- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-456/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00418-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Maritina“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Konekesko Lietuva“, A. Ž.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maritina“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-323-123/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maritina“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Konekesko Lietuva“, A. Ž., A. Ž. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 236 640 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Prašomą priteisti sumą ieškovas kildina iš antstolio atstovo neteisėtų veiksmų vykdomojoje byloje turto aprašais aprašius ne savininko turtą, esantį konteineriuose, ir UAB „Konekesko Lietuva“ nepagrįsto prašymo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o taip pat nesprendžiant dėl konteinerių atlaisvinimo ir grąžinimo jų teisėtiems naudotojams, dėl kurių ieškovas laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. negalėjo disponuoti konteineriais ir privalėjo sumokėti UAB „APL Agencies“ už jų prastovas. Ieškovas nurodo, jog tarp antstolio ir UAB „Konekesko Lietuva“ neteisėtų veiksmų ir ieškovui kilusios žalos yra priežastinis ryšys - laiku grąžinus konteinerius nebūtų reikėję ieškovui mokėti už šio turto prastovą per visą laikotarpį, kai šis buvo aprašytas.
Nurodė, kad 2007 m. kovo 30 d. SIA „Maritina Latvija“ UAB „Maritina“ vardu priėmė užsakymą iš B. V. Industrine-en Handelsonderneming SIMONIS dėl 20x20 standartinių konteinerių produkto NPK 16–16-16 (trąšos) pakrovimo ir transportavimo iš NPK Factory Ltd. į Salalahą – Omano sultonatą. 2007 m. gegužės 15 d. UAB „Maritina“ ir UAB „APL Agencies“ susitarimu – krovinio vežimo užsakymu susitarė dėl šešių konteinerių su trąšomis pervežimo į Salalaho uostą, Omane, kuriame patvirtinti ir šių konteinerių laikymo terminale įkainiai, pagal kuriuos UAB „APL Agencies“ išrašė sąskaitas faktūras. 2007 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4300-56/07 Vilniaus apygardos teismas, tenkindamas UAB „Konekesko Lietuva“ prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo SIA „NPK Faktory Ltd“ turtui ir 700 000 Lt piniginėms lėšoms, turtą surasti ir aprašyti pavesdamas ieškovo pasirinktam antstoliui. 2007 m. birželio 1 d., 2007 m. birželio 6 d., 2007 m. birželio 5 d. antstolės A. R. Ž. atstovo A. Ž. sudarytų turto aprašų pagrindu buvo areštuotas B. V. Industrine-en Handelsonderneming SIMONIS nuosavybės teise priklausantis turtas – trąšos, esančios konteineriuose, ir laikinai buvo saugomas Klaipėdos uosto terminale UAB „Klaipėdos terminalo grupė“. Ginčas dėl trąšų savininko nustatymo buvo sprendžiamas teisme. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu patenkino ieškovės B. V. Industrine-en Handelsonderneming SIMONIS ieškinį ir panaikino areštą ieškovui B. V. Industrine -en Handelsonderneming SIMONIS nuosavybės teise priklausančiam turtui – trąšoms, esančioms konteineriuose, areštuotoms 2007 m. birželio 1 d., 2007 m. birželio 6 d., 2007 m. birželio 5 d. antstolės A. R. Ž. atstovo A. Ž. sudarytų turto aprašų pagrindu. Sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog antstolės atstovas neteisėtai areštavo ne skolininkui priklausantį turtą – trąšas, todėl areštą trąšoms panaikino. Ieškovas 2008 m. sausio 15 d. raštu kreipėsi į antstolę A. R. Ž. dėl areštuotų trąšų sandėliavimo klausimo išsprendimo, tačiau antstolė 2008 m. sausio 21 d. raštu Nr. 75-0190/07 atsakė, kad dėl areštuoto turto sandėliavimo tvarkos nustatymo ar pakeitimo reikia kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad antstolės atstovas A. Ž. atliko neteisėtus procesinius veiksmus vykdomojoje byloje, t. y. neteisėtai turto aprašais areštavo ne skolininko turtą – trąšas, esančias konteineriuose. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas civilinėje byloje dėl arešto panaikinimo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu patenkino ieškovės B. V. Industrine-en Handelsonderneming SIMONIS ieškinį atsakovei UAB „Kesko agro Lietuva“ ir panaikino areštą ieškovui nuosavybės teise priklausančiam turtui – trąšoms, esančioms konteineriuose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui UAB „Konekesko Lietuva“ iš ieškovo 3 000 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas nenustatė, kad yra atsakovų kaltė, neteisėti veiksmai (dėl konteinerių neatlaisvinimo) ir žala bei priežastinis ryšys tarp atliktų veiksmų ir žalos. Pažymėjo, kad Turto arešto akto apraše nurodyta, kad yra areštuojamos trąšos ir kad konteineriai priklauso ne trąšų savininkui (nurodyta arba UAB „MAERSK Lietuva“, arba UAB „APL Agencis“). Jau 2008 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo leista realizuoti trąšas ir grąžinti konteinerius, ir buvo nurodyta, kad buvo areštuotos tik trąšos. Nurodė, kad ieškovas turėjo galimybę kaip krovinio ekspeditorius kreiptis į muitinę dėl konteinerių atlaisvinimo. Šias išvadas teismas grindė liudytojos muitinės darbuotojos V. M. parodymais. Byloje nustatyta, kad ieškovas pats savarankiškai tokių veiksmų neatliko, į muitinę nesikreipė ir tik dėl jo paties nežinojimo ar nesupratimo konteineriai nebuvo atlaisvinti. Todėl teismas padarė išvadą, jog nėra atsakovų kaltės dėl ieškovui susidariusių nuostolių ir tik paties ieškovo neaktyvūs veiksmai – paimti neareštuotus konteinerius, kurie buvo tik trąšų gabenimo priemonė, o ne areštuota už skolą prekė, lėmė susidariusius nuostolius. Įmonės vadovas R. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad jam buvo netikslinga prekes iškrauti, nuimti nuo konteinerių plombas, nes prekes vis tiek reikėjo vežti į Omaną. Atsakovas UAB „Konekesko Lietuva“ taip pat neprašė teismo areštuoti konkretaus turto, ir teismas, priimdamas nutartį, neįvardijo konkretaus turto, o antstolis areštavo tik trąšas, o ne konteinerius (CK 6.248 str., 6.246 str.). Todėl nėra šalių kaltės dėl konteinerių prastovos. Ieškovas skundo dėl neteisėtų, jo manymu, antstolio veiksmų teismui neteikė, nors nustatęs antstolio veiksmų neteisėtumą nuo sužinojimo dienos turėjo galimybę kreiptis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, kurios veiklos teritorijoje veikė antstolis. Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas buvo išspręstas teismo 2008 m. lapkričio 12 d., bet skundo dėl teismo nutarties nevykdymo ieškovas taip pat neteikė. Byloje ieškovas nepaneigė, kad turėjo galimybę sužinoti iš viešo Turto arešto aktų registro apie arešto trąšoms įregistravimą ir žinojo apie tai, kad 2007 m. rugpjūčio 29 d. konteineriai su trąšomis nebuvo pakrauti į laivą. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą ginti savo pažeistą teisę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai
Ieškovas UAB „Maritina“ (toliau- apeliantas)) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinį tenkinti. Nurodo tokius argumentus.
1. Pažeistas CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, nes neatsakyta į pagrindinius teisinius aspektus, nėra jokios teisinės sprendimo motyvacijos, sprendimas yra be teisinių motyvų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
2. Teismas neištyrė ir neįvertino visų liudytojos V. M. parodymų, o jos duoti parodymai apie laikinojo saugojimo procedūrą yra teismo neteisingai įvertinti. Teismas neatskyrė turto laikinojo saugojimo pagal muitinės procedūras nuo turto saugojimo, kuris yra nustatomas pagal CPK nuostatas. Antstolis 2007 m. birželio 1 d. Turto apraše areštuoto turto saugotoju paskyrė UAB „Klaipėdos terminalo grupė“, kuri apraše nurodytą turtą priėmė saugoti. Todėl teritorinės muitinės specialistas neturėjo teisės kišti į areštuoto turto saugojimo procesą.
3. Konteinerių areštą įrodo 2007 m. birželio 1 d. Turto areštas, kuriame nurodomas konteinerių pavadinimas, numeriai bei plombų numeriai, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2036-323/2005 dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kurios rezoliucinėje dalyje nustatyta, kad „realizavus areštuotą turtą, grąžinti suinteresuotam asmeniui UAB „APL Agencies“ priklausančius konteinerius“. Iš šios nutarties akivaizdu, jog neatlaisvinus konteinerių nuo trąšų, jais disponuoti neįmanoma.
4. Antstolis, nustatydamas skolininko turto priklausomybę, aprašydamas ir konteinerius, privalėjo elgtis apdairiai, atsakingai, rūpestingai. Antstolis buvo informuotas ieškovo raštais 2007 m. gruodžio 14 d. ir 2008 m. sausio 15 d., jog dėl arešto yra sulaikyti UAB „APL Agencies“ priklausantys konteineriai, arešto metu privalėjo būti išspręstas trąšų saugojimo klausimas. Antstolis privalėjo reaguoti į šią informaciją, elgtis atsakingai, imtis visų būtinų veiksmų prieštaravimams, neaiškumams pašalinti, bet ne ignoruoti pateikiamus prašymus.
Atsiliepimas
5. Atsakovas UAB „Konekesko Lietuva“ prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes nesutiko ieškovo prašymu atlaisvinti konteinerius. Be to, nors jis nuo 2008 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo dienos turėjo galimybę realizuoti trąšas, taip atlaisvindamas konteinerius ir juos grąžindamas, tačiau šito neatliko.
6. Atsakovo UAB „Konekesko Lietuva“ atstovas pateikė antstoliui informaciją apie konkrečius konteinerius, kuriuos reikia areštuoti ir dėl kurių prastovos apeliantas patyrė nuostolius.
7. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Žala - nuostoliai susidarė 2007 m. lapkričio 7 d.- 2010 m. balandžio 8 d. laikotarpiu. Galutinė žalos (nuostolių) paaiškėjimo diena - 2010 m. balandžio 8 d. Kol nebuvo pateikta paskutinė sąskaita, reali nuostolių suma nebuvo žinoma. Reiškia teisės į ieškinį atsiradimo diena-2010 m. balandžio 8 d., ieškinys pareikštas 2011 m. balandžio mėn. nesuėjus trijų metų ieškinio senaties dėl žalos atlyginimo terminui.
Atsakovai antstolė A.R. Ž., A. Ž. ir UAB „Konekesko Lietuva“ atsiliepimais prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos 2013 m. kovo 25 d. sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
1. Skundžiamas teismo sprendimas atitinka visus reikalavimus, keliamus teismo sprendimo turiniui. Aplinkybė, kad teismas dėl kokių nors su byla susijusių aplinkybių nepasisakė ir (arba) išvardindamas įrodymus bei atskleisdamas jų turinį kai kurių įrodymų nepaminėjo, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas.
2. Liudytoja V. M. nebuvo prašoma aiškinti ir neaiškino vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, o parodymus davė išimtinai dėl muitinės priežiūros ir procedūrų. Ginčo konteineriai nebuvo turto arešto objektas, todėl nei valdymas, nei disponavimais jais nebuvo apribotas vykdymo proceso teisės normų.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartimi UAB „Konekesko Lietuva“ nebuvo įpareigota atlikti jokių aktyvių veiksmų, susijusių su konteinerių atlaisvinimu. Teismas leido, o ne įpareigojo realizuoti trąšas.
4. Apeliantas jau 2007 m. jau turėjo žinto apie savo teisių pažeidimą. Ginčo areštas Turto areštų registre įregistruotas 2007 m. birželio 4 d., 2007 m. rugpjūčio 29 d. konteineriai su trąšomis nebuvo pakrauti į laivą ir išgabenti į Omano sultonatą, o 2007 m. gruodžio 14 d. ieškovo atstovas jau reiškė pretenzijas antstoliai dėl konteinerių. Todėl pareiškus ieškinį 2011 m. sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo laikytinas praleistu.
5. Apeliantas yra jūros krovinių gabenimo paslaugų teikėjas (ekspeditorius) ir puikiai žino ar bent privalo žinoti kaip atlaisvinti konteinerius, jis, turėdamas ilgametę patirtį ir būdamas krovinio ekspeditoriumi, turėjo išskirtinę teisę kreiptis į muitinę dėl aprašyto krovinio perkrovimo į sandėlį. Tai patvirtina Klaipėdos teritorinės muitinės 2007 m. gruodžio 12 rašto Nr. (LM18)-20/14-18891 kopija. Be to, jis galėjo skųsti antstolės veiksmus.
6. Baigtoje vykdomojoje byloje visus klausimus dėl arešto panaikinimo sprendžia tik teismas. Tokio ieškinio nei apeliantas, nei UAB „APL Agencies“, nei kas nors kitas nereiškė, nes konteinerių niekas neareštavo. Antstolio sudarytame apraše nėra aprašytų jokių konteinerių ir jie nebuvo areštuoti, yra tik nuoroda į konteinerius, kuriuose sukrautas aprašytas krovinys.
7. Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria panaikintas areštas kroviniui (trąšoms) įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 9 d. Todėl nuo šios dienos trąšų savininkas galėjo laisvai ir nevaržomai disponuoti jam priklausančiomis trąšomis. Tuo tarpu ieškovas pateikė teismui sąskaitas ir už 2009 m. gruodžio 1 d.-2010 m. balandžio 2 d. laikotarpį. Be to, visose sąskaitose nenurodyta, už ką jos išrašytos, o pagal turto aprašą krovinio (trąšų) saugotojas buvo UAB „Klaipėdos terminalo grupė“, bet ne UAB „APL Agencies“, kuriai neva buvo sumokėta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nustatyta, kad 2007 m. kovo 30 d. SIA „Maritina Latvija“ UAB „Maritina“ vardu priėmė užsakymą iš B. V. Industrine-en Handelsonderneming SIMONIS dėl 20x20 konteinerių produkto (trąšų) pakrovimo ir transportavimo iš Latvijos į Omaną. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4300-56/2007 ieškovo toje byloje UAB „Kesko agro Lietuva“ reikalavimų užtikrinimui Klaipėdos uosto terminale areštavo atsakovui SIA „NPK Factory Ltd“ priklausantį kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas 700 000 Lt sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Surasti ir aprašyti areštuojamą turtą buvo pavesta ieškovo pasirinktam antstoliui. 2007 m. birželio 1 d. antstolės A. R. Ž. atstovas A. Ž. areštavo turtą ir sudarė turto aprašą, kuriame nurodyta, kad dalis areštuojamo turto – trąšų – yra UAB „APL Agencies“ priklausančiuose ir apelianto išsinuomotuose konteineriuose Nr. APZU 3026121, APLS 2856418, 2656561, TRIU 1706925, TOLU 2474525, TOLU 2961056 (t. 1, b.l. 74-76). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu panaikino areštą turtui – trąšoms, kurios buvo sudėtos į konteinerius, nes buvo nustatytas trąšų savininkas - konstatuota, kad areštuotų trąšų savininkas yra B. V. Industrine-en Handelsonderneming SIMONIS, o ne SIA „NPK Factory Ltd“. Nutartis įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 9 d. (t. 1, b. l. 34-43).
Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nebuvo tenkintas jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Patikslintame ieškinyje jis nurodė, kad žalą kildina iš to, jog atsakovui (nagrinėjamoje byloje) UAB „Konekesko Lietuva“ byloje Nr. 2-4300-56/2007 prašius taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir vykdomojoje byloje aprašius ne proceso šalies toje byloje (SIA „NPK Factory Ltd“) turtą, esantį konteineriuose, nesprendžiant jų atlaisvinimo ir grąžinimo teisėtiems naudotojui (apeliantui) ir savininkui, apeliantas dėl konteinerių prastovos patyrė, mokant už jų saugojimą laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d., nuostolius (t. 2, b.l. 113-117).
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
Apeliantas tvirtina, kad sprendime nėra teisinio argumentavimo, teisiškai nekvalifikuoti tarp šalių susiklostę santykiai, nenurodytos taikytinos teisės normos, o tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
Pažymėtina, kad absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. gegužės mėn. 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2012ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantas ieškiniu prašė taikyti atsakovams deliktinę civilinę atsakomybę, kuri atsiranda tik esant tam tikrų juridinių faktų visetui, t.y. neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.), priežastiniam ryšiui (CK 6.247 str.), kaltei (CK 6.248 str.) ir žalai (nuostoliams) (CK 6.249 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, pateikdamas nuorodą į deliktinę atsakomybę reglamentuojančias normas, įvertino pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, kurių pagrindu padarė išvadą, jog nėra šalių neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl konteinerių prastovos, nes atsakovas UAB „Konekesko Lietuva“ neprašė teismo areštuoti konkretų turtą, o antstolis areštavo tik trąšas, o ne konteinerius. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismo motyvų apimtis ir turinys nesudaro pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, vien tai, kad skundžiamo sprendimo motyvacija neatitiko apelianto lūkesčių, neleidžia spręsti, kad jis nėra teisiškai motyvuotai pagrįstas ir turėtų būti naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
Dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų
Minėta, kad ginčo sprendimui taikytinos CK nuostatos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Todėl byloje keliamai prievolei atlyginti padarytą žalą konstatuoti būtina visų įstatyme numatytų bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visuma, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas.
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė sąlygų atsakovų atsakomybei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Akivaizdu, kad sprendžiant klausimą dėl nuostolių, kuriuos sukėlė pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, visų pirma reikšminga nustatyti yra tai, ar konteineriai, kuriuose buvo laikomos trąšos, apskritai buvo areštuoti. Jei nustatoma, kad jie nebuvo areštuoti, tai faktiškai reikštų, jog apeliantas bet kada galėjo su jais elgtis savo nuožiūra, t.y. jokie nei teisėti, nei neteisėti veiksmai apelianto išsinuomotų konteinerių naudojimo ribojimų atžvilgiu nebuvo atlikti.
Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog ginčo konteineriai nebuvo areštuoti, nes jų areštą patvirtina antstolės A. R. Ž. turto aprašai, kuriuose nurodoma konteinerių pavadinimai, numeriai ir plombų numeriai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia pozicija.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4300-56/07 UAB „Konekesko Lietuva“ reikalavimų užtikrinimui nebuvo areštuojamas koks nors konkretus turtas, areštuotas atsakovo toje byloje SIA „NPK Factory Ltd“ turtas pareikšto reikalavimo sumai pavedant surasti ir aprašyti turtą antstoliui. Vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis CPK 677 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro areštuojamo turto aprašą (CPK 675 str. 3 d.). Turto aprašo turinys CPK nedetalizuojamas, tačiau turto aprašas iš esmės yra duomenų apie turtą surašymas ir apibūdinimas. Iš CPK 678 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintose Sprendimų vykdymo instrukcijose esančio Turto aprašo turinio (10 priedas) matyti, kad aprašant turtą turi būti nurodomi ir jo skiriamieji požymiai, leidžiantys šį turtą identifikuoti. Kaip matyti iš 2007 m. birželio 1 d. antstolės A. R. Ž. atstovo A. Ž. sudaryto Turto aprašo akto, aprašytų daiktų vertė 241 449,18 Lt, aprašytų daiktų savininkas SIA „NPK Faktory Ltd“. Tuo tarpu aprašomas daiktas yra būtent trąšos, kartu pažymint, kad jos yra UAB „Maersk Lietuva“ ir UAB „APL Agencies“, t.y. ne skolininkui civilinėje byloje Nr. 2-4300-56/07, o tikriesiems savininkams priklausančiuose konteineriuose (t. 1, b. l. 74-76). Taigi šiuo atveju turto apraše ginčo konteineriai nurodomi, siekiant identifikuoti trąšas (jų buvimo vietą), nes nėra jokio kito tikslesnio būdo jas identifikuoti. Dėl to pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo konteineriai nebuvo turto arešto objektu, tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai to nepaneigia. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti UAB „Konekesko Lietuva“ ir antstolio neteisėtus veiksmus, taigi ir civilinei atsakomybei, nes nei pirmasis prašė areštuoti apelianto turtą arba konkrečiai savo skolininko trąšas, esančias apelianto konteineriuose, nei antrasis apelianto turtą areštavo. Pastebėtina, kad ir apelianto minimoje Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartyje kartu su laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimu spręstas ir apelianto prašymu areštuoto turto saugojimo klausimas, nekonstatuojant šių konteinerių arešto, priešingai nurodyta, jog areštuotos tik trąšos (t. 1, b. l. 86). Be to, iš šios nutarties turinio matyti, kad tuomet teismas sprendė, jog ir teiginiai dėl trąšų priklausomybės kitam savininkui nebuvo pripažinti pagrįstais. Trąšų priklausomybė B. V. Industrine-en Handelsonderneming SIMONIS buvo nustatyta tik Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu.
Apeliantas antstolio neteisėtus veiksmus sieja su bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu (CK 6.246 str. 1 d.), nes antstolis buvo informuotas, kad dėl arešto sulaikyti UAB „APL Agencies“ priklausantys konteineriai, todėl arešto metu privalėjo būti išspręstas trąšų saugojimo klausimas. Tačiau pažymėtina, kad antstolis sprendžia tik areštuoto turto saugojimo ir administravimo klausimus (CPK 683 str.). Kaip matyti iš bylos duomenų, areštuotos trąšos ginčo konteineriuose buvo saugomos Klaipėdos uosto terminale, buvo paskirtas ir areštuoto turto saugotojas UAB „Klaipėdos terminalo grupė“. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad trąšų saugojimo klausimas nebuvo išspręstas. Tuo tarpu spręsti neareštuotų konteinerių (kaip tokių) saugojimo klausimą nei antstolis, nei areštuoto turto saugotojas neprivalėjo.
Galima būtų sutikti, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, nors antstolio turto apraše nurodomi ginčo konteineriai ir neareštuoti, bet esantys areštuotų trąšų talpykla, objektyviai ribojo apelianto galimybes naudotis konteineriais. Tokį ribojimą galima būtų pripažinti, bet tik tam tikrą protingą laiko tarpą, t.y. tiek, kiek pačiam apeliantui, veikiant rūpestingai ir apdairiai, reikalinga laiko trąšų iš konteinerių perkėlimui į kitą vietą, nebent tokios galimybės apskritai nebūtų. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad tokia galimybė buvo, bet apeliantas ja nesinaudojo ir to priežastis nebuvo ir negalėjo būti trąšų arešto faktas.
Iš Klaipėdos teritorinės muitinės 2007 m. gruodžio 12 d. rašto UAB „Maersk Lietuva“, kurio konteineriai kaip areštuotino turto identifikavimo (buvimo) vieta taip pat buvo nurodomi minėtame turto apraše, matyti, kad apelianto teisės apribotos buvo tik tuo aspektu, jog negalėjo būti pakeista krovinio buvimo vieta taip, kad jis būtų išgabenamas, paslepiamas ir pan., tačiau norint perkrauti prekes į muitinės sandėlį nei teismo, nei antstolio leidimas nėra reikalingas (t. 1, b. l. 85). Pastebėtina, kad tai nebūtų sudėtinga bei ilgai trunkanti procedūra, nes areštuotos trąšos nebuvo supiltos į konteinerius, o buvo maišuose, kurie patalpinti konteineriuose. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas bandė kreiptis į muitinę, prašydamas atlaisvinti konteinerius, o aplinkybę, jog tai buvo galima padaryti patvirtina ne tik minėtas muitinės raštas UAB „Maersk Lietuva“. Byloje apklausta liudytoja V. M. kaip muitinės darbuotoja patvirtino, kad jei nebuvo sprendimo areštuoti konteinerių, tai buvo galima juos grąžinti (t. 2, b. l. 194), nes uosto teritorijoje kroviniu disponuoja ekspeditorius, o prekes galima sandėliuoti ir muitinės sandėlyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios liudytojos paaiškinimais, nes ji davė parodymus kaip muitinės specialistė dėl muitinės priežiūros procedūrų atlaisvinant konteinerius, kurie nėra arešto ir jų priežiūros objektu. Nors apeliantas tvirtina, kad minėtame turto apraše turto saugotoju yra nurodoma ne muitinė, o UAB „Klaipėdos terminalo grupė“, tačiau tai nekeičia vertinimo esmės, nes, visų pirma, trąšos, esančios ginčo konteineriuose, buvo saugomos Klaipėdos uosto teritorijoje, antra, konteineriai, minėta, nebuvo turto arešto objektu, areštuoto turto saugotojas neturėjo jokios kompetencijos spręsti su šiais konteineriais susijusius klausimus, išskyrus juose esančių trąšų išsaugojimą. Dėl aukščiau paminėto nėra pagrindo visiškai atmesti pirmosios instancijos teismo išvadas, kad galimai pats apeliantas buvo labiau suinteresuotas nepažeisti konteinerių plombų ir vis tik, išsprendus krovinio arešto klausimus, įvykdyti užsakymą, nei imtis aktyvių veiksmų juos iškrauti ir atsiimti, tokiu būdu eliminuojant nuostolių atsiradimą arba bent jau itin ženkliai juos sumažinančių. Pažymėtina, kad, matydamas susiklosčiusią situaciją ir netgi pats faktiškai ją galėdamas išspręsti, apeliantas nekėlė klausimo dėl konteinerių atlaisvinimo ir trąšų savininkui ne tik tuojau po trąšų arešto, bet netgi ir po Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria nutarta laikinąsias apsaugos priemones pakeisti, leidžiant areštuotas trąšas realizuoti ir, jas realizavus, grąžinti ginčo konteinerius UAB „APL Agencies“. Pastebėtina, kad dėl jau aukščiau nurodytų motyvų nepagrįsti apelianto teiginiai, jog ši nutartis patvirtina, kad pasiimti konteinerius galima tik realizavus trąšas. Apelianto argumentai, kad UAB „Konekesko Lietuva“ galėjo atlaisvinti konteinerius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, taip pat nėra pagrįsti. Visų pirma dėl to, kad minėta nutartis nebuvo niekaip įpareigojanti atsakovą, atsakovas nėra prievoliniuose santykiuose dėl trąšų su apeliantu. Antra, ne šis atsakovas, o trąšų savininkas (ar pats apeliantas, susitaręs su savininku) įgijo teisę realizuoti trąšas ir tokiu būdu atlaisvinti konteinerius, bet ir po minėtos nutarties priėmimo nei trąšų savininkas, nei apeliantas nesiėmė veiksmų trašų realizavimui. Todėl apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir pripažįstant konteinerių prastovos tam tikru laikotarpiu, reikalingu trąšų perkėlimui iš konteinerių, sąsają su pritaikytu trąšų areštu, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad po šio laikotarpio konteinerių prastova būtų priežastiniu ryšiu susijusi su turto areštu, t.y. būtų trąšų arešto pasekmė.
Dėl ieškinio senaties
Teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės yra pagrindas sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys turi būti atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino, nors su išdėstyta skundžiamame sprendime argumentacija ir nesutiktina. Tuo atveju, jei būtų galima sutikti, kad iš esmės reikalavimas yra pagrįstas, skaičiuoti ieškinio senaties terminą tik nuo turto arešto ar nuo 2007 m. rugpjūčio 29 d., t.y. termino, kada konteineriai turėjo būti pakrauti į laivą, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nebūtų pagrindo. Apeliantas nurodo patyręs nuostolius sistemingai, t.y. dėl tęstinio pobūdžio žalos – kasmėnesinių mokėjimų už konteinerių prastovą. Todėl, jei jo teisė į viso prastovos laikotarpio žalos atlyginimą iš esmės būtų pripažįstama, jis negalėtų tik reikalauti jos atlyginti už visą laikotarpį, nes iš tikrųjų apie savo galimybių naudotis konteineriais ribojimą jis sužinojo tuojau po turto arešto. Tokiu atveju apeliantas galėtų reikalauti tos žalos, kuri neviršija trejų metų iki ieškinio pareiškimo, įsiskolinimo priteisimo (CK 6.288 str. 2 d.). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės šiuo atveju leidžia teigti, kad net ir įvertinus tam tikrą protingą laiko tarpą, reikalingą trąšų iš konteinerių perkėlimui į kitą vietą, po kurio apelianto teisių pažeidimas jau nebesitęstų, reikalavimui dėl žalos atlyginimo už pažeidimo trukmės laikotarpį pareikšti likęs iki ieškinio pareiškimo laikas ženkliai viršija tris metus – ieškinys pareikštas 2011 m. gegužės mėn., tuo tarpu nėra jokio pagrindo manyti, kad konteinerių atlaisvinimui, t.y. trąšų perkėlimui iš konteinerių reikalingas laikotarpis nuo 2007 m. birželio būtų net ilgesnis kaip metai.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas UAB „Konekesko Lietuva“ pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jis turėjo 3 267 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovas turi teisę į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.).
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Taigi, jose yra nustatyti iš esmės maksimalūs užmokesčio dydžiai, kas reiškia, kad jie nebūtinai taikytini kiekvienoje byloje, nes bylos yra skirtingos pagal sudėtingumą, trukmę, apimtį ir pan. Iš šių rekomendacijų nuostatų matyti, kad atsakovo patirtų išlaidų už advokato pagalbą dydis viršija rekomenduojamus maksimalius dydžius. Be to, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, atsiliepime dėstomi argumentai iš dalies buvo dėstomi ir pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija mažina priteistinų išlaidų už advokatų pagalbą dydį iki 1 000 Lt (CPK 98 str. 2 d., CK 1.5 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maritina“ 1 000 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Konekesko Lietuva“.