- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-22
- Bylos Nr.
- e2A-90-227/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-00803-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Atsakovas
- R. A.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-90-227/2019
2019 m. sausio 22 d.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei R. A. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 3000 Eur negrąžintos kredito dalies, 207,91 Eur mokėjimo palūkanų, iki kreipimosi į teismą dienos, 17 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 3000 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 174,47 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1800 Eur administravimo mokesčio, 5,54 Eur sutartinių palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 117 Eur žyminis mokestis ir 246,01 Eur išlaidos už teisines paslaugas.
2. Nurodė, kad tarp ieškovės – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus UAB „NEO Finance“ ir atsakovės – vartojimo kredito gavėjos R. A. 2018-03-13 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K440319728, (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 3000 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1473,60 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 17 proc.), 174,47 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1800 Eur administravimo mokesčio iki 2023-03-13. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, tarpininkavimo mokestis ir administravimo mokestis atsakovės turėjo būti grąžintas ieškovei per šešiasdešimt mėnesinių įmokų. Atsakovė Sutarties 3.1., 3.5.2. bei 5.1. punktais įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kredito sumą bei bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), laikantis terminų bei kitų įsipareigojimų, nurodytų Sutarties specialiosiose sąlygose. Atsakovė laiku nemoka mėnesinių įmokų bei nereaguoja į ieškovės siųstus raginimo laiškus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesilaikė vienos iš esminių sutarties sąlygų, ir vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu bei Sutarties 8.4. punktu, ieškovė 2018-08-06 atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį 2018-08-12.
3. Atsakovė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 3000 Eur negrąžinto kredito, 207,91 Eur mokėjimo palūkanų, 17 procentų mokėjimo palūkanas nuo negrąžintos vartojimo kredito sumos 3000 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 174,47 Eur tarpininkavimo mokesčio, 150 Eur administravimo mokesčio, 5,54 Eur sutartinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 246,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas pripažino, kad atsakovė įstatymo ir 2018-03-13 vartojimo kredito sutarties nuostatų nesilaikė, nustatytais terminais nevykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų, į ieškovės siųstus raginimo laiškus nereagavo, prieštaravimų dėl ieškovės reikalavimų ar jų dydžio nepareiškė, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 3000 Eur negrąžinto kredito, 207,91 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki 2018-08-16 kreipimosi į teismą dienos, 17 proc. mokėjimo palūkanų nuo negrąžintos vartojimo kredito sumos 3000 Eur, nuo kreipimosi į teismą 2018-08-16 dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 174,47 Eur tarpininkavimo mokesčio, 5,54 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.38 straipsnio 1 dalis , 6.205 straipsnis). Nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. rugpjūčio 16 d., iš atsakovės ieškovei teismas priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
6. Nors ieškovė prašė priteisti 1800 Eur sutarties administravimo mokesčio iki 2023-03-13, šį reikalavimą tenkino iš dalies. Teismas pažymėjo, kad pagal sutarties 1.30 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovei mokėti sutarties administravimo mokestį, kurio paskirtis padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo Vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą Tarpininkavimo mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 eurų (Sutarties 5.4 punktas), jis nemokamas tinkamai vykdant sutarties sąlygas, tačiau, jei kreditorius vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos (tame tarpe ir administravimo mokesčiui) netaikomos visam tolimesniam Vartojimo kredito sutarties laikotarpiui (Sutarties 5.14 punktas). Įvertino, kad sutartis nutraukta 2018-08-12. Sprendė, kad ieškovė nutraukusi sutartį su atsakove, nepatiria išlaidų, susijusių su sutarties administravimu, procesinius dokumentus dėl skolos priteisimo teismui parengė teisines paslaugas teikianti įmonė, todėl priteistina 150 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto nuo sutarties sudarymo dienos (2018-03-13) iki sutarties nutraukimo dienos (2018-08-12).
7. Ieškinys patenkintęs iš dalies (68 proc.), teismas proporcingai paskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas (CPK (toliau - Civilinio proceso kodekso) 93 straipsnio 2 dalis) ir iš atsakovės priteisė 79,60 Eur žyminio mokesčio ir 167,30 Eur už teisines paslaugas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „NEO Finance“ prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą už akių dalyje dėl administravimo mokesčio ir priteisti apeliantei UAB „NEO Finance“ iš atsakovės 1800 Eur administravimo mokesčio; taip pat dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovės visas pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priteisti apeliantei UAB „NEO Finance“ iš atsakovės 37 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą bei 246,01 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.
Šalies argumentai
9. Nurodo, kad administravimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė ieškovės priežiūra. AB „NEO Finance“ yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir vartojimo kredito davėjas. Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad tarpusavio skolinimas - veikla, kai per tarpusavio skolinimo platformą fiziniai asmenys (paskolos davėjai) teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams. Todėl ieškovė, net ir nutraukusi vartojimo kredito sutartį, dėl savo, kaip tarpusavio skolinimosi platformos operatoriaus įsipareigojimų investuotojams, privalo aktyviai administruoti vartojimo kreditus, imtis aktyvių veiksmų, vartojimo kreditui atgauti. Veiksmai atliekami tiek skolininko, tiek investuotojų atžvilgiu. Ieškovė su skolininku privalo aktyviai bendrauti, siųsti įvairaus pobūdžio informacinius pranešimus, pasikeitus skolininko gyvenamosios vietos valstybei ieškovė privalo pradėti tarptautinį skolos išieškojimo procesą, skolininkui savo noru nevykdant teismo sprendimo, ieškovė privalo perduoti skolą vykdymui antstolio kontorai ir vykdymo procese atlikti kitus išieškotojo atliekamus veiksmus, būtinus efektyviam išieškojimui. Tuo tarpu investuotoju atžvilgiu, ieškovė investuotojams privalo teikti detalias ataskaitas dėl visų skolos susigrąžinimo veiksmų, todėl teismo teiginiai, jog ieškovė, nutraukusi sutartį, nebepatiria su vartojimo kreditu susijusių išlaidų, yra nepagrįsti. Dėl šio mokesčio šalys susitarė sudarydamos vartojimo kredito sutartį. Teismas pripažino, kad toks mokestis iš esmės yra teisėtas, todėl į nurodytus argumentus ieškovei administravimo mokestis priteistinas pilnai. Pripažinus, kad nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantui priteisintos visos jo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
10. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus UAB „NEO Finance“ ir atsakovės – vartojimo kredito gavėjos R. A. 2018-03-13 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kuria atsakovei buvo suteiktas 3000 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį). Atsakovė Sutarties 3.1., 3.5.2. bei 5.1. punktais įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kredito sumą bei bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), laikantis terminų bei kitų įsipareigojimų, nurodytų Sutarties specialiosiose sąlygose. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesilaikė vienos iš esminių sutarties sąlygų, ir vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu bei Sutarties 8.4. punktu, ieškovė 2018-08-06 atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį 2018-08-12, kreipėsi į teismą su ieškiniu.
13. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė nutraukusi sutartį su atsakove, nepatiria išlaidų, susijusių su sutarties administravimu, procesinius dokumentus dėl skolos priteisimo teismui parengė teisines paslaugas teikianti įmonė, todėl priteisiama iš atsakovės tik 150 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto nuo sutarties sudarymo dienos (2018-03-13) iki sutarties nutraukimo dienos (2018-08-12). Nurodo, kad ieškovės reikalavimas dėl 1800 Eur administravimo mokesčio priteisimo turėtų būti tenkinamas pilnai.
14. Byloje nustatyta, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktu šalys susitarė, jog sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą tarpininkavimo mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 eurų. Vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi sutarties administravimo mokestis nėra naudojamas skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirtas Bendrovės patiriamoms išlaidoms susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14. punktu. Sutarties 5.14 punkte numatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t.y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai Bendrovės Klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t.y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam Vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Ieškovė, vadovaudamasi šiais sutarties punktais, prašė priteisti 1800 Eur sutarties administravimo mokesčio.
15. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aukščiau minėtos kredito sutarties sąlygos yra neaiškios, abejotina, ar sutarties sudarymo metu šalims buvo žinoma šio mokesčio apskaičiavimo tvarka bei jo dydis, tokių neaiškumų pirmosios instancijos teismas nepašalino. Atkreiptinas dėmesys, kad administravimo mokesčio dydis kredito specialiosiose sąlygose nėra numatytas, tik nurodoma, kad jis apskaičiuojamas bendrųjų sąlygų 5.4 punkte numatyta tvarka.
16. Pažymėtina, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Pagal įstatymo 2 straipsnio 3 dalį į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui. Todėl svarstytina, ar pagal kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 p. nuostatas kredito sutarties sudarymo metu nesant galimybės apskaičiuoti administravimo mokesčio dydžio, šio mokesčio suma galėjo būti ir buvo žinoma šalims sutarties sudarymo metu ir, ar tai atitinka aukščiau nurodytas įstatymo nuostatas.
17. Pažymėtina, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai (CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis). CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos: kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos informacijos, reikalingos apsispręsti – sudaryti sutartį ar ne, ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepašalino visų abejonių dėl administravimo mokesčio apskaičiavimo būdo, nesiaiškino, ar sutarties sąlygos, reglamentuojančios administravimo mokesčio apskaičiavimą, yra aiškios, nepažeidžia vartotojo interesų, ar sutarties sąlygos neprieštarauja sąžiningumo principui, ar toks mokestis vartotojo atžvilgiu galėtų būti taikomas. Šiuo atveju yra reikšminga, kad ieškinio reikalavimai grindžiami tarp šalių susiklosčiusiais vartojimo teisiniais santykiais, o norminiuose teisės aktuose bei teismų praktikoje plėtojama padidinta (prioritetinė) vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Taigi, ji turi būti teismo ex officio taikoma nagrinėjant bylas, kuriose viena iš šalių yra vartotojas, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.
19. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo nuostatos yra taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis), šio įstatymo teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, dėl ko vartojimo kredito sutarties šalys negali jų pakeisti sutartimi (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Viena iš tokių imperatyvių nuostatų įtvirtinta įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, pagal kurią 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (viso ne ilgiau kaip už 180 dienų laikotarpį) dydis taikytinas visų formų netesyboms, todėl jeigu vartojimo kredito sutartyje už finansinių įsipareigojimų nevykdymą netesybos yra nustatytos konkrečia pinigų suma (bauda), vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto dydžio.
20. Tuo tarpu, kaip matyti iš vartojimo kredito sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susietas su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai, kad netesybos pavadintos administravimo mokesčiu, nekeičia jų esmės. Pažymėtina, kad įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (viso ne ilgiau kaip už 180 dienų laikotarpį) dydis taikytinas visų formų netesyboms. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl administracinio mokesčio priteisimo bei bylą šioje dalyje grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo turėtų būti vertinama, ar prašomo priteisti administravimo mokesčio dydis atitinka minėtas įstatymo nuostatas, taip pat, ar galima spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotoja būtų sutikusi su tokio dydžio netesybomis, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.
21. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-289-1075/2018).
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, tirtinų šioje byloje aplinkybių apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių bylos dalis dėl administravimo mokesčio priteisimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, konstatuoja, jog bylos dalies dėl administracinio mokesčio priteisimo negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo už akių dalis dėl administravimo mokesčio priteisimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.). Kadangi pirmosios instancijos teismui išsprendus šį klausimą gali keistis bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, atitinkamai naikintina sprendimo už akių dalis, kuria iš atsakovės yra priteistos bylinėjimosi išlaidos.
23. Skundžiamo sprendimo už akių dalis dėl administravimo mokesčio, bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinus ir bylą šiose dalyse perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šiuo metu nesprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo už akių dalis dėl administravimo mokesčio, bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šias bylos dalis perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.