Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-30 · Administracinė byla Nr. I-937-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-30
Bylos Nr.
I-937-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03869-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
G. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-937-189/2018Proceso Nr. 3-61-3-03869-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjui G. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 1500 Eur žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kurie pasireiškė pareiškėjo patalpinimu baudos izoliatoriaus kameroje orumą žeminančiomis sąlygomis.

Nurodė, kad kalint baudos izoliatoriaus kameroje jam nebuvo užtikrintas minimalus ploto reikalavimas. Sanitarinis mazgas kameroje buvo užtvertas tik maža tvorele, todėl naudojantis sanitariniu mazgu nuolatos jautėsi pažemintas. Kameroje nebuvo veidrodžio, nebuvo lango, todėl nebuvo šviesos ir pareiškėjas negalėjo skaityti. Kameroje buvo pilna šiukšlių, kameroje taip pat nebuvo radiatoriaus, todėl buvo šalta, neveikė signalinis mygtukas, kuriuo galėtų išsikviesti pareigūnus, neveikė radijas. Praustis buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, be to, praustis teko tik šaltu vandeniu. Nurodytos sąlygos pareiškėjui kėlė didelius išgyvenimus, buvo žeminamas jo orumas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti, teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad nuobauda jam uvo panaikinta kaip nepagrįstą.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo (b. l. 13–17) argumentais prašė skundą atmesti. Nurodė, kad Vilniaus PN atskirajame sektoriuje, kuriame buvo patalpintas pareiškėjas (Sniego g. 2, Vilnius), įrengtos trys kamerų tipo patalpos, kurių plotai 9,02 kv. m. ir 8,94 kv. m. Šiose patalpose yra įrengta po 2 miegamas vietas ir tai reiškia, kad nuteistiesiems tenkantis kameros plotas nėra pažeistas (atitinkamai 4,47 kv. m. ir 4,51 kv. m.). Taigi pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento pareigūnai atliko atskirojo sektoriaus kamerų tipo patalpų patikrinimą, kurio metu pažeidimų nenustatė (patalpos tvarkingos, apšviestos, švarios). Patalpose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, yra veidrodžiai. Šildymo radiatorius įrengtas bendrajame tris kamera apjungiančiame koridoriuje. Kameroje nėra įrengto lango, tačiau šviesa patenka per metalines grotuotas duris. Grotuotos durys užtikrina šviesos ir šilumos patekimą į kameras. Pažymėjo, kad kamerų atitikimas teisės aktų reikalavimams buvo tikrintas ir šaltuoju metų laiku, pažeidimų nebuvo nustatyta.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. jam kalint Vilniaus PN atskirajame sektoriuje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jam skirta nuobauda buvo panaikinta Kalėjimų departamento (2018 m. kovo 19 d. teismo posėdžio garso įrašas). Tačiau šiuo atveju žala kildinama tik iš kalinimo sąlygų tinkamo neužtikrinimo. Todėl pareiškėjo argumentai, kad nuobauda panaikinta nagrinėjamo ginčo kontekste (žalos atlyginimas dėl kalinimo sąlygų), teisinės reikšmės neturi.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d., toliau – ir Taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (11¹.2. punktas). Vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų ploto pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose reikalavimas (3,6 kv. m.) išliko nepakitęs ir vėlesnėse šių Taisyklių redakcijose. Taisyklėse nėra įtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš bendro kameros ploto turi būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie pataisos įstaigos kamerų tipo patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas (b. l. 14). Atsakovės atstovas tiksliai nenurodė, kokio dydžio kameroje buvo patalpintas pareiškėjas, tačiau nurodė, kad tokio tipo, kurioje buvo patalpintas pareiškėjas, kamerų dydžiai yra atitinkamai 9,02 kv. m. ir 8,94 kv. m. Pareiškėjas viso buvo patalpintas 15 parų, todėl net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą (tikslus sanitarinio mazgo plotas nėra nurodytas, tačiau pvz. atėmus 1 kv. m.) matyti, kad ploto vienam asmeniui reikalavimas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Vilniaus PN administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisę būti kalinamam pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. patalpos ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (2016 m. sausio 27 d. redakcija). Šių taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kaip matyti iš byloje pateiktų foto nuotraukų (b. l. 22–23), sanitariniai mazgai yra užtverti tik 1,5 m. tvorele.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką sanitarinį mazgą atskirianti tvorelė negali būti laikoma tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai, be kita ko atsižvelgiant į tai, kad kameros viena siena yra vien tik grotos, vertintini kaip pagrįsti.

Pareiškėjo argumentus, kad kamerose nebuvo įrengtų veidrodžių paneigia byloje pateiktos foto nuotraukos iš kurių matyti, kad kamerose yra veidrodžiai (b. l. 22–23).

Iš į bylą pateikto 2017 m. vasario 22 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akto Nr. PA.10-143(16.16.8.10.12) (b. l. 25) matyti, kad jame fiksuoti Vilniaus PN atskirojo sektoriaus (Sniego g. 2) kamerų tipo patalpos Nr. 1 patikrinimo duomenys. Iš akto matyti, kad oro temperatūra kameroje buvo nustatyta 19 C ir tai atitiko (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto reikalavimus (galima temperatūra ne žemesnė nei 18 C ir ne aukštesnė kaip 28 C). Nustatyta, kad vėdinimas vyksta per atidaromus langus ir tai taip pat atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Tikrintos kameros Nr. 1 patalpoje buvo valymo inventorius (šepetys, valikliai, kibiras) ir tai atitiko HN 134:2015 37 punkto reikalavimus. Patikrinimo metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Nors atsakovės atstovas pateikė įrodymus apie atliktą patikrinimą vienoje iš trijų tokio tipo kamerų, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti, kad kitose tokio tipo kamerose higienos reikalavimai būtų ženkliai pažeisti. Todėl pareiškėjui šiuo aspektu konkrečių įrodymų nepateikus, teismas neturi pagrindo pareiškėjo skundo argumentų vertinti kaip pagrįstų.

HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, tačiau nurodė, kad duše esantis boileris buvo sugedęs ir jam teko praustis po šaltu vandeniu. Pažymėtina, kad ši aplinkybė jokiais įrodymais nepagrįsta (pareiškėjas su skundais į administraciją dėl šilto vandens nebuvimo nesikreipė), todėl teismas neturi pagrindo šių abstraktaus pobūdžio prieštaravimų vertinti kaip pažeidimo. Vilniaus PN suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, pažeidimo nepadarė.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo signalizacijos mygtuko. Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2015 m. gegužės 15 d. nutartis Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (2017 m. sausio 3 d. nutartis Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. A-442-1346/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje taip pat pateikti išaiškinimai, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03 ir kt.). Iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas. Pareiškėjas šiuo aspektu pagrįsdamas savo argumentus skunde nurodė, kad kamerose nebuvo įrengto signalizacijos mygtuko, tuo tarpu atsakovės atstovas šių aplinkybių nei paneigė, nei patvirtino. Atstovas šiuo aspektu nepateikė jokių argumentų. Taigi, byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kameroje, būtent kurioje buvo patalpintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, todėl galiojant Taisyklių 16.11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kameroje, kurioje neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Vilniaus PN savo veiksmų neteisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais nepaneigė. Nors byloje nėra duomenų, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančioje kameroje pareiškėjui padarė negrįžtamą poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie tai, kad pareiškėjo sveikatai, ar gyvybei buvo kilęs realus pavojus ir pareiškėjas nukentėjo tik dėl to, kad neturėjo galimybės išsikviesti pagalbos, tačiau atsakovės atstovui priešingų įrodymų nepateikus, darytina išvada, kad pareiškėjui dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo kameroje, t. y. jaučiantis nesaugiai, galėjo buvo padaryta žala.

Taisyklių 16.11 punkte taip pat nurodyta, kad kameroje turi būti įrengtas radijo taškas, tačiau pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kokia žala jam buvo padaryta dėl radijo taško kameroje nebuvimo. Taigi šiuo aspektu nurodyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

Nors, kaip nurodė atsakovės atstovas, kameroje, kurioje buvo patalpintas pareiškėjas, nebuvo techninių galimybių įrengti išorinių ištisinių durų, tačiau, kaip matyti iš Patikrinimo akto, foto nuotraukų, pagrindiniai higienos reikalavimai (oro temperatūra, ventiliacija, šviesa, šiluma) buvo užtikrinti, tuo tarpu sanitarinio mazgo neatitvėrimas, kuris yra pakankamai atviras ir matomas iš koridoriaus, kaip jau minėta, asmens privatumo neužtikrinimo prasme vertintinas kaip pažeidimas.

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, į neilgą kalinimo laikotarpį (15 parų), o tai leidžia vertinti, kad skunde išdėstyti nusiskundimai nebuvo tokie intensyvūs, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 100 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Bronius Januška