Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-833-174/2014

Teisėjas Vandalinas Vainius Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00523-2014-3

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2014 m. gruodžio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams bei 12 MGL (1 560 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti atviroje kolonijoje.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2014-01-17 iki 2014-01-19 ir nuo 2014-07-09 iki 2014-07-11.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. nuteistas už tai, kad mušdamas savo šeimos narį nežymiai jį sužalojo, t. y. jis 2014 m. liepos 9 d., apie 15.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su sutuoktine J. J. ir sūnumi R. J. sudavė vieną kartą kumščiu J. J. į galvą ir vieną kartą į dešinį petį, padarydamas poodinę kraujosruvą ant dešinio peties, t. y. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sugriebęs R. J. už kairės ausies padarė jam poodinę kraujosruvą kairėje ausyje, po to grumtynių metu R. J. pargriuvus ant žemės jis patyrė odos nubrozdinimą kairėje alkūnėje, be to, R. J. bandant atsistoti, vieną kartą smogė jam su alkūniniu ramentu į dešinį petį, padarydamas poodinę kraujosruvą ant dešinio peties, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismas skundžiamame nuosprendyje pripažindamas jį kaltu taip pat rėmėsi liudytojų L. B. ir L. N. parodymais, specialisto išvadomis, kuriose konstatuoti J. J. ir R. J. padaryti sužalojimai. Tačiau, apelianto teigimu, kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai konflikto, kilusio tarp jo bei J. J. ir R. J., tiesiogiai nematė, o parodymus davė pagal jiems J. J. ir R. J. nurodytas įvykio aplinkybes, kai jie atvyko į jų namus. Todėl, nuteistojo nuomone, šių liudytojų parodymai nebūtinai atspindi objektyvią tiesą ir jais teismas tiesiogiai vadovautis negalėjo. Nors specialisto išvadose J. J. bei R. J. konstatuoti sužalojimai, tačiau, apelianto teigimu, tai nereiškia, kad juos padarė būtent jis, nes J. J. dirbdama namuose ūkio darbus ne kartą buvo užsigavusi pečius ir galvą tai į durų staktą, tai į tvorą, o R. J., būdamas neįgalus, vos pavaikštantis su ramentais ir dažnai būdamas neblaivus, dažnai griuvinėja ir patiria įvairias traumas, sumušimus. Būtent ir įvykio dieną jis pats pargriuvo praradęs pusiausvyrą nusmukus ramento atramos gumai, už kurios jis laikė ramentą, kuriuo sudavė jam, K. J., į galvą tuo metu, kai jis norėjo jį iš jo atimti. Kitų neginčijamų ir objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nuteistojo K. J. teigimu, byloje nėra, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, 3.1.8 punkte nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kylančios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Nuteistasis K. J. ir jo gynėjas advokatas V. Ruškys prašo nuteistojo K. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis K. J. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam K. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai K. J. pripažino kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės nežymiai sužalojus J. J. bei R. J. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiųjų J. J. bei R. J. parodymai, taip pat kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų L. B. ir L. N. parodymai bei jų 2014-07-09 tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys, specialistų išvados bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus K. J. veiksmus.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog K. J. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl jo kaltės 2014 m. liepos 9 d., apie 15.00 val., padarius nusikalstamą veiką, teigia, jog prieš nukentėjusiuosius J. J. ir K. J. smurto nevartojo ir jų nesužalojo, jie jį apkalba, siekdami, kad jis juos paliktų ir išeitų iš namų dėl jų konfliktiškų santykių, todėl prašo jį išteisinti. Tačiau nuteistojo prašymas išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes, K. J. teigimu, jis prieš J. J. ir R. J. nesmurtavo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis smurto prieš šeimos narius – sutuoktinę J. J. ir sūnų R. J. – nevartojo ir jų nesužalojo, tačiau šį jo teiginį paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad K. J. kaltė dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra neabejotinai įrodyta ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotais nuosekliais nukentėjusiųjų J. J. ir R. J. parodymais, kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų L. B. ir L. N. parodymais apie tai, kad atvykę į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje tiesiogiai bendravo su nukentėjusiaisiais, nurodė, kad J. J. buvo labai susijaudinusi, nusiverkusi, bei nurodė, kad jos vyras K. J. smurtavo tiek prieš ją, tiek prieš sūnų R. J., taip pat specialistų išvados, kuriose konstatuoti nukentėjusiesiems J. J. ir R. J. padaryti sužalojimai, kita rašytine bylos medžiaga.

Byloje nustatyta, kad 2014-07-09, apie 15.00 val., J. namo kieme įvyko konfliktas. Nuteistasis neigia konfliktavęs su žmona bei sūnumi ir tvirtina, kad prieš juos fizinio smurto nevartojo, aiškina, kad 2014-07-09 parėjęs namo ir pamatęs, jog neįgalus sūnus R. J. vėl girtauja, paprašė jo nebegerti, tada pats gavo nuo jo ramentu smūgį į galvą, todėl jis, norėdamas atimti iš sūnaus ramentą, sugriebė jį, tačiau nusimovus ramento gumai, sūnus neišlaikė pusiausvyros ir pargriuvo ant žemės, jis atimtą ramentą numetė ant žemės ir nuėjo į kambarį, o sūnus, apimtas keršto, iškvietė policiją. Tuo tarpu nukentėjusieji J. J. ir R. J. nurodė priešingai, t. y. kad įvykio dieną grįžęs girtas K. J. į namus sukėlė konfliktą, kurio metu prieš juos pavartojo fizinį smurtą, tokiu būdu nežymiai juos sužalodamas.

Nors nuteistasis tvirtina, kad nesmurtavo prieš nukentėjusiuosius, aiškina, kad 2014-07-09 parėjęs namo ir pamatęs, jog neįgalus sūnus R. J. geria alų, liepė jam negerti, todėl gavo smūgį ramentu į galvą, todėl atėmė iš jo ramentus, tuo metu sūnus neišlaikęs pusiausvyros pargriuvo ant žemės, o jis numetęs ramentus ant žemės nuėjo į kambarį, o sūnus kerštaudamas iškvietė policiją, tačiau tokius K. J. parodymus paneigia ne tik nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai, kuriais, priešingai apelianto tvirtinimui, netikėti teismas neturi pagrindo, nes jų esminės detalės dėl konflikto aplinkybių, kurių metu prieš juos buvo pavartotas fizinis smurtas, sutampa, bet ir policijos pareigūnų L. B. ir L. N. parodymai apie tai, jog jie atvykę į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje matė nusiverkusią nukentėjusiąją J. J., kuri nurodė, kad grįžęs neblaivus vyras K. J. sukėlė žodinį konfliktą, kurio metu prieš ją ir sūnų R. J. pavartojo fizinį smurtą. Tuo metu kieme neįgaliojo vežimėlyje sėdėjęs R. J., kuris iškvietė policiją, pritarė mamos J. J. pasakojimui. Tokios aplinkybės užfiksuotos ir policijos pareigūno L. N. 2014-07-09 tarnybiniame pranešime, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2014-07-09, apie 15.25 val., patruliuojant kartu su patrule L. B., iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, adresu (duomenys neskelbtini). Nuvykę į įvykio vietą jie nustatė, jog K. J. grasino žmonai J. J. ir sūnui R. J. bei smurtavo prieš juos, suduodamas žmonai smūgį kumščiu į galvą bei trenkdamas lazda neįgaliojo vežimėlyje sėdėjusiam sūnui R. J. į galvą (b. l. 1–6). Policijos pareigūnės L. B. 2014-07-09 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje buvo nustatyta, kad smurtas pasitvirtino. K. J. akivaizdžiai buvo neblaivus, nes svirduliavo, nerišliai kalbėjo, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, tačiau jis tikrintis girtumą kategoriškai atsisakė ir buvo išvežtas į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (b. l. 65). Nors nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas negalėjo tiesiogiai vadovautis policijos pareigūnų parodymais, nes jie tiesiogiai konflikto aplinkybių nematė, todėl jų parodymai nebūtinai atspindi objektyvią tiesą, tačiau vien todėl, kad jie tiesiogiai nematė konflikto, teismas neturi pagrindo abejoti jų parodymais. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko gavę pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje ir atvykę į įvykio vietą ne tik iš nukentėjusiųjų parodymų, bet ir objektyviai įvertinę situaciją nustatė, kad smurtas pasitvirtino, nes matė susijaudinusią ir nusiverkusią nukentėjusiąją J. J., kuri verkdama paaiškino, kad sutuoktinis, grįžęs girtas į namus, sukėlė konfliktą, kurio metu pavartojo smurtą prieš ją ir sūnų R. J.. Netikėti policijos pareigūnų nuosekliais parodymais teismas neturi pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, kad jie būtų suinteresuoti apklabėti ar neteisingai apkaltinti K. J.. Smurto vartojimo prieš J. J. ir R. J. aplinkybes patvirtina ir teismo medicinos 2014-07-10 specialisto išvada G 1393/14(03), kurioje konstatuota, kad: „J. J. konstatuota poodinė kraujosruva dešinio peties srityje. Sužalojimas padarytas ne mažiau vieno trauminio kontaktinio smūginio poveikio pasekoje kietu buku turinčiu ribotą paviršių daiktu. Sužalojimas padarytas paros bėgyje iki apžiūros, galimai ir užduotyje nurodytu, nustatytu laiku. <...> Sužalojimas yra nežymaus sveikatos sutrikdymo atitikties.“ (b. l. 37); bei teismo medicinos 2014-07-10 specialisto išvada Nr. G 1392/14(03), kurioje konstatuota, kad „R. J. konstatuoti šie sužalojimai: odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje, poodinės kraujosruvos kairėje ausyje, dešinio peties srityje. Sužalojimai padaryti ne mažiau trijų trauminių kontaktinių smūginių poveikių pasekoje kietais bukais turinčiais ribotą paviršių ir bukabriauniais daiktais. Sužalojimai padaryti paros bėgyje iki apžiūros, galimai ir užduotyje nurodytu, nustatytu laiku. <...> Konstatuoti sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo atitikties.“ (b. l. 52). Šios išvados paneigia nuteistojo teiginius, kad J. J. ir R. J. galėjo susižaloti patys, t. y., kaip teigia apeliantas, J. J. dirbdama ūkio darbus, o sūnus R. J., būdamas neįgalus, pargriūdamas ar pan. Tokius apelianto teiginius teismas vertina kaip K. J. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes, kaip matyti iš minėtų specialisto išvadų, nukentėjusiesiems konstatuoti sužalojimai atitiko jų nurodytas aplinkybes tiek dėl jiems padarytų sužalojimų mechanizmo, tiek dėl patirtų sužalojimų laiko. Kita vertus, kaip minėta, dėl smurto šeimoje buvo kviečiama policija, tai taip pat netiesiogiai patvirtina smurto artimoje aplinkoje faktą. Pažymėtina ir tai, jog, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, K. J. nebe pirmą kartą teisiamas už analogiško nusikaltimo padarymą, t. y. dėl smurto artimoje aplinkoje, nors, kaip matyti iš ankstesnių jam priimtų nuosprendžių, jis taip pat neigė smurtavęs prieš šeimos narius, nors jam priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių apeliacine tvarka neskundė.

Nuteistasis be pagrindo apeliuoja į tai, kad neva nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi dėl to, kad, pasak jo, nukentėjusioji J. J., apklausiama teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti, kaip ir kur jis sudavė jai ir R. J., o pastarasis tyrimo metu nurodęs, jog matė, kaip jis sudavė mamai J. J., teisme to nenurodė ir aiškino, kad išgirdęs verkiančią mamą, nors, kaip pats teigė, tuo metu jis buvo prie automobilio ir klausėsi muzikos, suprato, kad neva jis smurtavo prieš mamą. Skirtingai nei tvirtina apeliantas, nukentėjusiųjų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštarauja. Priešingai apelianto tvirtinimui, nukentėjusioji J. J. ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir bylos nagrinėjimo teisme metu aiškiai nurodė, kad K. J. konflikto metu trenkė jai kumščiu vieną kartą į galvą, po to į petį, vėliau sudavė sūnui (b. l. 130). Nukentėjusysis R. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu nors tiesiogiai apie K. J. suduotus J. J. smūgius nenurodė, tačiau aiškino, kad: „mama sėdėjo ant suoliuko o aš su vežimėliu stovėjau prie automobilio ir klausiausi muzikos. Pakui pastebėjau, kad tėvas prigėręs vaikščioja, apsisukau ir žiūriu, kad mama verkia. Aš tėvui sakau, buvo teismai ir tu vėl darai tą patį.“(b. l. 130). Iš pacituotų nukentėjusiojo R. J. parodymų matyti, jog jis, pareikšdamas tėvui K. J., jog buvo teismai, ir nurodydamas jam, kad „tu vėl darai tą patį“, atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, K. J. ir anksčiau buvo teistas už analogišką nusikaltimą dėl smurto artimoje aplinkoje, kalbėjo būtent apie smurtą prieš mamą J. J..

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog K. J. kaltė dėl nežymaus J. J. ir R. J. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta. Akivaizdu, jog K. J., grįžęs girtas į namus, be jokios priežasties sukėlęs konfliktą šeimoje, pavartojo smurtą prieš sutuoktinę J. J. ir neįgalų sūnų R. J. ir mušdamas nežymiai sužalojo jų sveikatą. Ši K. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes padarė išsamiai įvertinęs nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent K. J. konflikto metu, pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius J. J. ir R. J., juos sužalojo, padarydamas jiems nežymų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas išsamiai įvertino bei pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus ir juos vertino kaip K. J. pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai, ją paneigia anksčiau aptartų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti pirmosios instancijos teismo priimtame procesiniame sprendime, teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nuteistasis, negali būti pagrindu daryti išvadą, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kaip nepagrįstai teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.