Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-09 · Administracinė byla Nr. I-3574-428/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-09
Bylos Nr.
I-3574-428/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
H. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3574-428/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00667-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 9 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 2–3) pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 31 d. iki skundo padavimo dienos buvo laikomas Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) perpildytose kamerose. Buvo laikomas 1 lokaliniame sektoriuje gyvenamojoje patalpoje kartu su kitais 14-18 asmenų, kurios plotas buvo 25 kv. m. Dalį ploto užėmė inventorius ir kiti įrenginiai. Patalpose buvo tarakonų, pelių. Grindys medinės, supuvusios, sienos, lubos aptrupėję, paviršiai nelygūs, todėl nebuvo įmanoma tinkamai valyti patalpas. Buvo netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, patalpose buvo netinkama temperatūra. Apšvietimas buvo netinkamas, nebuvo įmanoma skaityti ir rašyti. Pastato konstrukcijoje yra asbesto. Dėl to, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 23-28) nurodė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrintas įstatyme numatytas minimali gyvenamojo ploto norma tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek ir kamerų tipo patalpose. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo patalpos. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, higienos normos pažeidimų nenustatė. Atsakovas kamerose užtikrina tinkamą oro temperatūrą, oro drėgmę. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Atsakovas nurodė, jog stogai, kurių patalpose gyveno pareiškėjas, padengti rulonine stogo danga. Asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų), Alytaus PN nėra. Asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijose nebuvo naudojamas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Prašo teismo taikyti senaties terminą bei prašo dalyje skundą palikti nenagrinėtą, kadangi jau priimtas teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2532-554/2015.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2011 m. liepos 31 d., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. balandžio 3 d. (b. l. 9). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Alytaus PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 3 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 2 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015 m. balandžio 2 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 2 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 3 d.

Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad patalpose (bendrabučio tipo ir kamerų tipo) trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto bei kalėjo antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 29–42) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas:

- į 3 būrį, 2 miegamąjį, kuris yra 45,64 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,8 kv. m ploto;

- į 4 būrį, 1 miegamąjį, kuris yra 21,02 kv. m ploto, jame įrengta 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 4,2 kv. m ploto;

- 18 būrį, 4 miegamąjį, kuris yra 34,13 kv. m ploto, jame įrengta 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 4,26 kv. m ploto;

- 18 būrį, 5 miegamąjį, kuris yra 22,19 kv. m ploto, jame įrengta 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,69 kv. m ploto;

- 20 būrį, 2 miegamąjį, kuris yra 29,65 kv. m ploto, jame įrengta 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,70 kv. m ploto;

- 20 būrį, 3 miegamąjį, kuris yra 31,56 kv. m ploto, jame įrengta 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,94 kv. m ploto;

- 20 būrį, 5 miegamąjį, kuris yra 30,07 kv. m ploto, jame įrengta 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,75 kv. m ploto;

- 11 būrį, 1 miegamąjį, kuris yra 45,77 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,81 kv. m ploto;

- 20 būrį, 4 miegamąjį, kuris yra 30,37 kv. m ploto, jame įrengta 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,79 kv. m ploto;

- 20 būrį, 1 miegamąjį, kuris yra 29,53 kv. m ploto, jame įrengta 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,69 kv. m ploto.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas taip pat buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kameras: į 4 kamerą, kuri yra 14,48 kv. m ploto, joje įrengta 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,62 kv. m ploto; į 11 kamerą, kurio plotas 12,14 kv. m ploto, joje įrengta 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto; į 18 kamerą, kurio plotas 12,21 kv. m ploto, joje įrengta 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,07 kv. m gyvenamojo ploto; į 17 kamerą, kurio plotas 11,25 kv. m ploto, joje įrengta 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,75 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Pareiškėjas nurodė, jog pirmame lokaliniame sektoriuje gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas kartu su kitais 14-18 asmenų, o plotas patalpų buvo 25 kv. m ploto, tačiau prie skundo nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų bei nenurodo tiksliai kuriose gyvenamosiose patalpose gyveno tiek nuteistųjų. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ bei nuteistojo perkėlimo lapus (b. l. 32-37), kurie patvirtina, jog nuteistasis tam tikrais laikotarpiais buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes spręstina, jog atsakovas nepažeidė Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punkto nuostatų, kuriose numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, drėgmė, nepakankama ventiliacija, kaupėsi pelėsis, gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, pelių, buvo netinkamas apšvietimas. Nurodė, jog patalpų sienos ir lubos aptrupėję, paviršiai nelygūs, grindys medinės, supuvusios. Pastatas yra avarinės būklės.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Be to, atlikus ne vieną patikrinimą matyti, jog pažeidimų dėl netinkamos ventiliacijos nenustatyta (b. l. 46-48, 56-59).

Higienos normos HN 76:2010 26 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 16 punktuose nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Analogiškos nuostatos dėl gyvenamųjų patalpų dirbtinės apšvietos įtvirtintos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Ši Higienos norma nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento.

Atsakovas į bylą pateikęs 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PA-436, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12). Kontrolės metu buvo tikrinti bendrai visi Alytaus pataisos namai ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 46-48, 56-59).

Atsakovės atstovės duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos ar ventiliacijos pareiškėjas būtų skundęsis Alytaus PN administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl pareiškėjo tvirtinimas, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkama ventiliacija ir apšvieta, negali būti laikomas tinkamu bei pagrįstu pagrindu atsakovo atstovo neteistų veiksmų konstatavimui.

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Patikrinimo aktuose nustatyta, jog Alytaus PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su individualia V. M. įmone (b. l. 46-48). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jų naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Patikrinimo aktuose buvo nustatyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų, sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių.

Pareiškėjo teigimu, pastatas, kuriame jis atliko bausmę, labai senas, neremontuotas, jo konstrukcijose yra asbesto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų pastatų Alytaus PN nėra, asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamas. Bendrabučių ir uždarosios zonos kamerų pastatų stogo ginčo laikotarpiu darbai nebuvo atliekami. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo minėtoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pateikęs teismui 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktą, tačiau 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte nurodyta, jog Alytaus pataisos namų 2-ajam bendrabučiui reikalingas kapitalinis remontas, tačiau apie tai, kad jis yra avarinės būklės šiuo metu duomenų nepateikta (b. l. 56-53).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo H. Z. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė