Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-04-10 · Administracinė byla Nr. A-262-261/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-10
Bylos Nr.
A-262-261/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02625-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Stasys Gagys, Rytis Krasauskas, Ramutė Ruškytė
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-262-261/2019Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02625-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.5; 18.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. S. (J. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) direktoriaus 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ Nr. 49S-104-(14.49.3) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per 6 mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti žemės nuosavybes teises natūra iš laisvos valstybinės žemės fondo sklypų sąrašo, lygiaverčiam negrąžintam 0, 8431 ha, žemės sklypui, buvusioje gatvėje (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. N. natūra suteikiant 0,1569 ha žemės sklypą Nr. 101, esantį (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo 6 punktu buvo nuspręsta į žemės valdos dalį 0,8431 ha nuosavybės teises atkurti vėliau. Kiek pareiškėjui yra žinoma, nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1027 pretendentės buvo išreiškusios valią atkurti žemės nuosavybės teises natūra ir niekada šios valios nekeitė. Mirus A. I., teisių atkūrimą paveldėjo jos dukrą, pareiškėjo žmona I. S., kuri taip pat 2013 m. liepos 16 mirė, ir šias nuosavybės atkūrimo teises pagal įstatymą paveldėjo pareiškėjas. Pradėjus domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, 2016 m. gegužės 12 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius informavo, jog 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 49S-104-(14.49.3) buvo nuspręsta vietoj tenkančios 0,8431 ha žemės valdos dalies atlyginti pinigais – 2 437,84 Eur.

3. Pareiškėjas nesutiko su priimtu Sprendimu, pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 9 dalimi nustatyti 5 atkūrimo būdai už miesto teritorijoje turėtą ir valstybės išperkamą žemę, o nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusios pakeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos nustatė papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdą pinigais. Šis naujas kompensavimo būdas negali pretendentams užkirsti kelio pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme nustatytus kompensavimo būdus. Pakeistas Atkūrimo įstatymas išplėtė kompensavimo būdų sąrašą, o ne susiaurino iki vieno kompensavimo pinigais.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad aktuali Atkūrimo įstatymo redakcija nenustato termino, per kurį pilietis privalo pasirinkti kompensavimo būdą, t. y. įstatymų leidėjas šį apribojimą panaikino. Todėl piliečių rašytinė valia dėl kompensavimo būdo parinkimo yra įpareigojanti. Aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas taip, kaip jas aiškina atsakovas, pretendentai į žemės grąžinimą atsidurtų nelygioje padėtyje su tais piliečiais, kuriems nuosavybės teisės, esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms, buvo atkuriamos iki 2012 m. sausio 31 d., o tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjas nurodė, kad valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis 0, 2280 ha (duomenys neskelbtini), žemės vidutinė vertė 2014 m. gegužės 13 d. vertinimu sudarė 38 230 Eur, o 2016 m. sausio 1 d. vidutinė rinkos vertė sudarė 40 600 Eur. Nustatytą piniginės kompensacijos dydį 1 523 Eur už 1 ha, o indeksuotą vertę 2 437, 84 Eur laikė neadekvačiais negrąžintinos žemės rinkos vertei (apie 1 780,702 Eur už 1 arą).

6. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais, pabrėždamas, kad teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą visų pirma reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę. Pabrėžė, kad šiuo metu galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Taigi, taikant šią Įstatymo nuostatą, svarbu išsiaiškinti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo pareiškimo ir (ar) pakeitimo teisinį reglamentavimą. Nurodė, kad būdamas teisių paveldėtojas, tiek jis, tiek mirusioji sutuoktinė I. S. buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybes teises į turėtą žemę natūra, o ne pinigais.

Atsiliepimas

7. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto skyriuje vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) 1,000 ha žemės, esančios buvusioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabar (duomenys neskelbtini)). A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad pareiškėja pateiktame prašyme nenurodė būdo, kuriuo siekia įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2005 m. lapkričio 7 d. gautas mirusios A. N. dukters A. I. 2005 m. lapkričio 2 d. prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pareiškėja prašė išnagrinėti jos prašymą ir atkurti A. M. (I.) turėtos žemės nuosavybę natūra. A. N. įpėdinė I. S. 2012 m. gegužės 12 d. prašyme taip pat nurodė, kad pageidauja likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,1569 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2585 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo A. N. turto paveldėtoją I. S., kad Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d., įtvirtindamas papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose būdą – nuosavybės teisių atkūrimą pinigais. Atsižvelgiant į tai, I. S. buvo pasiūlyta per nustatytą terminą pateikti prašymą dėl atlyginimo pinigais. Be to, Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1569 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ I. S. informuota apie galimybę išreikšti valią dėl iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) valstybės išperkamos žemės, valdytos Vilniaus mieste, atkūrimo atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

10. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 8 d. raštu Nr. 49SF-335-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo A. N. turto paveldėtoją, kad atsižvelgiant į tai, jog A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. prašyme nenurodė nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o A. N. turto paveldėtojai nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo numatyta galimybe iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į likusį neatkurtą nekilnojamąjį turtą – 0,8431 ha žemės, bus atkuriamos atlyginant pinigais.

11. Atsakovas teigė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

12. Atsakovas pažymėjo, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1027 medžiagos matyti, kad nei pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą A. M. (I.) (A. N.), nei jos įpėdiniai, iki teisės aktuose nustatyto naikinamojo termino pabaigos (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl sprendė, kad NŽT pagrįstai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

13. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatos nenumato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją, atitinkančią buvusio savininko valdyto žemės ploto rinkos vertę. Tuo atveju, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama taikant Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas Metodikos atitikimą Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui, yra nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

14. Atsakovas dėl skundo reikalavimo įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus nurodė, kad nėra įmanoma identifikuoti, kokiu būdu pareiškėjas pageidauja atkurti nuosavybės teises, t. y. pateiktame skunde pareiškėjas aiškiai neišreiškė valios dėl padarinių, kurių jis siekia kreipdamasis į teismą. Todėl nėra aišku, kokiu būdu, patenkinus pareiškėjo skundą, turėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Šalies argumentai

16. Teismas nustatė, kad A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2005 m. lapkričio 7 d. gautas mirusios A. N. dukters A. I. 2005 m. lapkričio 2 d. prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pareiškėja prašė išnagrinėti jos prašymą ir atkurti A. M. (I.) turėtos žemės nuosavybę natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. vasario 29 d. raštu Nr. S22-180 „Dėl informacijos bei dokumentų pateikimo“ informavo I. S., kad A. N. buvo įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą piliečių eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,1569 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 6 punktu buvo nuspręsta, kad nuosavybės teisės į likusią 0,8431 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2585 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ atsakovas informavo A. N. turto paveldėtoją I. S., kad Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d., įtvirtindamas papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose būdą – nuosavybės teisių atkūrimą pinigais. Atsižvelgiant į tai, I. S. buvo pasiūlyta per nustatytą terminą pateikti prašymą dėl atlyginimo pinigais. 2012 m. gegužės 16 d. I. S. pateikė atsakovui prašymą, kuriuo paprašė likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra. Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1569 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ I. S. buvo informuota apie galimybę išreikšti valią dėl iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) valstybės išperkamos žemės, valdytos Vilniaus mieste, atkūrimo atlyginanti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 8 d. raštu Nr. 49SF-335-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos metų turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo A. N. turto paveldėtoją, kad atsižvelgiant į tai, jog A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. prašyme nenurodė nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o A. N. turto paveldėtojai nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo numatyta galimybe iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į likusį neatkurtą nekilnojamąjį turtą – 0,8431 ha žemės, bus atkuriamos atlyginant pinigais. NŽT 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 49S-104-(l4.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į likusią neatkurtą buvusios savininkės nuosavybės teise valdytą žemės ploto dalį, sumokant kompensaciją pinigais.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), kiti teisės aktai. Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2011 m. lapkričio 26 d.) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

18. Teismas, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendė, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismas pažymėjo, kad A. N., 1991 m. lapkričio 19 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, nenurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra. Tik 2005 m. lapkričio 2 d. mirusios A. N. duktė A. I. pateikė prašymą, kuriame paprašė atkurti turėtos žemės nuosavybę natūra, o I. S. tik 2012 m. gegužės 12 d. prašyme taip pat nurodė, kad pageidauja likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra.

20. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinio aiškinimas, pagal kurį pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016).

Žemesnės instancijos teismas

21. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

22. Teismas pažymėjo, kad nei pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą A. M. (I.) (A. N.), nei jos įpėdiniai, iki teisės aktuose nustatyto 2003 m. balandžio 1 d. naikinamojo termino pabaigos neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl sprendė, kad atsakovas pagrįstai nusprendė priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

23. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad nuosavybės teise valdytos žemės sklypo vertės apskaičiavimas neatitinka žemės vidutinės rinkos vertės, be kita ko, akcentavo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius.

24. Teismas darė išvadą, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, kad atlyginant pinigais, valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos (Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

Žemesnės instancijos teismas

25. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju Lietuvos valstybė neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos vertę. Šiuo atveju pareiškėjas konkrečios žemės vertės paskaičiavimo pagal Metodiką iš esmės nekvestionuoja, o savo argumentus sieja su tuo, kad numatyta skundžiamame Sprendime žemės sklypo vertė neatitinka žemės rinkos vertės, tačiau nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui atlygintina suma už žemę turi atitikti rinkos vertę.

26. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti ir tenkinti skundo išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų bei neteisingai įvertintų faktinių bylos aplinkybių.

29. Pareiškėjas nesutikimą su teismo sprendimu grindžia pirmosios instancijos teismui skunde nurodytais analogiškais argumentais. Papildomai nurodo, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime yra išaiškinęs, jog iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažinus, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, pareiškėjams gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinant žemės sklypą natūra. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2002 m. balandžio 2 d. įstatyme Nr. IX-832 (įsigaliojo 2002 m. balandžio 19 d.) įtvirtinta nuostata, kad gali būti gražinama natūra miestų teritorijose esanti žemė, jeigu ji nenumatyta panaudoti visuomenės poreikiams. Įstatymu grąžinamos žemės dydis neribojamas, išskyrus tuos atvejus, kai yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodant neatlygintinai piliečiams individualiai statybai ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose, žemės plotas mažinamas iki 1 ha.

Atsiliepimas

30. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais. Papildomai akcentuoja, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis) nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d. (galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą) arba iki 2005 m. gruodžio 31 d. (galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais), piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

32. Atsakovo teigimu, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. vasario 1 d., sisteminė analizė leidžia teigti, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimą. Be to, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo savo iniciatyva iki 2012 m. sausio 31d. turėjo teisę parinkti institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. – apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

33. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Vilniaus mieste. Pareiškėjas nesutinka, kad už valstybės išperkamą žemę būtų atlyginta pinigais ir siekia atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn laisvą žemės sklypą iš valstybės žemės fondo.

34. Atsakovas šioje byloje ginčijamu 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ Nr. 49S-104-(14.49.3) atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0, 8431 ha žemės ir atlygino pinigais.

35. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą pripažino teisėtu ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka. Todėl teismo sprendimo išvadų nekartoja, jų nekeičia, ir, tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.

36. Asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į žemę, privalo pateikti teisės aktais nustatyto turinio bei nustatytais terminais prašymą įgaliotai institucijai. Todėl teisingam ginčo išsprendimui yra reikšminga išsiaiškinti pretendento valios nuosavybės teisių atkūrimo išraiškos aplinkybes ir nustatyti, ar pagal teisės aktus šios išraiškos pakanka pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal pasirinktą atkūrimo būdą.

37. Byloje nustatyta, kad A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje. Minėtame prašyme pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą nenurodė nuosavybės teisų atkūrimo į žemę būdo (t I, b. l. 88).

38. Pareiškėjo prašymo teikimo metu galiojusi prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka. Šios Tvarkos 1 priedo turinyje nurodomi galimi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, kuriuos pretendentas, pildydamas prašymą, privalėjo pažymėti.

39. Vėliau, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punktu buvo nustatyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas nurodomas tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra. Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus.

40. Byloje ginčo nėra, kad žemė, į kurią pretendavo atkurti nuosavybės teises A. N., yra valstybės išperkama. Todėl pretendentė ar kiti asmenis, paveldėję teisę į nuosavybės atkūrimą po A. N. mirties, 1997 m. rugsėjo 25 d., pageidaudami nuosavybės teises atkurti suteikiant neatlygintinai ekvivalentinį nekilnojamąjį turtą, privalėjo pateikti prašymą, nurodydami pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kaip yra nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkte.

41. Byloje nėra duomenų, kad A. N. ar jos teisę paveldėję asmenis, tame tarpe ir šios bylos pareiškėjas, Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais bei tvarka būtų pateikę nuosavybės teisių atkūrimo būdą patvirtinantį prašymą. Todėl atsakovas pagrįstai, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nuosavybės teises atkūrė atlyginant pinigais.

42. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRytis KrasauskasRamutė Ruškytė