Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-306-779/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-18
Bylos Nr.: e2A-306-779/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-39254-2018-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Ieškovas: UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“
Atsakovas: UAB „Lietuvos energijos tiekimas“

Kategorijos

2.6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-306-779/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39254-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2; (S) 2.6.8.8; 2.6.16.3; 3.2.4.11; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas pripažinti 2014 m. balandžio 29 d. pasirašytos Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 11.4 punkte numatytą arbitražinę išlygą negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento). Nurodė, kad Sutarties sudarymo metu ieškovas vykdė nepriklausomo šilumos gamintojo veiklą, t. y. Kauno miesto vartotojams gamino šilumą, taip pat į elektros energijos skirstomąjį tinklą perdavė ir elektros energiją, pagamintą termofikacijos būdu.

2. Pažymėjo, jog Sutarties sudarymo metu, remiantis 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tiekėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metais nustatymo“ 1.1.2 papunkčiu, ieškovas gamino elektros energiją pagal jam nustatytas ir kasmet keičiamas maksimalias remtinos energijos gamybos apimtis, kurias finansavo valstybė. Vyriausybė kasmet numatydavo atskiras remtinos elektros energijos apimtis, o konkrečias skiriamas sumas nustatydavo Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – VKEKK). Be to, Sutarties sudarymo metu, ieškovo, kaip nepriklausomo šilumos gamintojo, gaminamos energijos kaina buvo valstybės reguliuojama. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 str. 3 d. (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2014-06-01), nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio.

3. 2013 m. gegužės 30 d. VKEKK nutarimu Nr. O3-198 „Dėl šilumos gamybos bazinės kainos dedamųjų UAB Kauno termofikacijos elektrinei nustatymo“ buvo patvirtintos Kauno termofikacinės elektrinės (toliau – KTE) šilumos bazinės kainos dedamosios. Atitinkamai, nuo suskystintų gamtinių dujų (toliau – SGD) terminalo eksploatavimo pradžios (2014-12-03), KTE, remiantis Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – SGDTĮ) 11 str. 1 ir 3 d., privalėjo pirkti gamtines dujas pirmumo tvarka iš Valstybės paskirtojo tiekėjo. SGDTĮ 11 str. 2 d. numato, kad įsipareigojimo pirmumo tvarka privalomai pirkti SGD iš SGD terminalo vykdymą užtikrina paskirtasis tiekėjas, vadovaudamasis SGDTĮ ir Vyriausybės nustatytais reikalavimais. Kitaip tariant, paskirtasis tiekėjas sudaro sutartis su SGD pirkėjais ir kontroliuoja, kad šie įsigytų privalomą dujų kiekį būtent iš SGD terminalo. Nuo 2014 m. vasario 10 dienos Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-20 „Dėl UAB LITGAS skyrimo paskirtuoju tiekėju“ SGD paskirtasis tiekėjas buvo atsakovas. Būdamas įpareigotas teisės aktų, 2014 m. balandžio 29 d. ieškovas su atsakovu pasirašė Sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui Sutartyje nustatyta tvarka paskirstytą suskystintų gamtinių dujų kiekio dalį, o ieškovas įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 2.1. punktas). Pažymėjo, jog Sutarties 11.4 punktas numatė arbitražinę išlygą, kad ginčai ar reikalavimai, kylantys iš Sutarties, galutinai sprendžiami arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą. Taip pat nurodė, jog šalys 2015 m. gruodžio 23 d. sudarė papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo susitarė dėl 2015 m. ieškovo iš atsakovo neįsigyto SGD kiekio perkėlimo į 2016 metus. 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovas pateikė atsakovui raštą Nr. KTE-S-279, t. y. pastabas dėl 2015 m. gruodžio 23 d. susitarimo, kuriame nurodė, kad Susitarimą pasirašo ekonominio spaudimo įtakoje, neturėdamas galimybės derėtis dėl jo nuostatų, išimtinai su tikslu mažinti ieškovo nuostolius. Ieškovas paaiškino, kad savo veikloje dalyvaudamas aukcionuose konkuruoja su nepriklausomais šilumos gamintojais Kaune, kurie neturi prievolės naudoti atsakovo tiekiamų dujų, kurių kaina viršija rinkos kainą beveik du kartus; todėl iš tokių dujų pagamintos šilumos kaina nebūtų konkurencinga, ir ieškovo šilumos gamybai pagal Sutartį patiektų dujų naudoti neturėjo galimybių. Taip pat pažymėjo, nors ieškovas pirko SGD iš atsakovo pagal Sutartį, kas leistų daryti prielaidą, jog šalių santykiai yra sutartiniai, įsigilinus į šių santykių esmę ir reguliavimą, pripažintina, kad faktiškai SGD įsigijimas iš SGD terminalo paskirtojo tiekėjo yra reglamentuojamas administracinės teisės ir šalis sieja ne sutartiniai civiliniai santykiai, o administraciniai, viešosios teisės reguliuojami santykiai. Pasak ieškovo, jis įsigyja SGD, vykdydamas privalomus įstatymo įpareigojimus, tai yra, ieškovas neturi jokios teisės pasirinkti nei kuro tiekėjo (pasirinkti su kuria šalimi sudaryti sutartį), nei spręsti, ar sudaryti sutartį, ar ne, nei derėtis dėl sutarties turinio. Taigi, ieškovas buvo priverstas sudaryti Sutartį ir Susitarimą, kadangi tokia jo pareiga kilo iš įstatymo, kurio imperatyvus reguliavimas iš esmės reiškia, kad sutarties laisvė yra apskritai netaikoma, o visas dujų įsigijimas sureguliuotas visus administracinės teisės požymius atitinkančiais teisės aktais.

4. Nurodė, kad SGD privalomą pirkimą, įtvirtintą SGDTĮ, detalizuoja 2012 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1354 „Dėl gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio bylos nagrinėjimui aktuali redakcija galiojo nuo 2013-12-22 iki 2015-02-28. Remiantis Nutarimo 10 p., energijos gamintojai (ieškovas) ir paskirtasis tiekėjas (atsakovas) ne vėliau kaip iki 2014 m. gegužės 1 d., arba energijos gamintojai, kuriems einamaisiais metais pasibaigia sutartis su paskirtuoju tiekėju, – iki einamųjų metų gegužės 1 d. sudaro sutartis, kurių pagrindu energijos gamintojai pagal galiojančius teisės aktus pirmiausia perka SGD terminalo būtinąjį kiekį ar jo dalį. Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalį, VKEKK tvirtina gamtinių dujų, kurias energijos gamintojams parduoda paskirtasis tiekėjas, kainos skaičiavimo metodiką. Komisija derina paskirtojo tiekėjo apskaičiuotą bei taikomą šių gamtinių dujų kainą, atsižvelgdama į kainos skaičiavimo metodikoje nustatytas kainos dedamąsias ir jų taikymą. Paskirtojo tiekėjo parduodamų gamtinių dujų kaina, suderinta su Komisija, pripažįstama pagrįstomis energijos gamintojų kuro įsigijimo sąnaudomis ir įtraukiama į jiems taikomas valstybės reguliuojamas energijos kainas. Pabrėžė, jog Sutartis buvo sudaryta pagal VKEKK patvirtintą tipinę formą ir standartines sąlygas. Pagal Nutarimo 11 punktą, energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių sąlygos yra standartinės, jas rengia ir tvirtina paskirtasis tiekėjas, suderinęs su VKEKK. VKEKK 2014 m. balandžio 29 d. Nr. 03-111 nutarimu „Dėl energijos gamintojo ir paskirtojo tiekėjo standartinių sutarčių sąlygų derinimo“ buvo patvirtintos standartinės sutarties sąlygos. Būtent pagal šias sąlygas buvo sudaryta Sutartis. Be to, paskirtasis tiekėjas yra paskirtas valstybės, o jo veikla griežtai kontroliuojama teisės aktų ir įgaliotų institucijų. SGDĮT 11 str. 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2016-01-01) numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo vykdymą užtikrina paskirtasis tiekėjas, vadovaudamasis šiame įstatyme ir Vyriausybės nustatytais reikalavimais. Paskirtąjį tiekėją Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis konkurso būdu paskiria Energetikos ministerija. Paskirtuoju tiekėju gali būti skiriama įmonė, kurioje valstybei tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų. Pagal SGDTĮ 11 str. 8 d., nustatyti reikalavimai laikomi privalomi energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos sąlyga, už kurios nevykdymą ar netinkamą vykdymą, įmonėms gali būti skiriamos baudos Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kitaip tariant, atsakomybę SGD pirkėjui numato ne sutartis, o įstatymai, ir ši atsakomybė savo esme yra ne sutartinė ar deliktinė, o administracinė. Taigi, sudarant sutartį dėl SGD įsigijimo su paskirtuoju tiekėju, sutarties laisvės principas ir kiti civilinės teisės principai netaikomi, nes: (1) SGD pirkėjas neturi teisės rinktis, iš ko pirkti SGD – jis privalo jas įsigyti iš SGD terminalo paskirtojo tiekėjo; (2) SGD pirkėjas negali nuspręsti nepirkti SGD ir (3) SGD pirkėjas neturi teisės derėtis dėl SGD pirkimo sąlygų, kadangi visos jos yra nustatytos teisės aktų. Pažymėjo, kad pagal Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 11 str. 2 d., arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais arba nustačius, kad pažeisti šio įstatymo 10 ir 12 straipsnių reikalavimai. Taigi, nustačius, kad ginčas patenka į KAĮ 12 str. numatytas arbitruotinumo išlygas, toks ginčas negali būti nagrinėjamas arbitraže, nepaisant to, kad šalys sudarė arbitražinę išlygą. Tokiu būdu Sutarties pagrindu atsiradę ieškovo ir atsakovo santykiai patenka į KAĮ 12 str. numatytą išimtį, ir iš šios Sutarties kilęs ar su ja susijęs ginčas negali būti sprendžiamas arbitraže. Kadangi Sutarties pagrindu atsiradę teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reguliavimo sričiai, šalys neturėjo teisės sudaryti išlygos, ir išlyga pripažintina negaliojančia.

5. Pabrėžė, jog tiek pareiga sudaryti Sutartį, tiek visos esminės Sutarties sąlygos kilo ne iš šalių susitarimo, o iš teisės aktų; todėl ieškovui nesutinkant su atitinkama Sutarties sąlyga, gali kilti būtinybė ginčyti atitinkamą teisės aktą (Vyriausybės nutarimą ar kt.). Tokio teisės akto ginčijimas yra galimas tik nagrinėjant bylą teisme: administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 113 str. numato, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Esant tokiam atvejui administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Be to, civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 str. 4 d. numato bendros kompetencijos teismo teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą. Tuo tarpu bylą nagrinėjant arbitraže, arbitražo teismas neturi teisės ar galimybės kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį teismą su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą. KAĮ nenumato arbitražo teisės kvestionuoti norminių aktų ar inicijuoti jų teisėtumo ištyrimo procedūros, todėl arbitrai būtų priversti vadovautis galimai neteisėtais norminiais aktais. Taip pat ieškovas nurodė, jog prašo pripažinti išlygą negaliojančia ab initio, kadangi šio metu tarp šalių yra kilęs ginčas dėl Sutarties vykdymo. Ieškovo teigimu, neatmetama tikimybė, kad šalims nepavyks taikiai išspręsti kilusio ginčo arbitraže, todėl jis turės būtų perduotas nagrinėti ginčą sprendžiančiai institucijai.

Šalies argumentai

6. Atsakovas UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (buvusi UAB „Litgas“) su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas buvo paskirtas tiekėju 2014 m. vasario 10 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-120, pasibaigus Energetikos ministerijos organizuotam konkursui. Tapęs paskirtuoju tiekėju, atsakovas įgijo įstatymu nustatytą įpareigojimą užtikrinti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinąją veiklą, t. y. minimalų metinį gamtinių dujų srautą per Klaipėdos SGD terminalą, reikalingą būtinajai SGD terminalo veiklai palaikyti (toliau – SGD terminalo būtinasis kiekis). Reguliuojami energijos gamintojai, tame tarpe ir ieškovas, įgijo Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą šilumos ir elektros energijos gamybai įsigyti per SGD terminalą tiekiamą gamtinių dujų kiekį, atsakovas energijos gamintojams priskirtą 2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1354 patvirtinto Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo (toliau – Diversifikavimo aprašas) pagrindu ir tarpusavio su paskirtuoju tiekėju sudarytose gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutartyje nustatyta tvarka. 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. SD-2014/60 atsakovas pagal su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintas standartines sąlygas ir parengtą sutartį išsiuntė ieškovui suderinimui ir pasirašymui. Ieškovas pasirašytą Sutartį pateikė 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. KTE-S-160.9. Šalių sudarytos Sutarties 11.4 punkte buvo numatyta arbitražinė išlyga. Pažymėjo, jog šalys prie Sutarties, keisdamos ir papildydamos Sutarties sąlygas, sudarė 3 susitarimus: 2015 m. kovo 20 d. Susitarimą SUT-2015/10, 2015 m. rugsėjo 29 d. Susitarimą dėl gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo ir 2015 m. gruodžio 23 d. Papildomą susitarimą Nr. 2 prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12. Nei vienu Susitarimu šalių Sutartyje sutarta arbitražinė išlyga nebuvo keičiama. Sudarant Susitarimus, ieškovas jokių klausimų dėl ginčų nagrinėjimo tvarkos nekėlė, pasiūlymų šią tvarką keisti neteikė.

7. Nurodė, kad po 2016 m. birželio 13 d. VKEKK nutarimo Nr. Nr. O3-174 ieškovas neteko reguliuojamojo energijos gamintojo statuso. Ieškovas, nesuvartodamas viso jam 2015 metams priskirto būtinojo kiekio, nesuvartotą SGD būtinojo kiekio dalį perkeldamas į 2016 metus Papildomame susitarime numatytomis sąlygomis ir tvarka, ir per 2016 metus taip pat neįvykdęs savo pareigos paimti perkeltą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį, padarė atsakovui nuostolių, kurių apskaičiavimo tvarką šalys nustatė Sutartyje ir Papildomame susitarime – šalių sutarta tvarka suskaičiuotas atsakovui ieškovo padarytas nuostolis sudaro 1 676 989,06 Eur ir 122 755,60 Eur delspinigių. Dėl patirtų nuostolių atlyginimo 2018 m. gruodžio 17 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą (toliau – VKAT). VKAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi priėmė atsakovo ieškinį ir vadovaudamasis Sutarties 11.4 punkto arbitražiniu susitarimu ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamento 11, 13, 14 ir 16 straipsniais, pradėjo arbitravimo procedūras. 2019 m. sausio 11 d. ieškovas pateikė VKAT savo arbitro kandidatūrą, o 2019 m. sausio 11 d. paprašė VKAT pratęsti terminą atsiliepimui į atsakovo ieškinį pateikti. Pažymėjo, jog ieškinį ieškovas grindė tuo, kad šalių iš Sutarties kylantys santykiai priskirtini išimtinai administracinės teisės reguliuojamai sričiai, todėl šalys neturėjo teisės sudaryti arbitražinės išlygos, o visi iš Sutarties kylantys šalių ginčai turėtų būti nagrinėjami administracine tvarka. Pasak atsakovo, ieškovas iš esmės neteisingai kvalifikuoja šalių santykius ir klaidingai aiškina šalių sudarytą arbitražinę išlygą. Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek ir vadovaujantis visuotinai įprastais tarptautinio komercinio arbitražo standartais, pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas – sutartis. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio, teismas turi šį susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau – LAT) praktiką, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai. Šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, įgyvendina sutarčių laisvės ir valios dispozityvumo principus; taigi jos turi teisę ir galimybę savo ginčų sprendimo būdą pačios sureguliuoti taip, kaip mano esant tinkama – šalys yra laisvos pritaikyti arbitražinį susitarimą konkretaus sandorio, sutartinių santykių schemos ar visų atitinkamų šalių teisinių santykių poreikiams.

8. Pasak atsakovo, ieškovas nepagrįstai teigia, kad šalys neturėjo veiksmų laisvės, sudarydamos Sutartį. Atkreipė dėmesį, kad SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalis numato, jog energijos gamintojai, nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą privalo užsitikrinti tokia tvarka: 1) pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai perka SGD terminalo būtinąjį kiekį, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais; 2) įgyvendinus šios dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, likusiam energijos gamintojo gamtinių dujų poreikiui užtikrinti gamtinės dujos, vadovaujantis ekonominio naudingumo principu, tiekiamos dvišalių sutarčių su gamtinių dujų tiekėjais pagrindu ar įsigyjamos biržoje. Gamtinių dujų pirkimus energijos gamintojai vykdo teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi įgyvendinus SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimą, ieškovas turėjo veiksmų laisvę, pasirinkdamas gamtinių dujų tiekėją. P. D. aprašo 11 punktą, energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių, pagal kurias tiekiamas paskirstytas SGD terminalo būtinasis kiekis, sąlygos yra standartinės, jas rengia ir tvirtina paskirtasis tiekėjas, suderinęs su VKEKK. Taigi, parengęs Sutarties projektą, atsakovas pateikė jį derinti VKEKK. Siekiant užtikrinti, kad energijos gamintojams, perkantiems dujas per suskystintų gamtinių dujų terminalą, būtų taikomos sąžiningos ir nediskriminuojančios sąlygos, dėl atsakovo parengtų energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų derinimo VKEKK skelbė viešąją konsultaciją. Pažymėjo, jog ieškovas aktyviai dalyvavo Projekto derinime ir Projektui pateikė dvi pastabas, nei vienoje iš kurių nesutikimo ar pastabų Projekte numatytai arbitražinei išlygai nereiškė. Pabrėžė, jog į abi ieškovo Projektui pateiktas pastabas buvo atsižvelgta – vienu atveju iš dalies – papildant Projekto 6.3 punktą, o įvertinus antrąją ieškovo pateiktą pastabą, buvo papildyti Projekto 8.4 ir 8.5 punktai. Atkreipė dėmesį, kad sutarties laisvės principas yra laikomas tinkamai įgyvendinamas, jeigu prisijungianti prie sutarties šalis yra pakankamai informuota apie sutarties turinį, nors ji ir neturi galimybės laisvai nustatyti sutarties sąlygas; todėl teigė, kad šalis, sutinkanti prisijungti prie standartinės sutarties, po to, kai tinkamai ir pilna apimtimi susipažino su sutarties sąlygomis, tokiais veiksmais išreiškia savo sutikimą dėl sutarties nuostatų. Taip pat nurodė, kad siekiant užtikrinti SGD terminalo, kuris SGDTĮ pripažintas turinčiu strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, tinkamą veiklą, SGDTĮ rinkos reguliavimo ir priežiūros funkcija yra suteikta VKEKK. Taigi, VKEKK yra suteikti įgaliojimai valstybės reguliuojamų energetikos ūkio subjektų srityje kontroliuoti bei prižiūrėti tinkamą SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Sutarties 11.4 punktu šalys sulygo dėl arbitražinės išlygos, jog išskyrus atvejus, kai teisės aktuose nustatyta kita ginčų nagrinėjimo tvarka, šalims nesusitarus, kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios Sutarties ar susijęs su šia Sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą.

8. Teismas vertino, kad ieškovui arbitražinė išlyga buvo priimtina ir jos teisėtumo klausimo jis nekėlė iki atsakovo pareikalavimo atlyginti nuostolius. Sutarties sąlygos, tame tarpe ir arbitražinė išlyga, buvo atskleistos, aiškiai suformuluotos, jos nebuvo siurprizinės. Teismas nenustatė išimčių, nustatytų nurodyto įstatymo 12 straipsnyje, dėl kurių tarp šalių kilęs ginčas, negalėtų būti perduotas arbitražui.

9. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas buvo priverstas sudaryti Sutartį dėl jam susidėjusių nenaudingų aplinkybių, ekonominio spaudimo, o ne sąmoningai pats norėjo ją sudaryti. Ieškovas yra verslininkas ir laisva valia pasirinko, ar dalyvauti konkurse sudarant sandorį standartinėmis sąlygomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovas UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Šalių santykiai yra kilę iš viešosios teisės ir imperatyvus teisinis reglamentavimas nustatė pareigą ieškovui sudaryti Sutartį. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog ieškovas neturėjo pasirinkimo teisės ar sudaryti Sutartį su atsakovu.

Šalies argumentai

10.2. Teismas sprendime pripažino buvus derybų dėl Sutarties sąlygų laisvės ribojimą, tačiau netinkamai vertindamas faktines aplinkybes, padarė sau prieštaraujančią išvadą dėl arbitražinės išlygos galiojimo.

10.3. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog ieškovas laisva valia dalyvavo konkurse ir suprato, kokiomis standartinėmis sąlygomis bus sudaroma Sutartis. Ginčo atveju konkurso nei kito lygiaverčio pobūdžio santykių nebuvo. Teismas, priimdamas sprendimą, atsakovo veiksmus – dalyvavimą viešajame konkurse, siekiant tapti paskirtuoju tiekėju, priskyrė ieškovui, taip iš esmės iškreipdamas bylos aplinkybes. Teismas klaidingai įvertino 2015 m. gruodžio 23 d. Susitarimo ir ieškovo 2015 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. KTE-S-2792 ryšį, nurodydamas, jog ieškovas pastabas pateikė jau po susitarimo sudarymo, o sudarymo metu pastabų dėl sandorio nereiškė.

Atsiliepimas

2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Arbitražinė išlyga, net kai yra sutarties dalis yra savarankiškas susitarimas, todėl šalių valia sudarant arbitražinį susitarimą turi būti vertinama savarankiškai nuo sutarties, kurio dalis yra arbitražinė išlyga.

11.2. Sutartimi reguliuojami ieškovo ir atsakovo tiek imperatyvūs, tiek civilinio pobūdžio tarpusavio santykiai, todėl ieškovas turėjo erdvės valios išraiškai tiek sudarant Sutartį, tiek numatant joje imperatyviai teisės normų nereglamentuojamų šalių ginčų sprendimo formą - arbitražinę išlygą.

11.3. Ieškovas turėjo laisvą valią tiek sudarant Sutartį, tiek Sutarties vykdymo metu išreikšti nesutikimą su atsakovo pasiūlyta arbitražine išlyga, tačiau ja nepasinaudojo. Tokiu atveju preziumuotina, kad arbitražinės išlygos buvimas Sutartyje ieškovą tenkino.

11.4. Skundo argumentai suformuluoti nevertinant teismo teisingai nustatytos ir atskleistos šalių sutartinių santykių esmės, subjektyviai iškreipiant faktines bylos aplinkybes (subjektyvius šališko liudytojo parodymus prioretizuojant prieš tiesioginius rašytinius įrodymus byloje), akcentuojant kelis esmės nekeičiančius sprendimo faktinius netikslumus.

11.5. Arbitražinė išlyga neapėmė nearbitruotinų santykių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Teismas konstatuoja:

3. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių arbitražinės išlygos galiojimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo klausimai.

4. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

5. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2014 m. balandžio 29 d. atsakovas (paskirtasis tiekėjas) su ieškovu (energijos gamintoju) sudarė Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. STNSUT-2014/12 (toliau – Sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui Sutartyje nustatyta tvarka paskirstytą suskystintų gamtinių dujų (SGD) kiekio dalį, o ieškovas įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 2.1. punktas). Sutarties 11.4 punktu šalys sulygo dėl arbitražinės išlygos, kuria susitarta, kad išskyrus atvejus, kai teisės aktuose nustatyta kita ginčų nagrinėjimo tvarka, šalims nesusitarus, kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios Sutarties ar susijęs su šia Sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą.

6. 2014 m. gegužės 19 d. raštu ieškovas kreipėsi atsakovą ir jį informavo dėl Sutarties sudarymo, nurodydamas, jog neturėjo galimybės derėtis dėl Sutarties sąlygų; ieškovo nuomone, Sutarties nuostatos bei jos pasirašymo aplinkybės pažeidė pagrindinius sutarčių laisvės principus, o jos vykdymas galimai pažeis viešąjį interesą.

7. 2015 m. kovo 20 d. ir rugsėjo 29 d. šalys sudarė Susitarimus dėl Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo. 2015 m. kovo 20 d. Susitarimo 8 punktu šalys sutarė dėl arbitražinės išlygos, kad visi ginčai, kylantys iš Sutarties, bus sprendžiami arbitražo teisme. 2015 m. gruodžio 23 d. šalys sudarė Papildomą susitarimą Nr. 2 prie Sutarties, kuriuo susitarė dėl energijos gamintojo 2015 m. nenupirktos 2015 metams jam priskirtos SGD terminalo būtinojo kiekio dalies likučio perkėlimo į 2016 kalendorinius metus. 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovas pateikė atsakovui pastabas dėl 2015 m. gruodžio 23 d. Susitarimo, nurodydamas, jog šį Susitarimą pasirašė ekonominio spaudimo įtakoje, neturėdamas galimybės derėtis dėl jo nuostatų, išimtinai su tikslu mažinti ieškovo nuostolius.

8. 2017 m. sausio 17 d. atsakovas informavo ieškovą dėl Papildomo susitarimo galiojimo pasibaigimo, prašydamas sumokėti 1 676 989,06 Eur dydžio nuostolius iki 2017 m. vasario 2 d.

9. Ieškovas 2017 m. gegužės 18 d. kreipėsi į atsakovą, VKEKK ir Teisingumo ministeriją dėl taikaus ginčo sprendimo, nurodydamas, jog Sutartis buvo pasirašyta privaloma tvarka pagal Komisijos nutarimu patvirtintas standartines sąlygas ir šalys neturėjo galimybių derėtis bei keisti sutarties sąlygų.

10. 2018 m. gruodžio 19 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo nutartis patvirtina, jog yra pradėta arbitražo procedūra tarp šalių dėl 1 676 989,06 Eur nuostolių, 122 755,60 Eur delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų priteisimo iš ieškovo atsakovo naudai.

Dėl ginčo esmės

11. Ieškovas mano, kad pirmosios instancijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas nepagrįstai nepripažino 2014 m. balandžio 29 d. Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties 11.4 punkte numatytos arbitražinės išlygos negaliojančia.

12. Ieškovas ginčijo arbitražinė išlygos galiojimą dviem pagrindais: dėl šalių valios trūkumo ir ekonominio spaudimo.

13. Ieškovo manymu, jis neturėjo laisvės sudarant sutartį, dėl ko sutarties sąlyga dėl arbitražinės išlygos laikytina sudaryta dėl ieškovės valios trūkumo ir ekonominio spaudimo.

14. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo ( SGDTĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2015-12-31) 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamintojai, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis paskirstomos remtinos elektros energijos gamybos apimtys ir (ar) kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama (toliau – energijos gamintojai), nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą privalo užtikrinti pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai paveda paskirtajam tiekėjui pagal galiojančius teisės aktus pirkti suskystintas gamtines dujas ir (ar) SGD terminale dujinamas gamtines dujas energijos gamintojų gamtinių dujų poreikiui užtikrinti, pirmumo tvarka tiekiamas per SGD terminalą įvežtų gamtinių dujų kiekis, atitinkantis SGD terminalo būtinąjį kiekį, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais. Sutartys su paskirtuoju tiekėju sudaromos 5 metams ar, šalių tarpusavio susitarimu, ilgesniam laikotarpiui.

15. Remiantis išdėstytu, ieškovas, vykdydamas SGDTĮ reikalavimus, turėjo pareigą sudaryti šalių teises ir pareigas reglamentuojančią sutartį.

Dėl ieškovo valios trūkumų ir (ar) ekonominio (ne)buvimo sudarant sutartį

16. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 str.). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 1-2 d.).

17. Kasacinė praktika dėl arbitražinių susitarimų aiškinimo taisyklių yra suformuota – išaiškinta, kad tuo atveju, kai arbitražinė išlyga tenkina reikalavimus, keliamus sutarčiai, ir bylą dėl arbitražinio susitarimo galiojimo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais nagrinėjantis teismas gali nustatyti arbitražinio susitarimo prasmę, remdamasis bendraisiais sutarčių aiškinimo principais, toks arbitražinis susitarimas galioja ir jį įmanoma įvykdyti tol, kol arbitražiniame susitarime nustatytos sąlygos yra tenkinamos. Teismas turi aiškintis šio arbitražinio susitarimo prasmę, ir, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai. Kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią šalių valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

18. Vadovaujantis Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1354 „Dėl gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo, 11 punktu, energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių, pagal kurias tiekiamas paskirstytas SGD terminalo būtinasis kiekis, sąlygos yra standartinės, jas rengia ir tvirtina paskirtasis tiekėjas, suderinęs su VKEKK.

19. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. SD-2014/60 atsakovas pagal su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) suderintas standartines sąlygas parengtą Sutartį išsiuntė ieškovui suderinimui bei pasirašymui.

20. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pastabų derinimo pažyma patvirtina, kad ieškovas dalyvavo Sutarties projekto derinime ir pateikė pastabas dėl 8.8 ir 8.9 punktų. Į šias ieškovo pastabas buvo atsižvelgta, atsisakant nurodytų punktų; tuo tarpu pastabų dėl arbitražinės išlygos ieškovas nepareiškė. Iš 2014 m. balandžio 12 d. ieškovo siųstų atsakovui ir VKEKK pastabų dėl Sutarties, matyti, jog jis neginčijo arbitražinės išlygos. Ieškovo 2014 m. rugsėjo 15 d. ir 2014 m. spalio 15 d. raštai atsakovui ir VKEKK dėl patikslinto dujų poreikio iš SGD terminalo patvirtina, jog pastabas jis reiškė tik dėl dujų kiekio, tačiau dėl kitų Sutarties sąlygų pastabų nepareiškė.

21. 2015 m. kovo 20 d. ir rugsėjo 29 d. šalys sudarė Susitarimus dėl Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo. 2015 m. kovo 20 d. Susitarimo 8 p. šalys taip sulygo dėl arbitražinės išlygos, pagal kurią visi ginčai, kylantys iš Sutarties, bus sprendžiami arbitražo teisme. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovui arbitražinė išlyga buvo priimtina ir jos teisėtumo klausimo jis nekėlė iki atsakovo pareikalavimo atlyginti nuostolius. 2015 m. gruodžio 23 d. šalys sudarė Papildomą susitarimą Nr. 2 prie Sutarties, kuriuo šalys patvirtino, jog jį perskaitė, suprato jo turinį, pasekmes ir jį pasirašė kaip dokumentą, atitinkantį jų valią, tikslus ir įgaliojimus.

22. Duomenų, kad atsakovas prieš ieškovą naudojo ekonominį spaudimą, prieš ieškovo valią privertė jį sudaryti sutartį, įskaitant sąlygą dėl arbitražinės išlygos, byloje nenustatyta (CPK 178 str.). Vien tai, kad sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad sutartis buvo sudaryta dėl ekonominio spaudimo. Kaip minėta, ieškovui buvo sudaryta galimybė derėtis dėl sutarties sąlygų, kuria ieškovas naudojosi, tačiau sutarties sąlygos dėl arbitražinės išlygos nekvestionavo. Sąlygą dėl arbitražinės išlygos ieškovas pradėjo ginčyti tik tada, kai jam buvo pareikštas ieškinys arbitražo teisme, dėl iš sutarties kilusių įsipareigojimų nevykdymo ir civilinės atsakomybės taikymo.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad ieškovas suprato arbitražinės išlygos įtvirtinimo sutartyje teisines pasekmes ir tokiai sąlygai pritarė. Tokia sutarties sąlyga atitiko ieškovo valią, ieškovo valios trūkumų ar ieškovo ekonominio spaudimo nenustatyta (CK1.80 str., 1.90 str., 6.156 str. 1 d. ir 6.162 str.).

24. Apeliacinės instancijos teismas pritaria kitiems pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems argumentams dėl ieškovo valios trūkumų sudarant arbitražinę išlygą nebuvimo, todėl papildomai jų nekartoja.

Dėl teisinių santykių, kilusių iš sutarties (ne)arbitruotinumo

25. Ieškovas nurodė, kad arbitražinė išlyga laikytina negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento), kaip pažeidžianti imperatyvias įstatymo nuostatas, kadangi iš sutarties kilę teisiniai santykiai yra nearbitruotini. Ieškovo teigimu, arbitražinė išlyga bei kitos Sutarties sąlygos nustatytos standartinėse sąlygose, kurias tvirtino VKEKK administraciniu aktu, todėl arbitražas neturi kompetencijos vertinti viešosios teisės reguliuojamų ir ja nustatytų sąlygų, įskaitant standartinių sąlygų turinio ir jų galiojimo.

26. Vadovaujantis CK 6.157 straipsnio 1 dalimi, šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato.

27. Arbitražinės išlygos sudarymo metu galiojusio Komercinio arbitražo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012-06-30 iki 2017-06-30) 12 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis (1 d.). Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos K. T. kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (2 d.). Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (3 d.).

28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakyta dėl situacijų, kai teismui kyla pareiga atskirti teismo ir arbitražo kompetencijai priskirtinus klausimus. Esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo apimtį, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini. CPK 7 straipsnyje išdėstytų bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų negalima aiškinti taip, kad jais vadovaujantis būtų galima paneigti šalių valią ir nagrinėti teisme ginčus dėl reikalavimų, kuriuos šalys susitarė nagrinėti arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-313/2018).

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju sutartimi reguliuojami šalių tarpusavio santykiai neatitinka nearbitruotinumo kriterijų pagal tuo metu galiojusio Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį (t. y. arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena).

30. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administracinių ginčų sąrašas, kurie nagrinėti administracinių bylų teisena. Ieškovo nurodytas atvejis, kai ginčas yra susijęs sutartimi, kurios sąlygos patvirtintos valstybės institucijos administraciniu aktu, į nurodytą sąrašą nepatenka. Ieškovas apskritai nenurodė, kokiai administracinių ginčų kategorijai, jo manymu, toks ginčas priskirtinas. Teismas nenustatė, kad iš sutarties kilę teisiniai santykiai negalėjo būti arbitražinės išlygos objektu.

31. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo kilęs ginčas nagrinėtinas administracinių bylų teisena ir dėl to negalėjo būti susitarta jį spręsti arbitraže. Nurodytų motyvų pagrindu ieškovo teiginys dėl arbitražinės išlygos negaliojimo kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.80 str.).

32. Dėl kitų šalių argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

33. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybės, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, susijusias su arbitražinės išlygos galiojimu. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

35. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, o atsakovas nepateikė bylinėjimosi išlaidų patyrimą patvirtinančių dokumentų, šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė