Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

pareiškėjo J. B. atstovui advokatui Vladimirui Kononovui (Vladirmir Kononov) (nedalyvavo 2023 m. spalio 3 d. posėdyje),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo J. B. skundą dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus Administracinių nusižengimų administravimo poskyrio vyresniojo specialisto 2023 m. liepos 27 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 39-ANR_N-179122-2023, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Pagrindiniai skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Institucijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su Pareiškėjo skundu nesutinka, kadangi jam buvo atimta 2018 metais teisė vairuoti pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius aktus, asmuo tai suvokė. Iš registro mato, kad pats Pareiškėjas yra deklaravęs nuolatinę savo gyvenamąją vietą nuo 2012 m. Lietuvoje. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 9 dalį ne ES šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus nuolatiniams Lietuvos gyventojams privaloma pakeisti per 6 mėnesius į Lietuvos Respublikos, o kai deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje, vertinant tuos vairuotojo pažymėjimus, kurie buvo pateikti. Vairuotojo pažymėjimas privalėjo būti pakeistas į Lietuvos Respublikoje išduotą pažymėjimą. Ji nurodo, kad 1 mėnesiui išduotas pažymėjimas buvo atimtas Lietuvoje ir tokius duomenis pateikė VĮ ,,Regitra“, kad nežinojo tvarkos, tai neatleidžia jo nuo atsakomybės. Jis neįvykdė sąlygų ir neturėjo teisės vairuoti Lietuvos Respublikoje, o su ,,anglišku“ vairuotojo pažymėjimu jis vairuoti negali. Kai asmenys tampa nuolatiniais Lietuvos gyventojais privalo per 6 mėnesius pasikeisti vairuotojo pažymėjimą į tos šalies, kurioje yra deklaravę nuolatinę gyvenamąją vietą, o šiai dienai Pareiškėjas yra deklaravęs nuolatinę gyvenamąją vietą 11 metų Lietuvos Respublikoje. Institucijos nuomone, Pareiškėjas privalėjo pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią tvarką susigrąžinti teisę vairuoti. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kolegos patvirtino, kad teisingai pradėjo teiseną ir byla buvo baigta ir pats Pareiškėjas buvo informuotas apie jam taikytą administracinio poveikio priemonę.

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo išvados

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinių nusižengimų byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinių nusižengimų byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl administracinio teisės nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinių nusižengimų byloje AN2-382-606/2018).

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, konstatuoja, jog Institucija, priėmusi nutarimą administracinių nusižengimų byloje, bylą išnagrinėjo tinkamai, išsiaiškino visas reikšmingas aplinkybes bei tinkamai individualizavo administracinę nuobaudą, taip, jog ši atitiktų proporcingumo, protingumo principus.

ANK 567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą įgaliotas institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Pagal nurodyto ANK straipsnio 2 dalį, priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, įgaliotas institucijos pareigūnas, tiriantis administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, turi išskirtinę kompetenciją bei pareigą imtis visų įmanomų priemonių, kad byloje būtų surinkta tiek duomenų ir įrodymų, jog būtų galima operatyviai, visapusiškai ir objektyviai ištirti padarytos veikos aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-503-926/2019).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nesutinka su padarytu pažeidimu, numatytu ANK 424 straipsnio 3 dalyje, kadangi turėjo Jungtinėje Karalystėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, tačiau pripažįsta, kad teisės vairuoti sąlygų neįvykdė, nes jų nežinojo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog dėl kitų padarytų ir Pareiškėjui inkriminuojamų administracinių nusižengimų šis sutinka, įvertins tik Pareiškėjo skundžiamo nutarimo dalies, kurioje Pareiškėjas traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį, teisėtumą bei pagrįstumą.

ANK 424 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki keturių šimtų eurų. 2023 m. liepos 27 d. J. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nes vairavo automobilį „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti. Specialioji teisė 1 mėnesiui Pareiškėjui atimta, nes jis 2018 m. liepos 8 d. 13.59 val. padarė administracinį nusižengimą: vairavo transporto priemonę 122 km/val. greičiu, nustatytą 70 km/val. greitį viršijo 52 km/val. įvertinus paklaidą (ROIK 18090806748), tokiais savo veiksmais padarė nusižengimą, numatytą ANK 416 straipsnio 6 dalyje.

Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, jog J. B., tinkamai nesusigrąžinęs specialiosios teisės vairuoti, vairuotojo pažymėjimą pakeitė į Jungtinėje Karalystėje išduodamus vairuotojo pažymėjimus.

Pažymėtina, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 93 punkte nustatyta, kad vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. SEAKĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą. Iš šių nuostatų matyti, kad vairuotojo pažymėjimas turi dvejopą teisinę reikšmę: 1) jis patvirtina, kad asmuo turi teisę vairuoti transporto priemones (SEAKĮ 2 straipsnio 93 punktas); 2) teisė vairuoti transporto priemones suteikiama tik asmenims, turintiems vairuotojo pažymėjimą (SEAKĮ 22 straipsnio 1 dalis).

Pagal SEAKĮ 24 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, ši teisė grąžinama tik jam nustatyta tvarka užbaigus papildomą vairuotojų mokymą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakyme „Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 1V-418 9 punkte įtvirtinta, kad asmenys, iš kurių teisė vairuoti buvo atimta, siekdami susigrąžinti teisę, pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui, kai asmens sveikatos būklė ar elgesys atitinka nustatytus reikalavimus (jei teisė vairuoti buvo atimta atsižvelgiant į SEAKĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą), pateikia bet kuriam VĮ „Regitra“ vairuotojo pažymėjimus išduodančiam padaliniui (kai siekiama susigrąžinti teisę vairuoti motorines transporto priemones) ar traktorininko pažymėjimą išduodančiai mokymo įstaigai (kai siekiama susigrąžinti teisę vairuoti traktorius) prašymą grąžinti teisę vairuoti ir šiuos dokumentus: 9.1. galiojantį asmens tapatybės patvirtinantį dokumentą; 9.2 vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą <..>, išduotą pagal Vairuotojų sveikatos tikrinimo reikalavimų ir tvarkos aprašą, kuri turi būti išduota vėliau, nei buvo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas ar priimtas sprendimas atimti teisę vairuoti dėl sveikatos būklės ar elgesio (kai teisė vairuoti buvo atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs, arba asmens sveikatos priežiūros įstaigai nustačius, kad dėl sveikatos būklės ar elgesio asmuo negali tinkamai vairuoti transporto priemonių); 9.3. sveikatos žinių atestavimo pažymėjimą, išduotą pagal Privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai mokymo programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos ministro 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-69 „Dėl Privalomųjų pirmosios pagalbos, higienos įgūdžių, alkoholio ir narkotikų žalos žmogaus sveikatai mokymų ir atestavimo tvarkos aprašo ir Asmenų, kuriems privalomas sveikatos ir / ar pirmosios pagalbos mokymas, profesijų ir veiklos sričių sąrašo, mokymo programų kodų ir mokymo periodiškumo patvirtinimo“ (kai teisė vairuoti buvo atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs). To paties įsakymo 10 punkte įtvirtinta, jog Pareiškėjai, iš kurių teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (-us), turi būti pabaigę papildomą vairuotojų mokymą pagal Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 2B-86 „Dėl Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Įsakymo 13 punkte numatyta, kad įvertinęs gautus dokumentus ir patikrinimų rezultatus, VĮ „Regitra“ įgaliotas darbuotojas priima sprendimą grąžinti ar atsisakyti grąžinti teisę vairuoti. Taigi, J. B., būdamas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju (nuo 2011 m. <...> deklaruota gyvenamoji vieta), turėjo teisę nustatyta tvarka susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, tai yra turėjo būti pabaigęs papildomą vairuotojų mokymą pagal Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 2B-86 „Dėl Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir nustatyta tvarka pateikęs VĮ“Regitra“.

Pagal SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalį Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. Ir nors Jungtinė Karalystė J. B. teisės vairuoti įgijimo metu dar buvo Europos Sąjungos narė, tačiau iš 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo matyti, kad reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja tik, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Taip pat šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojui nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-49-788/2017).

Taigi, sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą akivaizdu, jog J. B. Jungtinėje Karalystėje išduotas vairuotojo pažymėjimas negali būti laikomas pripažintinu Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvos Respublikoje jam nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. imtinai buvo atimta teisė vairuoti, ir jis nėra jos susigrąžinęs nustatyta tvarka. Šiuo atveju taip pat nepagrįsti Pareiškėjo argumentai, jog šio nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, kadangi Pareiškėjas tinkamai nesusigrąžinęs specialiosios teisės vairuoti, negalėjo ir pasikeisti Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo, kadangi šis negalėjo patvirtinti, jog Pareiškėjas turėjo specialiąją teisę vairuoti, nes ji jam buvo atima.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisėje galioja bendras principas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad asmuo, kuriam buvo atimta specialioji teisė vairuoti transporto priemones, žinodamas apie jam paskirtą administracinę poveikio priemonę, prieš sėsdamas vairuoti turi įsitikinti, kad teisė vairuoti jam sugrąžinta teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, vien tai, jog Pareiškėjas nežinojo specialiosios teisės susigrąžinimo tvarkos, neleidžia teismui konstatuoti, jog jis turėtų būtų atleidžiamas nuo administracinės atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamu nutarimu Pareiškėjas padarė net kelis administracinius nusižengimus, t. y. ne tik vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti, tačiau ir vairavo transporto priemonę, neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės bei vairavo transporto priemonę, kuriai nustatyta tvarka neatlikta privalomoji techninė apžiūra.

Pareiškėjo atstovas advokatas nurodė, kad administracinė teisena privalo būti nutraukta, kadangi suėjo administracinės nuobaudos skyrimo terminas. Šį argumentą advokatas grindė tuo, jog administracinis nusižengimas, dėl kurio atimta Pareiškėjui specialioji teisė vairuoti atimta dar 2018 metais. Tačiau pažymėtina, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas ne dėl 2018 metų įvykio, o būtent dėl to, kad Pareiškėjas 2023 m. gegužės 19 d. vairavo automobilį, neturėdamas specialiosios teisės vairuoti. Vadinasi, administracinės nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas būtent nuo 2023 m. gegužės 19 d. Pagal ANK 39 straipsnį administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Taigi, akivaizdu, jog nuo 2023 m. gegužės 19 d. nepraėjo dveji metai ir administracinė nuobauda skirta laikantis ANK įtvirtintų administracinės nuobaudos skyrimo terminų.

Esant paminėtoms aplinkybėms, atsižvelgus į bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismų praktiką bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, J. B. skundas netenkinamas bei Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus Administracinių nusižengimų administravimo poskyrio vyresniojo specialisto 2023 m. liepos 27 d. nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas, jo keisti ar naikinti nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 646 straipsniu,

nutaria:

J. B. skundo netenkinti ir palikti Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus Administracinių nusižengimų administravimo poskyrio vyresniojo specialisto 2023 m. liepos 27 d. nutarimą Nr. 39-ANR_N-179122-2023 nepakeistą.

Nutartis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, paduodant skundą per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.