Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-3128-614/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-05-15
Bylos Nr.: e2-3128-614/2017
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Atsakovas: BAB banko „Snoras“
Trečiasis asmuo: VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Ieškovas: B. T., A. K., A. A., V. G., J. V. R., V. P., D. V., L. G.
Advokatai: Nikas Borneika

Kategorijos

2.2.2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-3128-614/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00540-2015-2Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant R. A., dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Nikui Borneikai, atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui Andriui Mėliniui, ieškovams ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neatvykus, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. T., A. K., A. A., V. G., J. V. R., V. P., D. V., L. G. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo - VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) B. T. 2011-06-09 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110609U990001; 2) A. K. 2011-06-23 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110623K990013 ir 2011-09-06 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110906K990001; 3) A. A. 2011-04-05 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110405M990001; 4) V. G. 2011-09-30 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110930T990005; 5) J. V. R. 2011-07-22 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110722K990003; 6) V. P. 2011-07-25 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725K990015; 7) D. V. 2011-07-20 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110720K990013; 8) L. G. 2011-07-26 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110726V990030 ir 2011-10-27 sudarytą sutartį Nr. FO20111027V990023; ir taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šią sutartį sumas BAB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Ieškinyje nurodoma, kad visi ieškovai obligacijų pasirašymo sutartis su atsakovu sudarė panašiomis aplinkybėmis, t.y. jiems vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Be to, nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės būklės. Priešingai, viešojoje erdvėje atsakovas obligacijas pristatinėjo kaip naują, indėlininkų poreikius atitinkantį produktą, alternatyvų indėliams. Tai, jog draudimo sąlygos obligacijoms yra mažiau palankios nei indėliams, straipsniuose nėra užsimenama. Dėl atsakovo pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju būtų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, kad atsakovo pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovams sudarant ginčijamas sutartis su atsakovu informacija jiems buvo teikiama žodžiu, tačiau jiems nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas. Realiai ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai, jie tik pasirašė vietose, kuriose jiems nurodė banko darbuotojai. Kitą vertus, ieškovams to perskaityti visos pateiktos informacijos būtų fiziškai neįmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties (daugiau kaip 80 puslapių). Sudarant ginčo sutartis, atsakovas turėjo pareigą, kuri kildinama iš IĮIDĮ, aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, draudimo objektą, bei draudimo atvejus. Taigi, atsakovas turėjo pareigą informuoti klientus apie tuos atvejus, kai draudimo apsauga nėra taikoma. Todėl neprofesionalaus kliento sutartyse numatyta nuostata, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina klaidinančia ir neaiškiai klientų atžvilgiu, nes sudaro įspūdį, kad obligacijos yra draustos. Svarbu tai, jog nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Taip pat, dalis ieškovų sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis buvo senyvo amžiaus, o vyresnio amžiaus žmonės yra labiau paveikiami spaudimo pirkti. Be to, visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais, todėl jiems turėjo būti taikoma didžiausia apsauga. Tai reiškia, kad nei vienas iš ieškovų, pagal savo asmenines savybes, negalėjo būti laikomas labiau informuotu vartotoju finansinių priemonių rinkoje, nei neprofesionalaus investuotojas FPRĮ prasme, o bankas neteikdamas ieškovams tinkamos apsaugos pažeidė įstatymą. Įstatyminis reguliavimas, ginčo sutarčių sudarymo metu, nebuvo pakankamai aiškus, kad ieškovai neturėdami teisinių žinių galėtų savarankiškai jį suprasti. Be to, ieškovai turėjo būti ypatingai apdairūs bei atsargūs ir suvokti, jog bankas (atsakovas) tinkamai nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų. Tai rodo, kad vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti visų šių aplinkybių ir savarankiškai nuspręsti, kad draustumo aspektu obligacijos yra labiau rizikingas produktas nei indėlis. Jeigu atsakovas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikęs reikiamą informaciją, ieškovai tokių sutarčių sudarę nebūtų, kadangi pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Ieškovų nuomone, atsakovo darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų pardavimą ir tikėtina, kad dėl to darbuotojai buvo asmeniškai suinteresuoti, jog klientai įsigytų būtent obligacijas. Norėdamas išlaikyti esamus klientus, laikiusius pinigus indėlių sąskaitose, atsakovas turėjo pasiūlyti alternatyvius indėliams produktus (obligacijas). Tam, kad kompensuotų nuostolius, atsiradusius iš indėlių atsisakiusių klientų, atsakovui reikėjo parduoti kuo daugiau obligacijų, o darbuotojų skatinimas šiuo atveju galėjo būti viena iš priemonių tai padaryti. Ieškovai pažymi, kad 2011-01-18 Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovo veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Tačiau atsakovui pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Tai reiškia, kad Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovas privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdų (panaudodamas apgaulę) suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta ir pripažinus sutartis negaliojančiomis turėtų būti taikoma restitucija. Tačiau atsakovui yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, todėl restitucijos būdas yra pakeistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Ieškovams priklausančios lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui – banko „Snoras“ bankrotui, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas (e.b.l. 1-21,1 t.; 49-63, 9 t.).

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimuose į ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė juos atmesti. Nurodė, kad kai pareiškiamas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, būtent ieškovai privalo įrodyti faktines aplinkybes, pakankamas tam, kad būtų teisiškai konstatuotas kuris nors iš įstatyme įtvirtintų sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Šiuo atveju atsakovas mano, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog ieškovai siekė investuoti į obligacijas, tikėdamiesi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą ir finansiškai palankesnes išankstinio sutarties nutraukimo sąlygas. Ieškovai privalėjo suvokti sudaromų sandorių esmę, nes veikė laisva valia. Jie patys raštu patvirtino, kad gavo taisyklėse nurodytą informaciją, kuri be kita ko buvo prieinama ir viešai, atsakovo interneto tinklapyje. Atsižvelgiant į tai, aptarnavimo sutarties nuostatos negali būti laikomos klaidinančiomis, o ieškovų patvirtinimai laikytini pakankamu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Kadangi nei ginčijamuose sandoriuose nei aptarnavimo sutartyje nėra teigiama, kad atsakovo obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia. Atsakovas tinkamai vykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti su obligacijų įsigijimo sandoriais susijusią riziką, nes sutarčių prieduose nurodė, jog investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat informavo apie galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodė, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudiminio įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Baziniuose prospektuose įspėjama, kad atsakovas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Be to, atsakovas ir reklaminėse skrajutėse įspėjo klientus, kad prieš priimdami sprendimą investuoti, jie susipažintų su banko interneto svetainėje paskelbtomis obligacijų, emisijų galutinėmis sąlygomis, baziniu prospektu ir jame aprašytais rizikos veiksniais tam, kad galėtų įvertinti ar tokia rizika klientui priimtina. Ieškovai nepaneigė prezumpcijos, jog jie buvo supažindinti su ginčijamuose sandoriuose ir aptarnavimo sutartyse nurodytais dokumentais ir juos gavo. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad dauguma ieškovų savo parašais duomenų anketose patvirtino, kad atsisakė suteikti atsakovui FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją ir kartu patvirtino, jog supranta, kad jų atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jiems tinkamos. Iš to galima spręsti, kad atsisakydami pateikti bankui duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kt., šie ieškovai nutarė, jog yra pajėgūs savarankiškai įvertinti su investavimu į obligacijas susijusią riziką. Kadangi ginčijamuose sandoriuose, priešingai nei terminuotojo indėlio, nėra nuostatų reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą, net padarius pagrįstą prielaidą, jog egzistavo klaidingas ieškovų įsivaizdavimas dėl jų įsigytų obligacijų draudimo indėlių draudimu, laikytina, kad patys ieškovai elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Be to, kažikurie ieškovai į finansiškai naudingesnes obligacijas investavo tik dalį lėšų, kitą dalį laikydami banke kaip terminuotąjį indėlį. Taigi, ieškovai diferencijavo savo investavimo riziką ir tai reiškia, kad jie turėjo suvokti sudaromų sandorių skirtumus. Svarbu tai, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu, ieškovai negalėjo žinoti, kad banko veikla ateityje bus sustabdyta ar jam bus iškelta bankroto bylą. Kadangi nebuvo pagrindo abejonėms apie atsiskaitymą, ieškovai negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurios neegzistavo sandorių sudarymo metu. Kitą vertus, ieškovai turėjo suvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas ženkliai mažiau finansiškai naudingo banko produkto rizikos laipsniui. Daugumoje pasibaigusių terminuotojo indėlio sutarčių, vietoje kurių tam tikri ieškovai sudarė ginčijamus sandorius, buvo numatyta automatinio pratęsimo sąlyga. Todėl, šiems ieškovams nebuvo jokio realaus poreikio atvykti į banką šių sutarčių pratęsimui atlikti. Taip pat ieškovai galėjo sudaryti arba prasitęsti terminuotojo indėlio sutartis internetu (Bankas internetu+). Taigi, tikėtina, kad jie atvyko į banką siekdami sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovų amžius pats savaime negali pagrįsti ieškovų reikalavimų, nes ieškovai nepateikė į bylą jokių įrodymu, patvirtinančiu jų fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą, kuris galėtų įtakoti ieškovų sugebėjimus įvertinti sudaromų sandorių esmę, pasekmes bei kitą su sandoriais susijusią informaciją. Bankas objektyviai negalėjo turėti tikslo sudaryti su ieškovais būtent ginčijamus sandorius, nes lyginant su terminuotojais indėliais jie buvo labiau finansiškai naudingi ieškovams, o ne bankui. Dalies ieškovų lėšos dar iki obligacijų įsigijimo buvo patikėtos bankui kaip terminuotieji indėliai arba likučiai mokėjimo sąskaitose, todėl bankui nereikėjo jų papildomai pritraukti iš klientų. Atsakovas nesutinko su teiginiais, kad banko darbuotojai klaidino ieškovus, nes jie buvo kvalifikuoti ir tinkamai apmokyti. Taip pat dalyvavo įvairiose klientų aptarnavimo specialistų stažuotėse, tikrinosi žinias vidiniame banko tinklapyje talpinamuose klausimynuose. Atsakovas atmeta ir ieškovų teiginius dėl vykdomos agresyvios komercinės veiklos, nes ieškovai neįrodė, kad prie jų buvo priekabiaujama, naudojama prievarta, fizinė jėga ar pernelyg didelė įtaka, kuri apribojo pasirinkimą. Kadangi ieškovai iki ieškinio pateikimo pareiškė finansinius reikalavimus nurodami, kad jie kildinami iš ginčijamų sandorių, laikytina, jog ieškovai patvirtino savo sudarytus ginčijamus sandorius ir nebeturi teisės jų ginčyti teisme. Ieškovų prašymas pateikti informaciją apie atsakovo darbuotojams mokėtus atlyginimus ir galimus priedus ar premijas, išeina už nagrinėjamos bylos ribų ir pažeidžia įrodymų sąsajumo taisyklę, nes atsakovo, kaip darbdavio, savo darbuotojams galimai mokėti priedai ar premijos yra darbuotojo ir darbdavio darbo sutarties susitarimo dalykas, reglamentuojamas ne taisyklių, bet darbo teisės aktų ir sudaro įprastą komercinę praktiką bankų veikloje. Taip pat atsakovas niekados netvirtino ir neteigė, jog terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Pažymima, jog lyginant su terminuotų indėlių įsigijimu be išimčių visi kiti piniginių lėšų investavimo būdai yra alternatyvūs. Naudotos frazės „alternatyva indėliui" ar „saugus investavimo būdas" nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, dėl kurios ir yra iškilęs ginčas, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi, ką atsakovas ir pabrėždavo pristatydamas šią finansinę priemonę. Ta aplinkybė, kad po nutarimo bankas „Snoras“ pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepagrindžia ieškovų pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas. Ieškovai nenurodo, dėl kokios konkrečiai banko finansinės būklės ir dėl kokių konkrečiai veiklos perspektyvų jie buvo apgauti, t. y. kokią savo finansinę būklę ir veiklos neperspektyvumą bankas yra nuslėpęs. Jie tik formaliai cituoja Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime Nr. 03-2 nustatytus pažeidimus banko veikloje, nesiedami šių aplinkybių su vienokia ar kitokia banko finansine būkle ir banko veiklos perspektyvomis. Pažymėtina, kad Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Bankui buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos. Taigi, Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruožtu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko veikla yra nestabili ir nepatikima. Lietuvos banko tinklalapyje viešai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. Net ir darant prielaidą, kad informacijos apie Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nurodytus pažeidimus ir duotus privalomus nurodymus atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį banko išleistų vertybinių popierių rinkos kainai, šioje byloje konstatuotina, kad ši informacija buvo atskleista ir turėjo būti žinoma ieškovams, nes buvo paskelbtas pranešimas Lietuvos banko tinklapyje ir žiniasklaidoje, atsakovas apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo VPK, kuri 2011-01-20 šią informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje (e.b.l. 78-108, 2 t.; 1-5, 12 t.).

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose prašė ieškovų ieškinį atmesti. Nurodė, iš esmės tapačius atsakovo atsiliepimuose išdėstytiems argumentams motyvus. Konkrečiu atveju ieškovai neturi teisės ginčyti sutarčių, kadangi net ir pripažinus, kad ieškovai sudarydami sutartis suklydo, tai nutiko dėl jų pačių neatsargumo, o darant prielaidą, kad ieškovai buvo galimai apgauti atsakovo, ieškovai neįrodo atsakovo tyčios. Obligacijos yra perleidžiamasis vertybinis popierius, kuris negali būti laikomas draudimo objektu. Šiuo atveju nežinojimas negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti asmens suklydimą esminiu, nes jo suklydimą sąlygojo ne banko nuslėpta ar netinkamai atskleista informacija, o įstatymo nežinojimas. Sudarydami sutartis, ieškovai nebuvo suklaidinti. Nepaisant to, jeigu banko darbuotojai ir pasiūlė klientams sudaryti ginčo sutartis, ieškovams neabejotinai turėjo kilti klausimas, kodėl už šios sutarties sudarymą yra mokamos didesnės palūkanos, negus sudarant indėlio sutartį. Taigi, šiuo atveju, jeigu ieškovai nepasidomėjo dėl sudaromų sandorių pobūdžio ir šių sutarčių skirtumų nuo terminuotojo indėlio sutarties, tai tik ieškovai ir turi prisiimti dėl tokio savo nerūpestingumo ir neapdairaus elgesio kilusias neigiamas pasekmes. Ieškovų niekas nevertė skubėti jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo, bei galėjo išsiaiškinti, kad obligacijoms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Jei ieškovai būtų manę, kad suklydo dėl esminių sudaromo sandorio sąlygų, po sandorio sudarymo jie būtų kreipęsi į banką dėl savo investicijų sugrąžinimo, tačiau taip nepasielgė. Ieškovai pasirašydami sutartis veikė išimtinai savo rizika, todėl suklydimas, net jei toks egzistavo, yra tik jų neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas. Pripažinti sutartis negaliojančiomis nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju ieškovų suklydimo negalima pateisinti. Tikrieji šio ieškinio pareiškimo motyvai – siekti dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą pagal IĮIDĮ, nes sudarant ginčijamas sutartis esminiu elementu buvo obligacijų išpirkimo terminas ir mokamos palūkanos. Ieškovai privalėjo suprasti, kad jie gaudami didesnes palūkanas, prisiima didesnę riziką. Kitą vertus, sutarčių sudarymo metu, bankas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovų valią sudaryti sutartis. Aplinkybė ar bus taikomas indėlių draudimas, tapo svarbia tik sustabdžius banko veiklą. Kadangi ieškovų ginčo sutartimis įsigyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami indėlių draudimu ir tai yra tiesiogiai numatyta teisės aktuose, ieškovų teiginiai apie tai, kad atsakovas juos suklaidino, neatskleidė visos su sandorių rizika susijusios informacijos yra atmestini. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, supranta jų pasekmes. Vadinasi, ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su jais buvo aptartos, paaiškintos prieš pasirašant sutartis ir jos išreiškia jų valią. Taigi, net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovams, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Trečiojo asmens nuomone, ieškovai privalo įrodyti, jog atsakovas pažeidė minėtose teisės normose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė. Kadangi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir jame laikė savo santaupas terminuotų indėlių pavidalu, vėliau vykdė investicinę veiklą, bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovų pinigines lėšas. Vadinasi, bankas neturėjo motyvo klaidinti ieškovus, teikti jiems melagingą informaciją. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Priešingai - darbuotojai privalėjo kelti kvalifikaciją, išklausyti mokymus apie banko finansines priemones, o mokymo medžiagoje buvo aiškiai išdėstyta, jog obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo darbuotojai klaidino ieškovus ir siekė pritraukti pinigines lėšas priklausančias jiems. Rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, o patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo. Trečiojo asmens nuomone patikslintame ieškinyje nurodomi ir šioje byloje bandomi įrodinėti sutarčių negaliojimo pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami: jeigu asmuo galvojo (kaip ieškovai įrodinėjo pradiniu ieškiniu ir ko neneigia patikslintame ieškinyje), jog perka indėlių draudimu draustą produktą - tokiam asmeniui banko finansinė padėtis nėra svarbi: jie tikisi, kad kredito įstaigos bankroto atveju nuostolius padengs Indėlių draudimo fondas. Atitinkamai, kad ir kas būtų įrašyta obligacijų prospekte - ši informacija nebūtų sustabdžiusi nuo obligacijų įsigijimo. Todėl ieškovų pozicijos pakeitimas vertintinas kaip patvirtinimas dėl ieškovų nesąžiningumo, siekio bet kokia kaina pasinaudoti Indėlių draudimo fondo lėšomis siekiant kompensuoti nepasiteisinusią investicinę riziką. Patikslintame ieškinyje minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu. Jis nepatvirtina banko nemokumo buvimo ginčo sudarymo metu, apie jį buvo paskelbta viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos informacijos (e.b.l. 5-24, 2 t.; 129-132, 9 t.).

Teismo posėdyje ieškovo atstovas advokatas Nikas Borneika nurodė, kad ieškinys turėtų būti tenkintinas abiem pagrindais – ir dėl suklydimo ir dėl apgaulės. Atsakovas neįrodė, kad Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo 13 str. sąlyga įvykdyta. Nei vienas ieškovas neturėjo finansinio išsilavinimo, neturėjo išankstinio tikslo įsigyti obligacijas. Ieškovai buvo suklaidinti dėl obligacijoms galiojančios draudimo apsaugos. Jie buvo klaidingai informuoti, kad tai alternatyvi finansinė priemonė indėlio sutarčiai. Ieškovų atstovas nurodė, kad ieškovai negali būti pripažinti vidutiniais vartotojais, nes finansų rinka nėra tokia aiški, kad kiekvienas asmuo ją suvoktų. Pažymėjo, kad net teisininkams šis reglamentavimas nebuvo aiškus. Be to, bankas vykdė rizikingą veiklą, jam buvo taikomi veiklos apribojimai, tačiau klientams ši informacija nebuvo atskleista. A. K. nurodė, kad įsigijo obligacijų dėl to, kad buvo įsitikinęs, jog bankas yra finansiškai stabilus, toks įspūdis susidarė ir iš pateikto bazinio prospekto. Taigi, atsakovo elgesys, siekiant nuslėpti informaciją, laikytinas nesąžiningu ir dėl to ginčo sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Andrius Mėlinis teismo posėdyje nurodė, kad sandorių sudarymo metu banko finansinė padėtis nebuvo bloga. Kitą vertus, ieškovai nesidomėjo banko finansine būkle ir pasirašė sutartis neįsigilinę. Banko pateiktuose dokumentuose nebuvo informacijos, kad obligacijos draustos, o ieškovai atskirai draustumu nepasidomėjo. Taigi, draustumas nebuvo esminė aplinkybė sudarant ginčo sandorius. Visi ieškovai, išskyrus A. K., buvo AB banko „Snoras“ indėlininkai. Tai, kad ieškovai pasirašė, jog susipažino su sutartimis ir gavo visus sutarties priedus, yra pakankamas įrodymas, kad jie buvo pakankamai informuoti apie sudaromus sandorius. Šioje byloje visi ieškovai vertintini kaip vidutiniai vartotojai, suvokiantys skirtumus tarp terminuotojo indėlio ir obligacijų pasirašymo sutarčių, nes vieni pervedė lėšas iš kitų bankų, kiti nutraukė turėtas indėlio sutartis, treti diversifikavo riziką.

Trečiasis asmuo į posėdį neatvyko, prašė nagrinėti bylą jam nesant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovų ieškinys atmestinas

Byloje nustatyta, kad ieškovas B. T. pradedant 2003 m. atsakovo banke buvo sudaręs 15 terminuotojo indėlio sutarčių (e.b.l. 117, 4 t.). 2006 m. jis pasirašė banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 110-111, 4 t.). 2011-06-09 tarp AB banko „Snoras“ ir ieškovo buvo sudaryta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis Nr. U9934518, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 122-131, 4 t.). Taip pat ieškovas 2011-06-09 sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110609U990001 pagrindu, įsigijo 200 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 19992,66 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012-07-05 (e.b.l. 22, 1 t.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu ir buvo sudaręs papildomą susitarimą dėl naudojimosi banko paslaugomis internetu (e.b.l. 112,123. 4 t.). Ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save nurodydamas, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l.130, 4 t.). Tačiau ieškovas su banku buvo sudaręs/pratęsęs 15 sutarčių. BAB banko Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (e.b.l. 134-137, 4 t.).

Teismas nustatė, kad ieškovas A. K. 2011 m. tapo AB banko „Snoras“ klientu ir pasirašė mokėjimo sąskaitos sutartį (e.b.l. 2, 4 t.). Kaip ieškinyje nurodė pats ieškovas, jis anksčiau pinigus laikė kitame banke. 2011-06-23 jis su atsakovu pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9934970, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 8-11, 4 t.). Ieškovas 2011 m. su AB banku „Snoras“ sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 2011-06-23 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110623K990013, pagal kurią įsigijo 1000 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 99986,70 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-07-05 ir 2011-09-06 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110906K990001, pagal kurią įsigijo 200 vnt. obligacijų su 2,5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 19999,86 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2013-09-09 (e.b.l. 48-49, 1 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovas turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu ir buvo su banku sudaręs papildomą susitarimą dėl naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistema (e.b.l. 3,9, 4 t. ). Ieškovas pateikė bankui žinias apie save, nurodė, kad nori investuoti saugiai, taip pat nurodė, kad jis turi geras žinias apie investavimą, apie akcijas, apie obligacijas ir kitas finansines priemones (e.b.l. 10-11, 4 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (e.b.l.15-18, 4 t.).

Ieškovas A. A. 2006 m. su AB banku „Snoras“ sudarė banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 19-20 ,4 t.). Nuo to laiko, jis sudarė ir 17 terminuotojo indėlio sandorių (e.b.l. 23- 4 t.). 2011-04-05 ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. M9924361, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 27-30, 4 t.). Ieškovas 2011-04-05 sudarė su atsakovu obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110405M990001, pagal kurią įsigijo 220 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 21990,72 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27 (e.b.l. 31, 4 t.). Ieškovas nurodė, kad neturi galimybės nuolatos naudotis interneto ryšiu. Ieškovas atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydamas, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 28-29, 4 t.). Ieškovas su banku buvo sudaręs/pratęsęs 17 sutarčių. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (e.b.l. 33-36, 4 t.).

Teismas nustatė, kad ieškovas V. G. atsakovo banke 2009 m. sudarė banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 95-96, 3 t.). Taip pat jis buvo sudaręs 12 terminuotojo indėlio sutarčių (e.b.l. 100, 3 t.). 2009-10-15 ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. T994419, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 101-104, 3 t.). 2011-09-30 ieškovas, obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110930T990005 pagrindu, įsigijo 50 vnt. obligacijų su 4,5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Eur, už kurias sumokėjo 4999,97 Eur, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-10-04 (e.b.l. 106, 3 t.). Ieškovas nurodė, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Ieškovas pateikė bankui žinias apie save, nurodė, jog jis turi pradines žinias apie investavimą, apie akcijas, apie obligacijas. Ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, nurodė, kad jam priimtinas vidutinis rizikos laipsnis (e.b.l. 102-103, 3 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (e.b.l. 108-111, 3 t.).

Ieškovė J. V. R. 2007 m. AB banke „Snoras“ sudarė banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 64-65, 8 t.). Nuo 2007 m. ji atsakovo banke sudarė 19 terminuotojo indėlio sandorių (e.b.l. 69, 8 t.). 2011-07-22 ieškovė su banku pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9944185, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 74-77, 8 t.). 2011-07-22 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110722K990003, pagal kurią įsigijo 60 vnt. obligacijų su 5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Eur, už kurias sumokėjo 5999,3 Eur, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 (e.b.l. 97, 1 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, ji su banku buvo sudariusi papildomą susitarimą dėl naudojimosi paslaugų teikimo internetu sistema. Ieškovė atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, sutikdama, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 66-68, 75-76, 8 t.). Ieškovė su banku buvo sudariusi/pratęsusi 19 sutarčių. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (e.b.l. 82-85, 8 t.).

Teismas nustatė, jog ieškovė V. P. nuo 2002 m. atsakovo banke sudarė 30 terminuotojo indėlio sutarčių (e.b.l. 94, 8 t.). 2008 m. ji pasirašė ir banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 88-89, 8 t.). 2011-07-25 ieškovė su banku pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9944359, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 95-98, 8 t.). 2011-07-25 ji sudarė su atsakovu obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725K990015, pagal kurią įsigijo 140 vnt. obligacijų su 5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 13999,76 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 (e.b.l. 99, 8 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, ji su banku buvo sudariusi papildomą susitarimą dėl naudojimosi paslaugų teikimo internetu sistema. Ieškovė atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, sutikdama, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 90-92, 96-97, 8 t.). Ieškovė su banku buvo sudariusi/pratęsusi net 30 sutarčių. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (e.b.l.101-104, 8 t.).

Byloje nustatyta, kad ieškovė D. V. pradedant 1999 m. su atsakovu sudarė 12 terminuotojo indėlio sandorių (e.b.l. 9, 6 t.). 2008 m. ji pasirašė banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 4-5, 6 t.). 2011-07-20 ieškovė su banku pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9944063, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 13-16, 6 t.). 2011-07-20 ji sudarė su atsakovu obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110720K990013, pagal kurią įsigijo 70 vnt. obligacijų su 5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 6999,18 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (e.b.l. 17, 6 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, ji su banku buvo sudariusi papildomą susitarimą dėl naudojimosi paslaugų teikimo internetu sistema. Ieškovė atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, sutikdama, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 6-8, 14-15, 6 t.). Ieškovė su banku buvo sudariusi/pratęsusi 12 sutarčių. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (e.b.l. 19-22, 6 t.).

Ieškovė L. G. 2011 m. atsakovo banke sudarė mokėjimo sąskaitos sutartį (e.b.l. 23, 6 t.). 2011-07-26 ieškovė su banku pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9944453, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 29, 6 t.). 2011 metais ji su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 2011-07-26 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110726V990030, pagal kurią įsigijo 120 vnt. obligacijų su 5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 11999,80 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 ir 2011-10-27 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111027V990023, pagal kurią įsigijo 250 vnt. obligacijų su 4,5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 24999,83 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-11-05 (e.b.l. 35-36, 6 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, ji su banku buvo sudariusi papildomą susitarimą dėl naudojimosi paslaugų teikimo internetu sistema. Ieškovė atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, sutikdama, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 24-28, 32-33, 6 t.). Pažymėtina, kad ieškovė jau po ginčo sutarčių sudarymo, 2011-08-23 sudarė terminuotojo indėlio sutartį (e.b.l. 29, 6 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (e.b.l. 39-43, 6 t.).

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Šalių sudarytose Obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2015-06-20 nutartimi buvo sustabdyta). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas Snoras veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Dauguma ieškovų yra išsilavinę asmenys, įgiję profesiją arba specialybę, turintys gyvenimiškos patirties (pvz.: B. T. – inžinierius – mechanikas, A. K. – inžinierius, A. A. – mechanikas, V. G. – inžinierius/elektrikas, J. V. R. – medicinos sesuo, V. P. – inžinierė, L. G. – visuomenės sveikatos specialistė), A. K. ir V. G. turi aukštąjį išsilavinimą. Dauguma ieškovų turėjo sutarčių sudarymo patirties iki obligacijų pasirašymo sutarčių jie buvo sudarę ne vieną terminuotojo indėlio sutartį (pvz.: B. T. – 15, A. A. – 17, V. G. – 12, J. V. R. – 19, V. P. – 30, D. V. – 12). Visi ieškovai (išskyrus A. A.) turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu arba buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis. Bylos duomenys teismui leidžia daryti išvadą, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą.

Į bylą taip pat nepateikta duomenų, kad dėl amžiaus ieškovai negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ar savo veiksmų valdyti, padėtį objektyviai vertinti. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas 2015-03-13. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančių Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad visi ieškovai (išskyrus A. K., kurio žinios apie obligacijas geros ir V. G., kuriam yra priimtinas vidutinis rizikos laipsnis) atsisakė pateikti duomenis apie save. Šiame priede taip pat nurodyta, kad klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.

Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui Snoras sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesiremia ieškovų informacijos žinių portaluose atspaudais kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011-11-24 nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-12-20 Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieškovų nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieškovų pateikti argumentai to nepagrindžia, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus. Dar kartą pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie LR vertybinių popierių rinkos įstatymo normų pažeidimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė prašymo atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovų B. T., A. K., A. A., V. G., J. V. R., V. P., D. V., L. G. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė