina žalą nukentėjusiems bei koks turi būti pagrįstumo kriterijaus taikymas nustatant ryšį tarp atsiradusios žalos ir kaltininko kaltės, būtina kreiptis į Europos Teisingumo Teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu apeliacinį skundą ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovas teismui pateikė visus žalos dydį ir faktą pagrindžiančius įrodymus. Visi įrodymai surinkti Danijoje galiojančių teisės aktų tvarka. Atsakovai nepateikė jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad nuostolių dydis buvo paskaičiuotas blogai ar pažeidžiant Danijos teisės aktų nuostatas. Nesutinka su atsakovų argumentu, jog jiems buvo užkirstas kelias dalyvauti žalos administravimo procedūroje. Atsakovai elgėsi pasyviai, nepranešė Biurui apie autoįvykį per 3 darbo dienas, nesidomėjo eismo įvykio tyrimo ir žalos administravimo procedūromis, po eismo įvykio nesiekė tiesiogiai atlyginti eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos. Nesutinka su atsakovų prašymu kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, nes nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka neturi būti taikoma užsienio teisė. Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo būtina vertinti, ar pakanka byloje įrodymų apie Danijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl Europos Sąjungos teisės aktų taikymo ir kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą
Apeliantai teigia, kad teismas privalėjo vadovautis tarptautinės teisės normomis, reguliuojančiomis teisių ir pareigų atsiradimą tarp skirtingų Europos Sąjungos draudikų biurų. Tam, kad išsiaiškinti, kokios pareigos kyla ieškovui, o kokios apeliantui, mano, kad yra pagrindas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą.
Byloje kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo regreso teise. Ieškovas, sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teise reikalauja visos išmokos tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Pažymėtina, kad teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui.
1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta Žaliosios kortelės sistema, kurios nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu. Nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), kuriuos priėmė Biurų taryba 2002 m. gegužės 30 d. vykusioje Generalinėje asamblėjoje. Bendradarbiavimo nuostatų tikslas – reglamentuoti nacionalinių draudikų tarpusavio santykius, vykdant pirmiau nurodytą JT rekomendaciją (Bendradarbiavimo nuostatų 1 straipsnis). Tai, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Atsižvelgiant į tai, Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana“, bylos Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. M. J., bylos Nr. 3K-3-100/2014). Šioje byloje ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, atgręžtinio reikalavimo teise pagrįstai siekia išreikalauti kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą išmokų sumą iš kalto asmens Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Tokiose bylose reikšmingi dvejopi santykiai. Pirma, tai santykiai tarp skirtingose valstybėse narėse esančių draudikų biurų, kurių pagrindu vienos valstybės biuras kompensuoja kitos valstybės biurui už pastarojo atlygintą žalą, padarytą ne toje valstybėje registruota transporto priemone. Antra, tai santykiai tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakingo už žalą ar pareigos sudaryti draudimo sutartį neįvykdžiusio asmens, kurių pagrindu biuras siekia kitos valstybės biurui sumokėtų išmokų grąžinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-13 nutartis, bylos Nr. 3K-3-24/2014). Nagrinėjamu atveju santykis yra tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakingo už žalą asmenų. Atgręžtinį reikalavimą ieškovas pareiškė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir reikalavimą įrodinėja bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat pažymėta, kad atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Nors biuras negali daryti tiesioginės įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui, tačiau draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose. Be to, teismų praktikoje pažymėta, jog nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Taigi, ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-13 nutartis, bylos Nr. 3K-3-24/2014).
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, nepagrįsti apeliantų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Europos Sąjungos teisės aktais. Kadangi nagrinėjant reikalavimą dėl žalos priteisimo yra vadovaujamasi tik Lietuvos Respublikos teisės aktais, todėl nėra pagrindo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, kad išaiškintų Nacionalinių draudikų biurų pareigas pagal Biurų bendradarbiavimo nuostatus. Šiuo atveju nagrinėjamas santykis ne tarp Europos Sąjungos draudikų biurų, o tarp nacionalinio draudikų biuro ir žalą padariusio asmens. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo įrodyti regreso teise prašomos žalos pagrįstumą, t. y. turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais.
Dėl priežastinio ryšio egzistavimo
Ginčas byloje iš esmės dėl priežastinio ryšio buvimo tarp žalos ir eismo įvykio. Atsakovų teigimu, eismo įvykio sukeltą žalą yra atlyginę, o byloje nėra pakankami duomenų, kad prašoma priteisti žala, kurią sudaro ligos pašalpa nukentėjusiajai, yra susijusi su atsakovo sukeltu eismo įvykiu.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad eismo įvykis, kurį sukėlė atsakovas A. G., įvyko 2011-07-06 (lietuviškame vertime neteisingai nurodytas mėnuo – birželis) (t. 1, b. l. 8–9). Kaltu dėl eismo įvykio pripažintas atsakovas A. G. ir šios aplinkybės jis neginčija (t. 1, b. l. 10–13). Per eismo įvykį nukentėjo motorolerio vairuotoja S. K.. Danijos BDO savivaldybių audito bendrovė 2012-03-28 rašte nurodė, jog S. K. dėl 2011 m. liepos mėnesį įvykusio eismo įvykio išmokėta ligos pašalpa yra 47 182 DKK (t. 1, b. l. 14–15). Danijos transporto priemonių draudimų biuras 2012-07-02 pateikė ieškovui pretenziją apmokėti 47 182 DKK kompensaciją nukentėjusiajai šaliai už asmens sužalojimą (t. 1, b. l. 18–19). 2012-04-10 pateikė pretenziją apmokėti dar 20 070 DKK už sveikatos sužalojimą. Šią sumą sudaro kompensacija už patiriamus skausmus (t. 1, b. l. 22–25).
Atsakovai teigia, jog nukentėjusioji kreipėsi pas gydytoją tik po pusantro mėnesio, todėl nėra aišku, ar sveikatos sužalojimai yra susiję su eismo įvykiu. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad nukentėjusiajai ligos laikotarpis buvo nuo 2011-07-06 iki 20011-10-10 imtinai (t. 1, b. l. 22–25). Sveikatos būklės pažymoje, skirtoje draudimo bendrovei, taip pat nurodyta, kad pacientei nedarbingumo laikotarpis buvo nuo 2011-07-06 iki 2011-10-10. Žalos data nurodyta 2011-07-06. Atsakovai savo argumentus nurodo remdamiesi minėtoje pažymoje nurodyta data, kuomet pirmą kartą pacientė kreipėsi dėl žalos ar ligos. Sveikatos būklės pažymoje nurodyta, kad pacientė dėl ligos ar žalos pirmą kartą kreipėsi 2011-08-24. Pažymos 4 dalyje, kur klausiama ar pacientę reikėjo guldyti į stacionarą, ar ji buvo gydoma ambulatoriškai, ar reikalingas gydymas ar reabilitacija ligoninėje, nurodyta, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio pacientė buvo gydoma Hvidovre. Tos pačios pažymos 8 dalyje nurodyta, kad pacientė buvo gydoma ar jai skirta reabilitacija Ligoninėje + Krogste Hvidovre savivaldybėje. Diagnozė – rankos trauma (t. 1, b. l. 128–133). Sistemiškai vertinant šių įrodymų visumą, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios nedarbingumo priežastis nėra susijusi su eismo įvykiu. Visur nurodyta, kad žala padaryta 2011-07-06, t. y. eismo įvykio dieną. Nors byloje nėra pateiktas nedarbingumo pažymėjimas, tačiau netikėti oficialiais Danijos įstaigų raštais, kuriuose nurodyta, kad nedarbingumas nukentėjusiajai suteiktas nuo 2011-07-06, nėra pagrindo. Tai, kad Sveikatos pažymoje nurodyta, jog pacientė į gydytoją pirmą kartą kreipėsi tik 2011-08-24 ir tik nuo 2011 m. rugsėjo buvo paguldyta į ligoninę gydymui ar reabilitacijai, dar nepaneigia fakto, kad nedarbingumas išduotas ne 2011-07-06. Tokią išvadą leidžia teigti ir atsakovų nurodyta aplinkybė, jog iš karto po eismo įvykio nukentėjusiajai buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, todėl jai nebuvo būtinybės tą pačią dieną kreiptis į savo gydytoją. Taip pat yra pagrindas manyti, kad nedarbingumo pažymėjimą išrašė būtent greitosios medicinos pagalbos gydytojai ir tik vėliau jai kilo būtinybė kreiptis į savo gydytoją dėl patirtos traumos, kuris skyrė tolimesnį gydymą. Visų duomenų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad nedarbingumas pacientei buvo nuo 2011-07-06, t. y. iš karto po eismo įvykio, kurį sukėlė atsakovas. Apeliantų argumentai, jog byloje nėra duomenų apie eismo įvykio metu fiksuotus nukentėjusiosios sužalojimus, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes žalą sudaro nedarbingumo laikotarpiu išmokėta suma, o ne dėl patirtų traumų gydymo patirtos išlaidos. Byloje reikėjo įrodyti ar nedarbingumas buvo išduotas dėl 2011-07-06 eismo įvykio. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovas įrodė priežastinį ryšį tarp eismo įvykio ir žalos. Būtent dėl atsakovo kaltės sukelto eismo įvykio nukentėjusiajai buvo suteiktas nedarbingumo laikotarpis (CPK 185 str., 178 str.).
Dėl žalos sureguliavimo proceso
Apeliantai teigia, jog jiems apie ginčo išmoką sužinojo tik iš ieškovo gavę pretenziją. Skųsti Danijos draudikų išmokėtų sumų neturėjo galimybės, nes apie tai nieko nežinojo ir manė, kad jau patirtą žalą yra sumokėję.
Atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Asmuo, dėl kurio sukelto eismo įvykio yra mokama išmoka, turi pateikti Biurui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes (TPVCAPDĮ 12 str. 3 d.). Duomenų, kad būtų įvykdę pareigą per 3 darbo dienas pranešti biurui apie eismo įvykį, atsakovai nepateikė. Tokiu atveju Biuras žalos administravimo ir atlyginimo klausimus pagrįstai sprendė atsakovams nedalyvaujant. Kad atsakovai nesiekė dalyvauti žalos administravimo procese, patvirtina ir tai, kad Danijos transporto biuro 2011-10-26 pretenzijoje nurodytą ir ieškovo apmokėtą sumą atsakovai taip pat apmokėjo tik iš ieškovo gavę raštą, t. y. apie žalos dydį ir jos administravimo procesą po eismo įvykio nieko nežinojo ir savo teisių nesiekė ginti. Ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovų veiksmus, taip pat analogiškai sprendė ir klausimą dėl šios žalos išmokėjimo, t. y. nepranešus atsakovams. Visiškai sutiktina su ieškovu, kad atsakovai nebuvo aktyvūs, nereiškė jokių pretenzijų, nesidomėjo žalos administravimo procesu. Pažymėtina, kad byloje yra pateikti visi duomenys, pagrindžiantys žalos dydžio apskaičiavimą bei kiti duomenys, reikalingi taikyti civilinę atsakomybę. Byloje įrodžius visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, nėra pagrindo atmesti ieškinio vien todėl, kad atsakovai nesiekė ginti savo pažeistų teisių.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepažeidė procesinių ir materialinių teisės normų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.) ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.