Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2014-04-15.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas E. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 14 d., apie 20 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), Šeduvos mieste, Radviliškio rajone, veikdamas bendrininkų grupėje su E. B., D. A. viena ranka ir koja prispaudus K. S. prie fotelio, kitoje rankoje laikant peilį ir jį pridėjus prie K. S. kaklo, D. A. reikalaujant atiduoti pinigus, po ko jam nurodžius E. B. laikyti K. S. už kojų, pastarajam sutikus ir laikant K. S. už kojų, D. A., grasindamas nupjauti ausį, išdurti akis, peiliu įdūrė K. S. į dešinę ausį, peiliu perrėžė K. S. kaktą, sukėlė nukentėjusiajam K. S. fizinį skausmą bei, atėmę galimybę nukentėjusiajam K. S. priešintis, iš striukės vidinės kišenės ištraukė piniginę ir iš jos pagrobė nukentėjusiojo turtą – 50 Lt.

Skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis K. S. nebuvo nuvykęs atlikti teismo medicininę ekspertizę, kas, apelianto nuomone, rodo, jog jokie sužalojimai nukentėjusiajam padaryti nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. A. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas D. A. atžvilgiu priėmė teisingą apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai pripažino apeliantą kaltu sunkinančiomis aplinkybėmis įvykdžius kvalifikuotą plėšimą pagal BK 180 str. 2 d. ir paskyrė adekvačią bausmę. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinkamai su priimtu nuosprendžiu jo atžvilgiu, prašydamas jį išteisinti.

Kritikuodamas skundžiamą nuosprendį, apeliantas pirmiausia kreipia dėmesį į, jo manymu, neteisingą baudžiamąjį procesą, kuriame nebuvo užtikrintos jo, kaip įtariamojo, kaltinamojo teisės. Pasak D. A., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas buvo girtas, jam nebuvo paskirtas gynėjas, teisiamajame posėdyje nedalyvavo skunde nurodyti liudytojai, nukentėjusysis, kitas nuteistasis, nors turėjo dalyvauti. Kolegijai kategoriškai nepritaria tokiems apelianto argumentams, nes jie prasilenkia su realia tikrove.

Iš baudžiamos bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą D. A. kaip įtariamasis buvo apklausiamas 2013-06-16 (1 t., 46-47 b. l.), t. y. po paros, kai 2013-06-15 buvo laikinai sulaikytas (1 t., 39–40 b. l.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 str., kai jam buvo nustatytas girtumas (1 t., 38 b. l.). Taigi, apeliantas nebuvo apklausiamas girtas. Priešingai nei teigiama skunde, D. A. buvo užtikrintas gynėjo advokato V. Vaitkaus dalyvavimas (1 t., 44 b. l.), pats nuteistasis 2013-06-18 apklausos metu atsisakė gynėjo dalyvavimo (1 t., 50; 51 b. l.). Nuteistojo teiginiai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus tokius, kokie reikalingi ikiteisminio tyrimo tyrėjai, prasilenkia su elementaria logika. Pirmiausia, kyla klausimas, iš kur D. A. buvo žinoma, kokie parodymai ,,naudingi“ tyrėjai, antra – neaišku, kokius parodymus nuteistasis laiko ,,naudingais“ tyrėjai, ar tuos, kuomet, apklausoje dalyvaujant gynėjui, jis kategoriškai neigė visas jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes ir patį įvykį (1 t., 46–47 b. l.), ar tuos, kuomet, taip pat dalyvaujant gynėjui, jis iš dalie pripažino savo kaltę, nurodydamas, kad išgertuvių metu tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kad, rodydamas peilį, neleido nukentėjusiajam išeiti iš jo (apelianto) namų ir iš nukentėjusiojo piniginės paėmė 50 Lt, kuriuos vėliau pas jį rado policijos pareigūnai (1 t., 48–49 b. l.). Nepaisant to, visi D. A. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, visete su kitais ištirtais įrodymais pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti ir padarytos teisingos išvados dėl jų.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas D. A. ir jo bendrininko bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisiamajame posėdyje, dalyvaujant apeliantui, apklausė liudytojus, tarp jų ir A. Z., kitą nuteistąjį šioje byloje E. B., nukentėjusįjį K. S., šalindamas prieštaravimus ir neatitikimus, perskaitė kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, ištyrė kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus rašytinius įrodymus (1 t., 177–180 b. l.; 2 t., 4–8 b. l.), kuriuos vertino visete, pagrįstai atmetė apelianto keliamas versijas, o rėmėsi nukentėjusiojo K. S., liudytojų A. Z., V. P., nuteistojo E. B. parodymais ir D. A. parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja byloje nustatytoms nusikaltimo padarymo aplinkybėms.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. A. akcentuoja, kad nukentėjusiojo, nuteistojo E. B. ir liudytojos A. Z. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nevienodi. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minimų asmenų parodymai skyrėsi tik detalėse, dėl esminių aplinkybių buvo vienodi, vienas kitą papildantys, neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems, ištirtiems ir skundžiamame nuosprendyje (kurio turinys apeliantui žinomas) išdėstytiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo juos laikyti melagingais. Atkreiptinas dėmesys, kad paties apelianto parodymai baudžiamojo proceso metu buvo iš esmės prieštaringi, todėl aplinkės teismas rėmėsi tais, kurie neprieštarauta įrodymų visetui. Kaip minėta, D. A. dalyvavo teisiamajame posėdyje tiriat įrodymus, turėjo galimybę užduoti nukentėjusiajam, liudytojams, nusikaltimo bendrininkui klausimus, išsakyti savo nuomonę dėl tiriamų įrodymų, reikšti prašymus ir naudotis kitomis BPK 22 str. 3 d. numatytomis teisėmis. Taigi, apelianto teisės nebuvo kažkaip suvaržytos, todėl pakartotinis tų pačių asmenų apklausinėjimas apeliacinės instancijos teisme, kaip reikalauja D. A., būtų perteklinis, prasilekiantis su baudžiamojo proceso principais. Vien tai, kad teismo padarytos išvados buvo nepalankios kaltinamajam, nėra pagrindas teigti, kad įrodymai buvo įvertinti nesilaikant BPK 20 str. nuostatų ar kad teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Taigi, byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina, kad D. A. ir E. B. veikė kaip bendrininkai. Kiekvienas iš bendrininkų įvykio metu suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir kiekvienas rinkosi atitinkamą elgesio variantą – bendrų išgertuvių metu D. A. sugalvojo atimti iš nukentėjusiojo K. S. pinigus, tačiau pastarasis nedavė, tada apeliantas, panaudodamas peilį, peiliu padarydamas sužalojimus nukentėjusiojo ausyje ir kaktoje, bendrininkui laikant nukentėjusiojo kojas, taip bendrais veiksmais neutralizavo nukentėjusįjį ir D. A., kaip ikiteisminio tyrimo metu pripažino pats, ištraukė nukentėjusiojo piniginę ir iš jos pagrobė nukentėjusiojo turtą – 50 Lt. Apelianto teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde kelta versija, kad tuos 50 Lt nukentėjusysis jam padavė pats, prašydamas dar nupirkti alkoholio, yra paneigta byloje surinktais įrodymais ir prieštarauja elementariai logikai. Pirmiausia, nustatyta, kad nuteistasis D. A. jokio alkoholio nukentėjusiajam K. S. nebepirko, pastarajam po įvykio teko bėgti iš apelianto namų, nukentėjusysis dar tą pačią dieną, nepraėjus nei valandai, paskambino policijai ir pranešė apie įvykdytą apiplėšimą (1 t., 4–5 b. l.). Tai, kad nukentėjusysis K. S. dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nenuvyko pas teismo medicinos ekspertus nepaneigia to, kad D. A. plėšimo metu naudojo peilį ir juo sužalojo K. S.. Sužalojimus nukentėjusiojo kaktoje ir ausyje matė liudytoja apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėja V. P., kuri ir paskyrė užduotį atlikti nukentėjusiojo kūno tyrimą, kraujuojančią žaizdą matė liudytoja A. Z., sužalojimo faktą patvirtino kitas nuteistasis E. B.. Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui visiškai aišku, kad fiziškas žalojimas žmogaus kūną peiliu yra skausmingas, todėl kolegijai nekyla abejonių, kad D. A. savo nusikalstamais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, ką, beje, patvirtino ir K. S.. Taigi, apelianto teiginiai, kad jis jokių sužalojimų nepadarė, nukentėjusiajam negrasino, jo nežalojo ir peilio nenaudojo, yra paneigti byloje surinktais įrodymais.

Atkurta įvykiu seka, nustatytos objektyviosios įvykio aplinkybės aiškiai patvirtina nusikalstamą apelianto sumanymo turinį, atskleidžia subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Atskleistoje situacijoje nėra svarbu, kada nuteistajam D. A. kilo sumanymas apiplėšti nukentėjusįjį, faktas tas, kad apeliantas kartu su kitu nuteistuoju tiesiogiai realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę, savo nusikalstamą sumanymą – užvaldyti svetimą turtą, įgyvendino panaudodami grasinimus, fizinį smurtą, peiliu sužalodami nukentėjusįjį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 180 str. 2 d. sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, apeliantą apibūdinančius duomenis, atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, skiriant bausmę. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui dėl taikytinos baudžiamosios atsakomybės D. A., todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D. A. apeliacinį skundą atmesti.