- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-275-581/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07337-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus, Valdas Ciesiūnas
- Nuteistasis
- J. L.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 258 straipsnio 2 dalį areštu 20 (dvidešimčiai) parų;
- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 Eur konfiskavimas.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo bei suėmimo laikas.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti taip pat ir G. M. bei S. M., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2015 metų pradžioje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, (duomenys neskelbtini) k., degalinės (duomenys neskelbtini) teritorijoje rado ir pasiėmė, tokiu būdu neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą, t.y. gamykliniu būdu pagamintą svaidomąjį peilį, priskiriamą prie D kategorijos šaltųjų ginklų, ir nuo įgijimo momento jį laikė automobilyje VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2015 m. vasario 3 d., 2.30 val., kol (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), jo vairuojamą automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė, patikrino ir nešaunamąjį ginklą rado bei paėmė policijos pareigūnai.
Taip pat J. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai įgijo, laikė, gabeno psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ir kitaip platinti, o būtent: 2015 metų vasario mėn. pradžioje, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) mieste, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 0,339 g. psichotropinių medžiagų – AB-PINACA (N-[(1S)-1-(aminokarbonil)-2-metilpropil]-1-pentil-1H-indazol-3-karboksamido), kurios, vadovaujantis 2000-01-06 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 bei 2014-02-21, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-267 (sąrašas Nr.1 ,,Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“) yra psichotropinės medžiagos, ir jas platino, t.y. 2015 metų vasario mėn. 11 d., 14.15 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), sėdėdamas savo automobilyje VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) S. M. už 10 eurų neteisėtai pardavė 0,339 g. psichotropinių medžiagų – AB-PINACA (N-[(1S)-1-(aminokarbonil)-2-metilpropil]-1-pentil-1H-indazol-3-karboksamido), kurios, vadovaujantis 2000-01-06 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 bei 2014-02-21 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-267 (sąrašas Nr.1 ,,Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“) yra psichotropinės medžiagos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. L. prašo pakeisti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nuosprendį, jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nurodo, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis iš dalies yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko apeliacinės instancijos teismo turi būti pakeistas. Teigia, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino savo kaltę ir gailėjosi jas padaręs, ką apylinkės teismas pagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat pagrįstai buvo nustatyta, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Neginčija paskirtų bausmių dydžio, tačiau nesutinka, kad bausmės tikslai, kaip nurodė apylinkės teismas, gali būti pasiekti tik jam realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai nemotyvuodamas, kodėl netaiko BK 75 straipsnio nuostatų, nepagrįstai neatidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Teismas pripažino, kad nusikalstamas veikas jis įvykdė neturėdamas teistumo, yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, mokosi ir pagal mokslo vietą charakterizuojamas gerai, psichoneurologinėje ir narkologinėje įskaitose neregistruotas, taigi iš esmės neigiamai jį charakterizuojančios medžiagos byloje nėra. Mano, kad teismo nurodytos aplinkybės, jog praeityje, dar būdamas nepilnamečiu, buvo teisiamas ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, buvo baustas administracine tvarka ir be šių nusikalstamų veikų padarė dar vieną nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-04 nuosprendžiu (nuosprendis dar neįsiteisėjęs), nėra savaime laikytinos tokiomis aplinkybėmis, kurioms esant jo atžvilgiu negalėtų būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Teismas per daug sureikšmino praeityje padarytus nusikaltimus, tačiau nepakankamai vertino teigiamai charakterizuojančius duomenis, neatsižvelgė į tai, kad viena iš padarytų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kad BK 75 straipsnio nuostatos bausmės vykdymą leidžia atidėti ir už kelis tyčinius sunkius nusikaltimus, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtus įpareigojimus vykdė tinkamai, kad turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs ir augina mažametę dukrą, palaiko glaudžius santykius su savo tėvais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis dirba ir mokosi. Mano, kad suėmime išbūtas laikas yra pakankamas įvertinti neigiamas savo poelgių pasekmes. Apylinkės teismo sprendimas neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų.
Teismo posėdyje nuteistasis J. L. ir nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas skunde ginčija tik jam skirtą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, byloje tikrina tik bausmės skyrimo klausimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso – (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nustatyta, jog šie apelianto argumentai nepagrįsti.
Teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir trukmę, teisingai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalies numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, susijusius su kaltininko padarytų nusikalstamų veikų pavojingumu ir jo asmenybe.
Apeliantas skunde prašo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ar ne, yra teismo teisė. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir, kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-66-303/2015). Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnio nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinė nutartis 2K-61-895/2015).
Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas ir kaip matyti iš bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, apeliantas, dar būdamas nepilnametis, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009-10-29 nuosprendžiu, vadovaujantis BK 93 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu dėl veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje (2009-10-19 sugadino nedidelės vertės svetimą turtą), nutraukta, skiriant auklėjamojo poveikio priemones. Be to, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010-02-05 nuosprendžiu J. L., vis dar būdamas nepilnametis, už veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje (2009-05-18 pamokų pertraukos metu viešoje vietoje tyčia sumušė bendramokslį), kurias įvykdė anksčiau nei veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, padarymą vėl buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam skiriant atitinkamas auklėjamojo poveikio priemones. Veikas, už kurių padarymą nuteistas skundžiamu Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, J. L. įvykdė 2015 m. vasario mėnesio pradžioje, t.y. tuo metu, kai Panevėžio miesto apylinkės teisme jau buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl veikų, numatytų BK 159 straipsnyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Minėta baudžiamoji byla išnagrinėta ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-04 nuosprendžiu (nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs) apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams (2 t., 134-157 b.l.). Be viso to, apeliantas ne kartą yra baustas administracine tvarka už įvairius administracinius teisės pažeidimus, turi galiojančių administracinių nuobaudų už narkotinių bei psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kas rodo, jog vykdydamas nusikalstamas veikas, J. L. kartu darė ir administracinius teisės pažeidimus (1 t., 108-111 b.l.). Ir nors apeliantas, kol neįsiteisėjo nė vienas iš dviejų paskutinių nuosprendžių, yra laikomas neteistu, tačiau visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad, priešingai nei teigia apeliantas ir jo gynėja, apelianto veikos bei pažeidimai yra daromi sistemingai, jie vis sunkėja, neigiamai charakterizuoja apeliantą ir rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti bei laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Paminėti duomenys leidžia tvirtinti, kad ankstesni baudžiamieji procesai J. L. teigiamos įtakos neturėjo, jis ir toliau elgėsi neatsakingai ir vėl nusikalto, kas rodo, jog apeliantas linkęs pažeisti įstatymą, nusikalto neatsitiktinai, o jokių išvadų nedaro dėl susiformavusios neigiamos asmenybės. Apelianto sistemingai daromi nusikaltimai rodo jo pasirinktą nusikalstamą gyvenimo būdą.
Apeliantas atitinka tik formaliąsias BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas – byloje nustatyta viena J. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, jis nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą ir tyčinį sunkų nusikaltimą subendrinta dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausme, apeliantas dirba bei mokosi, yra sukūręs šeimą – turi žmoną ir mažametį vaiką. Tačiau pažymėtina, kad J. L., nusikalstamų veikų įvykdymo metu jau turėjo ir žmoną, ir vaiką, tačiau tai jo nesustabdė nuo nusikalstamų veiksmų, o priešingai, šiame sprendime jau aptarta, kad apeliantas nusikalsta sistemingai, sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, įvykdė tuo metu, kai jo atžvilgiu kita baudžiamoji byla, kurioje jam tuo metu buvo pareikšti kaltinimai dėl veikų, numatytų BK 159 straipsnyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, padarymo buvo perduota nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui, be to, tuo pačiu metu asmuo padarė naują administracinį teisės pažeidimą bei turėjo kitų galiojančių administracinių nuobaudų, kas rodo, jog apelianto padarytas nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas nėra atsitiktinio pobūdžio, todėl nėra pagrindo manyti, kad paskirtosios bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Esant tokioms aplinkybėms, atidėti bausmės vykdymą apeliantui nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas J. L. už nusikaltimą skyrė laisvės atėmimo bausmę, žymiai švelnesnę nei BK 260 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, įvertinęs tai, kad J. L. laikomas teisiamu pirmą kartą, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Kolegija, įvertinusi nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, taip pat pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantui už jo padarytą nusikaltimą bei baudžiamąjį nusižengimą paskirta galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuota, adekvati jo padarytoms nusikalstamoms veikoms, todėl jos laikyti per griežta, švelninti ar kitaip keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.