- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-07
- Bylos Nr.
- e2A-680-467/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43219-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Andrius Ignotas, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- UAB „Litekspresas“
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.5.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo atskiroji nutartis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jūra Marija Strumskienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Litekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Litekspresas“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų - UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB "Prime Leasing".
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Litekspresas“ 2015-12-09 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo AB “Lietuvos draudimas” 11 117,71 EUR draudimo išmoką, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2013-09-18 sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis), pagal kurią buvo apdraustas ieškovo lizinguojamas automobilis FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Draudimas galiojo visoje Europoje, draudimo laikotarpis 2013-09-18 – 2015-09-17. Draudiminės apsaugos galiojimo laikotarpiu 2015-05-19 Lenkijoje, ties Konotopa vietove, kairiu automobilio FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šonu kliudžius apsauginį kelio atitvarą, automobilio kairysis šonas buvo apgadintas. Atsakovui buvo pranešta apie draudžiamąjį įvykį, automobilis pristatytas remontui į UAB „Krasta Auto Kaunas“. Atlikus automobilio remonto darbus, išrašyta PVM sąskaita-faktūra 11 233,56 EUR sumai. Atsakovui nepagrįstai atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovas, išskaičiavęs 115,85 EUR besąlyginę išskaitą, prašo priteisti draudimo išmoką, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas AB “Lietuvos draudimas” atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Pažymėjo, jog atsakovui nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką, nes ieškovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus – nekvietė policijos pareigūnų ir nepildė eismo įvykio deklaracijos. Atsakovas, norėdamas įsitikinti draudžiamojo įvykio faktu, turėjo remtis vien tik ieškovo paaiškinimais bei automobilio sugadinimais. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių eismo įvykio faktą.
Trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti žalą jo naudai, kadangi žala turėtų būti priteisiama turto savininkui - „Swedbank lizingas“, UAB. Pagal lizingo sutarties sąlygas visą sutarties laikotarpį minimas automobilis nuosavybės teise priklauso „Swedbank lizingas“, UAB. Tik tinkamai įvykdžius sutartyje numatytas sąlygas, turto nuosavybės teisė būtų perduodama lizingo gavėjui. Be to pagal lizingo sutarties sąlygas lizingo gavėjas įsipareigojo apdrausti lizinguojamą turtą ir užtikrinti, kad draudiminė apsauga galiotų visu lizingo sutarčių galiojimo laikotarpiu, draudimo sutartyje nurodant, jog neatšaukiamas pirmos eilės naudos (draudimo išmokos) gavėjas yra „Swedbank lizingas“, UAB. Ieškovas turėjo patikslinti ieškinį ir nurodyti, jog visa ieškinio suma turi būti priteisiama turto savininko naudai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2013-09-18 sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdraustas ieškovo lizinguojamas automobilis FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal draudimo sutarties sąlygas draudimas galiojo visoje Europoje, draudimo laikotarpis 2013-09-18 – 2015-09-17. Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, jog naudos gavėjas – trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB. Draudiminės apsaugos galiojimo laikotarpiu 2015-05-19 Lenkijoje, ties Konotopa vietove, kairiu automobilio FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šonu kliudžius apsauginį kelio atitvarą, automobilio kairysis šonas buvo apgadintas. Automobilis buvo suremontuotas UAB „Krasta Auto Kaunas“, kuris 2015-09-09 išrašė PVM sąskaitą-faktūrą ieškovui 11 233,56 EUR sumai. Atsakovas 2015-09-21 ir 2015-11-06 raštais atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, nurodydamas, jog draudėjas pažeidė draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus - nepateikė duomenų, jog apie eismo įvykį nedelsiant buvo pranešta policijai ar užpildyta eismo įvykio deklaracija. Teismas konstatavo, kad šalis sieja sutartiniai teisiniai draudimo santykiai. Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau – Draudimo taisyklių) 11.1.1 punkte numatyta, jog draudimo išmoka gali būti mažinama ar nemokama, jeigu draudėjas ar su draudėju susiję asmenys nevykdė draudimo sąlygų 13.2.11.1 ir 13.2.11.2 punktuose nurodytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju ieškovo vairuotojas, atsitrenkęs į kelio atitvarą ir galimai jį apgadinęs, nepranešė policijai, taip pat nepildė eismo įvykio deklaracijos. Kelio atitvaras turėjo būti apgadintas pastebimai, todėl nekviesdamas kompetentingų institucijų vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Todėl ieškovas, nesilaikydamas draudimo sutarties nuostatų, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos ir nepateikdamas dokumentų, patvirtinančių eismo įvykio faktą, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, ir taip užkirto kelią atsakovui tinkamai administruoti žalą, išsiaiškinti visas eismo įvykio aplinkybes būtinas, nustatant draudžiamąjį įvykį. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju draudimo sutartis sudaryta vykdant lizingo sutartį, todėl draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos kartu su lizingo sutarties nuostatomis, pagal kurias naudos gavėju yra „Swedbank lizingas“, UAB, o tai reiškia, jog draudimo išmoka turėtų būti išmokama naudos gavėjui. Byloje nėra duomenų, jog lizingo bendrovė būtų atsisakiusi teisių į draudimo išmoką, taip pat nėra duomenų, jog draudėjas būtų pakeitęs naudos gavėją kitu asmeniu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo draudimo išmoką yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas UAB „Litekspresas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, nevisapusiškai atsižvelgė į pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, neteisingai aiškino draudimo teisinių santykių specifiką, neanalizavo, kokiu Draudimo taisyklėse numatytu pagrindu atsakovas sumažino draudimo išmokos mokėjimą iki šimto procentų. Teismas sprendė, kad ieškovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau nevertino nei Lenkijoje galiojančių Kelių eismo taisyklių nuostatų, t.y., ar ieškovas jas pažeidė, nei atsakovo sprendimo atsisakyti mokėti draudimo išmoką turinio. Atsakovas sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką grindė ne Draudimo taisyklių 8 skyriuje įtvirtintame nedraudžiamųjų įvykių sąraše nurodytu atveju, tačiau Draudimo taisyklių 11 skyriaus 11.1.1 ir 11.1.2 punktų pagrindu. Todėl byloje ir turėjo būti sprendžiamas ginčas dėl atsakovo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendime nurodytų pagrindų, nes, spręsdamas dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, atsakovas įvykio nepriskyrė nedraudžiamiesiems. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su teismo motyvais dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Draudimo taisyklių 13.2.11.2 punktas, kurio pagrindu atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, numato, kad draudėjas apie draudžiamąjį įvykį turi pranešti policijai, kai to reikalauja Kelių eismo taisyklės. Teismas atsakovo atsiliepime nurodytą naują atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą – pasišalinimą iš eismo įvykio vietos taip pat siejo su nesikreipimu į kompetentingas institucijas iš karto po to, kai automobilis buvo apgadintas. Byloje buvo visiškai ignoruojama aplinkybė, ar Lenkijos Respublikos Kelių eismo taisyklės įtvirtino ieškovo pareigą kviesti (pranešti) apie tokį įvykį policijai. Pagal Lenkijos Respublikos Kelių eismo taisyklių 44 straipsnį tais atvejais, kai įvykio metu nėra sužaloti ar žūsta kiti asmenys, nėra reikalinga kviesti policiją. Teismas neanalizavo priežastinio ryšio tarp nepranešimo policijai ir galimybės nustatyti draudiminio įvykio aplinkybes. Byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar atsakovo sprendime nurodytas atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindas nepaneigia draudimo sutarties esmės. Nors šiuo atveju pagal Lenkijos Respublikos Kelių eismo taisykles neįtvirtinta ieškovo pareiga įvykio metu kviesti policijos pareigūnus, teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad policijos neiškvietimas (net kai ieškovas neturėjo teisinės pareigos jos kviesti) užkirto galimybes ištirti visas eismo įvykio aplinkybes. Draudimo taisyklių sąlygos, apribojančios draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką ar suteikiančios teisę ją sumažinti, negali būti aiškinamos plečiamai, išimtinai draudiko naudai ar kitaip dirbtinai sudaryti sąlygas atsisakyti draudikui mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti. Jokie galiojantys teisės aktai nenumato vairuotojui pareigos apgadinus vairuojamą automobilį, kai žala kitų asmenų sveikatai, kitiems asmenims priklausančioms transporto priemonėms, kroviniams, kelių, kelio ir kitiems įrenginiams arba kitokiam turtui nebuvo padaryta, kviesti policiją ar jai pranešti apie automobilio apgadinimą. Šiuo atveju žala svetimam turtui nebuvo padaryta. Sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką atsakovas grindė Draudimo taisyklių 11.1 punkto nuostatomis. Pateikdamas atsiliepimą į ieškinį atsakovas pakeitė savo poziciją ir nurodė naują pagrindą draudimo išmokai nemokėti – Draudimo taisyklių 8 skyriaus „Nedraudžiamieji įvykiai“ 8.1.7 punktą. Atsisakymas mokėti draudimo išmoką ar jos mažinimas nėra tapatu atvejams, kai įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju pagal Draudimo taisyklėse įtvirtintą nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Teismas sprendime nenurodė ir nemotyvavo, kurie konkretūs Draudimo taisyklių 13.2.11.1 p., 13.2.11.2 p., 13.2.11.3 p. pažeidimai sąlygojo atsakovo negalėjimą įvertinti draudiminio įvykio buvimo faktą. Ieškovas kategoriškai nesutinka su teismo išvadomis dėl Draudimo taisyklių pažeidimo. Kita vertus, teismas visiškai nevertino to, kad ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys, kai kurie neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui. Grįsdamas draudimo išmokos sumažinimą, atsakovas privalo įrodyti realius faktus, kurie lėmė atsakovo negalėjimą įvertinti žalos dydį sąlygojusių aplinkybių. Atsakovo nurodytos „priežastys“ draudimo išmokai nemokėti paremtos išimtinai atsakovo pasvarstymais, tarp 2015 m. gegužės 19 d. įvykio ir padarytos žalos automobiliui, dėl kurios ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 11 117,71 EUR neišmokėtą draudimo išmoką, yra priežastinis ryšys. Įvykyje nėra nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo sudėties, dėl ko apie automobilio apgadinimą būtų privaloma pranešti policijai, pildyti eismo įvykio deklaraciją. Pagal Lenkijos Respublikoje galiojančias Kelių eismo taisykles, esant tokiai faktinei situacijai, transporto priemonė turi būti patraukiama nuo važiuojamosios kelio dallies, tačiau transporto priemonės vairuotojas neturi teisinės pareigos kviesti policiją. Jokie galiojantys teisės aktai šiuo atveju nenumato ieškovui pareigos apie automobilio apgadinimą pranešti policijai. Toliau eksploatuoti automobilį Lenkijos Respublikos Kelių eismo taisyklės nedraudė. Kaip ne kartą konstatuota teismų praktikoje, aplinkybė, jog draudėjas ir (ar) naudos gavėjas nesikreipė į policiją dėl žalos padarymo nereiškia, kad neįvyko draudžiamasis įvykis. Ši aplinkybė nepaneigia paties draudiminio įvykio. Draudikui apie draudžiamąjį įvykį ieškovas pranešė Draudimo taisyklių nustatyta tvarka ir laiku, suteikė informaciją apie visas draudėjui žinomas įvykio aplinkybes. Išoriškai apgadinus kairį automobilio šoną, tolesnis transporto priemonės eksploatavimas nepažeidė Kelių eismo taisyklių, nekėlė grėsmės transporto priemonės valdytojui ar kitų eismo dalyvių saugumui, nedidino žalos pačiai transporto priemonei. Remonto darbų sąmatą atsakovas derino tiesiogiai su remontą atlikusia bendrove, nuostolių suma iki UAB „Krasta Auto Kaunas“ išrašant remonto darbų sąskaitą, ieškovui nebuvo žinoma. Nėra jokių realiai egzistuojančių ar galimų aplinkybių, kurios leistų abejoti ieškovo sąžiningumu ar juo labiau tyčiniais veiksmais, siekiant suklaidinti atsakovą. Teismas „pasišalinimą iš eismo įvykio vietos“, sudarantį pagrindą pripažinti įvykį nedraudžiamuoju, grindė prielaida, kad „kelio atitvaras turėjo būti apgadintas pastebimai“. Ši teismo prielaida paremta išimtinai atsakovo pasvarstymais, o ne konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina fotonuotraukos, vairuotojo paaiškinimai. Draudimo taisyklių sąlygos, apribojančios draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką ar suteikiančios teisę ją sumažinti, negali būti aiškinamos plečiamai, išimtinai draudiko naudai ar kitaip dirbtinai sudaryti sąlygas atsisakyti draudikui mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti. Teismų praktikoje išaiškinta, jog draudimo išmoka gali būti nemokama ar mažinama tik ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį, būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo. Šiuo atveju, nesant padarytos žalos svetimam turtui, nei pagal Lietuvos Respublikos, nei pagal Lenkijos Respublikos teisinį reguliavimą kviesti policijos į eismo įvykio vietą nėra reikalinga. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pripažino, jog iš fotonuotraukose matomų automobilio apgadinimų matyti, jog apgadinimai yra atsiradę būtent kaip ieškovo nurodyto įvykio pasekmė. Todėl atsakovo ir teismo argumentai, kad, iškvietus policiją, galimai būtų paaiškėję kitos aplinkybės, sudarančios pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, yra atsakovo prielaidos ir samprotavimai, nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas pripažino draudžiamojo įvykio buvimo faktą. Į bylą nebuvo pateikta jokių, priešingas aplinkybes nei nurodė ieškovas, patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas apie draudiminį įvykį policijai galėjo nepranešti tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti atsakovą apie žalą, jos dydį, apsunkinti pareigą ištirti draudiminio įvykio aplinkybes. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu ar kitaip apsunkino draudiminio įvykio tyrimą, užkirto kelią draudimo bendrovei tirti įvykio aplinkybes ir sumažinti arba išvengti žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas” atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė draudimo taisyklių nuostatas ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Teismas teisingai sprendė, kad draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti tuomet, kai draudėjas nesilaiko jam draudimo sutartimi nustatytų įsipareigojimų. Būtent sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, turimu atveju, buvo pagrindas atsakovui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, iš to akivaizdus ir atsisakymo turinys. Teismas rėmėsi ir vertino Draudimo taisyklių nuostatas, kuriomis ir vadovavosi atsakovas, priimdamas sprendimą dėl draudimo išmokos apeliantui mokėjimo. Nagrinėjamu atveju ieškovo vairuotojas, atsitrenkęs į kelio atitvarą ir jį apgadinęs, nepranešė policijai, taip pat nepildė eismo įvykio deklaracijos. Taisyklių 9.4.3 punktas numato, jog draudimo išmoka draudžiamojo įvykio atveju dėl transporto priemonės sugadinimo ar praradimo mokama tik pateikus kompetentingų įstaigų išduotus, įvykį patvirtinančius dokumentus, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra. Teismas aptarė teisinius pagrindus, kuriais remiantis atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką apeliantui. Taigi apeliantas visiškai be jokio pagrindo skunde nurodo, jog teismas pagrindų, kuriais remiantis atsakovas nemokėjo draudimo išmokos, neanalizavo ir neaptarė. Nagrinėjamu atveju Lenkijos Respublikoje galiojančios KET neturi įtakos atsakovo pareigos atlyginti apelianto patirtą žalą atsiradimui. Atsakovo pateiktas atsisakymas bei teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, nebuvo siejami su Lenkijos Respublikos KET nuostatomis. Abiem atvejais buvo vadovautasi tarp apelianto ir atsakovo sudaryta transporto priemonių draudimo sutartimi bei Taisyklių nuostatomis, kurios yra sudedamoji draudimo sutarties dalis. Būtent esminis draudimo sutarties nustatytų įsipareigojimų, o ne Lenkijos Respublikos KET pažeidimas ar nepažeidimas lėmė tai, jog atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką, o teismas priėmė sprendimą atmesti ieškinį. Be to, kaip jau buvo minėta, Taisyklių 13.2.11.2. punktas numato draudėjui pareigą apie įvykį pranešti kompetentingoms institucijoms, t. y. policijai, o kai to nereikalauja KET nuostatos, užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir draudikui pareikalavus ją pateikti. Taigi, net ir laikantis apelianto pozicijos, jog Lenkijos Respublikos KET nuostatos nenustato pareigos apie eismo įvykį kaip ginčo atveju pranešti policijai, apelianto darbuotojas, vairavęs transporto priemonę, privalėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Būtent į šią aplinkybę apeliantas visiškai neatsižvelgia. Šiuo atveju apelianto darbuotojas nekvietė policijos pareigūnų bei eismo įvykio deklaracijos taip pat nepildė. Dėl šios priežasties apeliantas negalėjo įvykdyti ir jam Draudimo įstatymo 96 str. 1 dalimi nustatytos pareigos pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Tokių dokumentų apeliantas atsakovui pateikti negalėjo, kadangi į įvykio vietą policijos pareigūnai nebuvo kviesti bei eismo įvykio deklaracija pildyta nebuvo. Atsakovas, šiuo atveju, administruodamas žalą, turėjo remtis vien tik subjektyviais paaiškinimais bei transporto priemonės sugadinimais. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių eismo įvykio faktą, nebuvo pateikta. Pažymėtina, kad draudikas prisiima ne nekontroliuojamą, o ribotą riziką. Todėl yra svarbu įsitikinti, ar neegzistuoja pagrindai, darantys įvykį nedraudžiamuoju. Šiuo atveju draudikas prisiima nekontroliuojamą riziką, nes eismo įvykio aplinkybių nepatvirtino nei policijos pareigūnai, nei nukentėjusiojo turto savininkas eismo įvykio deklaracijoje, nėra absoliučiai jokių būdų patikrinti draudikui deklaruotas aplinkybes. Visa tai trukdė atsakovui tinkamai atlikti žalos administravimo veiksmus bei išsiaiškinti visas jam reikšmingas aplinkybes. Be to apelianto vairuotojas, vairavęs Lenkijos Respublikoje sugadintą transporto priemonę, nebuvo darbdavio informuotas apie tai, kaip reikia elgtis įvykus eismo įvykiui. Tokiu neatsakingu ir nesąžiningu elgesiu apeliantas pats prisiėmė riziką dėl galimai kilsiančios žalos, o draudikas tokiu atveju nėra atsakingas. Todėl teismas visiškai pagrįstai savo sprendime aptaria būtent Taisyklių nuostatas ir nurodo, jog jų pažeidimas lėmė tai, jog apeliantui nėra mokama draudimo išmoka. Apeliantas iš esmės neigia aplinkybę, jog dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sugadinta apelianto transporto priemonė, buvo padaryta žala ir kelio atitvarui. Apeliantas tokią savo nuomonę grindžia tuo, jog apeliantui priklausančią transporto priemonę vairavęs asmuo kito nei transporto priemonė sugadinto turto nepastebėjo. Tačiau tokie apelianto teiginiai turi būti vertinami kaip neįtikinami, ką tinkamai padarė ir teismas, pasirėmęs žalų tyrimo eksperto R. L., turinčio mechanikos inžinieriaus kvalifikaciją bei turinčio teismo eksperto – trasologo darbo patirties, paaiškinimais teismo posėdyje ir fotonuotraukomis. Apeliantas nurodo, jog apie draudžiamąjį įvykį pranešė vadovaujantis Taisyklių 13.2.11.3. punkte nurodytais terminais, tačiau atsakovas su tokiais teiginiais nesutinka, kadangi apelianto transporto priemonės sugadinimai negali būti laikomi smulkiais ar nežymiais, o Taisyklių nustatytų terminų nesilaikyta ir pranešti apie įvykį pavėluota. Draudėjui laikui nepranešus draudikui apie draudžiamąjį įvykį, draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti. Būtent šia teise atsakovas ir pasinaudojo turimu atveju. Be to nagrinėjamu atveju apelianto ir atsakovo sudarytoje draudimo sutartyje naudos gavėju nurodytas UAB „Swedbank lizingas“, todėl jam ir galėtų būti mokama draudimo išmoka, o ne ieškovui. Atsakovas nėra gavęs naudos gavėjo sutikimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo ne jam, o apeliantui. Apeliantas taip pat nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog jis apmokėjo eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės remonto išlaidas. Byloje pateikta tik remonto darbų sąmata. Atsižvelgiant į tai, teismui nusprendus patenkinti pateiktą apeliacinį skundą, apeliantui turėtų būti priteisiama UAB „Krasta Auto“ sudarytoje remonto darbų sąmatoje nurodyta remonto kaina be PVM, t. y. 9 283,93 EUR.
Suinteresuotas asmuo “Swedbank lizingas”, UAB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra, kadangi bankas nebeturi teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir, kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) UAB „Litekspresas“ Vilniaus apygardos teismui pateikė papildomus duomenis ir paaiškinimus apie tai, kad ieškovas yra tinkamai atsiskaitęs pagal lizingo sutartis ir yra transporto priemonės FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apie pridedamus įrodymus iš esmės yra kalbama ir trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl jų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, pateiktus naujus įrodymus prijungia prie nagrinėjamos bylos.
Apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Litekspresas“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nauju sprendimu ieškinį patenkinti iš dalies.
Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 str. 22 d.) Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 90 str. 1 d. 3 p.). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo taisyklėse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o, kai abejojama, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002). Įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsisakymas išmokėti draudimo išmoką ar jos sumažinimas galimas tais atvejais, kai įrodoma, kad tai turi esminės reikšmės vykdant draudimo sutartį ir nustatant draudimo išmoką. Kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, ar pažeidimas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama.
Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6, 7 ir 8 dalyse nustatyta, jog draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ieškovas ir atsakovas 2013-09-18 sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (serija LD Nr. 99962583), pagal kurią buvo apdraustas ieškovo lizinguojamas automobilis FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal draudimo sutarties sąlygas draudimas galiojo visoje Europoje, draudimo laikotarpis 2013-09-18 – 2015-09-17. Draudiminės apsaugos galiojimo laikotarpiu 2015-05-19 Lenkijoje, ties Konotopa vietove įvyko autoįvykis, kurio metu apdraustasis automobilis FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3 kairiu šonu kliudė apsauginį kelio atitvarą, dėl ko automobilio kairysis šonas buvo apgadintas. Iš esmės tarp šalių nėra ginčo, kad toks autoįvykis buvo ir kad apdraustasis automobilis buvo apgadintas.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodytą autoįvykį iš esmės laikė draudžiamuoju – teismas analizavo Draudimo taisyklių nuostatas, kurios apibrėžia draudžiamuosius įvykius, taip pat nustato draudimo išmokos mažinimo ar atsisakymo mokėti tvarką. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas, nesilaikydamas draudimo sutarties nuostatų, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos ir nepateikdamas dokumentų, patvirtinančių eismo įvykio faktą, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai ir taip užkirto kelią atsakovui tinkamai administruoti žalą, išsiaiškinti visas eismo įvykio aplinkybes, būtinas nustatant draudžiamąjį įvykį. Taigi, kaip iš esmės teisingai nurodo apeliantas, tokios teismo išvados yra dviprasmiškos ir nėra pagrįstos, kadangi atsakovas sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką grindė ne Draudimo taisyklių 8 skyriuje įtvirtintame nedraudžiamųjų įvykių sąraše nurodytu atveju, tačiau Draudimo taisyklių 11 skyriaus 11.1.1 ir 11.1.2 punktų pagrindu. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su teismo motyvais bei samprotavimais dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju.
Pažymėtina, kad sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, apie kurį ieškovas buvo informuotas atsakovo 2015-09-21 raštu, priimtas Draudimo taisyklių 11 skyriaus “Draudimo išmokos mažinimo ar nemokėjimo atvejai bei sąlygos” nuostatų pagrindu. Tik atsiliepime į ieškinį atsakovas pakeitė savo poziciją ir nurodė naują pagrindą draudimo išmokai nemokėti – Draudimo taisyklių 8 skyriaus „Nedraudžiamieji įvykiai“ 8.1.7 punktą. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo palaikė tokią dviprasmišką atsakovo poziciją, nes atsisakymas mokėti draudimo išmoką ir/ar jos mažinimas nėra tapatus atvejams, kai įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju pagal Draudimo taisyklėse įtvirtintą nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Dėlto byloje turėjo būti sprendžiamas ginčas tik dėl atsakovo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendime nurodytų pagrindų, nes, spręsdamas dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, atsakovas įvykio nepriskyrė nedraudžiamiesiems.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Draudimo taisyklių 11.1.1 punktu bei draudimo sutarties sąlygų 13.2.11.1 ir 13.2.11.2 punktais. Įvertinęs byloje esančią medžiagą konstatavo, kad turtinė žala (apgadintas kelio atitvaras) buvo padaryta nukentėjusiajam asmeniui (valstybei ar privačiam asmeniui), kurio eismo įvykio vietoje nebuvo, todėl pagal šalių sudarytą draudimo sutartį ieškovo vairuotojas privalėjo į įvykio vietą kviesti kompetetingas institucijas (policiją, kelių priežiūros tarnybą), kad būtų tinkamai įvertinta padaryta žala. Iškvietęs minėtas institucijas ieškovas būtų turėjęs reikiamus dokumentus, kurie patvirtintų eismo įvykio faktą. Todėl ieškovas, nesilaikydamas draudimo sutarties nuostatų, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos ir nepateikdamas dokumentų, patvirtinančių eismo įvykio faktą, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, ir taip užkirto kelią atsakovui tinkamai administruoti žalą, išsiaiškinti visas eismo įvykio aplinkybes būtinas, nustatant draudžiamąjį įvykį. Ieškovas su šia teismo pozicija nesutinka, motyvuodamas tuo, jog įvykyje nėra nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo sudėties, dėl ko apie automobilio apgadinimą būtų privaloma pranešti policijai, pildyti eismo įvykio deklaraciją. Pagal Lenkijos Respublikoje galiojančias Kelių eismo taisykles, esant tokiai faktinei situacijai transporto priemonė turi būti patraukiama nuo važiuojamosios kelio dalies – transporto priemonės vairuotojas neturi teisinės pareigos kviesti policiją. Reikalavimas pranešti policijai apie kiekvieną galimai draudiminį įvykį pagal draudimo bendrovės patvirtintas Draudimo taisykles, neatsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas, būtų beprasmiškas – policija nėra įpareigota registruoti galimai draudiminius įvykius, jei nėra požymių, iš kurių būtų galima spręsti apie administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką. Apeliantas taip pat akcentuoja, kad jokie galiojantys teisės aktai šiuo atveju nenumato ieškovui pareigos apie automobilio apgadinimą pranešti policijai, nes toliau eksploatuoti automobilį Lenkijos Respublikos Kelių eismo taisyklės nedraudė. Atsakovas, atsikirsdamas į tokius apelianto argumentus, teigia, kad Draudimo taisyklių 13.2.11.2. punktas numato draudėjui pareigą apie įvykį pranešti kompetentingoms institucijoms, t. y. policijai, o, kai to nereikalauja KET nuostatos, užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir draudikui pareikalavus ją pateikti. Taigi net ir tuo atveju, jei Lenkijos Respublikos KET nuostatos nenustato pareigos apie eismo įvykį kaip ginčo atveju pranešti policijai, apelianto darbuotojas, vairavęs transporto priemonę, atsakovo teigimu, privalėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Taigi šiuo atveju aktualu nuspręsti, ar pagal eismo įvykio aplinkybes ieškovas turėjo pareigą kreiptis į kompetentingas institucijas, ar privalėjo pateikti atsakovui eismo įvykio deklaraciją pagal Draudimo taisyklių 13.2.11.2 punktą, ir atitinkamai, ar atsakovas, ieškovui netinkamai vykdant šias sąlygas, turėjo pagrindą sumažinti draudimo išmokos mokėjimą pagal Draudimo taisyklių 11.1.1 punktą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu ir jo argumentus bei motyvus pripažįsta pagrįstais.
Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 021 nustatyta: 11.1. Draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama: 11.1.1 - jeigu draudėjas ar su draudėju susiję asmenys nevykdė Draudimo sąlygų 13.2.11.1 ir 13.2.11.2 punktuose nurodytų reikalavimų. Taigi Draudimo taisyklių 13.2.11.1 punktas įpareigoja imtis visų protingų ir prieinamų priemonių, stengiantis sumažinti nuostolių dydį, 13.2.11.2 punktas – apie draudžiamąjį įvykį nedelsiant pranešti kompetentingoms institucijoms (apie vagystę – policijai, gaisrą – priešgaisrinės saugos tarnybai, komunikacijų avariją – avarinei tarnybai, autoįvykį – policijai, kai to reikalauja Kelių eismo taisyklės). Tais atvejais, kai pagal Kelių eismo taisykles policijos kviesti nereikalaujama, autoįvykio dalyviai privalo užpildyti eismo įvykio deklaraciją, kurią draudėjas privalo pateikti draudimui pareikalavus. Vadinasi, įvykus eismo įvykiui, svarbu nustatyti, ar draudėjas privalo kreiptis į policiją. Draudėjo pareigą kreiptis į policiją nustato valstybės, kuriuoje įvyko eismo įvykis, teisės aktai. Kadangi nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Lenkijoje (ginčo dėl to nėra), apeliantas remiasi Lenkijos Respublikos Kelių eismo taisyklių 44 straipsniu, kuris, ieškovo teigimu, numato, kad tais atvejais, kai įvykio metu nėra sužaloti ar žūsta kiti asmenys, nėra reikalinga kviesti policiją. Atsakovas šios aplinkybės nepaneigė, priešingai, atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir pateikti ją draudikui. Būtent šios pareigos netinkamą vykdymą atsakovas traktuoja kaip Draudimo taisyklių 13.2.11.2 punkto pažeidimą.
Viena iš eismo įvykio deklaracijos funkcijų yra informacinė, t.y. joje yra nubraižoma eismo įvykio schema, aprašomos įvykio aplinkybės, nurodoma kontaktinė informacija, ji yra pasirašoma visų eismo įvykio dalyvių. Tuo atveju, jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma švariame popieriaus lape, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais, taigi nereikalaujama informacijos pateikti specialios formos ir turinio akte. Šiuo atveju svarbu tai, kad visi dalyviai sutartų dėl eismo įvykio aplinkybių.
Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl faktinių įvykio aplinkybių, kurias nurodo ieškovo darbuotojas (vairuotojas), t.y., kad vairuotojas buvo apakintas priešpriešais važiuojančios transport priemonės ir dėl to įvyko kontaktas su kelio atitvarais, tačiau po ko darbuotojas sustojo, įsitikino, kad žala padaryta tik transporto priemonei, tačiau, nustatęs, kad transporto priemonė gali būti eksploatuojama, važiavo toliau. Šios alinkybės byloje nėra objektyviai paneigtos, kadangi kito eismo įvykio dalyvio objektyviai paprasčiausiai nėra. Taigi vairuotojo duoti paaiškinimai – trumpas įvykio aprašymas, esantys žalos administravimo medžiagoje, suteikia tą pačią informaciją, kuri turėtų būti pateikta ir eismo įvykio deklaracijoje, be to, atsižvelgiant į tai, kad nėra reikalaujama užpildyti specialios formos blanką, asmuo eismo įvykio aplinkybes gali išdėstyti paprastame lape, todėl minėti asmens paaiškinimai šiuo konkrečiu atveju gali būti prilyginami eismo įvykio deklaracijai - trumpame įvykio aprašyme atsispindi visos reikšmingos eismo įvykio aplinkybės – įvykio data, vieta, aplinkybės, transporto priemonės apgadinimo vieta.
Pirmosios insntancijos teismas, remdamasis atsakovo žalų tyrimo eksperto R. L. paaiškinimais, sprendė, kad “kelio atitvaras taip pat turėjo būti apgadintas pastebimai”. Tačiau tokia teismo išvada yra pagrįsta prielaida, nes nurodytas žalos ekspertas eismo įvykyje nedalyvavo ir jo nematė. Be to jis yra atsakovo darbuotojas, todėl jo vertinimai, tikėtina, yra subjektyvūs, duoti suinteresuoto asmens. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokie konkrečiai galėjo būti kelio atitvaro pažeidimai, ar jie objektyviai galėjo būti matomi nakties metu ir pan. Iš į bylą pateiktų apgadintos transporto priemonės fotonuotraukų matyti, kad mechaninis pažeidimas automobiliui FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3 padarytas braukiant per šoninį paviršių - matyti paviršiniai nubrozdinimai, kas objektyviai patvirtina ieškovo darbuotojo – vairuotojo, eismo įvykio dalyvio nurodytas faktines įvykio aplinkybes ir neleidžia teisėjų kolegijai suformuoti įsitikinimo, kad žala kitam turtui turėjo būti akivaizdi, o asmuo, vairavęs transporto priemonę, turėjo juos matyti, t.y. iš įvykio vietos pasišalino ir policijos nekvietė sąmoningai (CPK 12 , 178, 185 str.). Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ieškovas neturėjo pareigos apie eismo įvykį pranešti policijai, o eismo įvykio deklaracija konkrečiu atveju vertintina kaip pateikta.
Kitas pagrindas, dėl ko atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką, buvo netinkamas atsakovo inforamavimas apie draudiminį įvykį. Nors pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisakė, tačiau tiek iš procesinių dokumentų, tiek iš pirmosios insntancijos teismo sprendimo akivaizdu, kad šalys rėmėsi šia aplinkybe, ją nagrinėjo ir vertino, todėl apeliacinės insntancijos teismas dėl jos pasisako.
Draudimo taisyklių 13.2.11.3 punktas numato pareigą „Per vieną parą (poilsio ir švenčių dienos neskaičiuojamos) pranešti draudikui ar jo atstovui apie draudžiamąjį įvykį ir suteikti jam išsamią informaciją apie visas draudėjui žinomas tokio įvykio aplinkybes, o draudikui paprašius, per tris darbo dienas raštu patvirtinti draudikui apie tokį įvykį bei užpildyti draudiko nustatytos formos dokumentus. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu įvykis atsitiko už Lietuvos Respublikos ribų. Tokiu atveju apie draudžiamąjį įvykį apdraustasis privalo pranešti per tris darbo dienas, o raštu patvirtinti per 14 darbo dienų; kai transporto priemonė apdrausta su sąlyga „nauja verte“, tokiu atveju apie smulkius transporto priemonės sugadinimus, kurie netrukdo saugiai važiuoti ir neprieštarauja Kelių eismo taisyklėms, galima pranešti bet kada sutarties galiojimo metu. Ieškovas nurodo, kad apie draudžiamąjį įvykį jis 2015-05-25 ryte pranešė atsakovui Transporto priemonės draudimo liudijime (serija LD, Nr. 99962583) nurodytu kontaktiniu telefono numeriu 1828, kadangi, išoriškai apgadinus kairį automobilio šoną, tolesnis transporto priemonės eksploatavimas nepažeidė Kelių eismo taisyklių, nekėlė grėsmės transporto priemonės valdytojui ar kitų eismo dalyvių saugumui, nedidino žalos pačiai transporto priemonei. Tokius transporto priemonės apgadinimus ieškovas vertino kaip smulkius. Atsakovo Draudimo taisyklėse nurodyta, jog smulkiais pažeidimais laikytini tokie, kurie netrukdo toliau saugiai eksploatuoti transporto priemonę. Būtent šią sąlygą faktinė situacija ir atitinka. Aiškinti draudimo taisykles plečiamai nėra galima, be to tam nėra ir jokio objektyvaus pagrindo.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad turimu atveju apelianto transporto priemonės sugadinimai negali būti laikomi smulkiais ar nežymiais, ką aiškiai parodo vien tik tai, jog pareikštu ieškiniu reikalaujama 11 117,71 EUR žalos atlyginimo, kas laikytina didele žala. Be to atsakovas remiasi tuo, kad ieškovo darbuotojas nepranešė apie eismo įvykį policijos pareigūnams, kas prieštarauja Lietuvoje galiojančių KET 222 punktui. Kadangi šiuo atveju buvo padaryta žala kelio atitvarui, kurio savininkas nebuvo žinomas, tai vairuotojas apie įvykį nepranešęs policijos pareigūnams, atsakovo įsitikinimu, pažeidė KET nuostatas. Atsakovas tvirtina, kad apeliantas apie draudžiamąjį įvykį turėjo pranešti draudikui per 3 darbo dienas, o raštu patvirtinti per 14 darbo dienų. Šiuo atveju įvykis įvyko 2015 m. gegužės 19 d., o apie jį atsakovui pranešta tik 2015 m. gegužės 25 d., kas rodo, jog Draudimo taisyklių nustatytų terminų nesilaikyta ir pranešta pavėluotai. Teisėjų kolegija atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir sutinka su apelianto pozicija.
Kaip jau minėta, apie smulkius transporto priemonės sugadinimus Draudimo taisyklės leidžia pranešti draudikui bet kada sutarties galiojimo metu, kai yra tenkinamos sąlygos – padarytas smulkus sugadinimas, jis netrukdo saugiai važiuoti ir neprieštarauja Kelių eismo taisyklėms. Vien tai, kad pareikštu ieškiniu reikalaujama 11 117,71 EUR žalos atlyginimo, nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinti, kad transporto priemonės apgadinimai negali būti vertinami kaip smulkūs, kadangi jie (mechaninis pažeidimas automobiliui FIAT DUCATO 35 HEAVY LH3 padarytas braukiant per šoninį paviršių), t.y. paviršiniai nubrozdinimai, kaip tvirtina bylos duomenys, netrukdė toliau saugiai eksploatuoti transporto priemonę – ieškovo vairuotojas su apgadintu automobiliu toliau tęsė kelionę užsienyje ir sėkmingai grįžo į Lietuvą. Kita vertus pažymėtina, kad eismo įvykis įvyko 2015 m. gegužės 19 dieną, t.y. antradienį, o atskovui apie jį pranešta gegužės 25 d. – pirmadienį, taigi ketvirtą darbo dieną, terminą praleidus formaliai, laikantis visų protingumo, sąžiningumo ir operatyvumo principų bei Draudimo taisyklėse nustatyto minimalaus termino.
Taiga nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas Draudimo taisyklių nuostatų nepažeidė, o pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir/ar ją sumažinti turi lemti Draudimo įstatymo numatyti kriterijai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006). Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinė ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 str. 8 d.). Tik tais atvejais, kai draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžianąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010). Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių realiai egzistuojančių ar galimų aplinkybių, kurios leistų abejoti ieškovo sąžiningumu ar konstatuoti tyčinius veiksmus, kuriais būtų siekiama suklaidinti atsakovą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad draudikas (atsakovas) nepagrįstai konstatavo Draudimo taisyklių 13.2.11.2 ir 13.2.11.3 punktų pažeidimus, dėl ko nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
Ieškinio suma yra grindžiama UAB „Krasta Auto Kaunas“ išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija SIPK Nr. 154494. Duomenų, kad ši sąskaita būtų apmokėta, byloje nėra. Remiantis Draudimo taisyklių 9.6.1.1 punktu, jeigu draudėjas nepateikia transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai įkainiai, ir draudiko nurodytus keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių, naudotų, o jų nesant rinkoje, naujų originalių), atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį, atsižvelgiant į kainą, kurią už detales ir (ar) dalis sumokėtų draudikas. Nagrinėjamu atveju atsakovas neneigia, kad sąmatą automobilio remontui jis derino tiesiogiai su UAB „Krasta Auto Kaunas“ ir ją patvirtino, todėl abejonių dėl UAB „Krasta Auto Kaunas“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros serija SIPK Nr. 154494 pagrįstumo nekyla, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Krasta Auto Kaunas“ sudarytoje remonto darbų sąmatoje nurodyta remonto kaina yra su PVM, o pateikta PVM sąskaita-faktūra ieškovo nėra apmokėta, ieškovui priteistina 9 283,93 EUR (be PVM) draudimo išmoka.
Byloje taip pat buvo kilęs ginčas dėl to, ar ieškovas turi teisę gauti ieškinyje nurodytą draudimo išmoką ar ji turėtų būti išmokėta trečiajam asmeniui - lizingo davėjui UAB „Swedbank lizingas“, kas taip pat buvo iš vienu teismo argumentų atmesti ieškinį. Tačiau iš dabar byloje esančios medžiagos matyti, kad UAB „Prime Leasing“ 2013 m. rugsėjo 2 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT101810, pagal kurią „Swedbank lizingas“, UAB įsipareigojo iš lizingo gavėjo nurodyto pardavėjo įsigyti savo nuosavybėn turtą - automobilį FIAT DUCATO, ident. Nr. ZFA25000002454855, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir perduoti jį naudoti ir valdyti lizingo gavėjui su sąlyga, kad pastarasis sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Trečiasis asmuo “Swedbank lizingas”, UAB ir ieškovas UAB „Litekspresas“ į bylą pateikė duomenis, kad lizingo gavėjas UAB „Prime Leasing“ visiškai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minimą lizingo sutartį, todėl jam buvo perleista automobilio nuosavybės teisė. Be to į bylą pateiktas pabaigos aktas prie finansinio lizingos sutarties Nr. PL-L20130720-1 patvirtina, kad UAB „Litekspresas“ tinkamai atliko visus mokėjimus UAB „Prime Leasing“ pagal lizingo sutartį Nr. PL-L20130720-1, ir, remiantis šiuo aktu, nuosavybės teisės į turtą - automobilį FIAT DUCATO, ident. Nr. ZFA25000002454855, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) perėjo UAB „Litekspresas“. Tokiu būdu šiuo metu yra pašalintos bet kokios abejonės dėl ieškovo reikalavimo teisės.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas, sąlygojusias ir netinkamą materialiosios teisės normų taikymą, dėl ko negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies – priteisinat iš atsakovo ieškovui 9 283,93 EUR draudimo išmoką.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, taip pat tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinio suma yra 11 117,71 EUR, teisėjų kolegija tenkina 84 proc. ieškinio reikalavimų. Patenkinus ieškinį iš dalies, ieškovui iš atsakovo proporcingai priteistinos jo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 212,52 EUR žyminio mokesčio bei 1 507,66 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 212,52 EUR žyminio mokesčio bei 559,02 EUR advokato pagalbai apmokėti. Iš viso ieškovo naudai priteisiama 2 491,72 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) ieškovui UAB “Litekspresas” (juridinio asmens kodas 303099001) 9 283,93 EUR (devynis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 93 euro centus) draudimo išmoką, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (9 283,93 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 491,72 EUR (du tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt vieną eurą 72 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.