Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams; pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams; pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. M. nustatyta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir V. M. nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. V. M. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas naudotis specialia teise - teise vairuoti transporto priemones trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. M. išieškota motociklo „Suzuki GSX 600F“, užsienio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma, t. y. 850 (aštuoni šimtai penkiasdešimt) Eur. Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš V. M. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 1364,82 Eur (vienas tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt keturi eurai 82 eurocentai) turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo dienos. A. P. civilinis ieškinys atmestas, procesas pagal M. B. civilinį ieškinį nutrauktas. Priteista iš V. M. 66,40 Eur (šešiasdešimt šeši eurai keturiasdešimt euro centų) teismo turėtų pašto išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad V. M. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat prašo į paskirtą bausmę įskaičiuoti jam paskirtos ir jau atliktos bausmės dalį. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde suformuluotus reikalavimus, nenustačius padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl apelianto nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: 2022 m. balandžio 18 d. apie 22.10 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), įėjimo durų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu kietu buku įrankiu (daiktu ), V. M. tyčia sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius A. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., į įvairias kūno vietas, padarydamas A. P. poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, dešinėje rankoje, pirmo viršutinio, kairio danties išmušimą, antro viršutinio kairio danties panirimą, tokiu būdu nežymiai sužalojo A. P. sveikatą.

Apeliaciniame skunde toks faktinių aplinkybių įvertinimas neigiamas ir prašoma apeliantą V. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, iš esmės nenurodant tokio prašymo motyvų. Teismo posėdžio metu V. M. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais, byloje jokių įrodymų, kad jis sumušė nukentėjusįjį, nėra; sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti pats nukrisdamas ant žemės; svarbu įvertinti atstumą tarp jo ir nukentėjusiojo gyvenamosios vietos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtos nusikalstamos veikos, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas V. M. kaltu, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai: liudytojų parodymai, specialisto išvadoje, kitų objektų apžiūros protokole ir kituose įrodymuose užfiksuoti duomenys.

Vertinant nukentėjusiojo A. P. parodymų patikimumą, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusysis viso proceso metu davė išsamius, detalius ir logiškus paaiškinimus, iš karto po įvykio pranešė apie jį, nurodė jį sumušusio asmens vardą, pavardę, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad jį sumušė V. M.. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir apklausiamas papildomai, jo parodymai pagrįsti kitais byloje surinktais duomenimis. Ikiteisminio tyrimo metu pirminės ir papildomos apklausos metu A. P. parodė, kad V. M. jis pažįsta, jie gyvena kaimynystėje (maždaug 100 m atstumu). 2022 m. balandžio 18 d. apie 22.10 val. būdamas vienas savo namuose išgirdo, kad kažkas krebžda prie lango, po to - durų, galvojo, jog šuo; atidaręs duris pamatė V. M., kuris be jokios priežasties jam sudavė smūgį (galimai metaliniu daiktu, galbūt, kastetu, nes ant V. M. rankos kažkas sublizgėjo), ir jis nukrito ant grindų. Jam buvo suduota ne mažiau kaip dešimt smūgių, vienas į dešinį petį, o kiti smūgiai – į veidą, jis prarado sąmonę, o atsipeikėjęs pamatė, kad sumuštas jo veidas, išmušti du viršutiniai priekiniai dantys, svaigo galva. V. M. pabėgo. Parodė, kad iš karto kvietė pagalbą. Nors lauke buvo tamsu, bet pas jį kieme buvo šviesu, matomumas geras (1 t., b. l. 78, 83–84). Teismo posėdžio meti A. P. davė iš esmės analogiškus parodymus . Jis paaiškino, kad 2022 m. balandžio 18 d. apie 22.00 val. buvo vienas namuose, išgirdo kažkokį krebždesį prie namo, dėl to ėjo atidaryti durų. Eidamas link durų koridoriuje įjungė šviesą, tada atidarė duris, pamatė V. M. ir iš karto pajuto smūgį į kaktą. V. M. jam sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių, jis neteko dviejų dantų. Viskas įvyko labai greitai. V. M. nieko nekalbėjo, prieš pat pirmą smūgį dar pamatė kažką sublizgant, tačiau įrankio, su kuriuo V. M. jam sudavė, nematė. Yra įsitikinęs, kad jam smūgius sudavė V. M., be to, šviesa sklido iš namo koridoriaus. Tiksliai nežino, kokiu įrankiu V. M. jam sudavė smūgius, tačiau gyvena mažame miestelyje ir yra girdėjęs kalbant, kad V. M. po įvykio gyrėsi, jog buvo su „kovine pirštine“. Jis prarado sąmonę, atsipeikėjęs pamatė, kad guli ant grindų. Tada iškvietė pareigūnus, o V. M. nebebuvo (5 t., b. l. 86–87).

Nukentėjusiojo A. P. parodymus patvirtina liudytojų parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga. Į įvykio vietą atvykęs tyrėjas A. T. apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvykus adresu (duomenys neskelbtini), jį ir jo kolegę pasitiko pranešėjas A. P., ant kurio veido buvo matyti sužalojimai (veidas ištinęs, nusėtas hematomomis, klibėjo priekiniai viršutiniai dantys). A. P. paaiškino, kad jam atidarius duris jį sumušė V. M., smūgiai buvo galimai suduoti metaliniu daiktu. Po suduotų smūgių A. P. nukrito ant žemės, o V. M. pabėgo. Liudytojas A. T. taip pat parodė, kad prie įėjimo durų betoninėje aikštelėje buvo matomos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraujo dėmes (1 t., b. l. 190). Apklaustas teismo posėdyje A. T. parodė, kad A. P. jam nurodė, jog išgirdo krebždesį prie durų, todėl nuėjo jų atidaryti, o atidarius duris jis pajuto smūgį į veidą, kurį jam sudavė V. M. (5 t., b. l. 88).

Liudytojas R. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. P. kelias savaites nesirodė darbe, o jam atėjus, jis pastebėjo mėlynes ant jo veido; A. P. jam nurodė, jog mėlynės ant veido atsirado dėl suduotų V. M. smūgių (1 t., b. l. 182). Teismo posėdyje liudytojas R. P. davė iš esmės analogiškus parodymus, patvirtindamas, kad iš nukentėjusiojo pasakojimo žinantis, kad šį sumušė V. M. (5 t., b. l. 114). Nors liudytojo R. P. parodymai yra išvestiniai iš A. P. parodymų, jie papildo jau nurodytas įvykio aplinkybes, patvirtina tiek A. P., tiek tyrėjo A. T. duotus parodymus, todėl laikytini patikmais.

Iš rašytinių bylos duomenų matyti, kad sumušimo faktą nukentėjusysis patvirtino iš karto po įvykio kreipdamasis į policiją - 2022 m. gegužės 27 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad paskambinęs Bendrajam pagalbos centrui A. P. nurodė, jog kažkas krebždėjo prie durų, jis atidarė duris ir jam buvo suduotas smūgis, jį sumušė, sužalojo veidą, išmušė dantis; žino, kas sumušė – tai V. M., kuris pabėgo (1 t., b. l. 131–132). Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal A. P. protokolą-pareiškimą, kuriame nurodyta, kad prie namo įėjimo durų jį sumušė V. M. (1 t., b. l. 45), taip pat 2022 m. birželio 3 d. akistatos metu tarp A. P. ir V. M. nukentėjusysis patvirtino savo duotus parodymus, t. y. kad atidarius duris jam buvo suduotas smūgis, matė, kad sudavė V. M., jam sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių (2 t., b. l. 52–53). Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. M. teigė, kad jokių įrodymų, kad jis sumušė nukentėjusįjį nėra, su tokiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. A. P. patirti sužalojimai užfiksuoti 2022 m. balandžio 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1259/2022(01). Joje nurodyta, kad A. P. padaryta poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai veide, dešinėje rankoje, pirmo viršutinio, kairio danties išmušimas, antro viršutinio kairio danties panirimas, padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau, kaip devyniais trauminiais poveikiais, kuo galėjo būti ir smūgių sudavimas kumščiais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2022 m. balandžio 18 d.). Taigi, išvadoje išdėstyta sužalojimų lokalizacija, laikas, smūgių kiekis atitinka A. P. viso baudžiamojo proceso metu duotus parodymus dėl patirtų sužalojimų (1 t., b. l. 123). Išdėstyti įrodymai patvirtina A. P. parodymų patikimumą, o nuteistojo V. M. nurodytos aplinkybės dėl jo bei nukentėjusiojo gyvenamųjų vietų, atstumo tarp jų, neturi esminės įtakos, nustačius, kad nukentėjusįjį sumušė būtent V. M..

Nuteistasis kėlė versiją, kad A. P. jį apkalba, norėdamas jam pakenkti, ir susižalojo pats krisdamas, tačiau byloje duomenų, kad patvirtinančių tokias apelianto nurodytas aplinkybes, nėra. Kaip nurodyta pirmiau, nukentėjusiojo parodymus patvirtina netiesioginiai įrodymai - policijos pareigūno, tuo metu atvykusio į įvykio vietą, parodymai, liudytojo R. P. parodymai, kuris matė nukentėjusiojo patirtus sužalojimus parodymai, specialisto išvada. Be kita ko, specialisto išvada nepatvirtina, kad sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats, priešingai, joje nurodyta, kad smūgiai nukentėjusiajam galėjo būti suduoti kumščiais, kas patvirtina nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad A. P. galėjo save susižaloti.

Liudytojas O. M. teisme tvirtino visą dieną kartu su V. M. ir A. K. vartojęs alkoholinius gėrimus prie savo namų. Nurodė, kad A. K. išėjo apie 18 val., kai jau pradėjo temti, o V. M. gėrė toliau ir jis V. M. išvedė namo galimai apie 20-21 val., maždaug po dviejų valandų, kai išėjo A. K.. V. M. buvo labai neblaivus, nuvedė jį namo ir paguldė į lovą. Ikiteisminio tyrimo metu O. M. tvirtino, kad gėrė su V. M. abi Velykų dienas, pirmą Velykų dieną gėrė iki 24 val., o kitą irgi iki vėlyvo vakaro, jam teko lydėti V. M. namo, tačiau kiek buvo valandų nežino, jam „viskas painiojasi“. Liudytojas A. K. teisme patvirtino vienas išėjęs namo kai tik pradėjo temti, o O. M. ir V. M. iko. Tokie liudytojų O. M. ir A. K. parodymai papildo vieni kitus, neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams dėl įvykio laiko ir nepaneigia, kad nekentėjusiojo parodymų, kad jį sumušė būtent V. M.. Iš liudytojo O. M. parodymų matyti, kad jis V. M. išvedė namo apie 20-21 val., o nukentėjusysis nurodo, kad jį V. M. sumušė apie 22.10 val.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog būtent V. M. sumušė A. P., dėl tokių V. M. veiksmų nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad V. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl įskaitomo į paskirtą bausmę laikotarpio

V. M. apeliaciniame skunde teigia, kad būtina į bausmę įskaičiuoti paskirtos ir jau atliktos bausmės dalį. Kaip jau minėta, tokio prašymo motyvų apeliantas nenurodo. Vis tik, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo į paskirtą subendrintą bausmę įskaičiuoti jau atliktos bausmės dalį pagal ankstesnius nuosprendžius.

Nustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu V. M. paskirta subendrinta bausmė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 281¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams ir devyniems mėnesiams, kuri vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi buvo subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, nustatant subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos buvo padarytos 2022 m. balandžio 18 d., 2022 m. balandžio 25 d., 2022 m. rugpjūčio 5 d., t. y. jau po to, kai buvo priimtas Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendis, todėl bendrinant šiais nuosprendžiais paskirtas bausmes pagrįstai ir tinkamai taikytos BK 64 straipsnio nuostatos.

Pagal BK 64 straipsnį bausmės yra subendrinamos, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas. Pažymėtina, kad, kitaip nei BK 63 straipsnio atveju, subendrinant paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnio taisykles nėra galimybės į nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti bausmės ar jos dalies, atliktos pagal ankstesnį nuosprendį.( kasacinė nutartis Nr. 2A-10-976/2019 ). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliacinio skundo prašymas į paskirtą bausmę įskaičiuoti paskirtos ir jau atliktos bausmės dalį, netenkinamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš V. M. valstybės naudai prašoma išieškoti 63,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir V. M. gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 63,33 Eur iš nuteistojo V. M. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.