Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-02-20 · Administracinė byla Nr. eA-3165-502/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-11-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-02-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-20
Bylos Nr.
eA-3165-502/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03153-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius, Artūras Drigotas, Dalia Višinskienė
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
A. E. K.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-3165-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03153-2017-5Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. K. (A. E. Q.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. E. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugsėjo 15 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-756(00335) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo iš naujo.Pareiškėjas teigė nuo 2011 m. studijuojantis Mykolo Romerio universitete. Pirmą kartą leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas 2012 m. Gyvendamas Lietuvoje, jis 2012 m. liepos 3 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. G., 2013 m. (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra, santuoka nutraukta 2014 m. vasario 27 d. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašymą grįsdamas tuo, jog Lietuvoje gyveno jo dukra. Pareiškėjas pripažino, kad 2017 m. sausio - rugsėjo mėn. jis niekur nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, todėl negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimo išlaikyti nepilnametę dukrą ir mokėti alimentų, alimentus išieškojo antstolis iš darbo užmokesčio. Tačiau pareiškėjas nesutiko, jog jis nevykdė savo kaip tėvo pareigų. Atsakovas nesurinko medžiagos apie jo teiktą išlaikymą, jo neišklausė ir nepagrįstai rėmėsi Vilniaus savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus atsakymu, kuris buvo parengtas pagal jo buvusios sutuoktinės teiginius. Pareiškėjas Lietuvoje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, šiuo metu dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Senevat“ vadybininku, turėjo pakankamai lėšų pragyventi, jo gyvenimas Lietuvoje nekėlė grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Be to, pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas užtruko ilgiau nei tris mėnesius. Šis procedūrinis pažeidimas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, ginčijamas sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d., tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyveno jo duktė (Lietuvos Respublikos pilietė), pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kitus dokumentus. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą nustatyta, jog jis dukters auklėjime nedalyvavo, vengė mokėti priteistą dukters išlaikymą, darbo neturėjo, o bankuose turimos lėšos buvo areštuotos. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis ne tik A. G. teiginiais, bet jos ir pareiškėjo Departamentui pateiktais dokumentais, kita surinkta informacija. Aplinkybę, kad pareiškėjas nevykdė tėvo pareigų nuo pat dukters gimimo, patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimas, antstolės 2017 m. birželio 27 d. raštas Nr. 0011/14/10582. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius nurodė, kad pareiškėjas dukterimi nesidomėjo, nesirūpino, jos neauklėjo ir neišlaikė, paskutinį kartą ją matė 2014 m. pavasarį. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neturėjo artimų asmeninių ryšių su dukterimi, o tik siekė gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės. Pareiškėjo vardu atidarytos sąskaitos Lietuvos Respublikos kredito įstaigose areštuotos, darbo sutartis sudaryta 2017 m. rugsėjo 10 d., t. y. jau po ginčijamo sprendimo priėmimo, o pareiškėjui nustatytas darbo užmokestis – 200 Eur per mėnesį – negalėjo būti laikomas pakankamu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. E. K. skundą tenkino, panaikino atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-756(00335) ir įpareigojo atsakovą pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei Lietuvos Respublikos naudai iš atsakovo priteisė 143 Eur už antrinės teisinės pagalbos teikimą.Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas pakeisti leidimą, neatitiko tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), be to, jis neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), ir užsienietis neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). Nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu ir kitus dokumentus, nurodydamas, kad Lietuvoje gyveno jo dukra – Lietuvos Respublikos pilietė L. K.. Gimimo liudijimas patvirtino, kad L. K. gimė 2013 m. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, jos tėvas buvo pareiškėjas, motina – A. G.. Iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) DNB banko sąskaitos operacijų ataskaitos matyti, kad pareiškėjo sąskaitoje 2017 m. gegužės 3 d. buvo 4 605 Eur. Antstolio pateikta informacija apie pareiškėjo areštuotas sąskaitas nepaneigė Departamentui pateiktos banko ataskaitos duomenų teisingumo. Byloje esančiais dokumentais neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, jokių neteisingų duomenų nepateikė, todėl ginčijamas sprendimas šiuo aspektu buvo nepagrįstas.Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, iš esmės vadovavosi pareiškėjo buvusios sutuoktinės A. G. pateikta informacija. A. G. 2017 m. gegužės 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas su dukra nebendravo tris metus, alimentai dukters išlaikymui išieškomi priverstinai, antstolio pagalba, o jo įsiskolinimas dukters išlaikymui sudarė apie 5 000 Eur. Pareiškėjas teisėto pragyvenimo šaltinio neturėjo, dirbo periodiškai ir trumpais laikotarpiais. Šias prašyme nurodytas aplinkybes A. G. patvirtino teisme apklausta liudytoja. A. G. posėdžio metu teigė pareiškėjui jokių kliūčių bendrauti su dukra nesudariusi. Jis dukra nesirūpino nuo pat jos gimimo. Santuoka tarp jų nutraukta. Ankstesnis leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas dėl to, jog Lietuvoje gyveno jo dukra, bet per visą leidimo galiojimo laiką jis dukra nesirūpino, su ja nebendravo, jos neauklėjo, vengė mokėti priteistus alimentus dukters išlaikymui, rašė grasinančio pobūdžio žinutes. Pareiškėjas pageidavimą susitikti su dukra išreiškė tik baigiantis leidimo laikinai gyventi galiojimui. A. G. nuomone, toks pareiškėjo elgesys buvo susijęs su jo siekiu gauti leidimą laikinai gyventi.Bylos duomenys patvirtino, kad A. G. 2017 m. kovo 6 d. t. y. iki pareiškėjui 2017 m. gegužės 19 d. pateikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą su pranešimu dėl nuolat gaunamų grasinančio pobūdžio žinučių iš buvusio vyro; pranešimas registruotas, ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimu dėl pareiškėjo kaltės panaikintas santuokos, sudarytos 2012 m. liepos 3 d. Lietuvos musulmonų sunitų dvasiniame centre (duomenys neskelbtini) tarp A. G. ir pareiškėjo, apskaitos įrašas Nr. 2240, atliktas Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje 2012 m. liepos 10 d. Minėtu sprendimu iš pareiškėjo priteistas ir išlaikymas nepilnametei dukrai bei išlaikymo įsiskolinimas.Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2017 m. birželio 15 d. raštas patvirtino, kad pareiškėjo ir A. G. šeima skyriui buvo žinoma iki 2014 m. kovo 31 d. , t. y. iki santuokos nutraukimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2017 m. liepos 10 raštu Departamentui nurodė, kad A. G. buvo atvykusi į skyrių; informacija pateikta remiantis A. G. žodžiais ir ugdymo įstaigos rašte pateiktais duomenimis; skyrius duomenų apie L. K. galimus teisių ir teisėtų interesų pažeidimus neturėjo.Teismas pabrėžė, jog neginčytinai nustatyta, kad Lietuvoje gyveno pareiškėjo dukra, kuri buvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl pareiškėjas atitiko Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo išdavimo pagrindą. Įstatymas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Leidimų keitimo tvarka), nesuteikė teisės Departamentui rinkti informaciją apie žmogaus asmeninį ir šeimyninį gyvenimą nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas taip, kad teisėtai išduotą leidimą laikinai gyventi būtų draudžiama pakeisti viešojo administravimo subjekto surinktos informacijos apie užsieniečio ir jo vaikų tarpusavio teises ir pareigas, pagrindu. Įrodymai, surinkti nesant Įstatyme numatyto pagrindo juos rinkti ir nesilaikant poįstatyminiu aktu nustatytos tvarkos, negali būti laikomi leistinais nei administracinėje procedūroje, nei teisminiame procese, jais negali būti grindžiami nei administraciniai aktai, nei teismo sprendimai. Priešingu atveju būtų padaryta neatitaisoma žala žmogaus teisių apsaugai, konkrečiai – žmogaus teisei į privataus šeimos gyvenimo apsaugą, inter alia įtvirtintai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje.Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatymo“ 1.3 punktą, pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui – viena minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2016 m. liepos 1 d. minimalią mėnesinę algą nustatė 380 Eur dydžio. Pareiškėjo sąskaitoje 2017 m. gegužės 3 d. piniginių lėšų likutis buvo 4 605 Eur. Atsakovas, atsižvelgdamas į antstolio pateiktą informaciją, ir konstatuodamas, kad pareiškėjas nepateikė kitų dokumentų, patvirtinančių, kad jis turėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje dvejus metus, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sąlygas. Tačiau byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie šias aplinkybes ir jam buvo suteikta galimybė išsklaidyti kilusias abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvoje pakankamumo, jis nebuvo apklaustas. Taigi, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė gero administravimo principą, o teiginys, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo pakankamai pagrįstas ir motyvuotas (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bendra tvarka pateikė 2017 m. gegužės 19 d., o ginčijamas sprendimas priimtas 2017 m. rugsėjo 4 d., pasibaigus pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimui. Byloje duomenų, jog buvo pratęstas pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminas, nebuvo. Pareiškėjo prašymą atsakovas nagrinėjo ilgiau nei du mėnesius, tuo pažeisdamas Leidimų keitimo tvarkos 62 punktą.Teismas priėjo išvadą, kad ginčijamas sprendimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, o Departamentas įpareigotinas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, teismas Lietuvos Respublikos naudai iš atsakovo priteisė 143 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas pabrėžia, kad buvo nustatyti trys atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui pagrindai, įtvirtinti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktuose. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo nepilnametė dukra, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti, ji yra kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) numatyta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtinta ir Chartijos 7 straipsnyje, nėra tapati teisei į šeimos susijungimą ir savaime nesuponuoja pareigos leisti užsieniečiui gyventi valstybėje. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Departamentas negalėjo remtis su pareiškėjo prašymu susijusia informacija, ypač atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys patvirtino esant imperatyvų Įstatyme įtvirtintą atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindą.Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, jog Departamento išvada, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, nėra pakankamai pagrįsta ir motyvuota. Nors banko pažymoje apie sąskaitą nurodyta, kad sąskaitoje yra 4 614,18 Eur, pareiškėjo sąskaitos yra areštuotos. Pareiškėjas duomenų apie kitas nei sąskaitos banke pragyvenimo lėšas Departamentui nenurodė. Tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčyta. Atsakovui neaišku, kokias dar aplinkybes jis turėjo aiškintis, turėdamas oficialų antstolio dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjo vardu atidarytos sąskaitos Lietuvos Respublikos kredito įstaigose yra areštuotos, jokio turto ar kitų pajamų, į kurias galėtų būti nukreiptas įsiskolinimų išieškojimas, pareiškėjas neturi. Pareiškėjui teko pareiga Departamentui pateikti tikrovę atitinkančius duomenis, be kita ko, duomenis apie jo turimas lėšas. Aplinkybę, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, patvirtina ir tai, jog jis ilgą laiką buvo registruotas Lietuvos darbo biržoje, jam buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendime pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodyta, kad pareiškėjo pajamos ir turtas neviršijo I pajamų ir turto lygio (I pajamų lygis pareiškėjui, atsižvelgiant į turimų išlaikytinių skaičių, yra 3 800 Eur, I turto lygis – 126 528 Eur).Atsakovo nuomone, nors pareiškėjas ir siekia gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, jis nesilaiko Lietuvos Respublikos Konstitucijoje jam nustatytos pareigos auklėti savo dukterį ir ją išlaikyti iki pilnametystės, todėl Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo siekis yra ne susijungti su dukra, o tik gauti leidimą laikinai gyventi. Tokia išvada padaryta įvertinus pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės Departamentui pateiktus dokumentus, kitą surinktą informaciją. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu nutraukė pareiškėjo ir A. G. santuoką dėl pareiškėjo kaltės, nes jis ilgiau nei metus nesirūpino šeima, sutuoktinę paliko dar iki dukters gimimo ir neprisidėjo nei prie šeimos, nei prie dukters tinkamo išlaikymo (pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo), jis nuo dukros gimimo iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dukros išlaikymui buvo skyręs tik 300 Lt (86,89 Eur). Pareiškėjas skunde dėl bendravimo su dukra nepasisakė, nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, galinčių paneigti šias aplinkybes. Be to, sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui neužkerta kelio vykdyti savo kaip tėvo pareigas ir dalyvauti dukters auklėjime. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjui nustatė teisę bendrauti su dukterimi kas antrą šeštadienį, nuo 12 val. iki 13 val. Pareiškėjas tėvo pareigas galėjo vykdyti gaudamas kitą dokumentą – vizą, bet teismas šios aplinkybės nevertino.Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, Lietuvos Respublikoje jau gyveno neteisėtai, t. y. pasibaigus turėto leidimo laikinai gyventi terminui (2017 m. rugsėjo 3 d.), viza jam nebuvo išduota, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimas jam suteikti teisinę pagalbą yra neteisėtas. Atitinkamai nebuvo pagrindo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias kaip tokio neteisėto sprendimo pasekmė.Pareiškėjas A. E. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti valstybės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pareiškėjas nesutinka su Departamento pozicija, kad šeimos susijungimo atveju yra svarbu nustatyti ryšius su dukterimi, tikrinti aplinkybes apie teikiamą ar neteikiamą išlaikymą ir kitą su šeimos gyvenimu susijusią informaciją. Toks teisės akto plečiamasis aiškinimas nėra galimas, nes juo būtų pakeistas teisės normos turinys. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs savo dukters teises ar teisėtus interesus. Atsakovas neteisėtai rinko informaciją apie pareiškėjo privatų ir šeimos gyvenimą, tokiais duomenimis negali būti grindžiami administraciniai aktai ir teismų sprendimais. Be to, atsakovas nepaneigė aplinkybių, kad pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo nagrinėjamas per ilgai. Atsakovas neginčijo sprendimo, kuriuo pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tokia pagalba pareiškėjui buvo suteikta nepagrįstai ir dėl to negalėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui A. E. K. teisėtumo ir pagrįstumo.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu, be kita ko, tai yra šeimos susijungimo atvejis (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 33-43) grindė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas nurodė Lietuvoje turintis nepilnametę dukrą, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, byloje nėra ginčo dėl šios aplinkybės. Įstatymo 43 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant užsienietis neturi teisės į šeimos susijungimą, nagrinėjamu atveju nenustatyti.Departamentas ginčijamu 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, numatančia, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visi šie pagrindai atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo nustatyti nepagrįstai.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi jokių tikrovės neatitinkančių duomenų nepateikė, bet nepateikė ir užtektinai duomenų apie lėšas, kurių pakaktų Lietuvos Respublikoje pragyventi dvejus metus (neturint darbo). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau analizuoja tik tuos pirmosios instancijos teismo argumentus ir išvadas, su kuriomis nesutinka ir kurios yra ginčijamos apeliaciniu skundu.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, be teisėto pagrindo rinko duomenis apie pareiškėjo privatų ir šeimos gyvenimą. Akcentuotina, jog vien formalus Įstatymo 43 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Konvencijos 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Chartijos 7 straipsnis taip pat įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis numato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pažymėjo, jog Konvencijos 8 straipsnis neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje X prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 1122/04), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012). Taigi pirmosios instancijos teismo teiginys, kad viešojo administravimo subjekto surinktos informacijos apie užsieniečio ir jo vaikų tarpusavio teises ir pareigas pagrindu negali būti atsisakoma pakeisti teisėtai išduotą leidimą laikinai gyventi, yra neteisingas.Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas yra įgaliotas priimti sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo (Įstatymo 51 str. 2-4 d.). Veiksmai, kuriuos turi atlikti Departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (be kita ko, nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi), yra nurodyti Leidimų keitimo tvarkos IV skyriaus pirmame skirsnyje. Įstatymo 141 straipsnis įtvirtina Departamento teisę iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių gauti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu, atlikti. Ši atsakovo teisė nėra ribojama atvejais, kai duomenys renkami siekiant išsiaiškinti, ar nėra piktnaudžiaujama prašant užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nelegalios imigracijos prevencijos tikslais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Iš apžvelgto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad Departamentas, spręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (pakeitimo), turi ne tik teisę, bet ir pareigą rinkti duomenis, susijusius su pagrindu, kuriuo užsienietis grindžia savo prašymą išduoti (pakeisti) leidimą gyventi, ir šiais duomenimis remtis priimdamas atitinkamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo aspektu yra nepagrįsta.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, pareiškėjo atžvilgiu padarydamas neigiamą išvadą dėl jo turimų lėšų pakankamumo pragyvenimui Lietuvoje, pareiškėjo neapklausė, todėl pažeidė gero administravimo principą ir šioje dalyje priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų neatitinkantį sprendimą. Teisėjų kolegija pastebi, jog Departamentas, ginčijamame sprendime konstatuodamas, kad pareiškėjas neturi lėšų, pakankamų Lietuvos Respublikoje pragyventi dvejus metus, rėmėsi prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi paties pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kad jis tuo metu niekur nedirbo (8.4 p.), pragyvenimo lėšomis nurodė tik 4 614 Eur sumą AB DNB banke (7 p.), kartu su prašymu pateiktais 2017 m. gegužės 3 d. sąskaitos operacijų ataskaita AB DNB banke (I t., b. l. 48) ir 2017 m. gegužės 19 d. įsipareigojimu iki 2018 m. birželio 1 d. (manytina, kad nurodant datą (metus) buvo padaryta rašybos klaida, metai apibraukti) atnešti dokumentus dėl pragyvenimo lėšų, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenimis (2017 m. gegužės 26 d. išrašas, I t., b. l. 64) ir 2017 m. birželio 27 d. raštu (I t., b. l. 86) antstolės I. B. pateiktais duomenimis, kad ji nuolat tikrino registrų duomenis apie pareiškėjo turimą turtą, jis niekur nedirbo, visos jo vardu atidarytos sąskaitos Lietuvos Respublikos kredito įstaigose yra areštuotos, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, jis neturėjo. Pareiškėjas šios Departamento nustatytos aplinkybės neginčijo ir skunde teigė negalintis tinkamai vykdyti įsipareigojimų dukrai, nes 2017 m. sausio – rugsėjo mėn. jis neturėjo darbo, buvo registruotas darbo biržoje. Pareiškėjas savo pasikeitusią finansinę padėtį siejo su aplinkybėmis, atsiradusiomis po ginčijamo sprendimo priėmimo – 2017 m. rugsėjo 10 d. darbo sutartimi su UAB „Sevenat“ vadybininko pareigoms užimti, nustatant 200 Eur mėnesinį atlyginimą (I t., b. l. 16-18). 2017 m. gegužės 19 d. įsipareigojimas patvirtina, jog pareiškėjas suprato, kad jo pateiktų duomenų nepakako įrodyti, jog jis turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo procese būtų pateikęs kokius nors papildomus dokumentus apie savo lėšas, kartu su skundu pateikta ta pati 2017 m. gegužės 3 d. sąskaitos operacijų ataskaita. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas sprendimą dėl pareiškėjo lėšų pakankamumo pragyventi Lietuvoje priėmė remdamasis objektyviais, pakankamais duomenimis ir nebuvo jokių nenustatytų aplinkybių, reikšmingų vertinant pareiškėjo finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamas sprendimas šiuo aspektu neatitiko teisės aktų reikalavimų.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo duktė (Lietuvos Respublikos pilietė), bet pareiškėjas jo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavimo ir nagrinėjimo metu neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje dvejus metus, t. y. buvo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 dalyje numatytas pagrindas atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi. Tačiau teismui nebuvo pateikti pakankami įrodymai, jog tarp pareiškėjo ir jo dukters nebuvo susiformavę jokie faktiniai santykiai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Departamentas, konstatuodamas esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintą pagrindą, iš esmės rėmėsi tik pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimais apie tai, kad pareiškėjas su dukterimi beveik nebendravo, nevykdė pareigos ją išlaikyti (alimentai buvo išieškomi antstolio pagalba). Kita vertus, teismui pateikti dokumentai A. G. teiginiams apie dukters išlaikymą prieštarauja: pateiktos 2015 m. lapkričio 23 d. AB „Krekenavos mėsa“ ir 2017 m. sausio 9 d. UAB „Halal Control Lithuania“ pažymos apie iš pareiškėjo darbo užmokesčio išskaičiuojamas sumas (alimentai / išmokos A. G.) (I t., b. l. 98, 99), A. G. pasirašyti pinigų priėmimo rašteliai, iš kurių tik ant vieno nurodyta data – 2013 m. gruodžio 28 d. (I t., b. l. 100), A. G. sąskaitos 2014 m. lapkričio 19 d. išrašas, kuriame matyti pareiškėjo 2013-2014 m. dukters išlaikymui pervestos sumos (I t., b. l. 101-102), o sumos iš pareiškėjo sąskaitos A. G. antstolės veiksmais buvo pervestos tik 2015 m. balandžio 1 d. ir 2017 m. liepos 13 d. (mokėjimo nurodymai, I t., b. l. 92, 93), duomenų apie kitus antstolio atliktus išskaitymus nėra. Byloje pateikti 2014 m. liepos – gruodžio mėn. nurodymai pareiškėjui į A. G. sąskaitą įnešti grynuosius pinigus, patvirtinti AB „Swedbank“, bet nėra duomenų apie šių nurodymų įvykdymą / neįvykdymą. Be to, Departamentas išsamiai nevertino pareiškėjo santykių su dukra, nesurinko pakankamų, objektyvių duomenų. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo nutraukta pareiškėjo ir A. G. santuoka, buvo priimtas 2014 m. vasario 27 d., t. y. daugiau nei prieš tris metus iki pareiškėjui pateikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl minėtame teismo sprendime nustatytos aplinkybės nelaikytinos atskleidžiančiomis pareiškėjo ir jo dukters faktinius santykius prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo momentu. Aplinkybė, kad buvusi pareiškėjo sutuoktinė Vilniaus miesto apylinkės teismui yra pateikusi ieškinį dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo pareiškėjo atžvilgiu, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui pakeitimo šeimos susijungimo pagrindu nėra reikšminga, kol minėtoje civilinėje byloje nėra priimti ir įsigalioję jokie procesiniai sprendimai.Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Šioje byloje, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, duomenų, paneigiančių faktinius šeimos santykius tarp pareiškėjo ir jo dukters, trūkumą, nepilnametės interesus bei faktą, jog nenustatyta, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas prašymo padavimo metu neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje dvejus metus, lėšų šaltinio (pvz., darbo), negali būti pripažįstamas proporcingu Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų pareiškėjo teisių suvaržymu. Taigi, ginčijamas Departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.Apeliaciniame skunde teigiama, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba pareiškėjui buvo suteikta neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas iš atsakovo nepagrįstai priteisė antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui suteikti teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje, nėra panaikintas ar ginčijamas šioje byloje. Nekonstatavus, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas tokios pagalbos išlaidas iš atsakovo priteisė nepagrįstai. Remiantis tuo, šis atsakovo argumentas taip pat atmetamas.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl ne visi skundžiamo teismo sprendimo argumentai ir išvados yra pagrįsti. Tačiau, kadangi priimtas galutinis sprendimas yra teisingas ir suderinamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė