Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Petkevičienės ir Liudmilos Zaborovskos,

dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovui Gediminui Sasnauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 15–16) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-296-785/2014 nusprendė pareiškėją pripažinti kalta, padarius ekonominius nusikaltimus, susijusius su akcizinių prekių gabenimu, laikymu ir realizavimu. Vadovaujantis baudžiamuoju įsakymu Inspekcija atliko mokestinį patikrinimą dėl akcizų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo. Tuo pagrindu buvo priimtas 2015 m. kovo 24 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-184, kuriuo buvo apskaičiuoti 2 783,55 Eur akcizai ir 410,02 Eur akcizų delspinigiai. Šis patikrinimo aktas buvo išsiųstas pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Inspekcijos 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Šis Inspekcijos sprendimas nebuvo apskųstas, todėl įsiteisėjo. Įsiteisėjęs sprendimas 2015 m. gegužės 8 d. pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu. Be to, siekiant pareiškėją informuoti apie susidariusią mokestinę nepriemoką, pareiškėjos Mano VMI paskyroje pranešimai dėl nesumokėtų mokesčių yra skelbiami nuo 2013 m. birželio 3 d.

Pažymėjo, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra reglamentuota 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio 1 dalyje, 81 straipsnyje. MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad papildomai apskaičiuotus mokesčius asmuo turi sumokėti per 20 dienų nuo sprendimo, kuriuo apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai, gavimo dienos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai registruotu paštu buvo siųstas tiek Inspekcijos 2015 m. kovo 24 d. patikrinimo aktas, tiek 2015 m. gegužės 7 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, todėl darė išvadą, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie susidariusią mokestinę nepriemoką, tuo labiau, kad ji buvo apskaičiuota pagal Kauno apygardos teismo baudžiamąjį įsakymą, apie kurį pareiškėjai buvo žinoma. Pabrėžė, kad pareiškėjai du kartus buvo siųsti dokumentai, nurodantys apskaičiuotos nepriemokos pagrindą ir dydį, taip pat buvo skelbti pranešimai Mano VMI paskyroje, o tai reikštų, kad pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti apie susidariusią mokestinę nepriemoką.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ir ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2016 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-1598 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimu buvo nuspręsta iš pareiškėjos turto išieškoti 3 128,40 Eur mokestinę nepriemoką, tuo pagrindu, kad pareiškėja nesumokėjo jai apskaičiuoto akcizų mokesčio ir akcizų delspinigių už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d.

Skundžiamas sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Pareiškėja skundo argumentais iš esmės prieštarauja, kad jai nėra žinomas ir suprantamas išieškomos sumos teisinis pagrindas, išieškojimo priežastys. Be to, teigė, kad apie susidariusią skolą pareiškėja atsakovo niekada nebuvo informuota.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-296-785/2014 pareiškėja buvo pripažinta kalta, padarius ekonominius nusikaltimus, susijusius su akcizinių prekių gabenimu, laikymu ir realizavimu. Remdamasi šiame baudžiamajame įsakyme konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, Inspekcija 2015 m. vasario 23 d. pavedimo tikrinti Nr. (21.59-10) FR0773-467 pagrindu pareiškėjos atžvilgiu atliko mokestinį patikrinimą dėl akcizų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. Pranešimas apie pavedimą atlikti patikrinimą pareiškėjai išsiųstas paštu 2015 m. vasario 24 d. Inspekcija, atlikusi pareiškėjos mokestinį patikrinimą, 2015 m. kovo 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-184 (b. l. 25), kuriuo pareiškėjai apskaičiavo sumokėti 2 783,55 Eur akcizus. Patikrinimo aktas pareiškėjai registruotu paštu buvo išsiųstas adresu: (duomenys neskelbtini), (b. l. 25). Inspekcija 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (21.63-10) FR0682-281 (b. l. 28) patvirtino patikrinimo aktu apskaičiuotus 2 783,55 Eur akcizus ir apskaičiavo 410,02 Eur akcizų delspinigius. Šis sprendimas pareiškėjai registruota pašto siunta taip pat buvo išsiųstas adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 31). Pažymėtina, jog pareiškėja skunde nenurodė, kad nebuvo gavusi tiek Inspekcijos patikrinimo akto, tiek Inspekcijos sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, ar tai, kad baudžiamojo įsakymo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-296-785/2014, priėmimo aplinkybės pareiškėjai nebūtų žinomos. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja Inspekcijos 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo, kuriuo jai buvo nustatyta mokestinė prievolė (akcizai ir akcizų delspinigiai), neskundė, taigi šis administracinis sprendimas tapo galutiniu administraciniu sprendimu, kuris turi būti vykdomas. Pareiškėjai, vadovaujantis MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu, nesumokėjus Inspekcijos sprendimu patvirtintos papildomai apskaičiuotos akcizų sumos ir apskaičiuotų akcizų delspinigių, buvo priimtas skundžiamas 2016 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-1598 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Šis sprendimas pareiškėjai taip pat buvo išsiųstas registruotu paštu (b. l. 31) jos nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)).

Mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimą reglamentuoja MAĮ 105 straipsnis, kurio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalių numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pagal MAĮ 81 straipsnio 2 dalį sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino. MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ssprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti vertinamas kaip sprendimas, kuriuo yra nustatoma pati mokestinė prievolė, todėl šiam sprendimui priimti negali būti vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip sprendimui dėl mokestinės prievolės nustatymo. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta) arba mokesčių administratorius sprendimu apskaičiavo mokėtiną mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta), o mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas, arba įsiteisėjo sprendimas dėl mokesčio mokėtojo skundo mokestiniame ginče (pavyzdžiui: 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013; 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016).

Minėta, kad sprendimas dėl mokestinės prievolės nustatymo buvo priimtas Inspekcijos 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu, pareiškėja šio sprendimo neskundė, todėl negali būti kvestionuojamas jo teisėtumas iš naujo ir svarstoma dėl galutinio administracinio sprendimo privalomumo. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių, t. y. nevykdant administracinio sprendimo pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 105 straipsnio 2 dalis.). Pareiškėja nesumokėjo mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuotų akcizų ir akcizų delspinigių, todėl Inspekcija įgijo teisę priverstinai išieškoti iš pareiškėjos turto Inspekcijos 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (21.63-10) FR0682-281 patvirtintą mokestinę prievolę. Taigi ginčijamas sprendimas buvo priimtas, tik siekiant įvykdyti kitą sprendimą.

Nors pareiškėja skunde teigė, kad jai neaišku, dėl kokių jos veiksmų ar neveikimo buvo nuspręsta išieškoti pareiškėjai nežinomą mokestį ar rinkliavą, tačiau iš byloje esančio skundžiamo sprendimo 1 priedo „Prievolių ataskaita“, kuris pareiškėjai buvo įteiktas kartu su skundžiamu sprendimu, matyti, jog jame prievolės suma nurodyta 2 602,21 Eur, delspinigių – 526,19 Eur, prievolės tipas – „AKC002/AKTAS/Mokestis ir rinkliava“. Minėtoje prievolių ataskaitoje pateiktas termino „AKC002“ iššifravimas – tai „akcizai asmenų, kurie nėra sandėlių savininkai ar registruoti prekybininkai“. Atsižvelgiant į tai, įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes dėl mokestinės prievolės pareiškėjos atžvilgiu nustatymo, darytina išvada, jog pareiškėjos argumentai, kad jai nebuvo žinomas mokestinės nepriemokos atsiradimo teisinis ir faktinis pagrindas, vertintini kaip nepagrįsti. Pabrėžtina, jog Inspekcijos 2015 m. gegužės 7 d. sprendime Nr. (21.63-10) FR0682-281, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti akcizai ir akcizų delspinigiai, buvo nurodyta, jog mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumos privalo būti sumokėtos per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojai. Pareiškėjai, neįvydžius prievolės sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų, mokesčių administratorius panaudojo vieną iš MAĮ 106 straipsnyje nustatytų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų – priėmė sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, kuris yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja, gavusi ginčijamą Inspekcijos 2016 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-1598 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, iš esmės turėjo ir galėjo suvokti (suprasti) jo priėmimo teisinį bei faktinį pagrindą, priėmimo motyvus. Byloje nėra nustatyta (pateikta) jokių tokį vertinimą paneigiančių aplinkybių. Mokesčių administratorius skundžiamame sprendime nurodė teisinį pagrindą, kuriuo remiasi, pridėjo prievolių ataskaitą, iš kurios aišku, jog pareiškėjos nepriemoką sudaro akcizų mokestis ir šio mokesčio delspinigiai. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja, prieš priimant ginčijamą sprendimą, nebūtų gavusi Inspekcijos sprendimo, kuriuo nustatyta mokestinė prievolė, todėl ji žinojo, jog yra priimtas galutinis sprendimas dėl nurodymo sumokėti akcizų mokestį ir šio mokesčio delspinigius, apskaičiuotus atlikus pareiškėjos mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. Iš aptartų aplinkybių konstatuotina, jog atsakovo 2016 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-1598 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ atitinka jo priėmimo metu buvusią situaciją, yra pakankamai motyvuotas, priimtas nepažeidžiant aptartų MAĮ nuostatų, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl negali būti naikinamas. Pareiškėjos skundas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjos E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.